Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MINDAUGO SŪNĖNO MIRTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. J. Grinius   
Lietuvių Rašytojų Draugijos paskutinę premiją laimėjo Juozo Kralikausko romanas Tautvilą (Chicago 1973, Lietuviškos knygos klubas, 205 psl.).

Šis J. Kralikausko kūrinys yra skirtas atvaizduoti tragiškoms dienoms, kokias turėjo pergyventi Mindaugo brolėnas Tautvilą. Šis Daugsprungo sūnus, buvęs rimtas konkurentas dėdei Mindaugui šio įsigalėjimo metais, nes jau tada buvo priėmęs krikštą iš Rygos vyskupo rankų, po Mindaugo vainikavimo tapo šio pirmojo Lietuvos karaliaus politikos rėmėju Gudijoje ir žuvo Mindaugo mirties metais. Senosios kronikos skelbia, kad Tautvilą nugalabijęs tas pats žemaičių kunigaikštis Treniota, kuris su Daumantu buvo nužudęs Mindaugą. Neva ketindamas pasidalinti Mindaugo palikimu, Treniota parsiviliojęs Tautvilą į Lietuvą ir čia jį nužudęs.

Bet, kadangi lig šiol nežinomos Mindaugo sūnėno mirties aplinkybės, tai suteikia laisvės visiems šitas aplinkybes įsivaizduoti įvairiai. J. Kralikauskas pasirinko tokias, kad jo Tautvilą prieš savo sunkią mirtį turi daug progų prisiminti ne vieną savo gyvenimo epizodą, ypač tuos paskutiniuosius įvykius, kurie ėjo po jo sugrįžimo iš Polocko į tėviškę Kernavėje. Tuos įvairius epizodus rašytojas pradeda nuo to momento, kai trys Trenioto tarnai įmeta Tautvilą į požemį, kur nėra jokios skylės nė langelio, o tik drėgna juoda tuštuma, kuri tuoj pažadino kaliniui mintį, kad "tetulės sūnelis išrinko man sunkesnę mirtį, negu pakartų ar sudegintų . . . Ilgesnę negu gyvam išverstų vidurius, negu prigirdytų užrištą maiše su katinu" (7 psl.). Nors Tautvilą įmestas į požemį bado mirčiai, tačiau jis taip pat dar nėra visai nustojęs vilties, kad kas nors atidarys požemį ir gal duos bent lašelį vandens troškuliui apmalšinti. O kol sąmonė tebeveikia, Mindaugo sūnėnas apmąsto savo žingsnius, juos prisimindamas, lyg kalbasi su savimi, senesnius bei naujesnius įvykius vertina savo tėvynės pailgusio tremtinio humanistiškai krikščionišku žvilgsniu.

Šitaip Tautvilą prisimena, kaip tėvynės ilgesio veikiamas per 26-rius metus, išgyventus Guduose, jis per šviesiai pažiūrėjo į Treniotos kvietimą grįžti, nepaklausydamas net savo sūnaus perspėjimo, sugrįžo tik su penkiais palydovais ir tuoj pat tėviškėje pajuto moralinį šaltį. Nors pradžioje turėjo laisvę judėti Kernavėje, tačiau tuoj pat jis buvo pradėtas sekioti, o vietoje tėviškės jam Treniota pasiūlė kovoti prieš Vaišvilką, kuris iš Gudijos turėjo atvykti į Lietuvą nubausti Mindaugo žudikams, arba prieš nepaklusnų kunigaikštį Traidenį. Kadangi Mindaugo sūnėnas nuo siūlomų ginklo veiksmų atsisakė, pabrėždamas savo prisirišimą prie pasiilgtos tėviškės. Treniota vis labiau pradėjo jį įtarti, o Treniotos patikėtiniai ėmė pulti ir provokuoti sugrįžėlį. Subtiliausiai melagio ir provokatoriaus pareigas atliko polockietis, paties Tautvilos vienas palydovų gudas Prokopijus. Dėl jo Mindaugo sūnėnas buvo suimtas, pateko į Mindaugo žudikų teismą, kuriame pagonybės fanatikas neva krivis Žadvilas. skaitytojui pažįstamas iš "Vaišvilkos" romano, pasiūlė Tautvilą kaip išdaviką paaukoti dievams — "Žemynėlei žiedek-lėlei" požemy.

Ten įmestas Tautvilą pirmiausia pajuto alkį ir troškulį. Nors girdėjo, kaip, pro žemės sluoksnį prasisunkęs, nulaša lašas vandens, bet tamsoje jo niekaip negalėjo sugauti. Netrukus kalinį pradėjo kankinti karštis ir šaltis, įsimetė kosulys, o "lūpos suskirdusios ir sopios. Burna išdžiūvus, liežuvis, it karna" (23 psl.). Bekarš-čiuodamas ir bekosėdamas, Tautvilą pajuto burnoje kraujo skonį, paskui girdėjo varpus, kol viskas nutilo. Šitaip marinamas Mindaugo sūnėnas ne tik apmąstinėjo netolimą praeitį, bet ir kliedėjo. Sakysim, jo krikšto
Rygoje prisiminimas atrodo lyg kliedėjimas, o Čekijoje žuvusio brolio Eidvydo vėlės regėjimas ir pokalbis su ja neabejotinai jau buvo liguistos sielos iliuzinis padarinys, nors ir daug prasmingesnis už Vaišvilko kliedėjimą, J. Kralikausko atvaizduotą "Vaišvilko" romane.

Nors Tautvilos praeities prisiminimai ir kliedėjimai požemy duoda romanui lyg griaučius, tačiau už juos prasmingesnė Mindaugo sūnėno kaip tremtinio savijauta, grįžus į tėviškę, nes šių dienų lietuviams skaitytojams Tautvilos politiškai visuomeninio gyvenimo faktai nelabai įdomūs: šitokia jo veikla juk žymiai menkesnės teturėjo reikšmės negu jo dėdės politika, nors pats Tautvilą kaip žmogus ir krikščionis turėjo būti šviesesnė asmenybė už jo dėdę Mindaugą. Tuo tarpu tremtinio tėvynės ilgesys, noras sugrįžti į tėviškę ten praleisti gyvenimo saulėleidžiui yra savas gausiems šių dienų tremtiniams ir pabėgėliams. Tautvilos žodžius: "Traukia pargrįžti. Net mėnulis grįžta, net saulė. Kiekviena nuotaka ilgisi grįžti" (34 psl.) galėtų pakartoti daugelis lietuvių už savo tėvynės sienų.
Ir savijauta sugrįžusio, bet tėvynėje pasijutusio nereikalingu ir įtariamu tremtinio savijauta taip pat gali būti artima daugeliui lietuvių užsienyje. Pabrėždamas tą Tautvilos apsivylimo savijautą dėl susvetimėjimo, nebereikalingumo tėvynei, J. Kralikauskas tikriausiai turėjo galvoje ir širdyje ne vieno šių dienų lietuvio nuotaiką, kokia jį ištiktų, jeigu jis, paklausęs garsių bei saldžių sovietinių žodžių, grįžtų į pavergtą Lietuvą. Ar fanatikų jis nebūtų laikomas svetimuoju kaip Tautvilą, kuris sau sako: "Ir še susilaukei. Kentėjai dėl Kernavės, tiek metų sirgai, o kai parsimušei — jau po-I ckietis, jau rusas" (53 psl.). Šitaip karčiai konstatuodamas, Tautvilą mato, kad nebėra senųjų draugų bei pažįstamų: "Šią pavasario naktį pilyje nė vieno anų ištikimųjų. Žuvę, išbėgę, išvaryti" (58 psl.). Ar ne panašų stovį dabar Lietuvoje rastų sugrįžęs lietuvis?

Tačiau J. Kralikausko "Tautvilos" romaną ne tiek sušiandina, kiek sušildo įvairios lyrinės pastraipėlės, kartais išreikšdamos badu ir troškuliu sergančio Mindaugo sūnėno kad ir šitokią nuotaiką: "Bėk man gyduolių, kiškeli. Per lieptelį bėk žolelių! . . Kad bent lūpas suvilgyti galėčiau!" (90 psl.). Bet vertingiausia šiame romane yra kraštutinė žmogaus situacija — stovėjimas mirties akivaizdoje — ir šio egzistencinio stovio palaipsnis stiprėjimas bei ryškė-jimas.

Įmestas į požemį, apsvarstydamas savo gyvenimą, Tautvilą pirma prisiminė savo žmonos Salomėjos mirtį ir per jos gedulingas pamaldas giedotą psalmę: "Iš gilybės šaukiuos: mano dienos nyksta lyg šešėlis, ir aš džiūstu it žolė. Išgirsk mano balsą". Tada "tie žodžiai užgriuvo ir prislėgė, tartum žemės sluoksniai. Lyg aš jau būčiau gilybėse", prisiminė Tautvilą (25 psl.). Šituos psalmės žodžius jis vis dažniau kartoja Treniotos požemy, netrukus prie jų prijungdamas pačios žmogiškos egzistencijos pagrindų klausimą: "Ar gali būti, kad manęs nebūtų?" (64 psl.). Bet, pajutęs, kad jo žmogiškos egzistencijos pasauly negarantuoja niekas, kad žmogus prieš mirtį yra bejėgis, Tautvilą taip pat išvysta, kad jo gyvenimo įvairūs darbai bei pastangos neturėjo prasmės, nes jie nesutvirtino jo egzistencijos pagrindo, kuris ar tik ne bedugnis. Todėl miriop pasmerkto kalinio savijautoje įsigalėjo tautosakinis posakis: "Vai kūliau, kūliau šiaudus be grūdų". Su šitokiu savo gyvenimo darbų įvertinimu Tautvilą gal susitaikintų, jei ties jo galva vis nekabėtų žmogiškos būties esminė problema: "Nejau tikrai galėtų manęs nebebūti?"

Šis egzistencinis klausimas yra pagrindinis leitmotyvas, kuris "Tautvilos" romaną iškelia į visažmogišką plotmę. Jis J. Kralikausko kūriniui suteikia išliekamą vertę, net tikresnę, negu turėjo jo "Vaišvilkos" romanas su centrine problema: ar geras krikščionis gali būti geru valdovu pagoniškame arba supagonėjusiame pasauly? "Tautvilos" romane glūdinti centrinė problema: "ar tikrai galėtų manęs nebūti?" yra juk platesnė ir gilesnė. Tai kiekvieno bent šiek tiek sąmoningo žmogaus esminė problema. Ji neišvengiama tam, kas bent kiek pagalvoja apie savo mirtį. Tiesa, kad ši problema vis dažniau iškyla senstant, arba sunkios ligos atveju. Tačiau ar mažai miršta, sunkiai nesirgę? Ar mažai tokių ligonių, kurie norėtų išgyti panašiai kaip Tautvilą, kuris geidžia, kad atsivertų požemis, arba kad kurmis jam atneštų lašą gyduolių lūpoms suvilgyti?

Todėl kartais atrodo, kad ne tiek istorinio Tautvilos kartus likimas, kiek jo stovis bado ligos ir mirties akivaizdoje yra svarbiausia romano problema, kurią buvo užgožėję Mindaugo sūnėnui įvairūs žygiai ir darbai jo geriausiais metais, kaip įvairios pašalinės smulkmenos žmonių gyvenime nukreipia dėmesį nuo esminių egzistencinių problemų. Bet jeigu pagrindinis žmogui klausimas: "ar tikrai galėtų manęs nebebūti?" yra taip pat "Tautvilos" kūrinio pagrindinė tema ir problema, tai ar jame ne perdaug J. Kralikauskas pripasakojo išviršinių įvykių bei įvairių aplinkybių?Ar tam reikėjo viso romano, ar neužteko tokios apysakos, kurioje išviršiniai Tautvilos gyvenimo faktai būtų glausčiau sutelkti? Juk dabar ne vienoje vietoje duodami dialogai atrodo lyg tyčiom ištęsti, kad padėtų knygai storėti puslapių skaičiumi.

Tiesa, kad laukdamas savo galo požemy, Tautvilą turi laiko daug kam prisiminti ir apmąstyti. Taigi jo sąmonėje gali iškilti turėti dialogai su įvairiais asmenimis; tačiau tų dialogų smulkmeniškas perdavimas vidinio dialogo rėmuose ne kartą nuaidi dirbtinumu. Jis šitame romane jaučiamas tarpais stipriau negu Tautvilos pusbrolio Vaišvilkos subjektyvūs pasakojimai "Vaišvilko" romane, kurį J. Kralikauskas buvo sukomponavęs kaip Mindaugo vyriausio sūnaus surašytą kroniką.

Ką rašo Tautvilą, Treniotos požemy palengva mirdamas badu? — Nieko. Kad ir ryškiai būtų prisimenamos jo buvusių pokalbių smulkmenos, jos vis tiek jau būna sąmonės tėkmėje, kuri jas nusineša užmarštin, nors suinteresuotasis stengtųsi jas sulaikyti, prie jų sugrįždamas. Tuo tarpu J. Kralikausko Tautvilą prie savo po-kalbinių epizodų negrįžta. Tai reiškia, kad šitokie epizodai būna nepalankūs detalėms, kurias neišvengiamai nusineša sąmonės srautas. Todėl detalizuotuose "Tautvilos" romano pokalbiuose pasitaiko pilkų vietų, kai tuo tarpu spalvingiausi, poetiškiausi, sublizgantieji prasmingais aforizmais yra tie epizodai, kur Mindaugo sūnėnas kenčia ir prisimena apmąstydamas. Čia vidinį monologą J. Kralikauskas geriausiai pavartoja. Jis čia toks puikus, jog skaitytojas visai nepastebi, kad čia susitinka su sąmonės srauto metodu, tokiu labai mėgstamu mūsų laikais, kad net sovietiniai lietuvių autoriai jo neišvengia nepavartoję, nors socialistinio realizmo objektyvistinėms tendencijoms jis nėra palankus. Jeigu J. Kralikauskas savo dialogus būtų labiau suglaudinęs, reiktų tarti, kad jo "sąmonės srautas", arba vidinis monologas, yra pasiekęs geriausių rezultatų lietuvių išeivijos literatūroje, nes jis "Tautvilos" romane davė pakankamai vaizdžią sąmonės srovę be seksualinių šiukšlių ir nihilistinio dvokalo, kuriuo gardžiavosi A. Škėma savo "Baltoje drobulėje".

Kad ir pripažindami neabejotinius laimėjimus, vaizduojant Tautvilą jo priešmirtinėje bado ligoje, vis dėlto negalima susilaikyti nepaklausus, ar vidinio monologo metodas, taigi subjektyviausias vaizdavimo būdas, yra tinkamiausias piešti istoriniams asmenims, į kuriuos esame įpratę žiūrėti pro įvairių objektyvių faktų bei dokumentų šydą. Tie asmens gi mums tampa labiau žinomi arba savo atskirais veiksmais ar dalyvavimu kitų įvykiuose, negu savo subtiliu banguojančiu vidaus gyvenimu. Nors ir išviršinės tikrovės vaizdavimas suponuoja autorių visamatančio ir visažinančio dievaičio vaidmeny, tačiau vis ne tokiu aukštu laipsniu, kai autorius visai įsibrauna ir užvaldo savo kuriamojo pagrindinio veikėjo sielą vidiniame monologe. "Tautvilos" romane iš tikrųjų rašytojas ir jo istorinis herojus yra visai sutapę — autorius ten tekalba tai, ką prisimena, galvoja ir jaučia fanatiškų pagonių pasmerktas bado mirčiai krikščionis Tautvilą. Tai tinka atskleisti šio vyro priešmirtinėms dienoms, kaip jas įsivaizduoja J. Kralikauskas, bet tam vartojamas išvidinis monologas atrodo nepakankamas kaip sakyta, detaliuose dialoguose ir pačiame pirmame puslapy.

Padarius čia suminėtus rezervus, pabaigai reiktų tarti, kad J. Kralikausko "Tautvilos" romane turime gana gerą mėginimą lietuvių vienos istorinės asmenybės tragiką atskl " vidiniu monologu, taigi naujovišku būdu. Regis, kad šitoks mėginimas bus pirmas lietuvių literatūros istorijoje. Tai jau svarbus reiškinys, nes lig šiol vidinį monologą kiti taikydavo tik šiuolaikiniams veikėjams vaizduoti.
Dr. J. Grinius




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai