Iš darbo Lietuvių Enciklopedijoje Spausdinti
Parašė Juozas Girnius   
Informacinių nuotrupų žiupsnis

Per dvidešimt penkerius metus (1953-78) iškeistos ir Lietuvių Enciklopedija, ir Encyclopedia Lituanica. Pirmoji išleista per trylika metų, antroji — per dvylika. Lietuvių Enciklopedijos 36 tomai apima 19.796 puslapius, Encyclopedia Lituanica 6 tomai — 3438 puslapius, tad iš viso — 23.234 puslapiai. O kadangi abi enciklopedijos surinnktos smulkiu šriftu, normalių knygų susidarytų dvigubai — per aštuoniasdešimt!
Šio didelio užmojo sėkmingą ištesėjimą neperdedant galima laikyti jei ne pačiu didžiausiu, tai tikrai vienu iš didžiausių žygių, atliktų laisvojo pasaulio lietuvių. Ilgamečio darbo ištesėjimas iškilmingai buvo atšvęstas Bostone praėjusiu metų gruodžio 3. Pabaigtuvėms leidėjo Juozo Kapočiaus rūpesčiu buvo pagamintas ir dokumentinis filmas (filmavo kun. A. Kezys, režisavo P. Jasiukonis), kuriame leidėjas ir redaktoriai pateikia informacijos apie savo darbą. Prof. Jonui Puzinui jau iškeliavus amžinybėn, apie Lietuvių Enciklopedijos redagavimą teko tame filme kalbėti mudviem su Pranu Čepėnu. Nors galbūt ir pavertėme filmą "paskaitomis", turėjome labai glaustai kalbėti. Šioje vietoje, LE leidėjo raginamas, imuosi pateikti platesnį žiupsnį nuotrupų iš dirbtojo darbo. Darau tai dviem sumetimais. Pirma, kadangi Lietuvių Enciklopedijos išleidimas buvo reikšmingas užmojis, galbūt pravartu bent šiek tiek pateikti informacijos "iš vidaus", kokiomis sąlygomis reikėjo darbą dirbti. Antra, tokia informacija gali būti pravarti ir dėl to, kad metrikinė informacija, kuri buvo duodama pačioje enciklopedijoje, nebuvo visai tiksli. Pašalietį ji gali ir klaidinti.

1. Lietuvių Enciklopedijos "priešistorė"
Leidėjas Juozas Kapočius buvo ir pats šio didelio užmojo iniciatorius: jam 1952 birželio pradžioje kilo mintis imtis enciklopedijos leidimo. Tokia mintis jam seniai knietėjusi — "parodyti, kad ir tokiose sąlygose mes mokame organizuoti ir net stambius veikalus išleisti". Tuo metu jis dirbo Brooklyno pranciškonų spaustuvėje kaip jos techniškasis vedėjas. Ten pat buvo ir "Darbininko" redakcija. Joj galutinai susikristalizavo enciklopedijos leidimo mintis. "Kai tik Darbininko" redakcijoje nusitvėriau Spaudos Fondo leistą Lietuviškosios Enciklopedijos tomą, ir pradėjau skaičiuoti, kalkuliuoti", — pasakojo J. Kapočius pasikalbėjime "Darbininke" 1951 17, jau apsisprendęs leisti Lietuvių Enciklopedįją.

Iš "Darbininko" galima sekti, kaip buvo Metasi realizuoti kilusią mintį. Matyt, "kalkuliacijai" pasirodžius įmanomai, tuojau pat, birželio 7-8 savaitgalį, J. Kapočius jau lankėsi Washingtone, kur Kongreso bibliotekoj dirbo buvęs Lietuviškosios Enciklopedijos vyr. redaktorius prof Vaclovas Biržiška. Be abejo, senam enciklopedistui naujos enciklopedijos leidimo mintis buvo prie širdies. Birželio 27 ir liepos 2 "Darbininke" jau pasirodė skelbimas: "Lietuviškoji Enciklopedija atgaivinama Amerikoje. Ji būtų mūsų tremtyje praleisto laiko vertingiausias įnašas į mūsų Tėvynės kultūrinį lobyną, ir ta Tėvynei dovana mums dvigubai naudinga: ir Tėvynėn parkeliavus ir emigracijoje tebesant". Pabrėžus, kad "šis darbas yra visų lietuvių reikalas" ir kad svarbu "susidaryti galimybei" jį įvykdyti, buvo kviečiami J. Kapočiaus adresu (tuo pačiu, kaip ir "Darbininko" — 680 Bushwick Ave., Brooklyn, N.Y.) dėl sąlygų ir visų informacijų kreiptis visi, kurie sutiktų būti enciklopedijos atstovais visose lietuviškose kolonijose.

Vargu ar daug būtų atsiradę, kurie patys būtų pasisiūlę į enciklopedijos atstovus savo kolonijose. To nė pats J. Kapočius nesitikėjo. Liepos trečią savaitę jis išvyko į Chicagą enciklopedijos reikalu išsikalbėti "su tenai gyvenančiais lietuviais profesoriais ir su red. nariu prof. Pr. Čepėnu", o kitą savaitę aplankyti Detroito ir Clevelando lietuvių kolonijas (Darbininkas, 1952. VII.25). Kelionė užtruko ilgiau: kone po mėnesio, rugpiūčio 19 numery, "Darbininkas" pranešė, kad J. Kapočius "tik ką grįžo į Brooklyną iš ilgesnės kelionės", kurioj buvo pasiekęs ir Kanados Hamiltono, Toronto lietuvių kolonijas. Pati informacijos antraštė "Gyvai pritaria Enciklopedijai" skelbė, kad kelionė buvo sėkminga. Radus enciklopedija susidomėjimą "visuotinį", "atrodo, jog prenumeratorių atsiras pakankamas skaičius, kad įgalintų darbą atlikti". Daugumoje didesnių kolonijų susitarta su asmenimis, kurie apsiėmė atstovauti enciklopedijai — telkti prenumeratorius. Enciklopedijos redakcija esanti jau sukomplektuota ir būsianti netrukus paskelbta, pasima-čius su vyr. redaktoriumi prof. Vc. Biržiška.

Rugsėjo 5 numery "Darbininke" jau skelbiama: "Lietuviškosios Enciklopedijos prenumerata jau plaukia, nors tuo tarpu prenumeratos dar nerenkama" — gautas iš Kanados pirmasis laiškas su prenumeratos užsakymu. Rugsėjo 26 numery jau oficialiai paskelbiami pirmieji enciklopedijos prenumeratoriai New Yorke (iš viso 18, užsiprenumeravusių per dvi dienas).

Pagaliau "Darbininko" spalio 7 numery dviem atsišaukimais oficialiai paskelbiamas apsisprendimas leisti Lietuvių Enciklopediją. Lietuvių Enciklopedijos leidyklos pranešime, pasirašytame J. Kapočiaus, nurodomi enciklopedijos "gen. atstovai" JAV lietuvių dvidešimt vienoj kolonijoj, o iš kitų kraštų — Kanadoj, Australijoj, Venezueloj, Kolumbijoj ir D. Britanijoj. Pagal šią informaciją, numatomi 20-24 tomai (po 600-640 puslapių, vidutiniškai per metus po 3-4 tomus). Pirmasis tomas pažadamas 1953 kovo-balandžio mėnesiui, tačiau sąlygiškai: "jei iki N. Metų paaiškės, kad reikalingasis prenumeratorių minimumas susidaro". Redakcijos ir Redakcinės komisijos pasirašytame atsišaukime "Kviečiame į talką" deklaruojamas nusistatymas enciklopediją "išleisti tokią, kad ji patenkintų išsklaidytą visame pasaulyje mūsų laisvąją visuomenę, kad ji būtų, Lietuvai nepriklausomybę atgavus, nors mažas mūsų tremtinių atpildas kovojančiai tautai". Buvo paskelbta ir redakcijos sudėtis: vyr. redaktorius prof. Vc Biržiška, prof. Pr. Čepėnas, prof. P. Jonikas, Antanas Bendorius ir Stasys Santvaras (redakcijos sekretorius). Redakcinė komisija paskelbta tokios sudėties: prel. J. Balkūnas, prof. M. Biržiška prof. V. Kanauka, prof. S. Kolupaila, prof. V Krėvė, prof. K. Pakštas, prof. J. Puzinas, Sirvydas, adv. M. Tolišius, prof. J. Vengris, dr A. Želvys.

Pasirengus enciklopedijos leidimui, bet jį sąlygojus sutelkimu reikalingo prenumeratorių minimumo, aktualiausia buvo vykdyti jų vajų. Kitame numery (X.10) "Darbininkas" paskelbė dar 45 naujų prenumeratorių New Yorke pavardes; po poros mėnesių (XII.10) buvo nurodomi* čia jų skaičių pasiekus 170. Kaip New Yorke taip ir kitur, buvo intensyviai verbuojami prenumeratoriai. Cicero klebonui prel. I. Albavičiui spalio 5 (atseit, dar prieš leidėjo ir redakcijos oficialiuosius atsišaukimus) paraginus per pamokslą prenumeruoti enciklopediją, po pamaldų susirinkusiems nebereikėję LE atstovui nė aiškinti reikalo — "po pusvalandžio visi susirinkusieji liko prenumeratoriais" (cit. iš B. Babrausko str. "Darbininke", 1952.XI.7). Lapkričio 28-29 savaitgaly Bostone atsilankęs J. Kapočius (pasitarti čia esamais "redakcijos nariais ir bendradarbiais") rado jau keliasdešimt prenumeratorių. O Bostonas — ne iš didžiųjų kolonijų!

Palankiai nuteikti visuomenei turėjo reikšmė ir tas pritarimas, kurio enciklopedijos leidimo mintis sulaukė iš pagrindinių autoritetų. VLIKo pirmininkas prel. M. Krupavičius paskelbė viešą laišką leidėjui J. Kapočiui, jam tardamas: "atliksi milžiniškos reikšmės darbą Lietuvai mūsų tautai" (Darbininkas, 1952.XI.7). Taip pat ir VLIKo Vykdomosios tarybos pirmininkas L Zaikauskas sveikino leidėją pradėjus darbą ir pažadėjo visokeriopą paramą (Darbininkas, 193L XII.2). JAV Lietuvių Bendruomenės Laikinojo organizacinio komiteto pirmininkas prel. J. Balkūnas pats įėjo į enciklopedijos redakcinę ko«į siją. ALTos metinis suvažiavimas XI.21-22 New Yorke savo rezoliucijose irgi pritarė enciklopedijos sumanymui. Dar anksčiau (1952.IX.28) itin entuziastingai enciklopedijos minčiai buvo pritaręs Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimas. Kunigų Vienybės centro valdyba pati užprenumeravo enciklopediją Romos lietuvių Šv. Kazimiero kolegijai.

Reikėjo ir autoritetų balso, nes toli gražu ne visi taip jau iš karto palankiai sutiko enciklopedijos mintį. Veikiau mintis iš pradžių atrodė neįvykdoma utopija, tik viena iš tų gražių svajonių, kuriomis pasigėrima vieną momentą ir — el pamirštama. Tuojau pat ne iš vieno kampo buvo šokta enciklopedijos mintį numarinti skepti-niu nepasitikėjimu. Daugelis abejojo, ar bus pajėgiama išleisti visą enciklopediją, ir skleidė įtarimą, kad bus pasitenkinama tik perspausdinimu tų tomų, kurie jau Lietuvoj buvo išleisti (o Lietuviškoji Enciklopedija buvo prisikasusi tik iki Ind-). Ypač karštas ginčas buvo užviręs dėl sumanytosios enciklopedijos pobūdžio. Daug kas įrodinėjo, kad reikėtų leisti ne bendrąją, o tik lituanistinę enciklopediją. Pirmiausia toks pasiūlymas buvo kilęs iš lituanistų, deja, neapskaičiavusių, kad finansiniu atžvilgiu tai buvo nepakeliamai brangus dalykas. Nusitvėrę lituanistų minties, stojo už tik lituanistinę enciklopediją ir tie "šviesuoliai", kurie jautėsi galį naudotis svetimosiomis enciklopedijomis, tad savosios nebereikalingi. Kai kam užkliuvo ir tai, kam tokio didelio darbo imasi privatus žmogus: kažkuris ėmėsi net lešai skaičiuoti, kiek iš šio "biznio" bus pasipelnoma. Defetistiniai "realistai" iškėlė ir ateities argumentą: kam apskritai leisti lietuviškąją enciklopediją čia, išeivijoje, jei jaunoji karta vis vien ja nesinaudos. (Visus priekaištus, kurių susilaukė enciklopedijos sumanymas, Juozo Alaušiaus slapyvardžiu esu platėliau nagrinėjęs savo straipsnyje Lietuviškąją enciklopediją sutinkant", Aidai, 1953. Nr. 7, p. 289-292).

Spaudoje diskusijų išties nestigo. Bibliografo A. Ružaniec-Ružancovo duomenimis per metus nuo enciklopedijos minties iškėlimo ligi pirmojo tomo parengimo (nuo 1952 rugsėjo iki 1953 rugpjūčio) pasirodė 42 straipsniai: 1952 m. paskelbta 26 straipsniai, 1953 m. — 16. Gausiausiai straipsnių enciklopedija susilaukė 1952 gruodžio mėnesį — net 19!

Kai kurioj spaudoj diskusijos nepasibaigė nė tada, kai enciklopedijos darbas jau buvo pradėtas. Laukti diskusijų pabaigos nebuvo galima, nes jos būtų nutilusios tik su minties žūtimi: tik mirusieji paliekami ramybėj. Nebuvo šios diskusijos nereikalingos ar nereikšmingos. Jos padėjo reikalą išpopuliarinti. Žinoma, kaip paprastai, palankių ir priešingų balsų sūkuryje liko ir daug drumsties. Ypačiai todėl, kad priešingumas visada karštesnis už palankumą: lengviau žmogui prisiruošti pareiškimui savo nepasitenkinimo, negu pritarimo. Taip buvo ir šiuo atveju. Tačiau ne spaudos diskusijose vyko pagrindinis klausimo sprendimas. Nieko būtų nepadėjęs ir pats entuziastiškiausias enciklopedijos spaudoje sutikimas, jei visuomenė būtų likusi jai abejingai nusiteikusi. Užtat greičiausiai nedaug reikalui pakenkė ir tie spaudos balsai, kurie vienokiais ar kitokiais motyvais reiškė jei ne tiesioginį priešingumą, tai bent abejingumą lietuviškosios enciklopedijos užmojui.

Kai laikraščiuose iš pradžių greičiau skepticizmas nubangavo, tai žmonėse enciklopedijos sumanymas ne vieno sutiktas net su entuziazmu. Tautinis instinktas pasirodė gyvas visuomenėje. Kai raginama ne tik į rutininį "veikimą", bet imamasi konkretaus darbo, net ir besuabejingėjanti visuomenė nustebina save pačią. Vos porą mėnesių vykdžius prenumeratorių telkimą, paaiškėjo, kad, rankų nenuleidžiant, reikalingas prenumeratorių minimumas susidarys.

Tad 1952 gruodžio pusėj bendrame LE redakcijos ir leidėjo pareiškime, pasirašytame prof. Biržiškos ir J. Kapočiaus, buvo jau besąlygiškai pranešama, kad, "susirinkus pakankamam prenumeratorių skaičiui, yra nutarta leisti bendrojo pobūdžio Lietuvių Enciklopediją" (Darbininkas. 1952.XII.16). Pakartojama, kad bus nedaugiau kaip 20 tomų po 600-640 puslapių, kad leidimas nesitęs ilgiau kaip 6 metus. Abejojantiems dėl ištesėjimo išleisti visą enciklopediją atsakoma, kad patikimiausia garantija yra "pakankamo Enciklopedijos prenumeratorių skaičiaus išsilaikymas per visą leidimo laiką". Pageidavusiems tik lituanistinės enciklopedijos nurodoma, kad tokios enciklopedijos pageidavimas yra "nepriimtinas dėl jos išleidimo brangumo", bet kad ir bendrojo pobūdžio enciklopedijoj "lituanistiniai dalykai bus aprašomi galimai pilniau ir išsamiau". Pran ^ kad, "Vyr. Redaktoriui pasiūlius, Leidėjas pakvietė į Redakcijos Kolektyvą dr. Juozą Girnių" (Darbininkas, 1952.XII.16).

Galutinai apsisprendus leisti Lietuvių Enciklopediją, reikėjo spręsti ir darbo organizacinius techninius klausimus. 1952 spalio 17 pokalby leidėjas galvojo, kad redakciją galbūt įkurdins Philadelphijoj, kur yra turtinga universiteto lituanistinė biblioteka, o techniškus spaudos darbus greičiausiai atliks Pranciškonų spaustuvėje


Viršuje: Lietuvių Enciklopedijos ir Encyclopedia Lituanica leidėjas Juozas Kapočius. Apačioje: leidėjo J. Kapočiaus šeima — (iš kairės) Birutė Pabedinskienė-Kapočiūtė, J. Kapočius, Marija Kapočienė, Algis Kapočius ir R. Kapočiūtė.




Viršuje: Encyclopedia Lituanica red. Simas Sužiedėlis, leidėjas J. Kapočius ir kun. Stasvs Yla. Apačioje: leidėjas J. Kapočius tarp Lietuvių Enciklopedijos redaktorių Prano Čepėno ir Juozo Girniaus su Ona Girniuviene.
Brooklyne. Vėliau, atrodo, klostėsi mintis New Yorką padaryti ir redakcijos centru: "Darbininke" 1952.XII.2 rašoma, kad redakcijos sekretoriumi pakviestasis St. Santvaras "ateity greičiausiai apsigyvens New Yorke".

Visi svarstymai buvo baigti, kai 1953 vasario mėn. LE leidėjas įsigijo nuosavą spaustuvę Bostone. Netrukus, bene nuo gegužės pradžios, čia pradėjo darbą ir enciklopedijos redakcija. O rudenį pasirodė ir pirmasis LE tomas. Bostono Rašytojų klubas lapkričio 8 surengė jo iškilmingą "gimtadienį" (kun. St. Yla pašventino spaustuvės patalpas, minėjime pagrindinis žodis buvo prel. Pr. M. Juro). Ne kartą buvo keliamasi iš vienos vietos į kitą, bet visą laiką enciklopedija liko South Bostone.

Nors reliatyviai ir buvo pasiektas prenumeratorių minimumas apsisprendžiant leisti LE, tačiau tą "minimumą" reikėjo dar sustiprinti. Tam reikalui buvo išleisti LE I ir II tomo priedai (32 ir 24 puslapiai), skirti vertinamiesiems enciklopedijos sveikinimams ir prenumeratorių sąrašo paskelbimui. Kadangi dalis spaudos buvo pasirodžiusi enciklopedijai gan abejinga (B. Babrauskas "Darbininke" buvo konstatavęs, kad pirmąjį LE redakcijos ir leidyklos atsišaukimą išspausdino "vos pora laikraščių"), buvo svarbu visuomenę giliau įsąmoninti enciklopedijos reikalu, o prenumeratorių sąrašas turėjo savaime verbuoti naujus skaitytojus: buvo matoma, kas jau užsisakė enciklopediją ir kas dar taupo dolerius. II tomo priede ekonomistas dr. Stp. Stankus tiesmukai atkreipė dėmesį, kad iš 51 gydytojo, besiskelbiančio "Drauge", kol kas enciklopediją yra užsisakę vos 7, o iš jo paties pažįstamų adresų knygutės nerado prenumeratorių sąraše iki 75% pavardžių. Tai nurodęs, dr. Stp. Stankus tiesiog klausė: "Kas atsitiko, kad mūsų inteligentija, pretenduojanti į tautos elitą, LE dar tebeboikotuoja?"

Šiuose LE I ir II tomo prieduose netiesiog atsakoma visiems skeptiškai sutikusiems enciklopedijos leidimą, iškeliant, kokią didelę tautinę ir kultūrinę reikšmę turės pradėtoji leisti enciklopedija.

Prof. K. Pakštas rašė: "Sava enciklopedija bus amžinas paminklas romantiškai ir herojiškai nepalyginamų knygnešių ir kultūros kovotojų gadynei". Tuo pačiu "paminklo" įvaizdžiu, tik nebe patetiškai, o inžinieriškai išreikštu, enciklopediją sveikino prof. St. Kolupaila: "Mes, politiniai emigrantai, XX amžiaus barbarų išvyti iš namų, dedame plyteles savo Tautos kultūros paminklui". Proistorikas prof. J. Puzinas (tuomet dar neįjungtas į LE redaktorius) pabrėžė: "Pasiryžimas leisti
Lietuvių Enciklopediją su stipriai išplėsta lituanistine dalimi yra istorinės reikšmės įvykis lietuvių kultūros istorijoje".

Istorikas prof. A. Šapoka ryškino šio užmojo reikšmę ne tik ateičiai, bet ir dabarčiai: "Stebint mūsų tautos didžiųjų sukrėtimų 13 metų kelią, džiugiai į akis krinta mūsų tautinio organizmo gajumas. Naujos pastangos dokumentuoti pasauliui savišką lietuvišką žiniją bei mintį štai gimdo naują Lietuvių Enciklopediją, kuri bus ir mūsų kultūrinio subrendimo rodiklis". Panašiai senųjų lietuvių išeivių vardu tarė ir prel. J. Bal-kūnas: "Jeigu enciklopedijos išleidimas savajame krašte yra didžiulis tautai kultūrinio subrendimo egzaminas, tai josios sukūrimas tremtyje yra tiesiog epochinis amžiais nežūstąs laimėjimas. Jokia kita tauta pasaulyje, būdama tremtyje, neišleido enciklopedijos. Ir čia, Amerikoje, yra dešimteriopai didesnių grupių už mus, bet mes tik vieni ryžtamės į šį kultūrinį žygį (. . .). Savoji enciklopedija, sukurta ir išleista mažos saujelės laisvame pasaulyje išblaškytų lietuvių, yra tikras pasididžiavimas prieš visas kitas, kad ir kultūringiausias tautas. Štai jau dėl to jos išleidimas turi būti lietuvio tautinės garbės reikalas".

Viešai savo pritarimą Lietuvių Enciklopedijos leidimui pareiškė ir tokie visuomeniniai autoritetai, kaip arkivyskupas J. Skvireckas, diplomatai su savo šefu S. Lozoraičiu priešakyje, VLIKo pirmininkas prel. M. Krupavičius, ALTos pirmininkas L. Šimutis, Ateitininkų federacijos vadas S. Sužiedėlis, profesorių, rašytojų, žurnalistų ir kitų organizacijų pirmininkai, kelių laikraščių bei žurnalų ("Aidų" vardu — T. L. Andriekus) redaktoriai. Ypač šiltai enciklopedijos pasirodymą sutiko spaudos žmonės: kun. J. Prunskis, J. Kardelis, V. Rastenis, Br. Raila, V. Alantas, H. Bla-zas, J. Cicėnas, M. Gudelis ir kt. Šios pavardės pačios rodo, kad kaip visose srovėse buvo šaltai sutikusių enciklopediją, taip lygiai visose srovėse ji atrado entuziastingų rėmėjų.

Peržvelgus visus šiuos enciklopedijai sveikinimus, krinta į akis vienas dalykas: visi kiti (mokslo ar visuomenės vyrai) savo sveikinimuose daugiausia kelia enciklopedijos prasmę bei reikšmę, o spaudos žmonės, nors ir kaip karštai ją remdami, iškart įspėja, kokie sunkumai laukia enciklopedijos darbininkų. "Juk tai pašėlusiai didelis ir sunkus vežimas!" — rašė Stp. Zobarskas. Enciklopedijos užmojį vertindamas kaip "be galo sunkų, stačiai neįmanomą darbą", Br. Raila kaip tik dėl to juo gėrėjosi: "O tokie užsimojimai mane visuomet labiausiai džiugina (. . .). Tai ir gražiausia — dirbti ir siekti to, kuo negalima tikėti"


Enciklopedijos pabaigtuvių programos dalyviai: aktorius Henrikas Kačinskas ir paskaitininkas prof. A. Klimas


Enciklopedijos pabaigtuvių dalyviai salėje. Iš dešinės matomas leidėjo ir redaktorių stalas: S. Sužiedėlis, Antanina Sužiedėlienė, Albina Čepėnienė, Pr. Čepėnas. O. Girniuvienė, J. Girnius, kun. dr. J. Vaišnora, J. Kapočius. Nuotr. Andriaus Pabedinsko.

Vėlesnysis vyskupas dr. Pr. Brazys, tuomet Argentinos marijonų "Laiko" redaktorius, savo sveikinime linkėjo LE leidėjui ir redaktoriams "apsišarvuoti kieta kantrybe ir ilga ištverme".

Pastarasis linkėjimas veda jau į pačius tuos, kuriems jie buvo reiškiami.

2. Keturi veiksniai
Lietuvių Enciklopedijos išleidimas buvo kolektyvinis žygis. Keturi veiksniai jame dalyvavo: du ūkiniai-finansiniai — leidėjas ir prenumeratoriai, du kūrybiniai — redaktoriai ir bendradarbiai bei talkininkai.

a. Leidėjas. — Leidėją Juozą Kapočių sodriai nutapė jo senas bičiulis kun. St. Yla "Draugo" kultūrinio priedo straipsnių serijoj, įvardytoj "Rizikavau savo gyvenimu. Enciklopedijų leidėjo istorija" (1978.XI.4, 11 ir 18). Yla ir Kapočius yra to paties krašto žmonės — ukmergiškiai, pažįstami iš jaunystės, palaiką artimus santykius ir čia, Amerikoje. Nereikėjo Ylai formalaus interviu, kad išgautų iš Kapočiaus ir tokių duomenų, kokių nerandama enciklopedinėse biografijose. Savo ruožtu ir Kapočius pokalbiuose su Yla galėjo laisvai jaustis, pasakodamas savo gyvenimo peripetijas.

Iš pirmąkart viešumai paskelbtos Kapočiaus gyvenimo detalių visumos pirmiausia kreipia dėmesį tiesiog nuostabiai veržli energija. 1933 m. grįžęs iš Uragvajaus (ten praleido šešerius metus), 26 metų amžiaus vyras, jis nenurimo vienoj vietoj, bet kėlėsi iš vienos į kitą — vis aukštyn! Po septynerių metų sovietiniai okupantai galėjo nacionalizuoti jau maždaug 500.000 litų vertės jo turtą. Likęs be nieko, vokiečių metais dėl atsigavo: paskirtas spaustuvių įgaliotiniu Vilniuje, paskui tapo direktoriumi ir savo nacionalizuotos spaustuvės, kuri 1943 m. buvo grąžinta jo nuosavybėn. Vokietijoje, versdamasis legalia pašto ženklų prekyba, jis galėjo markes laikyti "tik popieriumi" ir jų 25-30.000 paskirti Detmoldo lietuvių operai. Be abejo, tai žmogus, kuris visada sugeba pinigo "pasidaryti".

Atvykęs Amerikon su patirtimi, jog turtas yra pasiekiama, bet mažai patikima vertybė, Kapočius, atrodo, ryžosi savo talentus ir energiją verčiau skirti tokiam užmojui, kurio vertė nebe pinigais būtų skaičiuojama. Į klausimą, kas jį skatina imtis enciklopedijos leidimo, jis atsakė: "Iš tikrųjų keistas man šis klausimas, esu spaustu vininkas ir galvojau šioje srityje, ką geresnio galėčiau padaryti" (Darbininkas, 1972.X.17). "Ką geresnio" reiškė nebe pelną, o vardą įrašantį žygį.

Finansinis talentas reikalauja fantazijos nemažiau, kaip meninis. Tik ūkiniuose užmojuose fantazija turi būti reali, nes čia ji visada yra rizikinga ir todėl reikalaujanti drąsos. Ne veltui Kapočius, baigęs abiejų enciklopedijų leidimą, yra Ylai kalbėjęs: "Aš daug kuo ir daug kur rizikavau (...). Didžiausia rizika buvo enciklopedija — jai užstačiau viską" (Draugas, 1978.XI.18).

J. Kapočiaus drąsi, bet reali fantazija įžiebė mintį išleisti čia, išeivijoje, lietuvišką enciklopediją, kurios Lietuvoje pradėtą leidimą nutraukė antroji sovietų okupacija (ir anksčiau nuo 1940 m. enciklopedijos leidimas buvo labai sulėtėjęs dėl sovietų, o vėliau vokiečių cenzūros). Kai dabar išleistos abi enciklopedijos, tai atrodo visai paprastas dalykas — "nieko tokio!". Bet kai anuomet Kapočius pradėjo skelbti savo sumanyn toks užmojis atrodė perdėm fantastiškas. Visai natūralu, kad iš pradžių šis sumanymas daugumos buvo sutiktas su nepasitikėjimo abejingumu ar įmanoma ištesėti?

Laimė, Kapočius yra tokio būdo žmogus, kur. sutinkamos kliūtys ne atbaido, priešingai, tik skatina vykdyti, ką sumanė. Daug dalykų lieka pasmerkti žlugti kaip "nerealūs" projektai ne dėl to, kad jie nebūtų galimi įvykdyti, o paprasčiausia dėl to, kad neatsiranda žmogaus, kuris turėtu energijos imtis jų vykdymo. Jeigu ir enciklopedijos mintis būtų buvusi iškelta tik kaip projektas, ji būtų ir likusi tik graži svajonė. Tačiau Kapočiui enciklopedijos sumanymas buvo ne kitiems projektas, bet sau pačiam uždavinys. Todėl jis enciklopedijai ir "užstatė viską", t.y. atsidėjo jai visa širdimi, visa energija.

Vykdydamas enciklopedijos mintį, Kapočius parodė ne tik daug energijos, bet ir didelių organizacinių gabumų. Jis pats suorganizavo viešosios opinijos persilaužimą iš abejingo į palankų nusiteikimą. Apkeliavo visas JAV ir Kanados lietuvių kolonijas ir jose susitiko su daugeliu žmonių, visur telkdamas paramą savo sumanymuiL Lankėsi redakcijose ir kontaktavo spaudos žmones, tarp kurių turėjo nemaža pažįstamų. Ne be niekur nieko buvo suvažiavimuose priimtos enciklopedijai pritarimo rezoliucijos, sulaukti veiksnių ir kitų autoritetų palankūs pareiškimai. Opinijos organizavimą Kapočius vykdė drauge su pačios enciklopedijos aparato organizavimu. Laimėjo lietuviškosios Enciklopedijos buvusio vyr. redaktoriaus sutikimą būti ir Lietuvių Enciklopedijai vyr. redaktoriumi. Suorganizavo redakcijos kolektyvą, rodantį visuomenei, kad darban bus telkiamos visos turimos pajėgos ir kad bus vadovaujamasi objektyviu bešališkumu. Prenumeratorių verbavimui buvo suorganizuotas kolonijose enciklopedijos atstovų tinklas, sutarus su jais atitinkamą komisą už surastus prenumeratorius. Pagaliau buvo įsigyta nuosava spaustuvė, kad nereiktų priklausyti nuo kitų (tik įrišimui naudotasi amerikiečių pagalba).

Pradėjus darbą, reikėjo jį ištesėti. O tai buvo ne lengvesnis uždavinys. Neišvengiamai susidarė "krizių" (ypačiai jautrus reikalas buvo vyr. redaktoriaus prof. Vc. Biržiškos pasitraukimas vos ketvirtam tomui einant). Prisimenant cituotą vysk. Pr. Brazio linkėjimą: jeigu ir ne visada leidėjui buvo lengva apsišarvuoti "kieta kantrybe", tai "ilga ištverme" jis buvo tikrai apsišarvavęs. Nepritrūko ištvermės, nors ir per kiek "krizių" reikėjo pereiti.

Reikia šioj vietoj pabrėžti vieną dalyką: jeigu enciklopedijos leidimas buvo ligi galo ištesėtas, tai dėl to, kad jį vykdė privatus asmuo. Jeigu enciklopedijos leidimas būtų buvęs vykdomas "visuomeniniais pagrindais" (vis vien, ar vienos kurios bendrinės organizacijos, ar kelių tam reikalui susitarusių), vargu ar nebūtų buvę
išsivaikščiota kas sau kad ir po pirmos didesnės "krizės". Įprasta gi mūsų regėti "srovinius" motyvus ir ten, kur jų visai nėra. Kaip betarpiškai stebėjęs LE darbą nuo pradžios iki galo, esu nuomonės, jog tik dėl to LE leidimas buvo ištesėtas, kad jis buvo vienose rankose .
(Bus daugiau)


LE ir EL pabaigtuvių 1978.XII.3 Bostone rengimo komiteto nariai. Sėdi iš kairės A. Lileikis, St. Santvaras, D. Ivaškienė, J. Dačys, I. Veitienė, A. Gustaitis. Stovi iš kaire-V. Jurgėla,, A. Matjoška, L. Lendraitis, P. Kaladė, P. Žičkus, J. Stašaitis. Enciklopedijų pabaigtuvių nuotraukos — inž. K. Daugėlos.