IŠSAUGOJO SAVO POEZIJOS BRAIŽĄ Spausdinti
Parašė Raginis Aug.   
VLADAS ŠLAITAS: Nesu vėjo malonėje. Išleido Ateitis. 1978 m. 110 psl. Kaina 5 dol.
Pirma Vlado Šlaito lyrikos knyga "Žmogiškosios psalmės" dienos šviesą praregėjo lygiai prieš trisdešimt metų vokiečių žemėje, Detmoldo mieste. Savo puslapių skaičiumi ligi šiolei ji pasiliko patsai didžiausias jo poezijos rinkinys. Antro veikalo — "Ant saulėgrąžos vamzdžio" — teko laukti dešimtį metų. Kaip antrasis, taip ir kiti dažnesniais tarpais pradėję rodytis Vlado Šlaito lyrikos rinkiniai buvo plonoki. Tačiau dabar išėjusi devinta jo knyga "Nesu vėjo malonėje" savo didumu prilygsta pirmajai.

Į lietuvių poezijos lauki Šlaitas atėjo išsyk su nuosavu lyriniu veidu. Tarp pagrindinių jo kūrybos žymių buvo absoliutais nuoširdumas, dramatizavimo ir jokios prozos nebuvimas, kone prozir sykiu ir poetinis kalbėjimas, moralinis, religinis bei patriotinis jautrumas ir, techninėje plotmėje, laisvas eiliavimas.

Poeto balsas, sugestyvus, atviras ir nuolankus, nuo pirmos knygos ligi šios paskutinės pasiliko tasai pat. Pasiliko ir tasai pat eiliavimas — tartum psalmių ritminis bangavimas. Pasiliko ir tos pačios temos — meilė, gamta, Dievas, gimtoji šalis. Tai visai pasaulio lyrikai amžinos temos. Vlado Šlaito nuopelnas, kad į visa tai jis mokėjo pažiūrėti savo originaliu paprastumu ir natūralumu. O tai jau yra stambi poetinė dorybė, kurioje neatskiriamai atliepia nužemintai ilgesinga nuotaika.

Metams einant, knygoms rodantis po knygų, buvo galima pastebėti naujų spalvų ar pabrėžimų. Vienur iškilo moralinis lūžis, kitur sustiprėjo religinis išgyvenimas, vėl kitur pabrėžiamas poetinis credo, arba dabartinė priespauda tėvynėje, ir lyg kokia naujoji Jeruzalė suspindi poetui taip brangi ir miela Ukmergė — "su svyruojančiais gluosniais".

"Nesu vėjo malonėje" rinkinyje tarp naujų motyvų prasismelkia du: vienišumas ir senatvė. Yra šioje knygoje buvusios meilės atsiminimų, yra posmų lyg maldų, yra gyvenimo išminties ir rezignacijos, yra ir miela Ukmergė, ir anos birželio dienos, kada iš Lietuvos žmones traukiniai "vežė į baisių ir žiaurių ir tolimą Rusiją" (50 p.). Yra pagaliau ir ta nuoširdi, eleginė Vlado Šlaito nuotaika. Tačiau lyg koks pagrindinis aidas vis girdėti anie du griaudėjimai: vienatvė ir senatvė. Iš dalies tai sudaro savotišką lietuvių poezijos retenybę. Apie vienišą būtį mūsų poetai prirašė į valias, — juk tai tokia palanki prigimta lyrikai tema. Tačiau prisipažinti savo kūryboje, kad tu, poetas, jau sulaukei senatvės, kad gal ir tavo balsas jau girgžda, vargiai kas iš mūsų giesmininkų buvo, yra ar bus linkęs. Ką gi, mes, lietuviai, tokie jaunadvasiai! Vladas Šlaitas, teisybę šnekant, gal pasiankstino su senatve, dar neprikopęs nė šešiasdešimties. Betgi jo įtarti ar kaltinti nėra kaip, nes jo žodis toks nemeluotas: poetas ant lakšto išliejo lygiai tai, kas jo sielą maudžia, ir skaitytojas tai jaučia. Antra vertus, sudėjus Vlado Šlaito knygas nuo pirmos iki šios paskutinės, dėl šio atvirumo ir nuoširdumo mums atsiveria tartum jo sielos dienoraštis ir istorija.

Tad Vladas Šlaitas iki "Nesu vėjo malonėje" išsaugojo savo įprastinį poezijos braižą. Tik šioje knygoje gal jau mažiau tų subtilių, beveik nejučiomis prieš skaitytoją atsiskleidusių gamtos detalių. Dabar Vlado Šlaito kalbėjimas yra kiek bendresnis, ir čia glūdi vienas iš pavojų.

Šiame rinkinyje galima rasti abstrakčių vietų (51, 60 p.), sofizmų 88 p.), prozinių kalbėjimų (81 p.), įkyriau kartojasi logiškasai kadangi. Yra naivių samprotavimų (79 p.), ypač kai kurių eilėraščių užbaigimuose (29, 30 p.}. Pasitaiko, kad ta pati mintis kartojama lygiai tais pačiais žodžiais: "mūsų visas gyvenimas būtų nevertas grašio" (50, 103 p.). Dėl vienos ar kitos iš šių priežasčių turime eilėraščių, kurie įstrigo: "Meilė gyvenimui", "Apie poeziją", "Vyšnios", "Laikas", "Kriaušės", "Auksinis žaisliukas" . . .

Yra betgi ir prilygstančių patiems Vlado Šlaito geriesiems, — jautrių, subtilių ir tikrų, su perspektyva. Jeigu reikėtų nurodyti vieną kitą, galėtume sustoti ties tokiais, kaip "Lietuvos dobilėlis", "Lietuviški debesys", "Medžių pavėsyje" ar "Kapinynų žolė", kur:
. . . seni kapinynų varteliai dainuoja meilę,
ir šiurkšti ir graudi žolelytė dainuoja meilę,
nes gyvenimas yra meilė,
nes tiktai meilė,
kaip šiurkšti ir graudi žolelytė,
nugali mirtį. (87 p.)

Aug. Raginis