Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LENKIJA SKERSVĖJYJE TARP RYTŲ IR VAKARŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Cicėnas   

 

Įvedamosios mintys


„NYT“ rašo:

Iš Atlanto Chartos anapus geležinės uždangos neliko ir skutelių. Pasaulio pereivos prisigavo prie valdžios ir viską verčia viršun kojom. Nauji diktatoriai pasireiškia kiekvienoje gyvenimo srityje, visur proklamuojama „revoliucijos“. Tikslus nustato kominformas, bet metodai pažįstami iš Hitlerio laikų.

„Die Neue Zeitung“ pastebi:

Anapus žmogus kvėpuoja kažkokiu drumstu nuodų mišiniu. Asmenybė vėl pančiuose.


„Neue Zuricher Zeitung“ pabrėžia: , Europa, kaip didžvalstybių koncertas, duodąs toną visam pasauliui, kaip daugialypis kūrinys, pilnas konfliktų, bet ir įkvepiantis, kaip nuo Viduržemio jūros iki Volgos išsisklaidžiusių valstybių šeima, — jau nebeegzistuoja. Subyrėjo. . Po Pirmojo pasaulinio karo atkrito kadaise buvusi europinė Rusija (su Vakarų pasauliu teturėjo bendrą techniškąją civilizaciją). Europos tautų bendruomenė dar labiau pakriko nuo Antrojo pasaulinio karo, dar tiksliau — nuo visokių totalizmų pradžios. Nacionalsocialistinė Vokietija savo metodais, kurių griebėsi hegemonijai atsiekti pati išėjo iš Europos bendruomenės. Po šitos išdavystės ir po susilpimo visos eilės kitų kraštų, net Europos vidurin įsiveržė „kolonizacija iš Rytų“ — atseit, atžygiavo pasaulis, kuris nepripažįsta asmens vertės. Teritoriškai imant, iš senosios Europos grožybės beliko šipuliukai. O tačiau Europa kaip Europa tebegyva! Tai antikinio pasaulio ir viduramžių krikščioniškosios kultūros Europa, Europa kaip dvasios pasaulis. Europa kaip dirvožemis, iš kurio išdygo Vakarų kultūra. Europa kaip erdvė, kur gimė ir išsirutuliavo pačios didžiosios gėrybės — žmogaus laisvė ir tarptautinis teisingumas ...

 

Rytų ir Vidurio Europos žmogus, lyg tas dykumų keleivis, gaudo kiekvieną garsą iš Vakarų. Mes, prisiglaudę Vakaruos, nebūkime kurti visam tam, kas vyksta anapus, nors ir ne mūsų pačių Tėvynėje. Iš mažyčių, į šiapus prasiskverbiančių trupmenų susidarykime apytikrį vaizdą viso to, kas ten stengiamasi už laisvą žmogų ir laisvą žmogišką kūrybą, pažinkime iš valstybinės hierarchijos viršūnių daromą spaudimą į valdomuosius ir valdomųjų pastangas neuždusti tame, iš Rytų užnešamame tvanke. Visumos nematom, pažinkime tad atskirus protesto prieš „naująją demokratiją“ veiksmus, kurie išnyra iš rūsčių skersvėjų šuorų.

 

Tyčiojamasi iš Vakarų

 

Režimui artima „Rzeczpospolita“ šit ką prikiša katalikų savaitraščiams „Tygodnik Powszechny“ ir “Tygodnik Warszawski“:

 

„Lenkijoje vaidenasi vadinamoji anglosaksų orientacija. Žinome, kuriuose sluoksniuose ji plinta. Užtinkame ją valdžios rankosna patekusiuose pogrindžio dokumentuose, pogrindžio veikėjų prisipažinimuose teismui. Girdime ją Ciemnogrodo (suprask: reakcijos) skleidžiamuose ganduose — nuo šunbiržininkų pradedant ir profesoriais baigiant. Ta orientacija kyšo iš opozicijos spaudos antraščių. Ilgisi anglosaksų tvarkos — šalę šnipų, spekuliantų ir mokesčių nemokančiųjų — publicistai ir intelektualai, filosofuoją šunlupių naudai apie personalizmą, apie suverenines individo teises, apie dvasios autonomiją. Judo doleriais maitinimą, kvailybe persisunkusi, o dažnai į nusikaltimus raginanti anglosasksų orientacija daugelio žmonių smegenis užtemdė kaip hašišas.

 

Krokuvos metropolijos kurijos organas „Tygodnik Powszechny“ į priekaištus beatsakinėdamas, tarp kita ko, pabrėžė:

 

„Civilizacijos sanvartos, pokario, pusiausviros sutrikimo ir iš viso gilių atmainų laikais kai kurioms elementariosioms vertybėms, pvz., laisvei, demokratijai, žmogaus teisių respektavimui ir kt., gresia rimtas pavojus. Šitos vertybės klesti europinėje civilizacijoje. Nereikia ir teigti, kad Lenkija yra Europos civilizacijos sferoje. Antra grįžus, Vakarų mintis, menas ir mokslas atstovauja pasaulio kultūros lygiui“.

 

Laikraščio nuomone, 1939—1945 m. karui bevykstant Lenkija buvo hermetiškai atskirta nuo Vakarų kultūros. Sudužus germanizmo ir nacizmo gaubtui, privalu senybiniai saitai atgaivinti. Reikia anglosaksų ir prancūzų ir kt. knygų ir asmeniškų kontaktų su tų šalių kūrėjais. „Kovojame už tai, kad atominės bombos laikais būtų aksiomai tolygus , įsitikinimas, jog pasaulis yra vienas, jog visos žmonijos likimas bendras, jog net tada, kai bręsta konfliktai ir politiniai antagonizmai, reikia siekti tarptautinio bendradarbiavimo, ypač kultūros srityje“.

 

„Rzeczpospolita“ į šitokį pareiškimą reagavo trumpa pastaba:

 

„Cavendish — Bentinckų (buv. D. Britanijos ambasadorius Lenkijai) ir Blis Lane'ų (buv. JAV ambasadorius Lenkijai, komunistų apkaltintas esą rėmęs pogrindžio sąjūdį Lenkijoje) laikais sunku supaisyti: kur intelektualas, o kur šnipas. Geriau iš viso reikalų neturėti“.

 

Tave, Bierute, garbiname

 

Kovai prieš Vakarus režimas vis labiau bando naudoti rašytojus. Stipresni charakteriai, palikę plunksnas, nuėjo mokytojauti, dirbti fizinį darbą ar kitu kuriuo būdu pelnytis duonos kąsniuką, kad tik būti savarankiškiems ir neliaupsinti dabartinių valdovų. Bet ne visi yra atsparūs. Šit K. I. Galczynski (prieš karą gyveno Vilniuje; 1946 m. sugrįžo iš tremties) eilėraštyje „Himnas mūzai“ šaukia:

 

„Vakarų maniakus apšvieski, kad esame Rytų blokas — Eutarpe, Alleluja!“

 

Šią poeto sąlygoms, prisiderinimo „deklaraciją“ Lenkijos liaudininkų „Gazeta Ludowa“, nepaisant cenzūros, pavadino proto sustingimu. Lenkų tremtinių „Orzel Bialy“ ta pat proga rašė:

 

„Tą pačią savaitę, kai Krokuvoje gaujelė ciniškų pasamdų parodomoje raganų byloje „teisė“ universitetų docentus ir valstiečių veikėjus, — rūstus klaunas K. I. Galczynski, kuris, matyt, iš savo tėvo — zakristijono paveldėjo smilkylo ir ministrantūros pamėgimą, randa reikalo variniu Jerichono trimitu skelbti himną „naujajai tikrovei“. Kai pasigailėjimo vertas sclavus saltans falšyvu balsu užtraukia „Te, Bierutem laudamus“, kai savo profesijos plunksną pamerkia į nešvarų vazeliną, kai trokšta „apšviesti Vakarų maniakus“, kad „esame Rytų blokas“, eilėraščių nerašantysis jo kolega karo lauko teisme irgi „perrikiuoja“ tautą. Poeto idealas atsitren? kė į gatvės grindinį. Poezija, į gatvę! Nuklydai juk į linčo teismo pastogę. Atsiminkite, literatūros istorikai: mūsų paukštės sparnais šluoja gatvės grindinį; poezija, garsėjusi savo aukštu skridimu, šit ant pilvo šliaužia Krokuvos gatvių nuotekme, palei pat karo lauko teismo prokuroro kojas ...“

 

Toliau laikraštyje rašoma:

 

Galczynski 1936 m. šaukė: „Būti poetu, tai visų pirma būti ne mažu žmogumi.“ Koks turi būti poetas? „Kad vaikai jį mylėtų ir monarchai bijotų. Poezija — šitai narsiųjų pamaldos ...“ Ir kas — klausia pastabų autorius: — bepaliko iš anų laikų, pone Ildefonse? Žalsva žąsis ant režimo virvutės užverta, malonės skalinimas pas poną Borejszą, ir nieko daugiau .. .“

 

Kas tas Borejszą?

 

„DPiDŽ“ žiniomis, senas kominterno narys, dabar einąs vyriausio kultūros reikalams politruko pareigas. Jis vadovauja periodinių ir neperiodinių spaudinių produkcijai.

 

Per jį paskirstomas popierius. Galį sakysim, gauti teisę leisti laikrašti ar knygą, bet be Borejszos sutikimo — šnypš visos pastangos veltui.

 

Neseniai „Kužnica“ skiltyse Bo-rezsza pareiškė nepasitenkinimą pokarinės Lenkijos literatūros temų blankumu. Jis rašė:

 

„Yra legenda, kuri vienų viena tikra tiesa ir ji šaukiasi meniško apipavidalinimo. Yra mūsų karo meto pogrindžio sąjūdis (kalbama, aišku, apie komunistinį) yra liaudies partizanai, yra kariuomenė, kuri petys petin kartu su raudonąja armija kovėsi ir apgynė Lenkiją, yra lenkų revoliucija ir viskas tebelaukia rašytojų. Vyriausias metas sudaryti tokį klimatą, kuriame išaugtų naujoji rašytojų karta, ir ji savo šviežumu, dinamika ir talentu būtų lygu magnetas, ištraukiąs senąją rašytojų kartą iš intelektinio marazmo“.

 

1946 m. Lenkijoje knygų ir brošiūrų išėjo 3248 (jei palyginti1937 metais, tai 1946 m. produkcija, tesudaro 51% prieškarinės produkcijos), iš to skaičiaus dailiajai literatūrai tenka 600 pozicijų. Kiekybė sau, o kokybė sau. Šit režimo „Odrodzenie“ skiltyse skaitome:

 

„.. . esu rimtai susimąstęs dėl slogios nuobodulio atmosferos, kuri viešpatauja mūsų literatūroje. Naujai pasirodančios knygos yra iš anksto aprūpintos neskaitomumo imunitetu. Juo didesnė menkysta, juo labiau išgiriama. Recenzijos rašomos žinomu stiliumi, kur knibždėte knibžda „visuomenės reikalai“, „metodologijos dėsniai“ ir tt. Pretenziškumas, snobizmas, ,,visuomenės labo“ vaikymasis, o stilius stilius, paklydęs pusiaukelyje iš Prancūzijos į Lenkiją, — šit mūsų realizmo literatūroje savybės“.

 

„Rzeczpospolita“ pastebi:

 

„Mūsų pokarinėje literatūroje nėra turinio. Slidinėjame po blankius, atsiminimus ir sunkiai virškinamus, eilėraščius“.

 

Pats PPR'o oficiozas „Glos Ludul skelbia aliarmą, kad greitu metui „nebeturėsime tinkamų knygų pal rodoms užsienyje“. Laikraštis pataria „paraginti“ rašytojus ir poetus „įsijungti į socialistinę Statybą“. Be kita ko, siūlo atšaukti iš užsieniu! „atostogaujančiuosius“. Šituo terminu apibrėžiama tie lenkai kūrėjai kurie pareiškė ištikimybę režimui, bet čia pat visokiais pretekstais dangstydamiesi sugrįžo užsieninin.

 

Tokių „atostogaujančiųjų“ tarpe; yra: A. Slonimski, Cz. Milosz, J. Pu-trament, A. Fiedler ir kt.

 

Iš tremties sugrįžusieji ir Lenkijoje gyvenantieji rašytojai kažkodėl yr maža kūrybingi. Pvz., G. Morcinekl bebūdamas vokiečių koncentracijos! stovykloje ir po to metus su viršumi tremtyje, parašė porą knygų ir apsčiai straipsnių. Grįžo, išplūdo politinę emigraciją (burna, nebūk durna mokėsi loti ir būsi soti — sako mūsų liaudies priežodis) ir pareiškė rašysiąs apysaką apie emigracijos žmonių beidėjiškumą, apysaka vardu „Pamesti raktai“. Daug vandens nuplaukė Vysla, bet knyga teberašoma. Tąsia pat ir su poetu Tuwimu. Grįžęs pareiškė: „Viskas čia atrodo ypatinga ir prakilnu: oras, rytmečio valandų tyla, žmonės, netgi kava ir pyragaičiai, kurių tokių gerų Amerikoje nesurasi,“ ir nieko nebesigirdi.

 

Kaip iš spaudos matyti, režimas charakterius laužo be pasigailėjimo. Neseniai žinomas literatas ir muzikos kritikas J. Waldorff paskelbė tokį atvirą laišką:

 

„Apie save galiu pasakyti, kad iš tikro pakeičiau politines pažiūras. Prieš karą iš dalies buvau nacionalistas. Šiandie nebesu nacionalistas, nes priėjau išvadą, kad nacionalistinės programos vykdymas teatneštų tėvynei žalą. Be tai nereiškia, kad ateityje nepakeisiu jau šių savo pažiūrų, nes, mano manymu, piliečių politinės pažiūros turi būti rikiuojamos sulig politinės situacijos“.

„Robotniko“ skiltyse M. Piechal rašo:

„Rašytojas negali būti prie visuomenės prisegtas kaip gėlytė prie kailinių atlapo. Rašytojas negali būti nei virš tautos, nei po tauta — tik tautoje. Bet jei turi būti tautoje, tai turi turėti ir savo visuomeninę poziciją“. O dabar gi „demokratinėje liaudies valstybėje nėra iš anksto numatytos vietos rašytojui. Nebent jis išeitų į ambasadorius, patarėjus, seimo atstovus ar į kitus dignitarus. Bet kas tada rašys knygas ir kurs vadinamąją kultūrą? Rašytojas neturi sąlygų kūrybai ir iš savo knygų neišgyvena...“

 

„Zycie Warszawy“ skiltyse Borejsza didžiuojasi, kad knygos tiražas, jei lyginti su prieškariu, pašoko 105%. Bet knygynų savininkų suvažiavime pareikšta, kad knygos paklausa, jei lyginti su prieškariu, sumažėjo 73%. Kur tiesa?

 

Tiesa yra ta, kad žmonės jieško prieškarinių knygų. Paties premjero Cyrankiewiecz žodžiais, net vyriausybės partijų nariai skaito „Pisma, mowy i rozkazy“ (Pilsudskio raštus).

 

Neseniai „Odlrodzenie“ pranešė, kad „vyriausybei pritariant“ bus steigiamas literatūros istorijos institutas, kuriame bus stengiamasi „išaiškinti senųjų kūrėjų politinis veidas ir jų literatūrinė tiesa“, atseit, mūsų Tėvynės patirtimi, tai bus Glavlit (knygų darbo masėms „priderinimas“, baigiąsis knygų kelione į popieriaus fabrikus)

 

Kultūros ir meno ministro pareiškimu, reikia juk „įrodyti pasauliui, kad lenkų tauta iš seno yra linkusi į pažangią (suprask: Rytų) demokratiją“.

 

Cum tacent, clamant


Puikiai žinodami dailiojo rašto būvį Lenkijoje, lenkai rašytojai tremtiniai, 1947 m. birželio 14 d. susirinkę Londone, vienu balsu nutarė:

kadangi nėra laisvo pasikeitimo spausdinamą žodį varžo cenzūra, todėl, tautinės sąžinės ir rašytojo pašaukimo vedami, nutarėme nespausdinti Lenkijoje savo knygų ir savo kūrybos fragmentų.

 

Nutarimą, be kitų pasirašė šie žinomi rašytojai tremtiniai: F. Goetel, M. Czuchnowski, J. Lechon, Z. No-wakowski, S. Piesecki, A. Prager, S. Stronski, K. Wierzynski, T. Terlecki ir tt.

 

Apie šitą nutarimą Lenkijoje ilgą laiką Borejsza iš viso neleido rašyti. Kai jau tas nutarimas pasidarė vieša paslaptis, spaudos ir literatūros reikalams prikomandiruoti komunistai per radiją ir laikraščius ėmė šaukti, kad rašytojai tremtiniai išsižada tėvynės. Diskusijos tebevyksta ir šiapus geležinės uždangos. Nutarimą T. Terlecki argumentuoja šitaip:

 

„Tarp Tėvynės, tarp tautos ir politinės emigracijos nėra jokio „lūžio“, nėra jokios „prarajos“. Tautą ir emigraciją teskiria likimo skirtumas, būtent — tai, kad tauta yra nelaisva, o emigracija laisva. Iš likimo skirtumo kyla kitas mastas ir kita galimybių rūšis. Tauta Tėvynėje negali taip gyventi, kaip norėtų, ir rašytojas Tėvynėje negali taip rašyti, kaip norėtų. Tad ta pareiga atitenka politinei emigracijai ir rašytojams tremtiniams. Jei emigracinė literatūra ištvers savo sargyboje, jei išsaugos ištikimybę sau ir tiems, kuriems rašo, tada bus ji amžiais gyva, jautri ir neatskiriama tautos dalelytė.“

Rašytojo Terleckio teigimu, anas nutarimas yra tragingos determinacijos išraiška: prieitas po ilgų svarstymų, po sunkios vidujinės kovos ir iš anksto žinant jo nepopuliarumą ir piktos valios žmonių piktnaudžiavimą. Bet kitos išeities nėra. Komunistai vieno - kito rašytojo kūrybą spausdindami, vieną prieš kitą intryguodami, subsidijuodami, juk ardė rašytojų tremtinių solidarumą ir silpnino kovą už tautos idealus. Girdi, galime būti mažiau skaitomi, bet tai juk ne amžinai, pargrįžę būsime švarūs sąžinėje, ir raštai nebus apnešti oportunizmo ir meninio falšo dulkėmis.

 

„D. P. i D. Ž.“, rašydamas apie aną nutarimą, pastebėjo, kad savo metu Mickevičius buvo daug laimingesnis. Jis galėjo didžiuotis: — muitininkų įkandžiui mano raštų tomelius nuneš Tėvynėn žydas kontrabandininkas. Šiandie — rašo laikraštis — padėtis kita, nėr mūsų tarpe Mickevičiaus, mickevičinė Lietuva atimta, o Jankelio tipo žydas, kuris rizikuotų knygomis verstis, nužudytas ghette; tas gi žydelis (Borejsza), kuris išvengė mirties ghette, vadovauja Lenkijos knygų centrinei leidyklai ir apie jį mes net girdėti nenorime.

 

Pučia vėjas nuo Uralo

 

— šitais L. Giros dainuškos žodžiais galima apibrėžti dabartinis kultūros klimatas Lenkijoje.

 

„NYHT“ žiniomis, Varšuvoje Stalino alėjoje mediniame barake yra prisiglaudęs JAV informacijos biuras. Amerikiečiai (viso 2) ir keli lenkai stengiasi padaryti užtvanką nuo komunistinės propagandos tvano. Visos apsaugos priemonės susideda iš kelių rotatorių, 2000 tomų bibliotekos ir kelių dokumentinių filmų. O Vakarų priešininko žinioje yra visa Lenkijos spauda, radijas, žodžiu — visas valstybės aparatas. Nuo pat Jaltos dienų Lenkijoje dirba Lenkijos — TSRS bičiulių draugija, kuri šiuo metu tari porą šimtų skyrių, keletą vilų, autobusų ir tt. Neseniai įvykusiame „kultūrinių vertybių su TSR.S pasikeitimo mėnesyje“ Krokuvoje TSRS konsulas. R. Ovsiejenko, tarp kita ko, pareiškė:

 

„Ponams iš Wall Street, taipgis ir visiems tiems, kurie švaistosi su atominės bombos kaliause, mūsų demokratinės vyriausybės nepatinka. Bet visi grasinimai iš anų ponų pusės atsitrenkia į ryžtą mūsų tautų pasipriešinimą“. Akademija buvo baigta tarybine filmą „Žmogus su šautuvu“.

 

Ir iš tikrųjų, anapus geležinės uždangos atsidūrusias tautas nuo Vakarų skiria žmogus su šautuvu. Jo veidas stepių vėjų nupūstas, ant batų dulkės, kraujo dėmės ir spjaudalai...

Pabaigai pažvelkime į „Tygodnik Warszawski“ paduodamą vaizdą:

„Dirbti — dirbame, atstatomasis darbas — vyksta, bet kodėl žmonės be nuotaikos? Kodėl virš Lenkijos karo keista nepasitikėjimo, suabejojimo, nevilties ir sustingimo ūkana, o lenkiškoji provincija (miestas tąsia pat) šiandie yra tiesiog klaikiam sapne paskendusi šalis, kur pilkšvą prieblandą ir nuobodžiaujančių ir išvargusių žmonių nuotaiką tepraskaidrina degtinė, kodėl?“

 

Ak, ar matė kas laisvą paukštę narve linksmą?!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai