Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DOKUMENTAI LIETUVOS BYLAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė s. A. Girnius   
VLIKo rūpesčiu ir lėšomis išleistas prof. Bronio J. Kasi o redaguotas dokumentų rinkinys The USSR — German Aggression Against Lithuania (Robert Speller and Sons, Publishers, Inc., New York 1973. 543 psl., kaina 15 dol.).

Šioje stambioje knygoje pirmą kartą yra atliktas didelis ir svarbus darbas — surinkti visi pagrindiniai dokumentai, kurie rodo sąlygas ir įvykius, kaip Lietuva prarado nepriklausomybę ir buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą.
Dokumentų atranka atspindi Kaslo mokslinį paruošimą — tarptautinės teisės mokslus: kaip teisininkas jis gina Lietuvos bylą — imasi įrodyti, kad Lietuva turi teisę būti nepriklausoma. Iš pradžių jis dokumentuoja, kad iki 1939 m. Lietuvos santykiai su sovietais buvo geri.

Tik tais metais Sovietų Sąjunga slaptai susitarė su Vokietija ir 1940 m. be jokios provokacijos užgrobė Lietuvą. Pagal visą eilę įvairių sutarčių ir tarptautinių pareiškimų, kuriuos Kasias pateikia knygos paskutiniame skyriuje, šitoks Sovietų Sąjungos elgesys yra teisiškai nusikalstamas. Todėl kiti kraštai neturėtų pripažinti Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą.

Knygos įvade, "Lietuvos ir Rusijos santykių istorija", redaktorius taikliai aptaria šių kraštų santykius, ypatingai kreipdamas dėmesio į tą laikotarpį, kai Lietuva buvo Rusijos priespaudoje. Antro pasaulinio karo laikotarpio įvykiai trumpai nupiešti, bet skaitytojui sudaro neblogą vaizdą apie dokumentų apibūdinamus įvykius.

Knyga pateikia 250 dokumentų, kurie suskirstyti į keturias dalis: 1. Lietuvos ir Rusijos santykiai 1918-1939 m., 2. per antrąjį pasaulinį karą 1939-1945 m., 3. po Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, 4. jėgos ir užkariavimo nepripažinimo principas tarptautiniuose santykiuose.

Pirmame skyriuje, kuris yra trumpiausias (tik 13 dokumentų), įdėti svarbiausi dokumentai, rodantys Rusijos ir Lietuvos santykius prieš 1939 m.: Vasario 16 aktas, Lietuvos respublikos pripažinimo aktas, Lietuvos-Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis ir t.t. Šie dokumentai sudaro pagrindą rodyti sovietų agresijos neteisėtumui. Tačiau pasigendama dokumentų apie Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis, ypač Vokietija.

Antras skyrius padalytas į dvi dalis: a. Voki ečių-S o vietų sąmokslas prieš Lietuvą ir b. okupacija ir inkorporacija. Pirmoj dalyj yra Vokietijos-Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis ir jos pasekmės, Lietuvos neutralumo paskelbimas, įvairūs vokiečių spaudimai atsiimti iš Lenkijos Vilniaus kraštą, Vilniaus krašto atgavimas. Antroj dalyj tarp kitų dokumentų yra sovietų 1940 m. ultimatumas, įvairios vokiečių telegramos, apibūdinančios sovietų okupaciją ir Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą aktas. Įrodyti sovietinės agresijos nelegalumai, paneigiant sovietų ultimatumo teigimus, redaktorius panaudoja 1966 m. Juozo Brazaičio pareiškimą apie rusų kareivių pagrobimo investigaciją ir 1971 m. gautus pareiškimus buvusios 1940 m., vyriausybės narių, kad nebuvo jokių slaptų susitarimų prieš Sovietų Sąjungą. Šie du dokumentai yra vieninteliai, kurie pateikiami ne iš to laikotarpio, kada įvykiai vyko, ir žmogui, mažai susipažinusiam su šiais reikalais, gali atrodyti, kad gal iš tikro ultimatumas dalinai turėjo pagrindą. Būtų geriau buvę daugiau duoti žinių apie tai, kodėl ultimatumas priimtas be jokio pasipriešinimo, ir plačiau apibūdinti lietuvių reagavimą į rusų kariuomenės atėjimą. Taip pat, ar ne geriau būtų buvę kreipti daugiau dėmesio į seimo rinkimus ir į inkorporavimo procesą, nes čia sovietai bandė viską "legaliai" pravesti?

Trečias skyrius taip pat yra padalytas į dvi dalis: a. pasidalijant
grobį ir b. rezistencija ir represijos. Pirmoji dalis beveik grynai liečia Vokietijos ginčus su Sovietų Sąjunga dėl Suvalkijos kampo. Ši dalis išryškina gan mažai žinomus nesutarimus, kurie anksti parodė, kad draugystės santykiai tarp šių kraštų beveik nuo pat pradžios nebuvo labai stiprūs. Antroj dalyj yra apžvelgti 1941 m. sukilimas, vokiečių okupacija ir antroji sovietų okupacija. Yra duoti pagrindinių Lietuvos diplomatų protestai prieš inkorporavimą, Lietuvių Aktyvistų Fronto charta, Laikinosios vyriausybės nepriklausomybės paskelbimas, VLIKo įvairus pareiškimai ir t.t. Pagrindinis šio laikotarpio reiškinys, rodantis kad sovietai smurtu buvo užgrobę Lietuvą, yra 1941 m. sukilimas. Daugiausia naudodamas Škirpos ir LAF medžiagą, Kasias sėkmingai įrodo, kad sukilimas nebuvo provokiškas, bet antirusiškas. Sukilimas parodė, kad inkorporacija nebuvo lietuvių priimta, nes kai tik atėjo pirmoji reali proga atsikratyti rusų, lietuviai nebijojo išeiti į atvirą kovą. Tačiau pasigendama daugiau dokumentų apie antrąją sovietų okupaciją. Skaitytojas gali sudaryti nuomonę, kad antrąkart rusams atėjus, lietuviai aprimo ir vienintelis pasipriešinimas rusams buvo įvairių grupių raštiniai protestai. Partizanų kovoms apibūdinti turėtų būti daugiau negu tiktai viena proklamacija.
Ketvirtasis skyrius turi tris dalis: a. teisė ir principai; b. nepripažinimas Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą ir c. tarptautinės teisės ir etikos principai po antrojo pasaulinio karo. Pirmoji ir trečioji dalys yra panašaus pobūdžio, duodamos dokumentus, kaip Briand-Kellogo sutartį, Stimsono doktriną, -Atlanto chartą, kurie uždraudžia vienam kraštui užkariauti kitą. Šie dokumentai yra Kaslo pagrindas teigti, kad Sovietų Sąjungos užgrobimas Lietuvos neturėtų būti pripažintas. Antroi dalyj yra įvairių valstybių vyriausybių pareiškimai, nepripažįstantys Lietuvos inkorporavimo. Dauguma šių dokumetų yra iš JAV vyriausybės. Atrodo, kad buvo bandoma įdėti bent po vieną pareiškimą iš kiekvieno prezidento kadencijos. Palyginus Rusko (224-tas dok.) ir Rogers (239-tas dok.) pareiškimus vasario 16-tos proga, aiškiai matyti, jog JAV valstybės departamentas turi "form letter" ir kasmet pakeičia tik keletą žodžių, kad tekstas nebūtų visiškai toks pats kiekvienais metais. Ar visi šie panašūs pareiškimai iš tikrųjų yra pakankamai svarbūs užimti tiek vietos knygoje?

Maždaug pusei dokumentų knygos redaktorius duoda komentarų bei paaiškinimų. Komentarų reikalingumas yra nepaneigiamas, nes jais Kasias bando suteikti dokumentams vientisumo ir išaiškinti jų iškeliamus klausimus. Šį tikslą Kasias dažnai pasiekia. Komentarai apie santykius su Lenkija ir Vilniaus krašto atgavimą (po dokumentais 4, 29 ir 50) ar apie seimo rinkimus (po dokumentais 94 ir 102) tikrai padeda skaitytojui orientuotis. Tačiau gan dažnai redaktorius persistengia duodamas komentarų, kurie tiktai kartoja dokumentų turinį (po dokumentais 8, 24, 46, 98, 114), ar be tvirto pagrindo redaktorius spėlioja apie sovietų ir vokiečių galvojimus ir niekada neišpildytus planus (po dokumentais 17, 20, 52, 85).
Kaip paprastai dokumentų rinkiniuose, yra visa eilė dalykų padėti skaitytojui lengviau orientuotis: dokumentų rodyklė su trumpu jų turinio apibūdinimu, Lietuvos žemėlapis, gan plati bibliografija ir vardynas su trumpom biografinėm žiniom apie knygoje minėtus žmones (tur būt, iš skubos tose biografinėse
žiniose yra ir klaidų, pvz., visai ne tais metais A. Maceina buvo savojo fakulteto dekanas). Aplamai imant, šio dokumentų rinkinio redaktoriui prof. Broniui Kaslui priklauso padėka, kad ėmėsi šio didelio darbo ir rūpinosi jį kaip galima geriau atlikti. s. A. Girnius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai