Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ LITERATŪRINIAI KONKURSAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. R.   

Literatūrinio konkurso tradicija buvo pas mus giliai įsišaknijusi ir gana smarkiai paplitusi. Prof. Vaclovo Biržiškos redaguotų „Bibliografijos Žinių“ liudijimu, pirmas toks konkursas ar tik tokio konkurso projektas buvęs paskelbtas 1861 mt. Vėliau toki konkursai dideliu tempu gausėjo ir Nepriklausomo gyvenimo laikotarpyje buvo pasidarę kasdieniškas reiškinys. Kiekvienas didesnis mūsų tautos visuomeninio gyvenimo įvykis atnešdavo naują literatūrinį konkursą. Čia galima būtų paminėti visus transantlantinių lakūnų — Dariaus ir Girėno žuvimo proga (jei t'ai iš viso galima vadinti proga) paskelbtuosius konkursus ir ypač Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktuvėms minėti

Komiteto 1930 mt. pagarsintą romano, dramos ir poemos konkursą.


Tačiau reikia pripažinti, kad šitoki konkursai nei visuomenės, nei pačių rašytojų akyse didesnio susidomėjimo nesukėlė. Kas kaltas — sunku pasakyti. Tik faktas, kad konkursinių jury komisijų sprendimai ypatingu objektyvumu nepasižymėjo ir dažnai buvo net skandalingi. Sakysim, kad ir Vytauto Didžiojo Komiteto dramos konkursą laimėjo visais atžvilgiais silpna Vytauto Bičiūno drama „Žalgiris“, tuo tarpu kai tame pačiame konkurse dalyvavusi Balio Sruogos drama „Milžino Paunksmė“ — vienas iš stipriausių dramatinių veikalų mūsų literatūroje — nelaimėjo jokios premijos. Klysti, žinoma, galima, bet tik ne taip jau baisiai.

Ilgainiui į konkursus pradėta žiūrėti jau visai abejingai ar gal net ir su nemažu nepasitikėjimu. Kiekvienas naujas konkursas buvo jau iš anksto pasmerktas nepasisekimui dėl rimtesniųjų rašytojų nedalyvavimo. Vėliau buvo net susidaręs konkursinio rašytojo tipas, rašytojo, kuris dalyvauja visuose literatūriniuose konkursuose. O šio rašytojo veidas nebuvo iš ryškiausių. Jis neturėjo gilesnių literatūrinių principų ir dėl to visiškai lengvai galėjo nusilenkti dažnai labai keistiems suvaržymams ir apribojimams tematikos srityje. Sakysime, kokia nors medelių sodinimo draugija, formuluodama savojo konkurso sąlygas, niekuomet nepamiršdavo pareikalauti, kad „veikale atsispindėtų krašto pagražinimo idėja“. Ir rašyk žmogus veikalą, semdamasis nurodytame šaltinyje įkvėpimo! Sis konkursų punktas ir buvo viena iš pagrindinių nepasisekimo priežasčių, nes jam nusilenkdavo tik mūsų jau minėti ir charakterizuoti proginiai — konkursiniai rašytojai.

Taipgi nevisuomet būdavo išlaikomas ir slaptumas. Praktiškai komisijoms beveik visuomet žinomi autoriai, ypač jeigu dalyvaudavo ir vienas kitas ryškesnis vardas. Taip, sakysim, viena komisija nepremijavo vieno aiškiai pažįstamo stiliaus rašytojo veikalo, manydama, kad tai kieno nors kito parašytas silpnokas sekimas, bet pasirodė, kad tai būta to paties rašytojo veikalo...

Dėl to mūsų literatūriniai konkursai neiškasė daug naujų talentų, nei vieno tikrai reikšmingo veikalo. Be žinios dingo švietimo Ministerijos dramos konkurso laimėtojas Lukšys (o gal dar atsiras?). Tas pats likimas ištiko ir „Lietuvos Žinių“ romano konkurso laureatą- Šalną, kaip ir daugelį panašaus likimo draugų. Man rodos, kad ir pasaulinėje literatūroje panašūs literatūros konkursai nebus turėję didesnės reikšmės, jei neskaityti keleto šios srities korifėjų, kaip Jean Jacąues Rousseau, kuris kadaise laimėjo Dijono Akademijos konkursą.
 
Tremtyje, šiek tiek sunormalėjus sąlygoms, t. y. susikūrus visuomeninėms institucijoms, pasirodė ir literatūriniai konkursai. Pradžią padarė „Aidų“ žurnalas, paskelbdamas novelės konkursą, sukėlusį galbūt didžiausią susidomėjimą rašytojų eilėse, lyginant su kitais šios rūšies konkursais. Bet ir čia, mūsų nuomone, buvo smarkiai suklysta, ir premijuotas visiškai silpnas dalykas (pirmosios premijos visai nepaskiriant) nors kiti nepremijuoti tame konkurse dalyvavę dalykai, vėliau paskelbti šio žurnalo puslapiuose, buvo žymiai stipresni.

Pereitais metais pasibaigęs „Minties“ laikraščio novelės konkursas praėjo visiško nepasisekimo ženkle. Pirmoji ir antroji premija, neradus tinkamo veikalo, irgi nebuvo paskirtos, o trečiąja premija apdovanotoji novelė pasižymėjo tik daugiau gerais norais, idealizmu, negu tikromis literatūrinėmis kvalifikacijomis. Paskutinis ir tik ką pasibaigęs „Lietuvių Žodžio“ konkursas davė taip pat silpnus rezultatus. Pirmosios premijos laureatas čia yra dar Lietuvoje pasižymėjęs rašytojas, bet jo konkursinė novelė yra visai silpnas darbas. Tai yra tipingas konkursinis dalykas, turįs visas tokiam charakteringas žymes: naivus, sentimentalus, pilnas posakinio idealizmo, moralizacijos, ištęstas. Personažai menkai teindividualizuoti, beveidžiai, anekdotiški. Juk nepakanka duoti tikrą įvykį; reikia dar ir įforminti. Gyvenimišku tikrumu paremti dalykai dar nėra literatūra. Novelė pasidarytų novele, tik pašalinus nereikalingas vietas, davus gilesnį psichologinį pagrindimą ir meninę formą. (Čiurlioniečių minėjimas čia nuteikia kažkaip neliteratiškai, lyg tai būtų laikraščio korespondencija).

Taigi, kaip matom, konkursų vaizdas, kaip ir praeityje, nedžiuginantis. Jei taip, tai ar vertėtų juos skelbti, turint gana liūdną ir ilgą praktiką? Dėl to ypatingų vilčių mums nekelia ir dar iki šiol nepasibaigęs, gana didelėmis piniginėmis premijomis pagrįstas L.V.S. romano konkursas. Spėliojimai čia būtų beprasmiški, bet mes būtumėm be galo laimingi, jei mūsų baiminimasis nueitų niekais. Tik dar norėtųsi pabrėžti, kad užsakymo principas, nurodant kas ir kaip turi būti padaryta, yra visiškai nepateisinamas. Kitas dalykas būtų, jei varžytųsi atviroje kovoje rašytojai su jų pačių absoliučiai laisvai sukurtais darbais. Kiekvieno literatūrinio konkurso tikslas būtų visiškai pasiektas, jei laimėtų tikrai vertingas literatūros veikalas, o ne tas, kuris geriausiai išpildo kažkokias ten sąlygas.

Konkursų „slaptumas“ irgi neduoda jokios naudos ir nepatarnauja objektyvumui. Ypač atsimenant, kad tas slaptumas nevisuomet raidiškai išpildomas. Kam gi viso to reikia? Ar tik tam, kad paskui būtų galima paskelbti: „Premija buvo paskirta Nemuno Žuvėdrai, ir, voką atplėšus, paaiškėjo, kad autorius yra žinomas rašytojas Palėpės Žvirblis“? Be to slaptumas iš anksto atima pasitikėjimą jury komisija ir prileidžia, kad ji galėtų ,būti neobjektyvi, jeigu tik žinotų, kas rašo. Tai jau tiesiog nepasitikėjimas pačiu savimi, savo paties objektyvumu. Atvirkščiai, slaptai sprendžiant, susidaro netgi palankesnės sąlygos įvairiems netikslumams.

Vėlgi pats rašytojas, dalyvaudamas viešame konkurse, negalėtų siųsti vidutinio kūrinio, nes kiekvienas žmogus nenori būti paskutinis. O slaptame konkurse, jeigu premijos ir nelaimėsi, tai vis tiek niekas nežinos. O dėl to labai smarkiai nukenčia konkurse dalyvaujančių, veikalų lygis.

Senovės graikų varžybos, jei neklystu, buvo viešos.

Ir iš tų varžybų išėję kūriniai ir šiandien tebestovi meno viršūnėse. Šis pavyzdys mūsų lygiui ir sąlygoms gal ir netinka, gal jis per didelis, bet ir iš jo būtų galima šiandien pasimokyti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai