URANO ŽIEDAI Spausdinti
Parašė A. Radžius   
Iki šiol iš devynių saulės planetų tik vienas Saturnas didžiavosi plačiu, šviesiu žiedu, tarytum būtų užsidėjęs skrybėlę. Bet štai 1977 kovo 10 netikėtai gauta duomenų, rodančių, kad ir Uranas galįs turėti žiedus.

Tą dieną įvyko devinto ryškumo žvaigždės, kurią astronomai žymi SAO 158687, okultacija, matoma pietinėje Indijos vandenyno dalyje. Žvaigždę pritemdė Urano planeta. Toks fenomenas suteikia astronomams progą patikslinti turimus duomenis, kartais gaunant ir naujų, apie kul-taciją sukeliančią planetą. Šį kartą iš žvaigždės šviesos kitimo, kai jos spinduliai pereina per planetos atmosferą, buvo tikimasi sužinoti, kaip Urano atmosferos temperatūra ir kitos savybės kinta pagal aukštį nuo planetos paviršiaus. Be to, palyginant okultacijos laiką, stebėtą iš kelių vietų, galima precizuoti planetos diametrą ir jos susiplojimą.

Todėl Cornell universiteto ir Lo-well observatorijos astronomai sutarė savo stebėjimus koordinuoti. Cornell grupę sudarė astronomai Jim Elliot, Ted Dunham ir Doug Mink. Jie stebėjimus atliko NASA skraidančioje observatorijoje. Tai didžiulis lėktuvas su 36 inčų teleskopu ir visais observatorijos įrengimais. Be minėtų astronomų, lėktuve buvo dar 13 įgulos narių ir 3 svečiai. Stebėjimo metu lėktuvas observatorija skrido viršum Ramiojo vandenyno 41,000 pėdų aukštyje pietvakarių kryptimi nuo Australijos, nes toje žemės vietoje okultacija turėjo būti matoma. Lovvell astronomai Bob Millis, Peter Birch ir Dan Trout buvo pasiruošę okultacijos stebėjimams Perth observatorijoje Australijoje su 24 inčų teleskopu.

35 minutės prieš okultaciją skraidančios observatorijos stebėtojai nustebo, kai prie Urano artėjanti žvaigždė netikėtai kelioms sekundėms pritemo. Buvo manoma, gal koks debesėlis pastojo šviesai kelią. Bet padangė buvo skaidri, mėnesiena. Jokių debesų niekur nebuvo matyti. Po daugiau kaip keturių minučių užrekorduotas antras staigus pritemimas, po to trečias, ketvirtas ir penktas. Tad penki žvaigždės pri-temimai per devynias minutes. Po to ji palietė Urano diską ir išnyko už jo.

Iš pradžių stebėtojai tarpusavy juokavo, sakydami, kad tai esą Urano žiedai. Bet patys tikėjo, kad tai galį būti iki tol nepastebėti planetos satelitai. Pagal planą lėktuvas turėjo pasukti atgal į Perth, kai tik žvaigždė pasirodys antroje Urano pusėje. Bet dėl šių netikėtų reiškinių jie tęsė stebėjimus toliau iki ryto aušros. Po okultacijos taip pat už-rekordavo panašius žvaigždės pritemimus, kaip ir prieš okultaciją.

Perth observatorijoje Millis su savo štabu irgi užrekordavo tos pačios žvaigždės pritemimus. Po pirmo staigaus signalo nukritimo per keturiolika minučių įvyko dar keturi pri-temimai, kurie kiekvienas tęsėsi apie sekundę. Bet pačios okultacijos Perth grupė stebėti negalėjo, nes šešėlis praėjo į pietus nuo Perth ir okultacija tenai neįvyko. Millis irgi galvojo, kad pritemimai galėję būti sukelti nežinomų satelitų.

Grįžus skraidančiai observatorijai į Perth, tą patį rytą greitomis buvo palyginti abiejų grupių gauti pri-temimo duomenys. Visi laikėsi išvados, kad tai būrys Urano satelitų. Buvo diskutuojama ir žiedų galimybė, bet ji atmesta, nes pritemimai buvę nepaprastai trumpi Tik pirmasis pritemimas truko kiek ilgiau ir rodė šviesos variacijų. Tai kėlė abejonių.

Kitą vakarą Jim Elliot patikrine abiejų grupių užregistruotų pri temimų intervalus. Jie pasirodė be^ beveik tokie patys po okultacij kaip ir prieš okultaciją. Tai išsklaidė abejones — Uranas turi žiedus-Kiti stebėtojai, iš Cape Tovvn Pietf Afrikoje ir iš to paties Perth Australijoje, patvirtino, užregistravę pritemimus. Tad duomenys gauti bent iš kelių šaltinių.

Žiedai pažymėti graikų alfabetu raidėmis: alfa, beta, gama, delta epsilon. Prileidžiant, kad žiedai guli Urano satelitų plokštumoje, apskaičiuota jų atstumai nuo planetos centro: alfa — truputį daugiau kaip 44,000 km, beta — daugiau kaip 45,000 km, gama — 47,000 km, delta — mažiau kaip 48,000 km ir epsilon daugiau kaip 50,000 km. Jie labai siauručiai. Mažiau kaip 10 km pločio. Žiūrint iš žemės, kiekvieno jų plotis sudarytų 0.001 sekundės lanką. Tik epsilon turėtų būti kiek platesnis. Nenuostabu, kad iki šiol jų nerasta, — iš žemės neįmanoma jų įžiūrėti. Tik erdvėlaiviai galėtų išaiškinti intymesnes žiedų detales ir parodyti kokie iš tikrųjų jie yra. O erdvėlaiviai jau plaukia. Tai Voyager 1 ir 2.

Uranas yra septintoji saulės sistemos planeta. Ji gana didelė; jos diametras beveik 4 kartus didesnis negu žemės. Turi tankią atmosferą ir penkis satelitus. Kai būna opozicijoje, t.y. kai jo šviesumas pasiekia maksimumą, tada nuoga akimi jis vos įžiūrimas. Dėl tos priežasties Uranas yra pirmoji planeta, žmogaus atrasta. Ją atrado S ir William Herschel 1781 kovo 31. Bet jis buvo pastebėtas ir anksčiau, tik nebuvo identifikuotas kaip planeta. Beveik visą šimtmetį prieš atradimą kataloguose jis buvo žymimas kaip žvaigždė.

Įdomu, kad pats atradėjas kurį laiką manė planetą turint du stambius žiedus, juosiančius Uraną stačiu kampu vienas kito atžvilgiu. Bet tolimesni stebėjimai Herschelį įtikino, kad jokių žiedų nėra. Gal tai buvo mokslininko nujautimas, nes lygiai po 196 metų nuo planetos atradimo atrasti ir žiedai, nors ir ne tokie, kokie vaidenosi Hersche-liui. Nors tai tik siūleliai, palyginus su Saturno žiedais, kurių kiekvienas beveik po 20,000 km pločio, bet jie suteikia Uranui antros žieduotos planetos statusą. Gal ir daugiau planetų turi žiedus? Pagyvensime — pamatysime. Ilgai laukti nereikės. Tiesą pasakius, visos planetos, pradedant Merkurijom ir baigiant Jupiteriu, žiedų neturi. Tai aiškiai žinoma. Saturnas ir Uranas žieduoti. Tik Neptūnas ir Plutonas lieka neištirti. Tik juodu dar laukia -avo eilės.
A. Kadžius