Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAI DĖSTYMĄ NUSTELBIA |ŽANGA IR EPILOGAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Titas Alga   
Draugo" romanų paskutinį konkursą laimėjo Birutės Pūkelevičiūtės romanas Naujųjų metų istorija (išleido Lietuviškos Knygos Klubas, Chicagoj, 1974, 182 psl.

Kolorado kalnų miestelyje žiemos šventes leidžia būrelis mūsų tautiečių. Kurortinio viešbučio balkone plepasi dvi tipiškos poniutės iš čika-gietiško Marąuette Parko: kaimietiškos kilmės, kadaise Vokietijoje lituanistiką studijavusios, bet šiandien jau archeologiją bebaigiančio sūnaus motina daktarienė Stefanija Morkūnienė ir dar Kaune baletą pradėjusi, o čia Amerikoje ilgokai profesionalioje grupėje šokusi draudimo agento žmona Vilė Gedvilienė. Jų pašnekesyje užgriebiama viskas, nuo graikų mitologijos iki lietuviškų delikatesų; cituojama ir Gertrūda Stein, ir Palangoje vasarojęs žydelis, bet daugiausia kalba sukasi apie jiedviem nuo seno perdaug gerai žinomus dalykus . . .

Savo ruožtu tuo pačiu metu suomiško tipo pirtyje kalbasi Paulius Morkūnas ir Edis Gedvilą, draugai dar iš Kauno gimnazijos laikų. Nors savo dialogą jie taipogi paįvairina lotyniškais posakiais ar ištraukomis iš Antano Miškinio poezijos, tačiau senų laikų prisiminimas sudaro ir jų pokalbio pagrindinę temą. Taip sakant, ne tiek savo, kiek skaitytojo naudai, jį supažindinant su aplinkybėmis, formavusiomis jų charakterius ir šiandien juos visus čia krūvon suvedusiomis.

Tada abi poros svečiuojasi vietinio tautiečio Vinco Naro (vyrų susipažinto ką tik minėtoje pirtyje) prabangioje rezidencijoje, kur į pašnekesį įsijungęs šeimininkas gabalais nupasakoja savo gyvenimo kelią nuo Kauno prieplaukos kroviko iki turtuolio, nuosavybės pardavimo agentūros savininko. Jo žmona (duktė vokiečio profesoriaus, pas kurį Naro buvo gyventa ankstyvaisiais pokario metais) yra šventėms grįžusi pas savo tėvus Vokietijoje, tad mūsų tautiečiams nuotaiką tedrumsčia tik jos paveikslas ar jo šešėlis, atsikartojąs veidrodžio rėmuose . . .

Visam kvintetui savo gyvenimus bepasakojant, pasijuntame įsibridę gerokai antrojon šio nediduko romano pusėn ir atsidūrę ant Naujųjų Metų slenksčio. O tada Vilė papasakoja dar vieną savo gyvenimo epizodą, iš kurio paaiškėja, jog visi ligšioliniai epizodai romanui . . . veik nebuvo reikalingi . . . Mat. . . Kadaise, prieš dvidešimt metų, dar savo mergautinėmis dienomis, Vilė siunčia kalėdinį sveikinimą telefonų knygoje surastu adresu, tardamasi sveikinanti savo pažįstamą ponią — "V. Narutavičius". Tačiau Naujųjų Metu išvakarėse ji susilaukia svečio — tikrojo adresato. Su juo praleidžiama naktis. Ir tai ne vien karališkai valgant, geriant ir šokant . . . Šiandieniniam vyrui (tada supykusiam pavydulingam meilužiui) slankiojant aplink tamsų namą. kalenant dantimis iš šalčio ir apmaudo .. .

Kiek skaitytoją beįtikintų Vilės ir jos Naujųjų Metų nakties meilužio susitikimo ar tolimesnio nebesimaty-mo aplinkybės gal nebūtų taip svarbu, jei būtų įtikėtinos veikėjų reakcijos į šį (neabejotiną romano ašį sudarantį) pasakojimą. Nei šeimininko pavardės ar vardo panašumai, nei jo išsiduodantys poelgiai, nei eilė kitokių autorės dosniai barstomų ženklų klausytojuose nesukelia įtarimo, kad tuometinis V. Narutavičius yra šiandieninis Vincas Naras. Svarbiausia, kad jo tapatybės nenujaučia nė Vilė, su juo praleidusi gal reikšmingiausią savo gyvenimo naktį! . . . O paaiškėja viskas žymiai pervėla:. kada ir tas alpimas ir klausinėjimai ("Ar jūs?" . . . "Ar jūs esat?" . . . "Jūs esat Narutavičius" . . . "Taip ar ne?") atrodo itin bereikalingi. Tačiau atrodo, jog autorė įtikėjusi skaitytojo naivumu, kad tąją antiatomazgą dar vis ryškina, Vilės lūpomis, jai vienai su Naru likus, jį tebeįtikinėdama: "Laimei, niekas nesuprato. Aš tik bijau, kad jie neatsigodotų mašinoj" (148).

B. Pūkelevičiūtė nesugeba intrigos vystyti palaipsniui ir logiškai. Ji nemoka valdyti skaitytojo dėmesio, jo nukreipti nuo dalykų vien gale tepa-stebėtinų, vis dėlto eigą suklostant taip, kad jų atsiradimas gale būtų logiška staigmena. Dažnai naivokai, o kartais netgi įkyriai aiškinama tai, kas skaitytojui jau seniai pakankamai aišku. Tai vis ydos, nuo kurių nebuvo laisvas nė pirmykštis (taipgi "Draugo" konkursą laimėjęs) romanas "Rugsėjo šeštadienis", tačiau ten tos ydos taip nekrito į akis dėl simboliškai mistiško veikalo pobūdžio. * Naujųjų metų istorija", nežiūrint romantiško jos atspalvio, yra grynai realistinis romanas ir bet kokios antgamtinės "logikos" dėsnius prašmu-geliuoti tolygiai saistančiais intrigos siūlais čia žymiai sunkiau . . .

Romano kompoziciją žaloja ryškus turinio neproporcingumas. Tai, ką būtų galima vadinti dėstymu, toji dalis, kurios branduolį sudaro Vilės pasakojimas, užima mažiau negu trečdalį viso veikalo. Bent du trečdaliai romano paskirti įžangai ir epilogui. O ir fakto, kad tasai centrinis įuiiiano Įvykis yra pasakojamas mažiausiai patikimos veikėjos lūpomis, anaiptol negalima laikyti romano kompozicine stiprybe. Tiesa, Vilės pasakojimo pagrindinių faktų teisingumą patvirtina ir jos vyras Edis, o vėliau ir patsai Naras, betgi kiekvienas jų viską tada matė per savo tirštai emocijų nuspalvintus akinius, o ir šiandien akcentuoja tik tai, kas juos pačius labiausiai lietė. Žinoma, gal ir Vilę užkietėjusia melage pavadinti būtų perstipru, tačiau laikyti ją vien egocentriška fantazuotoja, nejaučiančia ribos tarp tikrovės ir Įsivaizdavimo, reikštų šališkumą ar net pataikavimą, ko ši lengvabūdė ir tuščiavidurė savimyla tikrai nenusipelno. Stiprybės (ar silpny-priepuolyje tikslių charakterio bruožų savo herojei (ar antiherojei) suranda ir autorė:
A. ta poza! Pro madingą suknią, pro žybčiojančius auskarus — akimirkai švysteli susiplūdę Palemono plytinės darbininkės ir Kazlų Rūdos durpyno padienės mergos, susistumdę siaurojo geležinkelio stotelėj, ir turgaus bobos, susirieję dėl geresnės vietos, kai jos įsi-sprendžia svogūnuotom rankom į klubus . . . Lygiai, kaip dabar stovi Vilė, pasini o šus i kautis su savo vyru (100).

Iš tikrųjų, atrodo, nedaug daugiau dvasinės kultūros jos vyrui Edžiui, žymaus teisėjo sūnui, įskiepijo guvernantės, ar Pauliui davė žmonos prakaitu siuvykloje įgytas daktaro diplomas: pro tuščiaviduriškus pokalbius visada prasimuša miesčioniška galvosena, egoizmas, pavydas, bedvasiškumas. Bet kokios giluminės dimensijos neparodo nė vienas "Naujųjų metų istorijos" veikėjas: moterys — vien koketuoja ir pina įvairias schemas, vvrai — mažvaikiuoja arba gud-ragalviauja, kalba kažin kokiais štampais, užsikonservavusiais dar iš gimnazijos laikų, tartum jų proto vystymasis būtų tada sustojęs . . . Jeigu šios ydos mažiausiai pastebimos Vinco Naro poelgiuose ar pokalbiuose, tai gal dėl to, kad jį apsaugo jo ma-žakalbiškumas (pravėręs bumą kiek plačiau ir jis "poetizuoja" nemažiau už kitus), daugiau mandagumo reikalaujanti šeimininko pozicija, o pagaliau ir ilgai puoselėtų jausmų Vilei staigus antplūdis. Ne tik dvasinio aristokratiškumo ar kūrybinio polėkio, bet ir moralinių skrupulų jo elgsenoje anaiptol nejaučiama. Simpatiškiausia romano veikėja lieka stačiokiška paniūrėlė Stefa, kuri, Vilės žodžiais tariant, yra "tokia pasiutusiai kieta lietuvė, kad net baisu" (25).

Dažnai ir gausiai vartodama tikrinius vietovardžius ar šiame krašte populiarių rūšių produktų pavadinimus nuo Noxzemos kremo iki Chivas Regai degtinės, B. Pūkelevičiūtė, matyti, nori duoti itin realistišką laiko ir vietos paveikslą. Tąja prasme ne vien skaitytojo nostalgijoms sužadinti vakarykščių dienų prisiminimai pakvimpa "Lelijų pieno" muilu ar sumirga LFLS futbolo komandos žaidėjų vardais. Betgi, jeigu šitokių priemonių ir pakanka paviršutiniškam fono autentiškumui pabrėžti, jos nepadaro tikresniais veikėjų jausmų, išgyvenimų ar net dialogų. Juos B. Pūkelevičiūtė, atrodo, įsivaizduoja ne gyvenime, bet scenoje ar filmo juostoje. Jų žodžiai ir judesiai skirti ne juos supančiai aplinkai, bet skaitytojų auditorijai. Labiau, negu konfliktus įžiebiančių motyvų atskleidimas, autorei rūpi dramatiškai efektingas situacijų atvaizdavimas. Vilės pasakojimas, o juo labiau romano epilogas, panaudojant Stefos sulietuvintą čionykštę terminologiją, stipriai primena šio krašto televizijoje popiečiais rodomas "muilo operas".

"Naujųjų metų istorija" yra sklandžia kalba, puošniu stiliumi, gyvai parašyta pramoginė apysaka. Tokių knygų mums trūksta nemažiau negu geros pramoginės muzikos. Kad ji skaitytojų mėgiama, parodo ir faktas, jog knygos pirmoji laida buvo išpirkta per porą mėnesių. Jeigu šioje recenzijoje statomi reikalavimai kai kam pasirodys pergriežti, tai tik dėl to, kad leidėjai "Naujųjų metų istoriją" bando skaitytojui įpiršti kažkokiu didžiareikšmiu psichologiniu veikalu (" . . .tai dar vienas svarus įnašas į lietuvių literatūrą išeivijoj"), o ir autorė, atrodo, su jais sutinka, savo premijos priėmimo žodyje (Draugas, 1974.IV. 13) tardamasi šiuo romanu vos tik neišvadavusi pavergtos Lietuvos . . . Šiuo atveju kažin ar ir autorei netiktų jos romano veikėjos Vilės lūpomis tartas savo draugės Stefos apibūdinimas dvidešimt šeštame "Naujųjų metų istorijos" puslapyje:

"— Aš dažnai atpažįstu lietuves — bažnyčioj, gatvėj, autobuse. Lūpos suspaustos, tokios, kaip tavo; veide nuolatinis susirūpinimas, kažkoks perdėtas rimtumas, kuris lietuvės niekad nepaleidžia. Pasaulis gali aplink jus kraustytis iš proto — visi jo džiaugsmai nulašės nuo jūsų plunksnų, kaip nuo žąsies vanduo. Niekas prie jūsų neprilimpa. Jūs turite imunitetą linksmesniam nusiteikimui, jūs esate paskiepintos nuo džiaugsmo. Ir tikrai — juo neužsikrečiat" (26).
Titas Alga


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai