Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PAGALIAU LITERATŪROS ŽURNALAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. P.   



Gintaras. Pirmosios knygos. Neperiodinis literatūros žurnalas. Vasaris, 1948. Redaktorius Juozas Kruminas. Viršelį ir vinjetes piešė dail. J. Steponavičius.

Literatūros bičiuliai jau seniai pasigesdavo grynai literatūros žurnalo. Jo laukimo įtampą dar labiau didino net spaudoje pasirodę anonsai apie tokio žurnalo ruošimą prancūzų ir amerikiečių zonose. Ir štai staiga, visai netikėtai, be jokios per ankstyvos reklamos anglų zonoje išėjo Juozo Krumino redaguojamas neperiodinis literatūros žurnalas „Gintaras“. Pirmosiose savo knygose žurnalas neskelbia jokios naujos, skambios ir viliojančios programos. Nepasisako už kokią nors naująją ar senąją literatūros kryptį.

Nesigarsina kokiu nors naujojo sąjūdžio kūrimu. Redaktorius, matyt, yra atsargus, žinodamas, kaip sunku dabartinėse tremties sąlygose visokius pažadus tesėti. Redakcija tik pasisako, kad „Gintaras“ „burdamas į savo bendradarbių eiles stipriausias tremties literatūrines pajėgas (kaip gyvenančias Vokietijoje, taip ir išvykusias į užjūrius), stengsis duoti savo skaitytojams naujausius literatūros kūrinius, išėjusius iš žymiausių mūsų rašytojų plunksnos. Taip pat bus duodama ir užsienių literatūros naujausių ir iškiliausių pavyzdžių bei naujai pasirodžiusių knygų bei žymiausių literatūros asmenybių aptarimų. Redakcija stengsis, kad ..Gintaro“ komplektas vėliau galėtų duoti ne tik apypilnį. mūsų tremties literatūros vaizdą, bet taipgi ir konkretesnį supratimą apie kitų tautų literatūrinius laimėjimus. Kiek tik sąlygos leis, žurnalas bus tobulinamas ir didinamas“.

Visa tai galėtume dar papildyti mintimis iš kitų žurnale esamų straipsnių, kurie irgi charakterizuoja žurnalo norus ir pasiryžimus. Lyg ir įvadiniame „Amžiname Žodyje“ skaitome, kad „žurnalas, išeinąs į pasauli sukaktuvinių metų Vasario 16-tą dieną, stengsis būti bent mažyte pakopa tuose didžiuose laiptuose, kuriais lietuviškasis žodis lipa į krikščioniškosios Lietuvos kultūrines aukštumas“. Skaitytoją ypač gaivinančiai nuteikia visų straipsnių šviesi ir ryžtinga nuotaika. Jokių skundų, jokių verkšlenimų, jokios nevilties. „Mintyse apie mus“ Palionis rašo: „Tai, ką mes sukuriame tremtyje, yra mūsų pasididžiavimas. Kad mes savo tarpe turime Brazdžionį, Aistį, Vaičiulaitį, Santvarą, Jankų, Kiršą, — yra laimė. (Eilė papildytina Krėve, Savickiu, Šeinium, Ramonu ir kt. K. P.) Ir mes net nepasigendame kitų savo talentų, likusių anapus geležinės sienos, nes šitie dirba su dvigubu užsidegimu, ir mūsų knygiškas troškulys yra pasotintas. Ach taip, mes neturime nei turtingų leidėjų, nei spaustuvių, nei jokių priemonių, tačiau mūsų knygos eina viena po kitos, ir vis turiningesnės, ir dideliais tiražais, ir vis dailesnės, ir vis labiau laukiamos.“

Sveikintina, kad žurnalui jau pirmose knygose pasisekė suburti gana daug skaitytojui gerai žinomų vardų. Šiame numeryje poezijos gausiausiai paberia Bernardas Brazdžionis. Skaitytojui pateikiama savotiška staigmena, kai visuos čia poeto paskelbtuos posmuos visai nėra taip jo ligšiolinei tremties kūrybai būdingos patriotinės minties. Brazdžionis čia vėl tik poetas-lyrikas, kai kuriuose eilėraščiuos (Keleivis ir moteris), grįžtąs net į „Ženklų ir Stebuklų“ ar „Krintančių žvaigždžių“ vaizdus ir nuotaikas. 1947 metų Švietimo Valdybos laureatą Faustą Kiršą žurnale randame su aštuoniais kondensuotos minties ir formos dviposmiais eilėraščiais. Ligi šiol niekur plačiau nepasireiškusi Anė Petkutė paskelbtaisiais romansais (jeigu tik rimtai literatūrai atsidės) ateičiai duoda nemaža vilties. Juozas Kruminas trijuos eilėraščiuos nuotaikingai apdainuoja Keuną: Senamiestį, Prisikėlimo Bažnyčią ir Laisvės Alėją. Kažkodėl lig šiol Kaunas mūsų poezijoj (palyginus su Vilniumi) buvo lyg ir pamirštas. O jo prisiminimas juk yra Adomo Mickevičiaus ir per anksti mirusio Steponaičio tradicijų tęsimas.

Beletristiką žurnale atstovauja: nežinomo (bet aiškiai spėjamo!) autoriaus „Nesibaigianti legenda“, Jurgis Jankus, Nelė Mazalaitė, Fabijonas Neveravičius ir pernai mirusio, prancūziškai rašiusio šveicariečio Ramuzo ištraukos iš romano vertimas. Ypač išskirtinas Jankus su trumpa, bet giliai psichologine „Armonikėle“.

Straipsniuose V. Banaitis duoda Anglijos muzikinio gyvenimo vaizdą, J. Veselis — latvių literatūros tremtyje apžvalgą, J. Palionis „Mintyse apie mus“ meta vieną kitą ryžtingą ir drąsinantį žodį mūsų pačių tremties literatūros reikalu. A. G. supažindina skaitytojus su kitų tautų literatūrose karo metais ligi pasaulinio garso iškilusiomis naujomis knygomis.

Reikia džiaugtis, kad tiek visa paskelbtoji kūryba tiek straipsniai yra vertingi ir proporcingai tiksliai išdėstyti puslapiuos. Tačiau, kaip literatūros žurnale, vieno dalyko pasigendame — tai mūsų pačių, čia tremtyje išėjusių knygų recenzijų. Tikimės, kad sekančiuos numeriuos ir šios spragos jau nebebus. Be to, labai sumenkina žurnalo išvaizdą ir viršelių žaliasis popierius. Reikėtų jieškoti kitos spalvos. Linkėtina, kad žurnalas kiek galint dažniau lankytų jo laukiančius.
„Gintaro“ redakcijos adresas: J. Kruminas, (.24) Geesthacht/Elbe, Ed-mundsthal.

Administracijos adresas tas pats, tik vardinti J. Lukošiui.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai