Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Jean-Jacques Rousseau vienišumas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JOLITA KAVALIŪNAITĖ   
200 m. nuo rašytojo mirties suėjus

Le pays des chimeres est le seul digne d'ėtre habite.
Svajonių pasaulis — vienintelis, kuriame verta gyventi.
J.-J. Rousseau

1978 m. vasarą suėjo du šimtai metų nuo XVIII a. prancūzų rašytojo Jean-Jacques Rousseau mirties. Šis Švietimo amžiaus rašytojas ir filosofas, mūsų poeto Donelaičio bendraamžis (gimęs ir miręs 2 metais anksčiau už "Metų" autorių), įrėžė labai gilią vagą ne tik Prancūzijos, bet ir viso Vakarų pasaulio intelektualiniame gyvenime. XVIII a. prancūzų literatūros specialistas, Exeterio universiteto (Anglijoje) profesorius Ro-bert Niklaus taip glaustai susumuoja šio Ženevos laikrodininko sūnaus reikšmę: "Jean-Jacques Rousseau (1712-78) buvo vienas iš pačių įtakingiausių savo amžiaus mąstytojų ir rašytojų. Jo gyvenimo kelias ir nepaprastas jausmingumas, jo socialinės ir politinės teorijos ir jo auklėjimo pagrindai turėjo gilios įtakos jo ir vėlesnėms generacijoms; jis dar ir šiandien tebėra vienas iš daugiausia skaitomų, kritikuojamų ir diskutuojamų rašytojų" (A Literary History of France, The Eighteenth Century 1715-1789, p. 187).

Tačiau — ir tai nuostabu — šis rašytojas, savo mintimi ir dvasia taip giliai susijęs su skaitytoju ir apskritai su visuomene, kuriai skyrė ir pačius svariuosius savo veikalus, liečiančius pačias svarbiąsias socialinio gyvenimo problemas — meilės ir vedybinio gyvenimo "Naujojoje Eloizoje", individo ir jo auklėjimo "Emi-lyje", politinio gyvenimo "Visuomenės sutartyje", jautėsi esąs ne tik kad tos visuomenės nemylimas, bet ir pasmerktas, meste iš jos išmestas.
Ir tai liudija ne tik paties Rousseau gyvenimas, paženklintas būdingais romantinio charakterio bruožais — nepaprastu jausmingumu, giliu individualizmu, nesustojančiai banguojančios nuotaikos nepastovumu, gamtos meile ir nuošalaus gyvenimo jos prieglobstyje ilgesiu, bet ir jo biografinio pobūdžio kūriniai: "Confessions", "Rousseau juge de Jean-Jacques" ir "Rėveries du pro-meneur solitaire".

Šį kartą, kalbėdami apie Rousseau vienišumą, tenorime stabtelėti prie paskutinio jo ką tik minėto kūrinio — "Vienišo vaikščiotojo mąstymų", požiūris į visuomenę. Tai lyriškai dramatinio pobūdžio kūrinys, kuris, Sor-bonos profesoriaus Jacąues Voisine žodžiais, esąs šedevras, liudijantis giliai žmogišką nesėkmę vienišo individo, kuris negali apsieiti be savo artimųjų ir jų meilės.
Ir tai — ir Rousseau išdidumas, ir jo tam tikras gailestis tos visuomenės, kurios jaučiasi esąs pasmerktas — atsispindi jau pačioje jo "Pirmojo pasivaikščiojimo" (Premiėre promenade) pradžioje, kurio čia porą neilgų pastraipėlių cituojame:

Taigi štai aš vienas šioje žemėje, nebeturintis nei brolio, nei artimo, nei draugo, nei visuomenės o tik save patį. Iš visų žmonių socialiausias ir labiausiai kitus mylintis, esu vienbalsiai jų pasmerktas Jie savo neapykantoje ieškojo to, kas rafinuočiausią ir kas galėjo būti žiauriausia jautriai mano sielai, ir brutaliai nutraukė visus ryšius, kurie mane jungė su jais. Ir nežiūrint į visa tai, būčiau mylėjęs žmones Jie tegalėjo pasprukti nuo meilės, tik nustodami bū: žmonėmis. Taigi štai jie — svetimi, nepažįstami, pagaliau beverčiai, nes jie to norėjo. Bet aš, atsiskyręs nuo jų ir nuo visko, kas gi esu aš pats? Šta: kas tėra likę man ieškoti. Nelaimei, šis ieškojimas turi būti pradėtas mano paties žvilgsniu į savo poziciją. Tai būtinas kelias, norint nuo jų prieiti prie savęs.

Tie penkiolika ir daugiau metų, kada aš esu šioje keistoje pozicijoje, man vis tebeatrodo kaip sapnas Aš dar vis tebeįsivaizduoju, kad mane tebekankiim persisotinimas, kad aš blogai miegu ir kad tuoj tebusiu atsigavęs nuo skausmo ir būsiu drauge su sav: draugais. Taip, tai, be abejonės, būtina, kad tai nepastebėdamas pereičiau iš budėjimo į miegą ar, tiksliau, iš gyvenimo į mirtį. Pats nebežinau, kokiu būdu, išblokštas iš natūralios daiktų tvarkos, pastebėjai^ jog krentu į nesuvokiamą chaosą, kur aš visiškai nieko nematau; ir juo daugiau mąstau apie dabartinę savo situaciją, juo vis mažiau galiu suprasti, kur aš esu.

Kiek atidesnis žvilgsnis, tačiau vengiant detalaus teksto aiškinimo, į ką tik cituotas "Vienišo vaikščiotojo mąstymų" pastraipas, atskleidžia ir Rousseau vienišos dvasios skausmą, ir jo dramatišką blaškymąsi, ir pagaliau išdidų ir drauge mizantropišką jo nusiteikimą visuomenės atžvilgiu. Jau pačiu pirmuoju sakiniu "Taigi štai aš" Rousseau pabrėžia savo asmens svarbą. Asmuo čia, tasai rašytojo "aš", kaip ir daugelyje kitų jo veikalų, yra pirmoje eilėje ir vyrauja. Ir apie save "Mąstymų" autorius kalba nė kiek nesivaržydamas — ne taip, kaip, pvz., XVII amžiuje, kada tasai "aš" būdavo stengiamasi užmaskuoti. Rousseau neužmiršta čia to savojo "aš" pabrėžti žodeliu taigi (donc).

Tačiau pagrindinė tema čia — jo vienišumas šioje žemėje. Ir tai Rousseau atskleidžia negatyviai besiplečiančia, einančia nuo brolio ligi visuomenės, progresija. Rašytojas išskaičiuoja tai, ko jis neturi: brolio, artimo, draugo ir pagaliau visuomenės. Teturi tiktai save patį. O tai, be abejonės, rodo, kad visa jo egzistencijos našta neišvengiamai krenta ant jo paties pečių.

Čia drauge iškyla ir dramatiškas kontrastas tarp rašytojo ir visuomenės. Jis — "socialiausias ir labiausiai kitus mylintis", tačiau visuomenės, tų kitų, be jokio pagrindo pasmerktas. O tie kiti — jo skriaudėjai — tepavadinami maža šiuo atveju tesakančių įvardžiu "jie", ne tik kad nutolinami, bet ir ligi tam tikro laipsnio nužmoginami — netenka individualybės bruožų.

Ir koks tų Reusseau skriaudėjų žiaurumas! — jie ieškojo rafinuočiausių būdų įžeisti jautrią jo sielą. O tačiau vis tiek jis būtų "mylėjęs žmones". Čia, šiuo sakiniu, rašytojas ir vėl save iškelia aukščiau kitų. Bet drauge jaučiamas ir tam tikras jo sušvelnėjimas kitų atžvilgiu — jie ir vėl "žmonės", o ne beformiai "jie". Padvelkia ir juntamas gailestis to, kas galėjo būti, bet, deja, nebuvo. O tolimesniais sakiniais — "Jie tegalėjo pasprukti nuo mano meilės, tik nustodami būti žmonėmis" — "Pasivaikščiojimų" mąstytojas ne tik visą kaltę nusimeta nuo savo pečių, bet pabrėžia ir gilią prarają tarp jo ir visuomenės. Jis vienoje šios neperžengiamos bedugnės pusėje, o jie — "svetimi, nepažįstami, pagaliau beverčiai" — kitoje.

Tuojau tačiau Rousseau grįžta prie savęs kaip prie visa ko centro ir klausia: "Bet aš, atsiskyręs nuo jų ir nuo visko, kas gi esu aš pats?" Tuo būdu, nors ir išeidamas iš neigiamo taško, pabrėžia savo priklausomumą nuo kitų ir visuomenės. Gi teigdamas "štai kas tėra likę man ieškoti", tarsi ryžtasi žengti pozityvų žingsnį. Bet žodžiai "tėra likę" atskleidžia bejėgišką jo padėtį, kurioje pasigirsta ir fatališkumo suaidė-jimas. Ir, deja, tas savęs ieškojimas turi būti pradėtas nuo kitų, nuo "jų". O tai sukelia toli gražu ne džiaugsmą, bet gailestį.

Antroji Rousseau cituoto teksto pastraipa apibūdina jo dabartinę poziciją ir atskleidžia jį tarsi jau tolstantį nuo realaus pasaulio. Žodžiai "keistas", "sapnas", "mirtis", pagaliau "chaosas" yra tarytum crescendo kylančiais laiptais kelionė, kurion "Pasivaikščiojimų" mąstytojas leidžiasi ir pagaliau atsiduria už realaus-psichinio ir fizinio — pasaulio ribų. Tai tarsi tolimi ir preliudiniai chimerų-svajonių šalies aidesiai, kuriuos jis išgirsta bėgančioje nuo visuomenės savo sieloje. Tie veiksmažodžiai, kurie šią jo kelionę lydi, "išblokšti", "kristi" yra tarsi pirmosios pastraipos žodžio "atsiskirti" aidas, tik čia savo prasme jie yra jau kur kas stipresni ir dramatiškesni.

Tačiau, šiaip ar taip, jie Rousseau veda, nors ir banguojančiu keliu, kuriame pasigirsta ir liūdni dabarties žingsnių aidai, į vidinę ramybę. Į ramybę, kurią jis, jau cituoto Jacąues Voisine žodžiais, pagaliau atranda ir pasitraukia nuo nesvetingos ir jį kankinančios visuomenės tylos.

Žymus amerikiečių literatūros mokslininkas ir gilus XVIII a. prancūzų literatūros žinovas prof. Lester Crocker teigia, kad Rousseau "Vienišo vaikščiotojo mąstymuose" lyriškai išreiškia ramybę, kurią jis atrado, visiškai prarasdamas atpirkimo viltį žemėje. Jo gyvenimas buvęs sunkus ir skausmingas. Nerami jaunystė, tėvo pabėgimas ir to pabėgimo pasekmės ... Po benamiš-ko klajojimo — moteris, kuri tarsi turėjo pavaduoti jo motiną. Edipiškų santykių su ja kaltė, pagaliau jo atstūmimas nusviedė Rousseau į pasaulį, kurio nenatūralios visuomenės rėmuose jis stengėsi surasti savo vietą. Pasidaręs svetimas savo aplinkos pasauliui, nebetenka galios skilti tikrovę nuo fantazijos. Ir tik pagaliau, būdamas arti mirties, randa ramybę "narciziškame" piTi ly. Ir "Vienišo vaikščiotojo mąstymai" yra paskutinės Rousseau pastangos įprasminti savo gyvenimą ir suteikti jam vertę. Qean-Jacques Rousseau, The Prophetic Voice (1758-1778), Volume H, 345-346).

Tai tėra tik keletas dvasinių Rousseau charakterio bruožų, kurie atsiskleidžia trumpame "Vienišo vaikščiotojo" tekste. Tačiau jie būdingi Ižam Ženevos laikrodininko sūnui, kurio laikrodis nčim sustojęs ir po dviejų šimtų metų.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai