Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
M.M. SLAVĖNIENĖS TĖVYNĖS ILGESIO POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Kulbokas   
Magdalena Marija Slavėnienė: Nežinomi keleiviai. Sydney, Australija, 1973, 88 psl.
Jau 30 metų praėjo nuo mūsų pirmųjų rūsčios tremties dienų, kai tėvynės praradimas sprogdino krūtinę, kai vėjas iš Lietuvos pusės ramino, kai net dilgėlė kur prie tako netoli Dunojaus buvo sava, nes tokia, kaip Lietuvoje. Daugeliui jau širdis pergėlė, atbukome, primiršome ... O Slavėnienė, didžiojo poeto Mykolaičio sesuo, vėl tą gėlą primena "Nežinomais keleiviais".

Kiti kraštai ir žmonės tiems keleiviams svetimi, abuoji, atšiaurūs, ypač egzotinės šalys, kaip Australija ar Pietų Amerika. Greičiau pri-gijome Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje, kur gamta, daugiur savi lietuviški žmonės atsiplėšimą nuo tėvynės ir Europos palengvino. Kitaip buvo Australijoje, kur pirmieji žingsniai buvo itin skaudūs. Tuos skaudžius takus, tą neišbrendamą gėlą autorė savo poezijoj (rinkinys pavadintas "epu") ir gieda.

Didžioji eilėraščių dalis ir patys geriausieji — tai negęstantis Lietuvos ilgesys, reiškiamas Mergaitės, Nostalgės, Memorės. Vyrų ir kt. lyrinių asmenų išsisakymais. Toli likę kūdikystės pėdelės, tik ilgesys, kaip motinos meilė, nemiršta ir nuolat neša į tėvynę: Kai einu per tamsius ir nykius australiškus Dievo sodus, sutikdama vienišus medžius, ir vienišus tyliuosius kalnus, Tu pavirsti pavasariškos upės jėga ir neši mane kaip sapną, kaip Sekminių žiedą trapų, — neši per pasaulį į namus, — į toli palikusius namus. — (p. 17) To ilgesio ir liūdesio išraiška — ano krašto liūdna egzotinė gėlė, kurios nepralinksmina nei saulė, nei plaštakės, — Lasijandra, kurios žiedai niūniuoja: "Čia ne tavo namai" . . . Poetė matė daug gražių šalių. Tarp jų:
Stovi ir Tu . . .
Tu mažytė,
paprasta,
kančios vainiku papuošta, (p. 13 )

Samdiniais paversti vyrai, tiesdami kelius po sunkios dienos svajoja, ar nors vieną vieškelį išves "iki ažių savų". Prie verkiančių Lietuvos gluosnių suklumpa širdis. Mergaitė, liūdėdama naktį po Pietų Kryžium, norėtų ilgesį išverkti, išdainuoti. Memorė tebegyvena ir tebesiguodžia vakardiena. Kaip mažas vaikas, atsižiūri į paliktus vaikystės šilus, Lietuvos karžygius ir kankinius. Kada vietinis kaimynas paklausia: "Kur tavo namai", ji stengiasi šypsotis, kol Šypsena virsta ašara. Lėtai žingsniuoja nežinomu taku, kur "mūsų namai dar nepradėti". Žvelgia į šiaurę, ieškodama Aušros Žvaigždės. Saulės išdeginti slėniai, įkaitusios uolos, suskirdęs veidas ir įkaitinta galva. Gaisrų išdegintuos miškuos pajuodo kojos, krūtinę išdegino degėsiu kvapas. Ir pats žmogus padegėliu tampa.

Daug vasarų praėjo, o autorė vis meldžias naujo saulėtekio, kuris išvestų iš dykumos, ir ji pamatytų gyvą ir gražią tėvynę. Ir po tiek metų Australija jai, matyt, tebėra atšiauri. Net garsiąja Berowvros įlanka nesigroži:
Tokia tu svetima ir šalta.
O aš ieškau savo benamei širdžiai šilumos,
Aš ilgiuosi jauno želmens
kvepėjimo . . .
Gal atstumia ją ir tos šalies tautybes sulydanti politika, jei autorė norėtų išplaukti į audrotą jūrą, kad "nereikėtų/ /klaupti/ /prieš šio krašto/ /man svetimus stabus . . ."
Kietą tremtinių gyvenimą, sunkų darbą išsako vyriška nuotaika, paprastais žodžiais: "Per šią svetimą žemę tiesiame kelius". Pionierių dvasia ir ryžtas skamba: "Naujo gyvenimo (ir laisvės) šaukiami atėjome" . . . Ir baigia plačiu mostu ir idėjiniu pakilimu.

Šiltu jausmu ir gyva išraiška pasižymi "Filantrope" (p. 70-71), kur už darželio pagyrimą praeiviui padovanota gėlė pralinksmina ir praeivį, ir visą darželį (tik be reikalo eilėraščiui duotas ironija dvelkiąs vardas). Nelaimėliškos poezijos gausybėj džiugu pastebėti, kaip maža tereikia vienišam žmogui pradžiuginti ir pačiam rašančiajam nusiblaivyti.

Tėvynės ilgesio ir meilės eilėraščių viršūnė — Mykolas Krupavičius kur stipriu žodžiu ir šviežiais vaizdais išsako didžio lietuvio dvasinį testamentą.

Po gausių liūdnų išsisakymų "nežinomų keleivių" leidžiama pasisakyti ir "Čia gimusiajai", kuri sakosi laiminga, kad jai sielą supa įvairiaspalvės liepsnos, prieš ją šokdamos. 'Deja, čia "gimusios" pačios dažniausiai šoka Salomės šokį prieš svetimą Erodą, kol pačios sudega...

Kas per vienas tas simbolinis Jisai (16 psl.), kurio užburta Mergelė išeina visam gyvenimui nežinomais takais, lieka neaišku; pats eilėraštis sklandžiai sueiliuotas.

Eilėraščiai gyvi tėvynės ilgesiu. Jam reikšti autorė randa savitų vaizdų ir posmų. Vyresnieji dar kartą pergyvename jau aptilusiais širdies virpesiais, o ar "čia gimusieji", autorės žodžiais, kaip vitraže, pamatys paprastą tikėjimą, meilę ir gailestį, abejojame. Daug kas, mat, vis savęs ieško ar tiesiog "Salomės sokį" šoka.
Žodelis dėl formos. Ji naujoviška, gyva, dažniausiai įdomi. Tik suvalkietė turėtų kiek persijoti žodyną: ažių-ežių, plėno-plyno, ružavas-rausvas, aboridženai-abori -genai, ieva, o ne jieva (!), nuotaikoj klaiku-klaiki nuotaika. Keistoki ir tie vardai: Fatalija, Memorė, Nostal-gė, Filantrope . . .
V. Kulbokas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai