Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SRAIGĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Francis Ponge   
Priešingai išdagoms, kurios yra karštų pelenų viešnios, sraigės mėgsta drėgnų žemę. G o 0 n , jos visu savo kūnu stumiasi prie jos prilipusios. Jos ją neša, jos ją valgo, jos ją išmeta. Ji pereina per jas. Jos pereina per ją. Tai puikiausias tarpusavis prasiskverbimas, nes, taip sakant, laikysena ant laikysenos — su vienu pasyviu elementu, o kitu aktyviu, pasyviajam kartu drėkinant ir maitinant aktyvųjį, kuris tuo pačiu laiku keliauja ir valgo.

Apie sraiges galima ir dar kai ką pasakyti. Iš pradžių apie jų pačių drėgnumą. Apie ių šaltą kraują. Apie jų tąsumą).

Be to, reikia pastebėti, kad negalima įsivaizduoti sraigės, išlindusios iš savo kriauklės ir nejudančios. Kai ji ilsisi, ji tučtuojau giliai įsitraukia į save. Priešingai, jos drovumas ją verčia judėti: kai tik ji parodo savo nuogumą, kai ji atskleidžia savo sužeidžiamumą ir kai tik pastato save į pavojų, ji šliaužia.

Sausrų metu jos pasitraukia į griovius, kur jų kūnų buvimas, atrodo, prisideda išlaikyti drėgmę. Be abejo, jos ten yra kaimynystėje su kitais šaltakraujais gyviais: rupūžėm ir varlėm. Bet, iš ten pasitraukdamos, jos neslenka tuo pačiu greičiu, kaip anos. Jos turi daugiau nuopelnų ten nušliauždamos, nes pasitraukimas iš griovio daug vargingesnis.

Dar reikia pažymėti, kad, jei jos mėgsta drėgną žemę, joms nepatinka vietos, kur vyrauja vanduo, kaip pelkėse ir kūdrose. Ir iš tikro jos labiau mėgsta kietą žemę, bet su sąlyga, kad ji būtų riebi ir drėgna.
Jos taip pat smaguriauja daržovėmis ir vandeningais, žalialapiais augalais. Jos moka juos valgyti, nukarpydamos švelniausias dalis ir palikdamos tik gyslas. Jos yra tikra salotų rykštė.

Kodėl jos šliaužia į griovių dugną? Gyviai, mėgstą kai kurias jų ypatybes, bet ketiną iš jų pasitraukti. Jos yra sudėtinis, nors ir klajūniškas jų elementas. Ir be to, griovio dugne, lygiai kaip ir dienos šviesoje ant kietų takų, jų kriauklė išlaiko jų nuošalumą.

Iš tikrųjų, kartais turi būti nepatogu visur su savim nešioti tą kriauklę, vis dėlto jos nesiskundžia ir, galiausiai tuo yra visai patenkintos. Nepaprastai puiku, nepaisant kur bebūtum, galėti grįžti pas save ir užsidaryti nuo įkyruolių. Dėl to verta ir pavargti.

Jos išdidžiai pučiasi tuo sugebėjimu, tuo patogumu. Kaip gali būti, kad aš esu tokia jautri ir pažeidžiama būtybė ir kartu tuo pačiu taip apsaugota nuo įkyruolių, taip saugiai besidžiaugianti savo laime ir ramybe? Iš čia tokia nuostabi jos galvos laikysena.

Nors taip prisiklijavusi prie žemės, nors tokia jaudinanti ir tokia lėta, tokia pažangi ir taip sugebanti atsiklijuoti nuo žemės, kad pasitraukčiau į save pačią, o tada — tebūnie nors ir tvanas— lengvas kojos spyris gali mane bet kur nublokšti. Ir vis tik aš esu tikra atsistosianti ant kojų ir prisiklijuosianti prie žemės ten, kur likimas bus mane nutrėmęs, ir ten rasią nti sau pašarą: žemę, paprasčiausią iš visų penų.

Kokia tai laimė, koks džiaugsmas būti sraige! Tačiau jos palieka tų išdidžių seilių žymę ant visko, prie ko jos prisiliečia. Sidabruotas pėdsakas jas seka. Ir, gal būt, jas parodo sparnuočių snapams, kurie jomis smaguriauja. Štai kur kliūtis, klausimas (tarp garbėtroškų) būti ar nebūti, pavojus.

Akivaizdžiai viena, sraigė labai vieniša. Ji neturi daug draugų. Bet jai jų nereikia, kad būtų laiminga. Ji taip pritapusi prie gamtos, ji taip tobulai ir taip intymiai ja džiaugiasi. Ji yra draugė žemės, kurią visu savo kūnu bučiuoja, ir lapų, ir padangės, į kurią taip išdidžiai kelia galvą su savo tokiais jautriais akių obuoliais.
Ir nepasakysime, kad tuo ji primena kiaulę. Ne, ji neturi tų menkų mažų kojų, to neramaus bėginėjimo. To būtinumas, to bailumo panikoje bėgti šalin. Labiau atspari ir labiau ryžtinga. Labiau metodiška, labiau išdidi ir, be abejo, mažiau raji, mažiau įgeidi — leidžia tam penui kristi vienas ant kito, mažiau beprotiška ir skubi rajume, mažiau baili ko nors netekti.

Nėra nieko gražesnio už tą, būdą stumtis pirmyn, tokį lėtą, tokį užtikrintą ir tokį kuklų: kokių pastangų kaina vyksta tas tobulas čiuožimas, kuriuo jos pagerbia žemę! Kaip kad ilgas laivas su sidabro pėdsaku. Tas judėjimo būdas yra didingas, ypač dar kartą įsisąmoninant jų pažeidžiamumą, jų tokius jautrius akių obuolius.
Ar įmanoma pastebėti sraigių pyktį? Ar yra buvę tokių pavyzdžių? Kadangi jis yra be jokio judesio, gal būt, jis pasireiškia tik labiau sukrešėjusiu ir greitesniu seilių išskyrimu. Tų išdidumo seilių. Tokiu atveju jų pyktis parodomas tokiu pat būdu, kaip ir jų išdidumai Taip jos pasikliauja savimi ir pilniau bei sidabruočiau stebina pasaulį.

Jų pykčio, lygiai kaip ir jų išdidumo, išraiška išdžiūdama patampa žėrinti. Bet taip pat ji palieka jų pėdsaką ir jas parodo grobuoniui (plėšikui). Be to, ji yra greit išnykstanti, m teišlieka tik iki sekančio lietaus.
Taip yra su visais tais, kurie neatgailaudami išsisako labai asmeniškai ir tik pėdsakai-. nesirūpindami sudaryti ir apipavidalinti savo išraišką kaip stiprų pastatą su daugeliu matmenų, daug patvaresnį už jas pačias.
Bet greičiausiai jos nejaučia to reikalo. Jos yra didvyrės, tariant, būtybės, kurių pats buvimas yra meno veikalas, o ne menininkų, tai yra, meno veikalų gamintojų.

Čia aš paliečiu vieną svarbiausių jų pamokos vietų, kuri, tarp kitko, nėra jom vienom būdinga, bet kurią jos bendrai turi su visais kriaukliniais padarais: toji kriauklė — dalis jų būtybės — tuo pačiu metu yra meno veikalas, monumentas. Ji ilgiau išlieka už jas.

Ir štai pavyzdys, kurį jos mums pateikia. Jos yra šventosios. Jos savo gyvenimą paverčia meno veikalu. Savo tobulėjimą padaro meno veikalu. Pati jų sekrecija vyksta tokiu būdu. kad ji patampa forma. Nieko nėra išoriško joms. jų esmei, jų poreikiams, nes visa išsivysto iš jų triūso. Iš kitos pusės, — nieko neproporcingo jų kūno sudėtyje. Nieko, kas būtų jam nereikalinga, neprivaloma.

Taip jos žmonėms nubrėžia jų pareigą. Didelės mintys ateina iš širdies. Ištobulink save doroviškai, ir tu parašysi gražių eilių. Dorovė ir iškalbingumas susijungia išminčiaus ajnbicijo-se ir noruose.
Bet kuriuo būdu šventosios? Jų tiksliam klusnume savo prigimčiai. Tad visų pirma pažink patį save. Ir priimk save tokį, koks tu esi. Atitinkamai savo ydoms. Suderintai su savo dydžiu.

Ir kokia gi yra būdinga žmogaus sąvoka? Žodis ir dorovė. Humanizmas.


Išvertė P. Gaučvv
Paimta iš rinkinio "Le parti pri des choses", Gullimard, 1967.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai