Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ENCYCLOPEDIA LITUANICA PUSIAUKELĖJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
Juozo Kapočiaus didelio užmojo išleisti lituanistinę enciklopediją anglų kalba pusė jau ištesėta. Iš šešių numatomų Encyclopedia Li-tuanica tomų jau trys pasirodė: I tomas (A-C) — 1970 m., II t, (D-J) — 1972 m., III t. (K-M) — 1973 m. (faktiškai šių metų pradžioje). Pastarieji du tomai truputį mažesni — po 576 puslapius (pirmasis buvo 608 puslapių). III tomą suredaguoti redaktoriui Simui Sužiedėliui talkino Vincas Rastenis. Anglų kalbos redaktorius — Kalifornijos un-to Berkeley prof. Raphael Sealey. II tomo vertėjų 11, III tomo — 10 (dalis tie patys, dalis kiti).

Dėl pirmojo tomo teko plačiau pasisakyti (Aidai, 1971, Nr. 9, p. 429-432; Nr. 10, p. 471-473). Žinoma, tik jau išleistoji Lietuvių Enciklopedija įgalino imtis ir Encyclopedia Lituanica leidimo. Pirmoji teikia pagrindą bei atramą ir antrajai. Tačiau skirtingas lituanistinės enciklopedijos anglų kalba pobūdis jos rengimą daro taip pat sunkų. Jei medžiaga jau ir yra po ranka, reikia ją deramai atrinkti ir perteikti.

Vertindami I tomą, konstatavome: "S. Sužiedėlis savo redaktoriaus darbą atliko atsakingai ir rūpestingai, su kritiniu jausmu, kuris yra • savas istorikui". Vis dėlto, nepaisant apskritai teigiamo Šio romo įvertinimo, teko kelti eilę klausimų dėl medžiagos koncentravimo, dėl biografijų atrankos, dėl vertybinės jų proporcijos, dėl lygaus mokslininkų traktavimo su rašytojais, dėl nesi-vadovavimo vadovėliniu "senumo" kriterijumi, pagaliau dėl smulkini-mosi kaimeliais ar nebuvėliais dievais.

Šikart galime pasidžiaugti, kad II ir III tomuose nebejaučiama tokio netikrumo ir nelygumų. Aišku, kolektyviniame veikale neišvengiamai yra ir stipresnių, ir silpnesnių bendradarbių. Tačiau visuma daro rimtą, sakyčiau, labai gerą įspūdį. Encyclopedia Lituanica yra aukšto lygio leidinys.

Kaip ir buvo užsimota, šioje lituanistinėje enciklopedijoje stengiamasi apimti viską, kas vienaip ar antraip susiję su lietuviškąja būtimi. Proistorės straipsnių duoda J. Puzinas (bendrasis straipsnis apie piliakalnius ir kt.) ir M. Gimbutienė. Daug ir išsamių istorinių straipsnių. Daugiausia jų parūpino pats redaktorius S. Sužiedėlis. Jo ir Mindaugo, Jono Kazimiero, Jono Sobieskio biografijos, ir Horod-' lės aktai, Liublino unija, ir Livonija, ir 1830-31 sukilimas, ir dvarai su medžiokle, ir knygnešiai, ir muziejai, ir bibliotekos (drauge su V. Rasteniu), ir t.t. J. Jakštas duoda stambius straipsnius apie Gediminą ir M. Lietuvą. Kęstutį aprašo A. Kučas, Jogailą — Z. Ivinskis. K. Avižonis apžvelgia senosios Lietuvos seimus. Lietuvos Metriką ir Lietuvos Statutą aptaria J. Dai-nauskas. Kosciuškos (1794 ir IS^j-64 sukilimus aprašo C. R. Jurgė-la. Nepriklausomybės kovas plačiai apžvelgia Z. Raulinaitis. Bažnyčios istorijos straipsnių yra Y. Gidžiūno apie domininkonus ir pranciškonus, P. Rabikausko — jėzuitus, S. Matulio — marijonus. Genealogija, heraldika, vėliava — A. Vasio.

B. Saldukienė supažindina su Lietuvos geologine praeitimi. A. Ben-dorius — dabartiniu kraštu, (fizinės geografijos straipsny). Augaliją ir gyvūniją aprašo J. Rauk: miškus — J. Kuprionis, sodininkystę — Br. Povilaitis, žvejybą — P. Mažeika, pramonę — L. Dar-gis, švietimą — A. Rukša.

Ir straipsnį apie etnologiją, ir tos srities įvairių atskirų dalykų duoda A. Mažiulis. Mūsų liaudies meną apžvelgia A. Tamošaitis, papročius — A. Mažiulis, šokius — V. Beliajus, dainas — A. Landsbergis. Lietuvių kalbą išsamiai apibūdina P. Jonikas žodynus — A. Salys su A. Klimu. III tome duodama bendroji mūsų literatūros apžvalga, padalijus ją į penkis skyrius. Senąją literatūrą aptaria V. Maciūnas, 1864-1904 m. laikotarpio — J. Brazaitis, egzilinio meto (1945-73) — I. Gražytė. Tarpiniai skyriai — 1904-44 m. laikotarpio ir sovietinės literatūros — duoti be parašo. Neaišku, ar juos reikia laikyti paskutinės autorės darbu, ar greičiausiai juos parengė pati redakcija. P. Rėklaitis apžvelgia Lietuvos žemėlapius, gotiką, Kauno architektūrinius paminklus. III tome duodama ir mūsų muzikos bendroji apžvalga, kurią parengė V. Rastenis. Jo ir platus straipsnis apie žydus.
V. Vaitiekūnas informuoja apie deportacijas, priverčiamojo darbo sovietines stovyklas ir amerikiečių House Baltic Committee, tyrinėjusį Pabaltijos valstybių inkorporaciją. L. Valiukas rašo apie JAV Atstovų Rūmuose pravestąją rezoliuciją House Concurrent Resolution 416. Genocido straipsnis duotas be parašo. Aprašyti laisvės kovotojai J. Luk-ta, R. Kalanta ir S. Kudirka.

Iš žymiųjų mūsų vyrų J. Brazaitis aprašė Donelaitį ir Maironį, S Sužiedėlis — S. Daukantą ir Z. Ivinskį, V. Rastenis — V. Kudirką ir S. Kairį, P. Skardžius — M. Daukšą, J. Jablonskį ir K. Jaunių. V. Maciūnas — M. Mažvydą, Ad. Mickevičių ir V. Krėvę, A. Kučas — arkiv. J. Matulaitį, J. Audėnas — dr. K. Grinių, A. Ka-sulaitis — prel. M. Krupavičių, J. Gimbutas — prof. S. Kolupailą, J. Grinius — O. Milašių ir V. Mykolaitį. (Beje, iš Griniaus biografi-s sužinojome, kad Šv. Sostas patenkino V. Mykolaičio-Putino prašymą nuimti ekskomuniką ir davė leidimą bažnytinėms sutuoktuvėms, bet kad mūsų poetas jų atsisakė, norėdamas likti su Bažnyčia susitaikiusiu kunigu).

Rašytojų biografijos, atrodo, jau nebeteikia rūpesčio. Senąja literatūra rūpinasi V. Maciūnas, iš naujosios literatūros stambesniuosius autorius aprašo J. Brazaitis, o kitiems visų pirma sulaukta uolaus bendradarbio A. Landsbergio. Pasta-rasis jautriai, bet dalykiškai "sveria" žmones ir sugeba glaustai, bet esmingai įvertinti aprašomuosius autorius. Reikia linkėti, kad ligi pat galo A. Landsbergis nepavargtų šioj savo reikšmingoj talkoj. Lietuvos rašytojus teikia B. Vaškelis. Ir "čionykščių", ir "tenykščių" rašytojų biografijų dar duoda ir R. Šilbajoris, taip pat pasižymintis ir žodžio glaustumu, ir sprendimo dalykiškumu. Po vieną kitą biografiją sulaukta ir iš kitų.
Dailininkai turi sudaryti redakcijai nemaža rūpesčio. Išskyrus bene trejetą dail. V. Vizgirdos duotų biografijų, reikėjo jų biografijoms talkos dairytis 'į visas puses. Daugiausia ir dailininkų biografijų parūpino A. Landsbergis (tarp kitų M. Dobužinskio, Ad. Galdiko, V.K. Jonyno).

Dar sunkesnė padėtis, atrodo, yra su muzikais. J. Žilevičiaus talka šioje enciklopedijoje sumažėjusi. Tur būt, tik iš bėdos III tomo koredaktorius V. Rastenis daugiausia pasireiškia kaip "muzikologas". Be bendrųjų straipsnių apie mūsų muziką ir liaudies muzikos instrumentus, jis rašė ir apie kompozitorius J. Kamavičių, J. Karosą, V. Klovą, D. Lapinską. Tiesa, jis ėmėsi ir rašytojų (V. Kazokas ir kt.), ir dailininkų (A. Kašubie-nė), ir aktorių (H. Kačinskas). Beje, šiaip su dramos aktoriais ir operos solistais nėra vargo — jų biografijas parūpina St. Santvaras.

I tome dar nevisai buvo aiškūs enciklopedijon atrenkamųjų asmenų kriterijai (vertindami tą tomą, parėmėme redaktoriaus nusistatymą enciklopedijos nepaversti paprastu, Who is Who tipo vardynu). Iš trijų tomų jau aiškiai matyti atrankos principai. Todėl pagal juos jau pagrįstai galima kelti klausimą, kas be reikalo įdėta ir kas pamiršta įdėti. Tikrai be jokio pagrindo įdėtų gal tik vienas (gydytojas) ar tik pora. Bet ne vienas ir ne pora liko pamiršti, kurie turėjo ne mažesnių duomenų už įdėtuosius. Lietuvių Enciklopedijos papildymų tome buvo sutelkti mūsų jaunieji mokslininkai. Dauguma jų ir dabar duoti, tačiau ne vienas liko ir pamirštas, nors jų duomenys nieku būdu nėra menkesni. Pavyzdžiui: E. Kaminskas (iš Harvardo medicinos mokyklos), arba psichologas R. Kriaučiūnas (nemažai ir lietuviškajame gyvenime pasireiškęs). Tarp pamirštųjų humanitarų yra net tokių, kurie pasireiškė ne tik straipsniais, bet ir knygų išleido, kaip germanistas A. Matulis (jo veikalas apie lietuviškuosius motyvus vokiečių literatūroje turi ir lituanistinės reikšmės) ar romanistas V. Gaigalas. Iš rašytojų reikia pasigesti australiečių V. Janavičiaus ir A. Lukšytės. Pirmojo romanas buvo itin palankiai sutiktas. Ir antrosios novelių knyga turi savo vertę* Pagal kitus duotuosius poetus turėjo teisės būti prisiminti ir australie-čiai poetai: A. Jūragis ir J. Janavičius. Lyg į Australiją būtų buvę iš anksto ranka numota! Iš tenykščių dailininkų, atrodo, buvo prisimintinas portretistas VI. Meškėnas. Iš JAV lietuvių dailininkų reikėjo duoti Pr. Lapę, V. Krištolai-tytę.

Ieškojau savo buvusio kapeliono kun. J. Lomano, dviejų pakankamai rimtų filosofinių knygų autoriaus, nes maniau, kad bent kelių eilučių enciklopedijoj jis buvo vertas.
Tai tik kelios pavardės, kurios atsitiktinai atėjo galvon, nesi-imant "kataloginio" tikrinimo, kas liko už enciklopedijos, nors ir turėjo pagrindą būti įdėti drauge su kitais tų pačių duomenų žmonėmis. Išvada yra paprasta: pradedant tomą, reikia sudaryti kiek galima pilnesnę kartoteką, kad pagal nusistatytuosius kriterijus neliktų "nuskriaustųjų".

Lietuvoje likusiems ir ten išaugusiems, kaip matyti, taikomi daug griežtesni atrankos kriterijai (tai, tur būt, diktuoja ir pati šešių tomų apimtis). Pavyzdžiui, iš rašytojų nuošaliai palikti J. Jakštas, V. Karalius, H. Korsakienė, I. Meras, A. Mikuta, kurie būtų buvę įdėti, jei savo knygas būtų paskelbę "čia", o ne "ten". Bet ir daug griežtesnius matus taikant tenykščiams, vis vien iš dailininkų reikia pasigesti bene geriausio portretisto V. Karatajaus (lietuvis, nors pavardė ir nelietuviškai skamba) ir peizažisto St. Jusonio. Iš nemažo jaunųjų kompozitorių būrelio nėra nė vieno: Iš tolo gal ir sunku buvo išskirti. Nei įmanoma, nei yra pagrindo sudėti visus gausius Lietuvos mokslininkus. Vis dėlto rašančiajam atrodo, kad reikėjo psichologo A. Gučo, geografo Č. Kudabos, technologo L. Kumpiko, muzikologo V. Landsbergio, medikų M. ir A. Marcinkevičių (tėvo ir sūnaus), istoriko V. Merkio, literatūros istorikės R. Mikšytės, filosofo E. Meškausko. Būtinas buvo ir kun. Č. Kavaliauskas, 1972 m. paskelbęs Naujojo Testamento naują vertimą (sovietinėj enciklopedijoj jo nėra, bet LE papildymų tome pateikti jo pradiniai biografiniai duomenys).

Minėdami nerastąsias pavardes šiuose dviejuose tomuose, visai nemanome kvestionuoti išryškėjusios atrankos lygio. Minėtųjų pavardžių pasigendame dėl to, kad, rašančiojo nuomone, jos atitiko taikomuosius kriterijus. Šiuo atrankos kriterijų klausimu tik viena abejonė lieka jau nuo I tomo: būtent dėl visuomeninio darbo darbininkų. Klausimas tikrai keblus, nes daugelis jaučiasi 'Visuomenės veikėjais". Jų atranka daug sunkesnė ir jautresnė. Todėl, atrodo, jiems taikomi griežtesni kriterijai negu kitų sričių atstovams. Iš tikro anglų kalba leidžiamoje enciklopedijoje jų gausa menkintų įspūdį. Vis dėl to pačių centrinių organizacijų pastovieji darbuotojai galėtų būti įsileidžiami, nelaužant bendrojo atrankos principo. Pvz., III tome randame L. Kriaučeliūną, be abejo, ne dėl įsigytos veterinarijos gydytojo profesijos, bet dėl visuomeninių nuopelnų. Tuo pačiu pagrindu gal buvo galima laukti ir kai kurių kitų.

Svarbus reikalas yra dedamųjų biografijų vertybinė proporcija. Abiejuose tomuose aplamai tai išlaikyta. Tik vienu kitu atveju kyla abejonė dėl redakcijos ar bendradarbių sprendimo. Rašančiajam kaip per daug skurdžios biografijos į akis krito Pr. Gaidos, A. Greimo, J. Lebedžio aprašai. Priešingai, kai kuriais kitais atvejais reikėjo dedamąsias biografijas glaudinti. Tokio polinkio "išsilieti" dar liko kai kuriose V. Rastenio, S. *Santvaro, A.T. Antanaičio rašytose .biografijose.

Džiaugdamasis Encyclopedia Lituanica rimtu II ir III tomų lygiu, išlyginus kai kuriuos I tomo "svyravimus , vienu klausimu betgi lieku kritiškas. Tai atvaizdų klausimas. Šioje enciklopedijoje jie duodami nemaži. Šešių tomų apimtis savaime riboja jų gausumą. Kaip tik dėl to ir jų atranka pasidaro dar sunkesnė. Rašančiojo nuomone, daug kur duoti atvaizdai, kur nebuvo būtini, bet neduoti, kur būtinai reikėjo.

Man atrodo, lyg šiuo klausimu, dažnai sprendimą lėmė vienąkart lietuviškas sentimentas dainoms, antrąkart — "prasimušimas" kitataučiuose ten, kur mažiau tų "pra-simušimų" yra. Argi jau kone visos operos solistės ir visi solistai buvo tokios didelės žvaigždės, kad būtinai reikėtų enciklopedijoj akivaizdžiai jas ir juos rodyti? Reikia griežtesnės atrankos, kaip visiems. Taip pat ne toks jau didelis "prasimušimas", kad pakylama karinėj tarnyboj ar aukštesniu teisėju, kad gaunama tarnyba užsienio reikalų ministerijoj ar kad pabandomą laimė filmų pasauly (R. Lee-Kilmonytė duota su atvaizdu, o angluose bene aukščiau iškilęs Mikelaitis-Mikell visai neduotas). Nėra ko pavydėti jokiam veidui. Betgi klausimas yra paprastas: pridėjus vienų, nebelieka vietos kitiems.

Kai tos pačios ministerijos vieną tarnautoją randi su atvaizdu, nors šiaip ir niekuo lietuviams nenusipelniusį, o kitą visai panašų be atvaizdo, nors drauge daug dirbusį ir lietuviško darbo, savaime atsiduri prieš klausimą, ar ne atvirkščiai reikėjo juos enciklopedijoj traktuoti. Radus vietos Janonio atvaizdui, reikėjo jos rasti V. Mačerniui ir J. Kėkštui, didesniems poetams. Visai nebuvo reikalo dėti antraeilio poeto J. Mikuckio atvaizdą (jei atvaizdas jam duotas dėl karo komendanto pareigų 1918-20, tai daugiau reikėjo atvaizdo tikram tuometinių laisvės kovų dalyviui gen. K. Ladigai). Nenoriu minėti daugiau pavardžių, kur nebuvo neabejojamo pagrindo dėti atvaizdus, bet turiu apgailestauti, kad neduota atvaizdų, kur jų būtinai reikėjo. Pirmiausia miniu prof. J. Lebedį, išaugusį ne mažesnio rango mūsu literatūros istoriku, kaip V. Mykolaitis, J. Brazaitis, V. Maciūnas, ir nemažiau už juos savo srity nudirbusį. Savo redaguota "Naująja Romuva" J. Keliuotis turėjo paskutiniojo nepriklausomybės dešimtmečio kultūriniam mūsų gyvenimui, tokį poveikį, kad taip pat neabejojamai buvo dėtinas su atvaizdu. Apie abu nepakankami yra ir straipsniai. Reikėjo atvaizdo ir literatūros kritikui K. Korsakui, ir istorikui L. Karsavinui (pridėčiau, ir J. Matusui), ir sociologui bei visuomenininkui Pr. Dielininkai-Čiui. Iš jau išeivijoje išaugusių mokslininkų buvo vertas atvaizdo lingvistas prof. A. Greimas. Dėl itin plačios visuomeninės veiklos iš kunigų turėjo teisę į atvaizdus ir kan. P. Dogelis, ir kun. A. Lip-niūnas — nemažiau už prelatus mecenatus. Toks pat atvejis autoriaus ir redaktoriaus Pr. Gaidos.

Dailininkų paprastai duodama kūrinio nuotrauka, o atvaizdas pridedamas tik išimtiniais atvejais, kaip M. Dobužinskio, Ad. Galdiko ir kt. (per anksti tokia išimtis padaryta tik R. Gibavičiui, gabiam jaunosios kartos grafikui, bet dar ne taip jau išskirtinai visus pralenkiančiam). Tai teisingas sprendimas. Užtat ir nereikėjo dar kitų išimčių: grafikų V. Jurkūno ir A. Kučo duoti tik jų pačių atvaizdai. V. Kisarauskas teisingai aptartas vienu iš originaliausių Lietuvos dailininkų, bet kažkodėl paliktas be jo kūrybos pavyzdžio.

Apie muzikus visai nenusimanau, tad ir nieko negaliu spręsti. Tik konstatuoju faktą: vokalistams negailėta atvaizdų, bet instrumentalistai liko be jų, nors šiuose tomuose buvo ir pianistas A. Kuprevičius ir smuikininkas V. Mote-kaitis. Beje, ir Čikagos lietuvių operos ilgamečio dirigento A. KuČiū-no nėra atvaizdo.

Žinoma, reikia laiko ir sprendimams, kam skirti atvaizdą ir kam be jo apsieiti, o taip pat atvaizdų ar kūrinių nuotraukų pasirūpi-nimui. Todėl greičiausiai daug ką nulėmė skubinimasis kiek galint greičiau tomą po tomo išleisti, kaip numatyta.

Nors jau ir turint Lietuvių Enciklopedijos atramą, Encyclopedia Liruanica redaktoriaus S. Sužiedėlio, darbas yra labai sunkus. Liudija tai, kiek daug straipsnių teko jam pačiam parengti. Liudija ir tai, kiek daug straipsnių yra be autorių nuorodos. Aišku, tai paties redaktoriaus parengti straipsniai. Tarp jų yra ir tokie stambūs dalykai, kaip Lietuvos geografinio tyrinėjimo istorija, lietuviškosios grafikos apžvalga, teisės kodeksų ap-larimas, Lietuvos istoriografijos straipsnis, iš platesnių biografijų — kompozitorių VI. Jakubėno ir Br. MarkaiČio, dirigento V. Marijošiaus, rašytojų J. Kralikausko, N. Maza-laitės.

Išskyrus vieną antrą bėdos atvejus, straipsnius rašė savo sričių žinovai. Tai ir laiduoja pačios enciklopedijos rimtumą bei patikimu-ną. Kiek kur pasitaiko netikslumų, tik atitinkamai specialistai galėtų pasakyti.

Man tik pora dalykų krito į akis. Dėl prof. Pr. Dovydaičio biografijos turiu šias pastabas: 1. jis gimė gruodžio 2, o ne 12 (greičiausiai korektūros klaida); ateiti-ninkijai po I pas. karo vadovavo ne nuo 1925, o jau nuo 1921 (keitėsi tik formalus titulas); 1935 gavo ne garbės doktoratą, bet buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis; LKMA nariu mokslininku buvo išrinktas ne 1936, bet 1933; tarp Lietuvos Darbo Federacijos kūrėjų jis nebuvo.
F. Kiršos biografijoj klaidingai teigiama, kad savo pirmuosius eilėraščius jis išspausdino 1912 metų '"Ateityje". Tai metais "Ateityje" lis išspausdino tik savo mirusio draugo trumputį nekrologą. Iš viso prieš I pas. karą "Ateityje" buvo F. Kiršos išspausdintas tik vienas eilėraštukas "Jaunystė" (1913, Nr. 12)
jei jo autorius F. Kruša buvo tas pats F. Kirša (atrodo, kad taip). Iš redakcijos atsakymų matyti, kad buvo siųsta ir daugiau, bet buvo atmesta.

"Kosmoso" puslapių skaičius teisingai nurodytas — 7724, bet dar 1676 puslapius sudarė "Gamtos Draugo" priedas (šiame priede buvo spausdinta ir S. Kolupailos studija apie Nemuną). Sovietai 1940 m. "Kosmoso" iškart neuždarė, bet leido baigti tuos metus.

Korektūros klaidų dalis, tur būt, įsivelia dar prieš spaustuvę, bedarant vertimą. Pvz., vienoj biografijoj (III, 63) birželio mėnuo virtęs balandžiu. Aplamai korektūros klaidų neįmanoma išvengti. Tik nemalonu, kai jos pasitaikė pavar-dėse (Požeraitė, III, 372). Nemažiau jos nemalonios, kai įsivelia ir į straipsnių autorių santrumpas po straipsniais: po Lozanos konferencijų straipsniu padėta "J. Grt.", o bendradarbių sąraše tokios santrumpos nėra.

Straipsniams iliustracijos rūpestingai parinktos — įdomios ir įvairios. Abiejuose tomuose spaustuvė jas gana švariai atspaude. Nelaimingai buvo parinkta tik pati paskutinė iliustracija — V. Mykolaičio-Putino atvaizdas. Paėmus jį iš prasto popieriaus laikraščio, ir tegalėjo tik šmėkla išeiti. Kodėl būtinai norėta Putino jau paliegusio, kai jaunesnio buvo labai gerų nuotraukų?

Didelis darbas jau įpusėtas leidėjo J. Kapočiaus atkaklumu ir redaktoriaus S. Sužiedėlio darbštumu. Nors ir sunkiomis sąlygomis, tai dar ištesima. Čia išaugusiai kartai nebebūtų toks užmojis įmanomas. Šia prasme Encyclopedia Lituanica galima laikyti ne tik svetimtaučiams informacijos šaltiniu apie Lietuvą, bet ir drauge vyresniosios išeivių kartos dovana jaunesniajai kartai. Dovana ir ta prasme, kad ir prenumeratorius sudaro daugiausia tie patys, kurie ir Lietuvių Enciklopediją prenumeravo. Iš jaunesniųjų, teisingiau viduriniosios kartos, labai mažas skaičius prenumeratorių. Dar yra laiko pajusti savo atsakomybei.
Juozas Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai