Laukinių rožių vijokliuos paskendę kapai. Išblyškusios moterys raudančiu vieškeliu veža eglaitėm
|
(Iš apysakos "Sudiev, kvietkeli")
Vasaros pavakariais, žmonėms grįžus iš bažnyčios, Viščių
|
Tai ne gegužis soduose vyšnių šakas linguoja,
Tai ne pavasaris džiaugsmingai siaučia.
O rudenėlis
|
Viešpatie! Tu, kuris mokei, atleisk, kad aš mokau, kad aš nešioju mokytojos vardą, kurį Tu
|
1. ŽIEMA. Kažin kur, girios pakrašty, sušvinta žiburėlis. Pilkoj tamsoj ištirpsta kelias ir namai —
|
|
|