Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. GLIAUDOS NOVELĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Šaltmiras   
Produktyvusis Jurgis Gliaudą, daugiausia besireiškiantis romanais, paskelbė ir smulkiosios prozos knygą Taikos rytas (išleido Nida Londone, 1972, 229 psl.) — novelių rinkinį, Gliaudą žino, kas yra novelė. Jo gerosios novelės parašytos klasikiniu principu, jei sutiktume, kad novelės apogėjumi būtų Maupassant'o kū riniai. Gliaudos fabula yra kompaktinė, — lakoniška ekspozicija, dramatiniu turiniu ir aiškiu sprendimu. Jis nenukrypsta ir nenutolsta nuo pagrindinės idėjos. Ne tik nenutolsta, bet ir puikiai išmano apie pasakojimo ritmą. Kaip gero dailininko, jo brūkšniavimas yra užtikrintas ir ryškus. Jis kiek primena O. Kokosch-ką, kurio paveikslai pradžioje pasirodo truputį murzini, bet tuoj pastebi, kaip drąsiai, ritmingai ir užtikrintai jis klosto dažus, trauko nervingas linijas per drobę ir, nežiūrint viso impulsyvumo, į savo paveikslus neįtapo nieko atsitiktinio. Šitaip norėtųsi pasisakyti ir apie vykusias Gliau-dos noveles. Nerasime pas Gliaudą "psichologijos", kurios recenzentai kartais ieško literatūriniame kūrinyje. Grožinė literatūra su psichologija neturi nieko bendro, nebent aprašinėtų pačią psichologiją. Ne atsitiktinai (ir ne iš kuklumo) tvirtino Dostojevskis nesąs psichologu. Ką Gliaudą pasako ekspozicijoje, mes priimame už gryną literatūrinį faktą, kurį jis sugeba išryškinti ir apipavidalinti vaizdais, įvaizdžiais, dinamišku veiksmu ir įvairuojančių nuotaikų gamomis. Klasikinė novelė siejasi su drama, todėl dialogas yra svarbi jos dalis, tik pats dialogas patampa joje aprašomuoju elementu. Pas Gliaudą dialogo — apstu. Jis suteikia novelėms betarpiškumo iliuziją ir dinamišką šuoliavimą. "Šermukšnio kekėse" Gliaudą žengia dar toliau, įvesdamas į novelę ir patį teatrą. Veiksmas vyksta "sukamoje scenoje". Scenai pasisukus, nutrūksta pirminis vyksmas, pasirodo du "cinikai", komentuoja veikėjų poelgius bei jų priežastingumą. Scena vėl sukteli — ir grąžina pirminį vyksmą. O į pabaigą vienas "cinikų" pareikalauja: "Nuleiskite pagaliau uždangą". Forminiu požiūriu šioji bene bus pati originaliausia Gliaudos novelė. Įaudrintoms žmogaus aistroms paryškinti Gliaudą ne tik sugeba pajungti gamtą, bet kartais, kaip "Viesule", įveda ją į patį novelės vyksmą. Žudiko vietoje, per uraganą, Matas patampa išgelbėtoju. Sarkazmas, ironija — irgi nesvetimi Gliaudai, nors čia jis neretai nučiuožia į farsą, kaip "Lošėjų ratelyje". Norėjosi, kad novelė apie Daukantą ir Valančių (Šalia Milžinų) būtų buvusi pati geroji, bet joje Gliaudą kažkaip neišlaiko ritmo, įvedęs dvi temas. Vienas dalykas yra kalbėti apie kokį Tadą ar Matą, bet kuomet įvedi Valančių su Daukantu, tai jiedu, net ir šalutinėse rolėse, dominuoja peizažą. Pradėjęs Daukantu, Gliaudą pereina į dailidės Kiprijono ir verpėjos Marelės meilę. Vietomis Valančius ir Daukantas vėl išnyra. Išėjo dviejų melodijų kūrinys, neišplaukęs į fugą. Novelės kompaktiškumas, dramiškumas ir vyksmo gijos vientisumas supliuško.

Žmogus pas Gliaudą yra herojiškas, — betgi antitezė graikų tragedijai — sugebąs iškilti virš savo aistrų. Gliaudos herojus neretai atlaidus ar net kilnus. Net ir nedraugams ar priešams jo veikėjai moka išreikšti didžiadvasiškumą, nueidami nuo jų be žodžių, tarsi vengdami sužlugdyti savąjį žmoniškumą. Net ir pralaimėję, jie lieka laimėtojais, perkeldami iš knygos į skaitytoją Gliaudos tikėjimą į žmogų.

Gliaudos kalba — nevienodo lygio. Prie vienų novelių — daugiau padirbėta, ir jų kalba yra pakenčiama. Kitose — skaitytoją tiesiog stačiai apninka elementarios klaidos. Rašytojui valia laikytis savitos leksi-nės stilistikos. Jis gali remtis ne vien bendrine kalba, o semtis ir iš tarmy-bių, archaizmų ir iš kitur, bet jis privalo laikytis kalbos dėsnių, jų nedarkydamas. Štai keletas Gliaudos kalbos pavyzdžių:

Jis suriko staugiamai (56 psl.).
Kastas vedė automobilį. (61 psl.).
Domas leidosi žemyn lengva, pašokinė-jama eisena. (50 psl.).
Klifko stengiasi atpalaiduoti prišalusį akmenį numušti jam prarajon. (54 psl
Po padais darėsi slidus antvožis. (52 psl.).
Vaironis trenkė ragelį tyčia stipriai, kad Jonaičio ausy būtų efektas (31 psl. .
Tokios rankos, Lietuvoje tartų, tinka arkliui vesti. (26 psl.).

Panašių kalbinių nukrypimų Gliaudos knygoje yra daug. Per juos ne visada lengva užčiupti jo nedvejotiną talentą. Kodėl gi nepaskirti daugiau dėmesio kalbiniam kūrinio apipavidalinimui? Antraip, ateitis Gliaudai bus negailestinga, nes be kalbos — nėra literatūros.
Vladas Šaltmiras
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai