Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JONAS PUZINAS APIE SAVE IR APIE KITUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS JANKUS   
Jurgio Jankaus įrekorduoto autobiografinio pasisakymo tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 4.


Aplinkybės, kuriomis pasukta į archeologiją
Mūsų šeima anksčiau buvo kiek didesnė, bet daug vaikų, mano brolių ir seserų išmirė, tai aš augau tiktai su dviem seserim. Vyresnioji sesuo gyveno namuose, kita ištekėjo į gretimą kaimą, o brolis (mano tėvas turėjo antrą žmoną, tai aš esu antros žmonos) buvo Amerikon atvykęs, gyveno Brooklyne, bet 1943 m. mirė, tai aš čia radau tik jo šeimą. O namuose, kaip sakiau, augau tarp dviejų seserų, truputį gal buvau jų palepintas, labai gražiai sugyvenom. Tėvai buvo labai tikintys žmonės. Mama galbūt kartais ir buvo linkusi, kad į kunigus išeičiau, tėvas buvo kiek skirtingas. Jisai nevertė niekur, sakė: ką tik norėsi, tą, nebent, sako, gal inžinierium kartais būtum, dėl to, kad tėvo sesers vaikas buvo inžinierius. Tai Steponas Kairys, mano tikras pusbrolis. Jis dažnai atvažiuodavo pas mus, tėvui darydavo didelį įspūdį. Bet aš nuėjau į kitą kelią. Man didelį įspūdį paliko kitas momentas. Buvau tik keturias klases baigęs, kai mano tėvas mirė. Jo paskutiniai žodžiai ir buvo: "Joniuk, užvedžiau tave ant kelio, ir eik toliau tuo keliu". Žodžiu, tęsk mokslą toliau. Po keturių klasių ir tęsiau.

Kai viena sesuo ištekėjo, mama liko su mano vyriausiąja seseria. Po tėvo mirties pačios nebegalėjo dirbti žemę, tai atidavė pusininkui, paskiau net buvo ir išnuomuota. Jos tik gyveno tenai, gaudavo nuomą. Aš buvau nelabai dėkingas tam ūkiui. Ūkininkavimas manęs nedomino. O paskiau, žinoma, kai atėjo bolševikai, viską prijungė prie kolchozo; tai net nežinau, ar sodyba yra išlikus, ar ne.
Viena sesuo dar tebegyvena.

Kad pasukau į archeologiją, vienas dalykas buvo įdomus ta prasme: netoli mūsų, vienam takiam kalnely, buvo žmonių kaulų, radinių įvairiausių. Tai aš, jau būdamas gimnazistu, gal koki ketvirtoj ar penktoj klasėje, vis eidavau į tą kalnelį šiek tiek pasikapstyti. Tas, žinoma, negeras dalykas, dalima ką nors išardyti. Didelių kasinėjimų tenai nevykdydavau, aprinkdavau tik tuos radinius, kurie buvo aplink. Tas mane labai domino Paskum ryšium su tuo ėmė dominuoti ir padavimai iš to krašto apylinkių, Juos ir pradėjau užrašinėti. Paskiau pradėjau užrašinėti dainas. Jų labai daug mokėjo mano mama. Ji pati mokėjo daug sutartinių. Man dar gimnazijoj bebūnant, muzikos mokytojas buvo Juozas Bertulis, miręs Chicagoje pnc; keletą metų. Tai jis vieną kartą buvo apsilankę pas mus ir baisiai susidojėjo tom dainom, sutartinėm. Tuoj suorganizavom keletą moterų iš aplinkinių kaimų, visas jas suvežėm į Ukmergę Pasipuošusios buvo nuometais (tautinių drabužių nebeturėjo), bet šiaip gražiai apsirengusios, ir pradėjo sutartines. Padarė labai didelį įspūdį. Kitus žinoma, ir juokas ėmė iš tokių senoviškų dainų. Tada ir tos dainos buvo užrašytos. Bertulis užra-r jų ir gaidas. Paskiau pradėjau rinkti ir lietuvių kalbos žodžius. Dainas atidaviau Jurgiui Dovydaičiui, tautosakos rinkėjui, o žodžius atiduodavau
Žodynui. Turėjo, žinoma, įtakos ir mokytojai. Buvo toks savotiškai įdomus mokytojas Pinigis. Jisai dėstė lietuvių kalbą, supažindindavo su tautosaka. Paskiau direktorius Jonas Baronas. Jis pats gamtininkas, bet buvo parašęs rusų-lietuvių kalbos žodyną. Jisai domėdavosi kalba ir dažnai mokinių pasiklausinėdavo. O paskiau, kai įstojau į universitetą, tai jau jokios abejonės nebebuvo, kad pradėsiu studijuoti kalbą. Ir studijavau, kol perėjau i kitą sritį. Matyti, mane tas kalnelis vis daugiau traukė.

Archeologijos profesorius Volteris jautėsi lyg ir pagrindiniu, specialistu, viešpačiu. Jisai buvo Miesto muziejaus direktorius, tvarkė archeologijos skyrių, turėjo daug ryšių su užsienio archeologais. Jeigu jam koks nors radinys arba jo amžius būdavo neaiškus, kreipdavosi į tuos žmones, gaudavo iš jų laiškų ir paskiau rašydavo apie tuos radinius. Bet jis visiškai nebuvo sudomintas, kad gautų sau kokį pavaduotoją. Pas jį sekretoriais iš pradžių buvo Aleksandras Merkelis, po Merkelio Balys Tarvydas ir pagaliau aš. Anie išėjo mokytojauti jo sekretorium likau aš. Teko labai daug su juo dirbti ir net padėti rašyti, nes jo lietuvių kalba buvo gana silpnoka. Bet kad jis būtų pasirūpinęs išsiųsti ką į užsienį pastudijuoti, tai, atrodo, kad tas jam į galvą neatėjo. Tas pats ir su generolu Nagevičium. Jis buvo viešpats Karo muziejuje, turėjo archeologinį skyrių ir konkurentų nelabai mėgo.

Bet man tuo metu padėjo prezidentas Smetona. Mes esam su juo kaimynai. Mūsų tėviškės netoli. Jo Užulėnis, mano Svaronys, keliolika kilometrų tiktai. Ir kai jisai leido savo raštus, paprašė, ar aš galėčiau jo raštų korektūras žiūrėti. Dėl to, kad jis daug tarminių dalykų savo raštuose dėdavo, tai, sakė, turi būti žmogus iš savo krašto, kad nesuklystų su tarme. Kadangi aš tuo metu kalbotyrą studijavau, jis paėmė mane, ir aš viso pirmo tomo ir beveik viso antro tomo korektūras peržiūrėjau. Su juo išsišnekėdavom ir archeologiniais klausimais. Jis labai domėdavosi tais dalykais ir kartą sako: "Ar nenorėtumei kartais archeologiją studijuoti?" Sakau: "Labai mielai, dėkui. Dabar dirbu Miesto muziejuje pas profesorių Volterį, tai man ta sritis būtų labai įdomi". "Tai", sako, aš su savo ministru apie tą pakalbėsiu". Jis pakalbėjo su Šakeniu, ir aš po kiek laiko gavau stipendiją ir 1930 metų gegužės mėnesio pradžioje išvykau į Heidelbergą. Viskas prasidėjo per prezidentą Smetoną. Ryšys liko su juo iki pat bolševikinės okupacijos. Santykiai buvo nuoširdūs. Kada tiktai reikėdavo užeiti, jis visada priimdavo.

Pažintis su J. Geruliu
 Ir ypač tas ryšys buvo dėl profesoriaus Gerulio. Baisiai prezidentas norėjo, kad profesorius Gerulis būtų kaip nors įtrauktas į Vytauto Didžiojo universitetą. Tuo metu jau sėkmingai dirbo Skardžius ir Salys, bet Gerulis buvo labai geras lietuvių kalbos žinovas, ypačiai tarmių. Jis mokėjo įrašyti tas tarmes fonetiškai taip, kaip yra reikalinga. Su juo teko ir man važinėti ir užrašinėti tarmes. Smetona norėjo turėti dar ir trečią pagrindinį kalbininką, kad lietuvių kalbos ir kalbotyros dalykai būtų aukštai pastatyti universitete, kad jis pasidarytų baltistikos centras. Man pavedė būti lyg tokiu tarpininku, derybininku, kaip nors Gerulį prikalbinti. Ir kai tik aš vykdavau po atostogų į Heidelbergą, vis sustodavau Karaliaučiaus universitete. Paskiau jis buvo Leipcigan persikėlęs, ir ten su juo derybos vyko. Ir ėjo gana sėkmingai. Jisai būtų sutikęs. Jam buvo siūlomas net ir kiek didesnis atlyginimas, negu kad čia profesoriams buvo duodama. Dar, sakė, pridėtų iš kitur, antraeilę kokią tarnybą duotų. Žodžiu, Gerulis sutiko, bet jo žmona nesutiko į Lietuvą važiuoti. Ji yra Latvijos vokietė. Gerulis sakydavo, jeigu ji būtų Vokietijos vokietė, tai, be abejo, važiuotų, bet kadangi ji Latvijos vokietė, tai nelabai mėgsta pačių lietuvių ir nenori nė važiuoti. Taip nieko iš tų derybų ir neišėjo.

Su tuo Geruliu visokiausių dalykų buvo. Būdavo nueini į rektoratą. Tada jis buvo Karaliaučiaus universiteto rektorium ir baisiai didžiavosi: "Matote, garsus Karaliaučiaus universiteto steigėjas, par-tikularo, dar ne pilno universiteto, buvo Abraomas Kulvietis, o aš esu paskutinis lietuvis rektorius". Būdavo įeini, sėdi sargas prie jo kabineto. Al sakau: "Norėčiau su profesorių Geruliu susitikti' . Sako: "Kad jis dabar užimtas. Pas jį yra vieno fakulteto dekanas". "Gerai", sakau, "aš palauksiu. Tik, va, paduodu savo kortelę". Tada buvo tokia mada padavinėti vizitines korteles. Aš jau būdamas studentu turėjau tų kortelių. Padaviau, ogi žiūriu, tuoj pat Gerulis išeina kartu su tuo pas jį buvusiu žmogum. "A", s?.ko, "paikas vokietis gali palaukt. Mes turim pasišnekėt".

Su Geruliu palaikėm labai artimus ryšius visą laiką. Net iki pat pabėgimo. Net Kybartuose jis dar išlydėjo. Iš štabo jis į Kybartus važinėjo nuolatos. Kai per Kybartus teko išvykti, tai jis padėjo išvažiuoti. Žinoma, mes su juo labai atvirai šnekėdavom, ką vokiečiai daro. Kad karas baigiasi, jis puikiausiai suprato. Paskiau grįžo į Berlyną, į savo butą. Vėliau tas butas, kur jis gyveno, pateko į amerikiečių zoną, bet kai bolševikai užėmė, tai po kelių dienų jį ir suėmė. Dingo, ir

Jonas Puzinas (penktas iš kairės) Fronto Bičiulių pobūvyje New Yorke 1963 m. Iš kairės: Vaclovas Sidzikauskas, Regina Budrienė, dr. Juozas Girnius, Tėv. Leonardas Andriekus, O.F.M., Jonas Puzinas, dr. Stasys Bačkis, dr. Kostas Ostrauskas. Pačiame priekyje — sol. Janina Liustikaitė.

niekas nežino nei kur, nei kas su juo atsitiko. Jo sūnus karininkas prie Ilmenio ežero žuvo, o tėvas irgi kur nors žuvo — buvo suimtas. Nei žmona, nei duktė nežino, kur ir koks buvo jo likimas. Vokietijoj buvo gandai, kad vieni matė ten, kiti ten, paskum, kad jis kažkur kitur archyvuose dirbąs, bet šitie dalykai nepasitvirtino.

Papildomai apie pažintį su A. Smetona
 Kur buvo Smetonos ūkis, žinojau. Pro šalį važiuodavom, bet su juo pačiu tada nepasižinau, aes jis ten negyveno. 1925 m. įstojau į universitetą. Kai ėjo "Lietuvis", prašydavo parašyti kokį nors straipsnelį. Parašydavau. Dar menkučiai buvo, bet vis šiokie tokie. Tikras susipažinimas atėjo, kai pradėjo savo raštus redaguoti, kai pradėjo mane prašyti, kad padėčiau išrinkti. Labai dažnai klausdavo žodžių: "kaip par mum, par jum". Abu buvom tos pat tarmės, tai palygindavom. Dažnai pasikviesdavo. Labai nuoširdus buvo. Prisiminimai labai malonūs. Dažnai tai taip: jeigu tik ateini, tai stengėsi laiku priimt, kad nereikėtų daug laukti. Mėgdavo įsikalbėt. Dažnai užgaišdavai ilsiau, negu reikia. Kartais net adjutantas įeidavo, kad prašom čia jau baigt, nes ten laukia koks nors ministras. Jisai labai daug kuo rūpinosi. Ypač jam rūpėjo lituanistiniai dalykai, bet skųsdavosi, kad jo ministrai dažnai neklauso. Šiaip jau užeidavau tik su aiškiu reikalu, kviečiamas, bet privačiam šeimos gyvenime neteko maišytis.

Bendradarbiai: Galaunė, Mykolaitis, Karsavinai
Vienas iš pagrindinių mano bendradarbių b m profesorius Paulius Galaunė. Kadangi jisai buv Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus direktorius aš priešistorinio skyriaus vedėjas, tai kasdieniniai ryšiai siejo mus visą laiką, o kartu ir šeimyniniai: svečiuodavomės vieni pas kitus. Mes r. Galaunes, jie pas mus. Jisai labai daug įtak i man yra padaręs gerąja prasme. Buvo labai ž ningas žmogus, tebėra gyvas Kaune. Jo žmona Nezabitauskaitė, dainininkė, mirė. Paskum vedė tokią jauną merginą, gal kokią trisdešimt, trisdešimt dviejų metų Kairiūkštytę. Tai ji labai jį globoja. Jis gyveno visą laiką ligi pat praėjusių metų savo namuose Vydūno alėjos pradžioj, bet kažkodėl jį pernai iškėlė į visiškai kitą butą Iš kitų ypač gražūs ryšiai yra buvę su Puti n u-Mykolaičiu Vilniuje. Tais laikais, ypač vokiečių okupacijos metu, kai tiktai kas vykdavo, tai ateidavo arba jisai su žmona pas mus, arba mes pas juos. Palaikėm nuolatinį kontaktą ir buvom sutarė liepos pradžioje kartu išvykti iš Lietuvos į Vokietiją. Jis tuo metu buvo išvykęs į žmonos tėviškę, Biržų apskritį. Mes laukėm ir nebesulaukėm. Pasirodo, kad jis buvo atkirstas ir nebegalėjo atvykti. Bet jis ruošėsi. Su Putinu - Mykolaičiu buvo labai nuoširdūs santykiai, nors jis buvo ir vyresnis už mane.

Paskiau, tai profesorius Leonas Karsavinas. Jisai pats rusas, bet su lietuvių gyvenimu buvo tiek suaugęs, kad reikia stebėtis. Jisai turbūt kokiais 1925 m. dar galėjo iš Rusijos pasitraukti ar buvo ištremtas (buvo suimtas ir ištremtas 1922 m. — Red.). Pirma atsirado Paryžiuj, o iš Paryžiaus per kitus buvo pakviestas į Lietuvos universitetą profesoriauti. Lietuviškai nemokėjo nieko, bet, didelis eruditas, greitai lietuviškai pramoko. Jį lietuvių kalbos mokė toksai Juška, studentas. Jis ir išmokė. Karsavinas susidarydavo labai įmantrių žodžių ar išsireiškimų sąrašus, visokias kalbos įmantrybes
— išmoko labai gražiai lietuviškai. Paskiau jau lietuviškai dėstė. Paskutiniuoju metu ruošė "Bažnyčia ir krikščionybė" darbą, dviejų dalių. Pirmoji dalis jau buvo baigta, antroji nebaigta dar. Tą darbą jis jau parašė lietuviškai ir pats sakėsi, kad lietuviškai rašyti filosofinėmis temomis jam žymiai lengviau, negu rusiškai. Būdamas labai gabus žmogus kalboms, pats nusikaldavo reikalingus terminus ir tik po to ateidavo pas Salį pasiklausinėti, ar čia mano terminas geras ar blogas. Daugumas jo terminų būdavo geri. Mokėjo žodžių darybą, puikiai orientavosi ir galėjo terminus kurti. Jis labai daug ir man padėjo universitete. Turėjau iš jo pusės tikrą globą. Buvo visuotinės istorijos profesorius, bet turėjom labai artimus ryšius
— buvo nuoširdus žmogus. Gyvenom tam pačiam kieme; išbėgdamas iš Vilniaus, atidaviau jam raktus ir butą dėl to, kad jo butas buvo kiek prastesnis, negu mano. Kadangi tuo metu buvau dekanas, tai iš butų komisijos buvau ir geresnį butą gavęs. Jis ir persikėlė tenai. Atėjus bolševikams, kurį laiką dar gyveno ten pat, bet iš universiteto jį atleido. Nuėjo dirbti Dailės muziejun, paskiau į Dailės institutą. Dėstė meno istoriją, bet neiškęsdavo pasisakyti atviriau vienu kitu klausimu; pagaliau jį išvežė į Sibirą ir tenai mirė. Jo lietuviški rankraščiai buvo pergabenti vieno žmogaus į Paryžių. Paryžiuje buvo jo sesuo, Karsaviną, balerina. Koks likimas tų rankraščių, tai aš jau nebežinau. Galimas daiktas, kad ir mano rankraščius, radęs paliktus bute, Karsavinas perdavė į biblioteką.

Dabarties kultūriniai reikalai
 Būtų galima dar atkreipti dėmesį į gyvenamą laiką. Man pirmoje eilėje rūpėjo kultūriniai reikalai. Šalia darbo enciklopedijoje, visą laiką teko
dirbti bendruomeninį darbą. Toj pačioj Philadel-phijoj, apylinkėj. Ir pirmininkauti, ir kultūros reikalus tvarkyti, ruošti paskaitas, paskaitų ciklus. Vėliau daugiau teko įsitraukti į tą darbą, kai buvau pakviestas Pasaulio Lietuvio Bendruomenės Kultūros tarybos pirmininku. Iš pradžių dar prie Sungailos, o paskiau jau Bačiūno valdymo metu. Turėjom gražų būrį žmonių iš tų pačių phila-delphiškių sudarytą. Ten buvo ir Zdanys, ir Maciūnas, paskiau Ostrauskas, Aleksas Vaškelis Washingtono Trumpa, Dambriūnas. Gerai sutardavom, ir daug dalykų buvo aptarta.

Tie kultūriniai klausimai man dar ir dabar tebėra arti širdies. Manyčiau, kad ir ateityje reikėtų daugiau tokio sistemingo darbo, ypačiai, kai dabar atsiranda galimybė gauti pinigo ir iš Lietuvių fondo. Vieną kitą projektėlį gal ir galima būtų dar įgyvendinti, nors ir labai pavėluotai. Daugelis dalykų yra mūsų nežmoniškai suvėluota.

Buvo projektavęs tas pats Lietuvių fondas išleisti plačią Lietuvos istoriją, buvo susitarta su prof. Ivinskiu, buvau pakviestas ir aš pats vienam tomui. Mano turėjo būti pirmasis tomas — Lietuvos proistorė, paskiau trys ar keturi tomai Lietuvos istorijos. Deja, Ivinskis mirė, palikęs nepilnai parašytą pirmą tomą. Jis apima laikotarpį iki Vytauto Didžiojo mirties. Buvom susirinkę aptarti visą reikalą, kas toliau darytina. Pasirodo, kad jau nebeįmanoma tokios Lietuvos istorijos parašyti, kokia buvo planuota. Nebeturime istorikų. Šapoka yra miręs. Paskiau mirė ir Avižonis. Jis labai darbštus buvo, ypač septynioliktam amžiui geras specialistas. Sužiedėlis dirba su lietuvių enciklopedija anglų kalba, vyriausias redaktorius, yra visiška: užimtas. Iš kitų yra dar vienas kitas. Jakštas faktiškai yra visuotinės, ne Lietuvos istorijos specialistas. Gedimino laikai buvo jo specialybė. Jam kažkaip nepavyko. Jonynas atmetė tą disertaciją, ir jis tada perėjo į visuotinę istoriją.

Ir aš pats turiu Lietuvių fondo pavedimą parašyti pirmąjį tomą, bet matau, kad nėra prasmės rašyti Lietuvos proistorės pilno kurso dėl to, kad Lietuvoj viena yra jau išleista, gal už kiek laiko išleis kitą, patobulintą. Jie turi visą kasinėjimų medžiagą, visa, kas tik yra, o aš čia galiu naudotis tik literatūra. Tai aš tuomet pakeičiau temą ta prasme, kad rašau darbą apie baltų ir apskritai mūsų visų genties tautų ir kilčių gyvenamąsias ribas. Pagal ir archeologinius, ir kalbotyrinius duomenis, ypač pagal vietovardžius, mūsų protėvių gyventa toli rytuose, net už Okos, pietuose net už Pripetės jų pėdsakų aptikta. Paskiau Rytprūsiai. Vakarų Prūsai už Vyslos. Net ligi Meklenburgo yra baltiškų vietovardžių, iš kurių galima spręsti, kad ten jų gyventa. Norėčiau ta prasme baltų tautas ir kultūrą maždaug pavaizduoti. Tai būtų toks specialesnis darbas. Tą temą imu dar ir dėl to, kad mūsų proistorikai dabartinėje Lietuvoje tuo klausimu neužsiima. Ar jiem neleidžiama, ar kaip kitaip. Jeigu tik yra koks baltiškas kapinynas už dabartinių ribų, nieko apie jį nepakalba. Tokiu būdu tikiuosi, kad naują archeologinę medžiagą man mažiau reikia matyti Lietuvoj muziejuose dėl to, kad pagrindiniai dalykai paskelbti yra. Darbas yra dirbamas, ir aš turėčiau jį baigti kitų metų gale. Darbas didelis, kokių keturių, penkių šimtų puslapių.

O šiaip tai, žinoma, kol nebuvo Lietuvių fondo, tai tie reikalai negalėjo judėti; žmonės buvo susendinti, kiti, kurie galėjo dirbti anksčiau, atsidūrė tokiose sąlygose, kad negalėjo savo specialybės darbą tęsti. Sakysim, kad ir iš tų pačių mūsų istorikų, Šapoka, kurį aš laikau pačiu geriausiu. Pats geriausias ta prasme, kad jisai labai objektyvus ir, kaip jisai pats sakėsi, skeptikas. Skeptikas — tai yra jau labai gerai. Dėl to, kad pirmiausia skeptiškai pažiūri, paskiau prieina dalyką jau pagal faktus. Atvažiavo čionai, pradėjo dirbti "Tėviškės Žiburiuose", užsidarė rūsy, vargšas taip ir užbaigė savo dienas. Negalėjo savo specialybėj toliau dirbti, o jeigu būtų buvę šiek tiek pinigo, galima būtų buvę išsiųsti į Europą, į tą pačią Romą, pririnkti medžiagos, arba sudaryti galimybę atsisėsti prie tam tikro darbo. Tas pats ir su kitais istorikais. Sužiedėlis įėjo į "Darbininką", redakcijoj dirbo, dabar enciklopedijoj. Ir trukdosi, savo darbo negali dirbti. Darbštus yra Jakštas, dirba, kiek tik yra įmanoma. Jis, dabar jau pensininkas, parašė monografiją apie Šliūpą, didelį darbą. Šeima davė medžiagą. Atvežė visą lagaminą. Joje yra ir paties Šliūpo rašyta autobiografija. Gerai, kad jis, šiaip ar taip, yra objektyvus istorikas. Jeigu kam kitam būtų pakliuvę, būtų ar per daug nugyrę, arba jau visiškai nupešioję.

Jeigu būtų buvę planuota, tai ne vien tik istorija, bet — taip pat ir literatūra, ir dailė. Visur būtų buvę galima daug padaryti. Bet ir čia bėda yra ta. Rašytojai tai dar susikalba savo tarpe, bet dailininkai tai visiškai nesueina. Net negalim suruošti apžvalginės bendros parodos. Jeigu tas dalyvaus, tai aš nedalyvausiu. Jeigu tas, tai tas. Tai tokia ir yra bėda. Reikėtų gi, žinoma, daug ko. Reikėtų monografijų išleisti. Gerai, kad Augiaus žmona išleido, galima sakyti, paminklą jam pastatė. Dabar Galdikienė skyrė tam labai daug pinigo, išeis gražus darbas (išleistos dvi monografijos: anglų ir lietuvių kalba. — Red.). Dailininkų monografijos labai praverstų. Buvo galvota Čiurlionio monografiją išleisti angliškai. Varnelis rūpinosi ir kiti, bet susidūrė su reprodukcijos dalykais. Duoti reprodukcijas spalvotas pagal Lietuvoj išleistas? Jos neblogos, bet tik neblogos. Kreipėsi į Lietuvą, norėjo gauti gerų skaidrių, kad iš jų galima būtų gaminti reprodukcijas, ir užkliuvo. Nebeduoda, neišleidžia. Jie patys dabar leidžia. Bet ir tas gerai, kad paskatino. Vokietijoj gal gerai padarys.

Tų rūpesčių labai daug daug yra. Su mūsų archyvais, su mūsų žmonių bibliotekomis. Neturime, nežinome, kur jas reikėtų padėti. Visokios archyvinės medžiagos visur pilna. Mūsų pasiuntinybėse ir konsulatuose, paskiau visokiose įstaigose. Kad ir tas pats Vlikas ar Laisvės komitetas. Visur daug labai vertingos medžiagos. Kur dabar ją padėti? Galvota, norėta ir šen ir ten, visokių nuomonių buvo. Reikėtų vienoj vietoj, bet nesaugu. Galima būtų išskirstyti keliose vietose. Gal ir geriausia būtų. Dabar yra daug žmonių, intelektualų, specialybių žmonių, rašytojų, kurie turi gerų bibliotekų. Irgi reikėtų kur nors sudėti. Reikia spręsti, nes kitaip žūsta. Toj pačioj Philadeophijoj ne taip labai seniai, 1943 m., kai mirė kunigas Milukas, jis turėjo "Žvaigždės" archyvą. Tenai buvo jo korespondencijos iš spaudos draudimo laikotarpio, susirašinėjimų ir su Basanavičium, ir su Šliūpu, ir su visa eile kitų ano meto veikėjų, paskum buvo labai turtinga biblioteka. Kai jis mirė, tai atvažiavo, išvežė ir į šiukšlyną išmetė. Absoliučiai viską išmetė.

Tokių dalykų labai daug yra. Čia man vienas pasakojo: "Einu Brooklyne gatve, žiūriu, knyga išmesta. Žiūriu, kad apdarai kokie senoviški. Pasižiūriu arčiau, ogi — Aušra". O kiti dalykai dingsta. Toje pačioje Philadelphijoje buvo Dainos choras. Jis turėjo gerą archyvą. Įsteigtas buvo seniai, net Šimkus vadovavo tam chorui 1915 m. Buvo ir gaidų, ir protokolai, programos. Jie turėjo ir orkestrą, tai ir orkestro uniformos visokios. Aš dar savo laiku, kai domėjausi Philadelphijos lietuvių istorija, buvau pasiskolinęs tuos protokolus ir išsirašiau pagrindinius daiktus, kokie klausimai buvo kilę toje draugijoje, kas buvo svarstoma, kas buvo įvykdyta. Paskiau dabar, žiūriu: kai remontavo klubą, visą tą archyvą išmetė.

Daug kas nyksta, o reikia tam kelią kaip nors užkirsti. Tas mūsų visas bibliotekas kur nors sukoncentruoti. Žinoma, geriausiai ne vienoj vietoj, o keliose, kad nežūtų, kad kaip nors išliktų. Dar gerai, kad toks Pensilvanijos universitetas yra. Tai jis yra nupirkęs Šaulio archyvą. Didelis archyvas. Prasideda šeimos dokumentais, Švėkšnos ir apylinkių istorija, bet yra ir Nepriklausomybės pradžios nuorašai visokių raštų, protokolų, susirašinėjimų. Iš vėlesnių laikų — Šveicarijos, Berlyno pasiuntinybių bylos, dokumentai. Gera, kad tas viskas labai rūpestingai saugoma, galima tą medžiagą naudoti. Paskiau ir knygynas labai turtingas lituanistinės medžiagos. Dabar, kai toje bibliotekoje dirba Maciūnas, jisai renka rankraščius ir kitų. Krėvės daug laiškų. Surado Žemaitės daug laiškų.
Tai dedam, dedam, ir aš pats ... To paties S. Kairio keli šimtai laiškų: padarytos foto kopijos, ir nežus. O kiti irgi daug turi. Vieni laiko, kiti nelaiko. Aš tai laikau. Tokių bylų prikrauta, nežinau kiek. Gal keli metrai.

Visuomeninio - organizacinio vieningumo reikalas
Didžiausias mūsų skausmas — tai mūsų krašto likimas, kaip kad dabar yra. Kai teko ilgesnį laiką dirbti ir Laisvės komitete, ir Vlike trejetą metų, tai su tais klausimais teko gana iš arti susidurti ir pastudijuoti padėtį Lietuvoje. Keletą metų ji buvo specialiai studijuota. Lietuvos Laisvės komitete buvo gaunama medžiaga, spauda. Iš Lietuvos gau-davom oro paštu dvidešimt tris leidinius. Galime buvo susidaryti šiokį tokį vaizdą, kas tenai vyksta. Žinoma, nėra padėtis gera, bet tuo tarpu Lietuvoje, atrodo, laikomasi stipriausiai.
Mūsų pačių nesutarimas tai jau labai blogas dalykas. Veiksniai kiekvienas turi savo uždavinius. Sakysime, Vlikas, Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas, yra globalinio pobūdžio. Jo veikla apima ne Ameriką, bet visur. Vlikas turi savo atstovus Europos kraštuose, taip pat Pietų Amerikoj, Australijoj, Naujojoj Zelandijoj. Visur yra jo žmonės ir per juos daromi kokie žygiai. Čia Amerikoj susidarė padėtis tokia, kad iš pat pradžių yra buvęs Altas, Amerikos lietuvių taryba. Ji atliko labai daug darbų. Savo laiku labai daug padėjo ir tiem patiem tremtiniam, ir Lietuvos bylą palaikė. Paskutiniu metu buvo jaučiamas lyg ir išsikvėpimas. Kai tik atsiranda kokia spraga, tai atsiranda ir kas bando ją užkamšyt. Tai metėsi Bendruomenė į tą darbą ir pradėjo dirbti kaip ir Alto darbą. Pradėjo lankytis ir Valstybės departamente, savo ryšininką paskyrė. Žinoma, normaliai tai būtų viskas tvarkoj, bet būtų geriausia, kad būtų sutarta, kas kurį darbą darys. Vlikas daro savo darbą, jisai į Amerikos reikalus nesikiša. Jei kartais reikalinga, jis važiuoja į Valstybės departamentą, bet tai vis bendru kokiu reikalu. Amerikoj Altas ir Bendruomenė yra pačios stipriausios jėgos. Jeigu joms pavyktų suderinti tą darbą, būtų didelis dalykas. Nesutarimas negera ir Altui, ir Bendruomenei. Kas kita Kanadoj. Kanadoj tokio klausimo nėra. Ten yra viena Bendruomenė ir Tautos fondas. Jis renka pinigus Vlikui, surenka daug. Kituose kraštuose irgi tas pats. Tiktai Amerikoj dvi organizacijos susidūrė. Būčiau labai patenkintas, kad tas greičiau pasibaigtų. Jeigu Amerikoj Lietuvių bendruomenė būtų stipri kaip reikiant (ji ir >ra -tai kultūros reikalams yra Kultūros taryba; šalpos reikalams yra Balfas, jis irgi galėtų Bendruomenei priklausyti; švietimo reikalams — Švietimo taryba, o politiniams reikalams Amerikoje galėtų būti ar politikos kokia Taryba ar kokia kita, ar kad ir Amerikos lietuvių taryba. Nežinau. Bet taip susida-lijus būtų labai gerai. Darbo yra begalės.

Dabar, kai Philadelphijoj yra LB centro valdyba, tai taip ir pasidarė. Ten jiems arti VVashing-tonas, tai jie ir važinėja. Bet dabar žiūrėkite, kaip yra. Jeigu toji pati Bendruomenė, kai dabar įsteigusi Lietuvos reikalų ar Visuomeninę tarybą, skyrius kiekvienoj apylinkėj turėtų, tai kiek tie skyriai galėtų daug padaryti. Čia ir ryšiai su kongresmanais ir su tos valstijos senatoriais, ir su spauda, televizija, radiju. Kur tiktai koks reikalas yra, tuoj pat jie vietoje. Jeigu visoje Amerikoje taip veiktų, tai būtų labai daug. Bet dabar, jeigu tiktai iš vienos vietos daroma, periferijos lieka nepaliestos. Bendruomenė darbo turi labai daug visose srityse: ir kultūros, ir švietimo, ir tos pačios politikos srityse galėtų labai daug atlikti, bet turėtų ir kreipti dėmesį ypatingai į apylinkes.

Vienas iš pačių pagrindinių dalykų yra mūsų jaunimo paruošimas, kad darbo tęstinumas vyktų. Labai svarbu darbas redakcijose. Tuo tarpu dar turime, kas redaguoja, bet pamažu turėtumėm įtraukti naujų jėgų. Nėra lengva dėl to, kad tokių žmonių neatsiranda, bet vis tiek tas būtina. Šalia šeimos tą tegali padaryti tik Bendruomenė. Jeigu į bendruomeninį darbą būtų įtraukti ir jaunieji, atsirastų darbininkų viskam. Kai kur labai pavyksta. Pavyzdžiui, Philadelphijoj buvo labai pavykę. Kai kurį laiką labai gražiai dirbo jaunieji, bet dar senųjų priežiūroj dėl to, kad jie patys dar nesi-orientuoja kaip reikiant. Jeigu kas prižiūri, jie gali labai gerų darbų atlikti. Apskritai per Bendruomenę jie galėtų įsijungti ir į politinį darbą.

Su kultūros ir spaudos reikalais kiek blogiau, nes jaunieji eina daugiausia į praktiškas profesijas. Iš kitos pusės, nėra jokios prasmės laikyti tiek laikraščių kiek dabar yra (...). Nieko bloga neatsitiktų, jeigu artimesnieji susijungtu Ir su žmonėm būtų lengviau, ir neišsiblaškytumėm taip labai. Tas pats ir su žurnalais. Čia nėra taip labai bloga, bet vis tiek (...). Žurnalai kol dar galima, tai gerai, tegul dar eina. Kad susijungtų, žinoma, būtų irgi gerai. Būtų daug lengviau su redaktoriais. Ir žmonėms. Dabar užsisakyti tiek laikraščių daug kam net neįmanoma.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai