Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKIEJI RUBAJATAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Tyruolis   
STASYS SANTVARAS: Rubajatai. Septintoji lyrikos knyga. Boston, Lietuvių Enciklopedijos leidykla (Juozas Kapočius), 1978, 182 psl. Kaina 7.50 dol
Lietuvių poezijoj buvo bandytos įvairios formos, pradedant odėmis ir himnais ir baigiant sonetais ir trioletais, bet ketureiliai rubajatai, jei ir buvo kada kieno kiek bandyti (Butkų Juzė), tai pirmąkart pas mus kompaktiškiau pasirodo su St. San-tvaro 7-ąja poezijos knyga. Rubaja-tams (pers. rūbai — ketureilis) būdinga pastovi eilėdarinė forma (aaba). Tai atbaigtas vienos strofos miniatiūrinis, sentencinis eilėraštis, paprastai siejamas su XII amžiaus persų mokslininko ir poeto Omaro Chajamo vardu. Jis jų parašęs kelis šimtus, nors nėra tikra, ar tik jų dauguma nėjo jo vardu, o buvo prikuriama kitų poetų. Anglas Ed-ward Fitzgerald, 1859 m. laisvai išvertęs 75 Omaro Chajamo rubajatus, o vėlesnėse laidose jų davęs iki 110, pirmą kartą Vakarų pasaulį supažindino su šios rūšies sentencine poezija, akcentuojančia gyvenimo trapumą ir trumpumą, mirties neišvengiamumą ir poeto nusiteikimą pasidžiaugti šio gyvenimo gėrybėmis — moterų meile ir vynu. Bet Omaro Chajamo rubajatuose yra nemaža ir gilesnės gyvenimo išminties.
Poetine ir filosofine savo eilių verte jis iškilo aukščiau už kitus savo meto poetus, nors savo gimtajame krašte buvęs labiau vertinamas kaip mokslininkas — matematikas ir astronomas. Vis dėlto Omaro Chajamo rubajatai praėjusio amžiaus šopenhaueriškai nusiteikusiuose Vakaruose buvo labiau pamėgti dėl savo joviališkai pesimistinės nuotaikos.

Savo rubajatų rinkinį St. Santvaras pradeda motto iš Chajamo ir Hafizo, kurs irgi ragino pasismaginti vynu ir meile, kol dar nepatekai "po velėna". Iš įžanginio eilėraščio aiškėja, kad mūsų poetas atsisveikina su veidmaininga lemtim, gobšiais žmonėmis, gundančiom mergelėm, apviltu broliu lietuviu ir sako, kad per daug jau neberašysiąs jiems eilių.

337 rubajatais, kuriuos pailiustravo dail. Vytautas K. Jonynas, St. Santvaras ir "atsiskaito" su įvairiausiom pasaulio ir žmonių ydom ir blogybėm, su meilės vilionėm ir apgaulėm, su despotų ir barbarų išpuoliais, duodamas valią tiesiai ir atvirai jausmo išraiškai ir pažerdamas nemaža patirties padiktuotos išminties. Rimtį poetas čia ne kartą paįvairina ironija ar satyra, kartais ir sarkazmu, tik retkarčiais, pagal ru-bajato tradiciją, prisimindamas vyno taurę "apkartimams numalšinti". Tad savo rubajatais St. Santvaras žymiai skiriasi nuo Omaro Chajamo, kurs daugiausia garbsto vyno taurę ir gėrisi savo mylimąja, kai tuo tarpu, pagal mūsų poetą, moterys ir vynas neišvaduos iš liūdesio; kaip matyti iš Ant. Rimydžiui skirto rubajato:
Bandėm grįžti į jaunatvės viesulingą
puotą —
Širdys geidė moterų ir vyno — tiek
jom galių duota!
 Betgi žiburių ugny netirpo liūdesio
ledai —
Siela verkia, it našlaitė, nuo skriaudų
neišvaduota. (208)

Čia pat pasigirsta ir kontroversinis nusiteikimas: kai viskas praeina, nėra ko jaudintis — neškit vyno, jis gelbsti nuo apgaulių ir melo 217 .
St. Santvaro rubajatus žymi išimtinai kritiškai pesimistinė nuotaika. Poetą liūdina jau pats žmogaus likimas: nežinojimas, kas laukia 4G nežinia po visų darbų (157), neaiški audringo gyvenimo prasmė tėjanti senatvė ir mirtis (27, 60, 82), po visko — menkas antkapis (37), kremacija (93). Tad ir vėl sušunka su Omaru Chajamu: "Išgerkim, nes vis tiek pavirsime į smėlį ar šlyną" (193).

Bet ar tai poeto siūlymas, ar gal tik humoras? Nes prieš tas vyno ir pagundų" linksmybes pasigirsta kitas jo balsas: Kraukim Dievo gėrybes, nes laikas skuba (1), nekrauk lobių, garbės, nieko nenusineši 74 . jei lemties nežinom, nesielkim kaip ožiai (160); o ir pati mirtis turėtų kai ko pamokyti: pro kapus einant laikas, vyrai, nebesivaidinti:
 Keliauju pro kapus. Akmens stulpai
vaidina žmogų, —
Nėra pavydo ir vaidų po tuo padangių
stogu.
Nešėlkite ir jūs, nesandoros kareiviai
ir vadai. —
 Visi mes gausim šalto molio viešbutį
patogų!
(310)
Idealistinis poeto nusiteikimas trykšta iš ne vieno rubąjato. Čia jis kviečia žmogų "gėrėtis išmintim" (173), čia apgailestauja, kad jaunimas neklauso išminties patarimų (266), čia vėl primena, kad, jeigu tik po vieną "Gėrio grūdą" bertumėm į tikrovę, nė "kipšų kėslai"" nesugriautų dieviškos tvarkos (293).

Šių laikų ydas — despotizmą, barbarizmą, materializmą ir kitas — St. Santvaras pliekia aštriu žodžio, taikydamas jį tironui, kurs vergo rankom kasa sau auksą (13). fanatikui, kurs be sąžinės (48) . materialistui, kurs už pinigą net sielą parduoda (62), vandalui, kurs siautėja kaip galvijas (109) Nenuostabu, jei po tokių nedorybių atsivertų "kraujo ežerai" (267). Argi tos pasaulio bėdos būtų "Dievo pokštai"? (133) Ir daugiau nusiminusio poeto
išpuolių pasigirsta prieš Dievą, bet, dialektiškai vaduodamasis, jis prašo jo atleidimo už tos "vogrones"
(155). Jis taip labai ieško doro, garbingo žmogaus:

Dieve to mano amžino didžio dangaus,
 Turtų nenoriu, jokio daikto brangaus! —
Vienatvėj, kaip gaisro išniekintoj girioj, —
 Kaip aš ilgiuosi garbingo ir doro žmogaus!
(297)

Čia mūsų poetas jau artimesnis šv. Pranciškaus gyvenimo sampratai. Išpažįstamas ir pranciškoniškas nuolankumas ("kad žemės grumstas aš esu", 337).

Dar labiau nuo Omaro Chajamo St. Santvaras skiriasi vaizduodamas erotinę meilę: savo mylimajai jis randa daug priekaištų, dažnai būda mas jos apviltas. Šis motyvas iš dalies mums primena jo "Dainas ir sapnus", kur erotikai buvo skirta nemaža vietos. Čia poetą labiausiai skaudina neištikimybė, kai po žodžio "myliu" jo mieloji jau "gege kukuoja kito kleve" (17). Tos rūšies ru-bajatų gan apstu. Poetas gi išsiilgęs tobulos meilės (100), o ne kokios "krūtų kaitros" (128), jam meilė ne pramoga (18), o lyg Dieve stebuklas (53), ji turi ką nors sukurti (77).

Bet greta to yra ir kontroversiškai nuskambančių rubajatų, kuriais lyg būtų propaguojama hedonistinė gyvenimo samprata ("Tad lenk, o Broli, ligi dugno vyno ir pagundų saiką", 45; "Skubėkim širdis tik vynu ar moterų aistrom kūrenti", 156; "Ir tu, mergaite, pulk į meilės ežerą nuoga", 234, ir kt). Gal tai tik poeto pasinešimas priartėti prie oma-riško rubajato, nes greit pasigirsta ir tas nuotaikas užtušuojantis balsas ("Dieve, aš kas vakarą Tave meldžiu: Tu neveski mano mylimos taku slidžiu," 144; "O mergaite, kaip nuo niekšų, bėki nuo paikų pagundų!" 164; "Palaiminta akių šviesa, atradus Meilę!" 329, ir kt.). Anas kontroversiškai nuskambančias vietas pats poetas paaiškina, išeidamas iš savo idealistinio nusiteikimo ir pasinaudodamas kito balsu:
 Juokai, nešvankūs ir vaiduokliniai juokai,
 Kai tu, Stasy, taip užgauliai apie gyvenimą
sakai! —
Tyra širdis, tyra svaja, melu neapžolėta
meilė —
Tik čia į Eldoradą bėgantys žmogaus
takai! (180)

Įpinta į šį rinkinį ir patriotinio pobūdžio rubajatų, kuriais poetas svarsto savo kaip tremtinio buitį. Ir laisvėje jis jautė tremties nuotaikas, kai gėręs "tėvų šalies
grėsmingą lemtį (15), kai "gerų kaimynų šilimoj" ta tėvynė buvusi nuolat apgrobiama (99), kai ją "kasdieną įžūliau apninka brolžudžiai" (136). Ta tėvynė, vėtrų nugenėta, poeto sieloj užaugusi kaip liepa (309) ir tik joj radęs "dvasios turtą" (209).

Daugiausia jambais ir įvairaus ilgio pėdų eilutėmis parašyti St. Sant-varo rubajatai turės būti skaitomi mažomis dozėmis ir, kaip sentenci-nė poezija, pakartotinai. Mažas formos įvairumas bei vaizdo glaustumas reikalaus iš skaitytojo atitinkamo atsidėjimo. Pasitaikantys pasikartojimai, tos pačios temos variacijos ir patį rinkinį kiek padidino. Iš gausaus šių rubajatų kiekio būtų galima sudaryti keletą skyrių pagal minėtus motyvus.

Kaip gerai įgudęs valdyti poetinę techniką, autorius ir poetinės išraiškos atžvilgiu pasiekia gerų rezultatų, pvz., kad ir tokio vaizdingumo:
Plačiai laukan atvėriau žalio stiklo angą,
 Regiu, kaip okeanas gena bangą paskui
bangą
Lydžiu tolyn žuvėdrų skrydį, o galvoj
kvaila mintis: Kas ryt, o gal poryt žiūrės pro tą atvertą
langą? (50)

Yra čia nemaža naujų, originalių, bet ir kontroversinių palyginimų, kurie savo realistiniu atvirumu išsilenkia iš tradicinių ribų. Mylimajai geras pluoštas ne tik rimtų, bet ir humoristinių palyginimų (tarp kitko pavadinant ją ir "paukščių nuolat raškoma Uogele"). Nemaža knygoj simbolinių didžiąja raide rašomų įvaizdžių, bet dar daugiau bendro pobūdžio, ne kartą sudedamąja dalim pasikartojančių, šiaipjau atitinkančių poetines nuotaikas (niekšybių upės, melo miglos, pamišę krantai, dvasios liūnai ir t.t). Leksikos atžvilgiu pavartota retesnių ar tarminės kilmės žodžių (takuoti, puknus, žaismė, pakusa, nerėpa, pavietrė, vog-ronė ir daug kitų), kuriems atsekti reikės ir atitinkamo žodyno. Gramatinis kirtis, o kartais ir sakinio konstrukcija paaukojami ritminiam reikalui, bet tokių atvejų reta ir autoriaus, be abeio, laikoma poetine licencija.

Lietuvių Rašytojų draugijos premiją laimėję St. Santvaro "Rubajatai" mūsų poeziją praturtino tiek nauja forma, tiek ir gaja poetine išraiška, poetui sukaktuvininkui reikšmingai atžymėjus savo kūrybą.
A. Tyruolis




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai