Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TREČIOJI A. GUSTAIČIO KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Titas Alga   
Ne vienas "rimtojoje" lyrikoje pripažintas poetas yra sukūręs ir humoristinių, kupletinio pobūdžio "dainuškų", nors nebūtinai jas, kad ir slapyvardžiu pasirašytas, spausdinęs rinkiniuose ar periodinėje spaudoje.Satyrinių posmų ar ištisų eilėraščių rastumėm ir mūsų poezijos pradininkų (Donelaičio, Strazdelio, Baranausko, Maironio), ir moderniosios poezijos tūzų (Aisčio, Brazdžionio, Radausko) rinkiniuose. Sunkiau betgi būtų įmanoma surasti poetų, kurie satyrinę ar humoristinę poeziją yra pasirinkę savo kūrybos svarbiausiąja šaka ar vien tik joje besireiškią. Iš tikrųjų, jei kalbėtu-mėm apie tuos, kurie šį žanrą iškėlė iki bendrojo mūsų "rimtosios" poezijos lygio, tur būt, galėtumėm apsistoti ties dviem vardais: neseniai Lietuvoje mirusio Teofiliaus Tilvyčio ir vien išeivijoje plačiau reikštis pradėjusio Antano Gustaičio. Jeigu pirmasis jų iškilo ilgesnio met-ražo "epiniais" kūriniais — satyrinėmis poemomis, tai antrasis — satyrine humoristine lyrika, kuri, kaip jau minėta, žengia vienoje gretoje su visa kita poezija.

Pernykščių metų gale pasirodę "Saulės šermenys" (išleido Chicago-je A. Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 108 p.) yra trečiasis Antano Gustaičio eilėraščių rinkinys.

Debiutuoti gerokai susivėlinęs A. Gustaitis jau su pačia pimiaja knyga ("Anapus teisybės", 1956) išėjo pilnai subrendęs kūrėjas, aukštai įvertintas ne tik kritikų ir "sau lygiųjų" (rimtai pretendavęs į tų metų Lietuvių Rašytojų Draugijos premiją, tąsyk dar visų draugijos narių nubalsuojamą), bet ir skaitytojų mases (pirmoji laida buvo netrukus išpirkta). Dar didesnis pasisekimas lydėjo antrąjį rinkinį "Ir atskrido juodas varnas", laimėjusį minėtąją LRD premiją ir susilaukusį dviejų išparduotų laidų. Nenuostabu, kad pirmykščio pasisekimo paskatinti leidėjai "Saulės šermenų" iš karto išleido 1,500 egzempliorių, kas poezijos rinkiniui reiškia anaiptol neįprastą tiražą.

Kas lėmė Antano Gustaičio pasisekimą? Be abejonės, pagelbėjo ir tas faktas, kad jis nė su pirmąja knyga neišėjo kaip beveidis naujokas, o jau gana gerai žinomas menininkas, sugebąs žodį valdyti ne tiktai plunksnos žanruose, bet ir scenoje, geriausio savosios kūrybos interpretatoriaus vardą įsigijęs gausiuose stovykliniuose literatūros vakaruose. Geriausią reklamą, žinoma, kiekvienam produktui teikia jo kokybė. Gi A. Gustaitis savo skaitytojui (ar klausytojui) kažkaip iš karto sugebėdavo įtikti. Kodėl? Gal jis jam pataikavo? Kažin . . . Jau pačia savo esme satyra nėra pataikavimas, paglostymas ar paguoda. Iš seno nukaltais terminais kalbant, satyra plaka, čaižo, o net geriausiu atveju — bara, moko. O pamokslai ar pagraudenimai niekada nebuvo populiarus dalykas, nė nekalbant apie rykštę ar botagą ... A. Gustaičio pasisekimo šaknys didele dalimi glūdi tame, kad jis skaudų teisybės žodį moka tarti su šypsena, kartaus sarkazmo ir rūgščios ironijos piliulę moka aptraukti patraukliu ir elegantišku humoro luobu. Užuot kalbėjęs nuo pjedestalo ar save kitaip iš pašiepiamųjų išskirdamas, jisai ne kartą kaip tik ir prisistato tuoju atpirkimo ožiu, visų ydų ir silpnybių įsikūnijimu . . .

Garsusis aktorius Lavvrence Oli-vier pasakė, jog kiekvienas aktorius yra masochistiškas ekshibicionistas ir jog juo jis geresnis, juo labiau jam Šisai apibūdinimas tinkąs. Ne vienu atveju, manau, toksai apibūdinimas nemažiau tiktų ir kitų sričių menininkams, ypač A. Gustaičio tipo sa-tyrininkams.

Tiesa, jeigu A. Gustaičio eilėraščius reikėtų paskirstyti skalėje tarp sunkiosios satyros ir lengvesnio humoro, pastaroji dalis aiškiai nusvertų. Antrojoje skalės pusėje atsidurtų ir jam itin charakteringo sukirpimo eilėraščiai, labiausiai išsiskiriantys formos išbaigtumu. Savo tiksliu išbalansavimu tie eilėraščiai primena klasiško tipo noveles arba . . gerus anekdotus, įskaitant ir efektyvią, nesitikėtą, nustebinančią atomazgą, ne kartą pabrėžiamą sceninėse prezentacijose įprastu "smogiamuoju posakiu" (punch line). Aptariamajame rinkinyje būdingu pavyzdžiu galėtų būti "Tylioji žiemos naktis":
 Naktis. Visi šventieji miega
Už uždangos žvaigždėto būsto,
Ir žengiam atsargiai per sniegą,
Kad jie nuo triukšmo nepabustų.
Nes jei pro plyšį atpažintų,
Jog mes — tie patys: žmogų plakę,
Ponia, kuri šunelį žindo,
Šykštuolis, mirštantis už blakę;
Doruolis, kursai prieš amboną
Nuogybę doleriais užkloja,
O dešinę apglėbęs žmoną,
Kaire kutena draugės koją, —
Į galvas tokių gaivalų
Paleistų iš dangaus kuolu! (p. 56)

Neretai tų "punch lines" eilėraštyje yra keletas. Kartais jos pokšteli nelauktais lūžiais, blyksteli savo ryškiomis kontrastinėmis spalvomis kiekviename eilėraščio posme. Ryškiausiais ir gyviausiais šitokio pobūdžio pavyzdžiais laikyčiau "Kariškąją baladę", "Premijuoto romano paminėjimą", o ypač jau ne vieno recenzento cituotą "Emigracinį seimą", kurio penkiuose posmuose sugebama atskleisti daugiau mūsų "visuomenės veiklos" situacijų, negu jų rastumėm ištisuose tomuose kruopščiai surašytų "oficialių" protokolų. Matydamas šias scenas taip gabiai groteskos iškreivintame veidrodyje, o vis dėlto taip lengvai jas atpažindamas, negali susilaikyti nesijuokęs, kad ir puikiai žinodamas, jog juokiesi iš savęs paties, iš savo ydų ar silpnybių, kurių, kitokiu būdu pristatytų, gal ne tik atpažinti, bet nė matyti nenorėtum. Nuostabu tai, kad visą eilę įmantriausių poetinių figūrų panaudodamas, A. Gustaitis moka išlikti įtikinančiai paprastas ir nerūpestingai natūralus, skaudžią tiesą ar iš esmės šiurkštų žodį tarti žaismingai, grakščiai užtušuodamas netgi vulgarumo atspalvius:
Giesme, dūdom, katarinkom
Šimtas šimto galvas trinkom,—
Rinkom vadą, ainį vyčio,
Kad nuvestų lig Vištyčio,
Kur Birutė nuodėmėta
Trina rūtą, mina mėtą,
Puošia galvą vainiku,
Barsto lovą tabaku. (25 p.)

Antanas Gustaitis nepersistengia naujų formų ieškojimuose, nesiekia paviršutiniško modernumo, bet, atrodo, atsidėjęs dirba, kad jo nuo seniai pasirinktos (veik išimtinai klasiškos) formos būtų kaip galima tobuliau pasiektos. Dėl stropiai išieškotų žodžių, jų taupumo, skambumo, įvaizdžių ar palyginimų originalumo jo eilėraščiai savo puošniu ir elegentišku turiningumu primena .. . Henriko Radausko kūrybą. Gal neatsitiktinai radauskinės nuotaikos pavieniais išsireiškimais. . -sakiais, rimais, vaizdų kontrastais daugiausia ir atsispindi negau-konkrečiose parodijose (Pavasario gimimas, Pirmajai meilei, Jaunystė Išskyrus dedikacinius, matyt, savo artimiesiems kolegoms skirtus eilėraščius (Stasys Santvaras, Berną Brazdžionis), A. Gustaitis platesniu mastu žinomų poetų neparodijuoja, nors mėgsta prie progos išvirkštine prasme panaudoti subanalintus poetinius įvaizdžius, įpinti folklorines nuotrupas, ar savaip parafrazuodamas suaktualinti žinomas liaudies dainas, kaip "Išbėg' išbėgo". Ne kartą šitokiais atvejais girdimasis sklandumas, skambumas, rimų atskambiai pasidaro svarbesni, negu paskirų žodžių tikroji prasmė ar jų gramatinis tikslumas:
Vieni ant kelių minkštai sodino.
Kiti šilkuos kilojo,
Treti darželin įsivadino
Ir rūtele užklojo.
Viena uliojo, kita kvailiojo,
Trečia stačia nudryžo,—
Dienom naktužėm susivoliojo,
Pas motinėlę grįžo.
Tėvelis barė, močia akėjo
Kudlas lig ašarėlių,—
O dukružėlės ir ištekėjo
Už trijų daktarėlių . . . (41-42 p.
Aliteracijos, asonansai, sąmoningas muzikalių sąskambių ieškojimas išryškina A. Gustaičio dėmesį detalei, nors tosios detalės blizgesiu besirūpindamas poetas kartais neišvengia dirbtinumo, lėkštesnių Kupie-tinių sąskambių ir kirčio klaidų: Tautiečiai puošia Fordą baikštų Prabočių juodbėrio kloste, Raina katė salone vaikšto Su Tamošaičio prijuoste, Ir net puodelyje kavos — Tikra musia iš Lietuvos. (43 p, I Vėliausioji A. Gustaičio kūryba bendruoju žvilgsniu atrodo žymiai rimtesnė, santūresnė. Nors ir "Saulės šermenyse" nebūtų lengva rasti ištisą eilėraštį aiškiai dominuoja:.; didaktinės satyros, bet čia gausiau aštriai satyriškų posmų, negu jų buvo ankstesniuose rinkiniuose. Ypač kalbama apie netesėtus įsipareigojimus gimtajam kraštui, žodžio prieštaringumą veiksmui ar netgi visiškai atvirą kadaise skardentų idealų išsižadėjimą (Paskutinė peticija).
Žmogiškosios buities trapumą vis dažniau užgriebiančiuos posmuose šmaikščiai nerūpestingą sąmojį ne kartą pakeičia graudi ironija:
Šala prie lūpų žodžiai mirtingi,
Gundančio sapno nepabaigi,
Netgi bučiuotis nori ir tingi
Ir apsimąstęs vėl užmiegi.
Laikas išpusto širdį skylėtą;
Laikas sukeičia sostų vietas:
Šunes salione valgo omletą,
Tujen — ant slenksčio grauži plutas...
(Senatvė, 97 p.) Subtilesnė autoironija nesunkiai išvirsta į lyriškai nostalgiškas nuotaikas, kurių šiame rinkinyje, ypač į galą, gana gausu. Tokiais atvejais gyvenimiškai realios ir konkrečios satyros vietoje randame ir abstrakčiai filosofinių posmų, netgi sausokai nuobodžių ir ligšiolinei A. Gustaičio kūrybai anaiptol nebūdingų. Polinkį šiąja kryptimi ženklina patsai knygos pavadinimas ir jį pagimdęs įžanginis eilėraštis "Rauda", persunktas savotišku nuovargiu ir elegiška melancholija. Nesunkiai susidaro įspūdis, kad ir grynojoje lyrikoje A. Gustaitis būtų pakankamai įdomus, turėtų ką ir žinotų kaip pasakyti, tačiau aišku ir tai, jog jo stiprybė ir toliau lieka humoristinėje ir satyrinėje poezijoje.

Tematiškai, galima sakyti, A. Gustaitis ir šiame rinkinyje liko nepasikeitęs. Dažniausiai užgriebiama mūsiškio išeiviško gyvenimo buitis, šaržuojami bendriniai tautiečių tipai, satyrizuojamos negerovės, visa tai kontrastuojant su prisiminimuose iškylančiu gimtinės vaizdų ar prisiminimų nostalgijomis. Iš esmės Antanas Gustaitis ir šį kartą ateina kaip konkrečiausias ir aiškiausias mūsų lietuviškos sąžinės balsas.

Šią didelio formato, prabangiuose drobės viršeliuose gražiai išleistą knygą iliustruoja septynetas puslapio dydžio keliomis spalvomis atliktų dailininko Viktoro Vizgirdos piešinių. Titas Alga

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai