Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZYS ALMENAS - Žvaigždes (Iš "Vieverių kronikų") PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZYS ALMENAS   

Suėjęs dvidešimt penkerius metus jaunasis Jurgis Bretkūnas, kaip kad buvo pažadėjęs savo amžiną atilsį tėvui, nuėjo pas žolininką Virgilijų Kadatą. Kadata tada jau nebegyveno Vievėrių miestelyje, bet buvo nusikraustęs į Raudonės girios pakraštį pas anglininką Šūsnį. Ten tad ir rado Bretkūnas senąjį apylinkės žolininką.

Buvo pavakarys.
Pririšęs savo arklį netoli naujo, stipriai suręsto Šusnio namo, Bretkūnas per jau spėjusį krūmais atželti kirtimą nuėjo į miško pusę, iš kurios matėsi smilkstanti, prie medžių kamienų prigludusi, pilkšva deginamos anglių stirtos dūmų juosta. Kirtimas buvo klampus, ir kol jis pasiekė stirtą, buvo suspėjęs išbiaurot savo šviesios odos batus ir į šoną braukiamais voratinkliais sutept marškinių rankovę. Šitai jam jau ir prieš kelionę buvusį nekokį ūpą dar labiau pagadino.

Didelė, atrodo, tik šį rytą užkurta stirta matėsi jau iš tolo, bet aplink ją žmonių kaip ir nebuvo. Dūmai sunkėsi pro stirtą apklojusius velėnos luotų kraštus, aplinkui ant sutryptos žemės visur draikėsi anglys, šakų nuobiros ir skiedros. Buvo dar nešvariau kaip kirtime. Bretkūnas sustojo stirtos pilnai nepriėjęs ir dvejodamas apsidairė. Norėjo šūktelt, bet nesumojo, kokiu vardu ir ką čia dabar šaukti. Tada jis išgirdo balsą.
— Tad atėjai... Laukiau tavęs,

Bretkūnas atsisuko į pusę, iš kurios atėjo šis tylus, tarsi pavargęs, bet vis tiek labai aiškiai girdimas balsas. Atsirėmęs į senos pušies kamieną, ten sėdėjo senyvas žmogus. Jo plaukai krito tiesiom, pelenų pilkšvumo spalvos gijom vos ne iki pečių. Kaulėtas, siauras veidas buvo tarsi įrėmintas šių baigiančių žilti plaukų, ir jei ne vyro skvarbios ir labai gyvos akys, jis būtų panašėjęs į virš altorių nupieštus šventuosius.
— Manęs? ... — Iš pradžių dar apstulbintas šio tiesioginio kreipinio sumurmėjo jaunasis Bretkūnas.
— Tavęs, Jurgi, — vyras pakėlė savo tiek pat išraiškiai kaip ir veidas ploną, kaulėtą ranką ir pamojo prieiti arčiau.

Šis mostas pirminį Bretkūno nustebimą pakeitė jau ir prieš tai rusenusiu pykčiu.
— Man neatrodo, jog būtumėm to paties kilimo, kad galėtum leisti sau taip į mane kreiptis, seni! — Padėtis iš tiesų buvo beveik nepakenčiama. Dėlei kadaise padaryto pažado, jis. tiesioginis Dubių dvaro tėvynainis, turėjo ieškoti po miškus kažkokio perkaršusio mužiko ir užtai dar buvo įžeidinėjamas visiškai nepernešamu familiarumu. — Valdyk savo liežuvį. Nežinai, kas esu? . . — Pykčio įkarštyje jis net nepastebėjo žodžių ir padėties sudarytos ironijos.

— Tariau — Jurgis. Tebūnie — Jo Mylis-ta Jurgis Bretkūnas — Pakartojo žmogus, jo kaulėta ranka kaip kokia plevenanti, pilka plaštakė vėl pakilo ir šį kartą parodė į save. — Aš — Kadata. Jūsų amžiną atilsį tėvelis bus pasakojęs . ..

— Ponas! Jo Mylista Bretkūnas, kaip tau! Tik man jis tėvas. — Iš tiesų, pirmą kartą tokia padėtis buvo ištikusi jaunąjį Bretkūną, ir jam visai nebuvo aišku, kaip elgtis. Kadata žiūrėjo į jį tiriančiu žvilgsniu tarsi kažko ieškotų, ir jo laikysenoj visiškai nebuvo Bretkūnui į-prasto nuolankumo. Aplinkui į viršų kilo medžiai ir jų kamienais plaikstėsi iš didelės stirtos besiskverbiantys dūmai. Visa aplinka tarsi pabrėžė, kad jis čia buvo svetimas. Nesugriebė ką toliau sakyti Bretkūnas, tad nusispiovė ir buvo beapsisukąs eiti atgal, bet dvejodamas sustojo, nes visai toje pačioje vietoje, kur jis prasibrovė pro kirtimo krūmus, dabar stovėjo neaukštas, pečiuitas ir išskirtinai suodinas vyras. Jo skranda, veidas, plačios kaip lopetos rankos ir net pašiurpusi, iš esmės gal šviesių plaukų barzda buvo tarsi anglim persotinti.

— Čia, matai, Jo Mylista Jurgis Bretkūnas atėjo — tokiu pat ramiu balsu, kaip ir prieš tai, paaiškino Kadata naujai atvykusiam. — O ten, Mylista, tai Šūsnys. — Žmogus taipogis neparodė nustebimo. Jis pritardamas krestelėjo galvą, tarsi pas juos, į šį smilkstantį miško užkampį, kasdien lankytųsi kilmingi ponaičiai. Bretkūnas atsiduso ir liko stovėti.
— Tai tvarkoj, atėjau. Kalbėk, ką turėjai kalbėt, seni.

— Jūs atleisit man . .. Bet, matot, aš jau laukiau Tamstos ir galvojau. . . Taip. Seniai galvojau apie jus . . . — Kadata pamažu nusišypsojo, ir jo siauras veidas šypsnyje kiek praplatėjo. — Kad seniai galvojau, tai ir atrodė man, jog mes seniai pažįstami.


— Aš pažintis renkuosi iš savo luomo — tarė sausai Bretkūnas, Jo pyktis buvo nuslūgęs, bet jis vis tiek aštriai jautė šios padėties priešiškumą jo įprastiems santykiams su žmonėmis. — Esu čia tik dėl to, kad prižadėjau savo amžiną atilsį tėvui. . .
— Na, taip. .. Bet matot, sunku duoti patarimus be pažinties ... Aš norėjau ... Aš tamstos didžiai gerbiamam tėveliui. . .
— Suprask, seni, kad ne patarimų atėjau. Žodis buvo duotas, ir tik jo laikausi. Atbambėk apie savo tas žvaigždes, sumokėsiu ir eisiu. — Bretkūnas ištraukė iš kišenės monetą ir, pametėjęs ją į orą, vėl sugavo. Slidus aukso sunkumas veikė jį raminančiai.
— Man, Mylista, jau užmokėta. Iš tamstos teprašysiu truputį kantrybės. Matote ... Aš norėjau .. . Šį kartą pakilo abi kaulėtosios rankos, tarsi norėdamos apglėbti ir sutūrėti tą norą, kuris sunkiai davėsi išreiškiamas žodžiais. Pakilo ir nusileido vėl. Kadata lėtai palingavo galvą. — Ne. . . Gal geriau pradėsime, kaip jūs sakėte, nuo žvaigždžių . . .
— Pradėk, bet prieš tai norėčiau pastebėt, kad man tai nusispiauti! Tik nusispiauti! — Bretkūnas žodžius ištarė su tinkama panieka, ir šitai jam net pataisė ūpą. Apie šį įvadą jis kaip tik ir galvojo, kai jojo miško keliu į Šus-nio buveinę. — Žinok tai, seni. Aš esu studijavęs Vilniuje! Akademijoje, pas jėzuitus! Esu buvęs Varšuvoj ir Vienoj. Žinau mokslus. Niekai tie visi kliedėjimai apie likimus! Nors ir mano nuosavas tėvas tikėjo, niekai ir prasimanymai! Niutonas išrišo visus žvaigždžių dėsnius. Traukos jėga jas ten palaiko ir stumdo, ir niekas neriša jų su mumis. Niekas! — Pabaigęs jis net nusišypsojo ir pakreipęs galvą pažiūrėjo, kokį įspūdį tie žodžiai paliko abiems vyrams. Kadata tik trumpam suspaudė lūpas, kad tos atrodė dar plonesnės, ir kilstelėjo antakius. Antrasis, vadinamas Šusniu, buvo daugiau nustebintas. Jis buvo nuėjęs prie stirtos, bet iš ten stropiai sekė pokalbį, dabar jis pasirėmė ant kastuvo, kuriuo taisinėjo rūkstančią velėną, ir pasviro į priekį. Jo suodiname veide ypač raiškiai matomos akys klausančiai keliavo nuo Ka-datos prie Bretkūno ir atgal.

— Nusispiaut man visa tai, seni, — pakartojo gardžiuodamasis žodžiais Bretkūnas, — bet atbambėk, už ką tau buvo sumokėta, ir eisiu. . .

Minutei Kadata tylėjo. Kai jis prabilo, balsas skambėjo tiek pat ramiai, kaip ir prieš tai, tik gal labiau pavargusiai. — Skaičiau tą jūsų Niutoną ... — tarė jis. — Skaičiau, ir jis gerai rašo, bet rašo jis ne apie viską Traukos jėga suriša žvaigždes ir nustato jų kelius. . . Suriša jas vieną su kita, ir tas surišimas tampa jų likimu. Bet yra ryšiai ir kiti... — Kaulėtosios rankos vėl suplazdėjo, lyg norėdamos atsekti nematomų jėgų gijas. — Sukas keliai žvaigždžių viršuje, mūsų sukas čia apačioje. .. Bet viskas gi sutverta vieno Kūrėjo, gerbiamas Mylista Bretkūnai, tad viskas turi bendrus metmenis. Žvaigždės tuo gelbsti mums, kad mes matom jų kelius, o savųjų neįregim. Bet įrašyti jie ir ten, reikia mokėt tik suprast ir skaityt.. .—

Bretkūnas nekantriai trūktelėjo pečiais. — Nusispiaut man! — Pakartojo jis. — Gaišini laiką tik.

— Atleiskit man, senam žmogui, bet laiko aš turiu, o greit nemoku. Jūsų atvejis, tikėkit manim, jūsų atvejis taip ypatingas, kad negali skubėti. Ramybės man nedavė šiuos 25-kerius metus. Pasiklausykit tad. Atsisėskit verčiau. Šūsnys štai atneš kaladę. Ne taip jau daili, bet vis patogiau sėdint...


— Jūsų amžiną atilsį gerbiamas tėvelis pageidavo, kad aš jo pirmgimiui sūnui žvaigždes išskaityčiau kuo tiksliausiai. Iš anksto buvau jau išskaitęs, kad gims būtent sūnus . ..
— Galimybė viena iš dviejų, — įsiterpė Bretkūnas. — Menkas pasiekimas. — Jis sėdėjo dabar ant atritentos kaladės, buvo nusprendęs visgi išklausyt šio senio, bet jautė reikalą pabrėžt savo priešiškumą. Po kaire dar vis lėtai smilko ta didžioji, velėnomis apkrauta deginamų anglių stirta. Šūsnys stropiai dalijo dėmesį tarp vedamo pokalbio ir savo, ne tiek jau laiko reikalaujančio darbo. Kai tik kur balkšva dūmų juosta praskaidrėdavo ir prasiverždavo oro ištroškę liepsnos liežuviai, jis priėjęs tą vietą taikliai apipildavo žemėm. Likusį laiką jis stovėjo netoliese ir, persisvėręs ant savo kastuvo, įdėmiai sekė pokalbį. Žolininkas Kadata taipogis buvo prisėdęs arčiau stirtos, nes, kylant vakaro rasai iš pakrūmių, ėmė spiestis uodai. Smilkstantys stirtos dūmai juos bent kiek laikė atokiau. Kadata pažvelgė į Bretkūną ir lėtai papurtė galvą.
— Nevisai viena galimybė iš dviejų, jaunasai pone . . . Nes pasitaiko ... — Jo išraiški ranka suvirpėjo vėl, bet šį kartą nepabrėžda-ma, o nutraukdama į šoną klystančią mintį. — Daug ko pasitaiko, kas nesurašyta ir visose Vilniaus akademijos knygose. Bet ne tai dabar svarbu. Turėjo gimt sūnus, o aš turėjau išskaityt jam žvaigždes. Buvau tad pakviestas į Dubius dar prieš jos aukštai gerbiamos ponios laiką. Privalėjau išskaityt žvaigždžių padėtį tokią, kokia ji buvo kaip tik tą akies mirksnį, kada naujagimis pasieks šį pasaulį...
— Galėjau gimti dieną.



— Gimėte vienuolika su puse minutės po pirmos nakties, kuri išaušo į rugsėjo dvidešimt ketvirtą dieną. 1744-tais metais mūsų Viešpaties. Aš buvau išskaitęs, kad gimsite naktį. ..
— Galėjo būt apsiniaukus ... — Bretkūnas pliaukštelėjo sau per riešą, ir vietoje, kur buvo Įsisiurbęs uodas, liko ištryškus raudona žymė.
— Buvo jaunas mėnuo ir dangus be debesėlio. Skaidrus nuo krašto iki krašto.
— Ir taip lygiai ligi akimirkos viską žinojai, seni?
— Daugiau kaip akimirka neklydau . . . Žinote Bukontų piliakalnį?
— Kaip nežinosi? Vos ketvirtis varsto į rytus.
— 627 žingsniai, — lėtai tarė Kadata. — Lygiai tiek nuo šoninių dvaro durų, kur tuo metu buvo aukštai gerbiamos ponios miegamasis, iki tos vietos ant piliakalnio viršaus, kur buvau pastatęs savo trikampį. Neaukštas tai piliakalnis, bet aplinkui lygu — tad visas dangus nuo ten matosi. Nuo ten tad atskaičiavau žingsnius, kad tiksliai žinočiau, kiek laiko man truks nueiti. Išėjo aštuonios minutės ir dar trys skaičiavimai. Tą laiką tad turėjau atskaičiuot, kad nustatyčiau žvaigždžių padėtį lygiai gimimo akimirkai. Žingsnių buvo 627. Niekad to nepamiršiu.

Kadata nutęsė ir susimąstęs pažvelgė į medžių viršūnes. Kažkur ten aukštai nudžiūvusią saką kaleno genys. Bretkūnas nesumojo kuo įsiterpti, be to, visai prieš jo norą, pasakojimas buvo bepradedąs apvaldyti ir jį.
— Na ir? — teištarė jis.
— Ir viskas klojosi gerai. Gimdymas buvo lengvas. Kai tik kūdikis pirmą kartą išbandė savo balsą, aš išėjau pro duris įr, pusbalsiu skaičiuodamas žingsnius, pradėjau eit piliakalnio link. Kodėl skaičiavau? Mat supratau, jog žmogus tokiu laiku gali iš susijaudinimo visai nejučiomis pagreitint savo įprastą žingsnį. To nenorėjau. Norėjau nueit iki trikampio tiksliai savo prieš tai atmatuotu laiku. Puiki buvo naktis. Ant žemės tamsu, bet užtat žvaigždės žėrėjo kuo aiškiausiai. Aš perėjau per sodą, pro mažuosius sodo vartus ir, aplenkdamas Bukontų kaimo trobas, pažįstamu jau taku ėjau į tamsą, kur turėjo būt piliakalnis. Kaip tik, kai pražengiau pro gatvę, vedančią į kaimą, ir skaičiavau 283-čią žingsnį, beveik kaktomušom susidūriau su iš priešingos pusės atskubančiu žmogum. Tamsi buvo naktis, tai tiesa, bet ne tiek tamsi, kad žmogaus priešais savęs nepastebėtum. Abudu, matyt, buvom labai jau užsiėmę. Pasirodo, tai buvo stamboka moteriškė, kuri irgi kažkur skubėjo, nes nei ji supyko, nei atsiprašė, tik tarsi man, tarsi sau susijaudinusį tarė — "Jau gimė! Laimingai gimė!" — ir nuėjo tolyn į tamsą. Aš buvau kiek sutrikęs, bet tuo metu nebuvo kada apie tai daugiau galvoti. Skaičiavau žingsnius toliau ir, matyt, skaičiavau tiksliai, nes pasiekiau trikampį lygiai 627-tu.

Nustačiau planetų padėtį. Išmatavau kampus tarp jų. Po to atėmiau nuotolį, kurį jos turėjo pajudėt per tas aštuonias minutes, kurias aš ėjau į kalną. Turėjau tada labai tikslią padėtį žvaigždžių, po kuriomis kūdikis gimė. Labai tikslią. Užtat tikslų galėjau skaityt ir likimą.

Kadata nutilo ir abiem rankom suspaudė savo kaktą tarsi ten susikaupusias mintis reikėtų apgaubt ir sugrūsti atgal.
— Na ir? Kaip buvo pagaliau? — paklausė Bretkūnas.

Šūsnys prislinko arčiau ir pakreipė į kalbėtojo pusę savo sveikąją, dešinę ausį.

Kadata atsiduso. Abi jo rankos vėl pakilo, lyg dar kartą norėdamos pabandyti sugriebt tą kažką taip sunkiai apčiuopiamo, jos sustingo pusiaukelyje ir vėl bejėgiškai nusileido ant ke-lių.
— Sunkumas tas, kad tuo tarpu viskas buvo aišku . .. Aiškus raštas . .. Užsimerkęs dar ir dabar matau žvaigždžių padėtį. Rodos, negalėjau klysti.
— Bet ką, seni? Ką skaitei?
— Kad kūdikiui lemta tapt vieninteliu dvaro paveldėtoju.
— Ir viskas?! ... — Kol jį valdė laukimo įtampa, Bretkūnas buvo aprimęs, dabar vėl grįžo suerzintas paniekos jausmas. — Šitiek tai bet kuri čigonė galėjo pavapėti. Žinoma, turėjau paveldėt dvarą! Esu vienintelis sūnus!
— Ne viskas . . . Galėsiu pasakyt i,r daugiau, bet šitai visgi svarbiausia, mat... — Kadata, atrodė, dar vis rinko žodžius dar vis neišreikštai minčiai. — Be to, ir šitokiu atveju tai nėra paprasta. Galėjo gi gimti daugiau sūnų, galėjo gi pirmgimis mirt prieš laiką. Bet ne tai buvo įrašyta žvaigždėse. Aiškiai ten skaičiau, kad kūdikis, ir jis vienintelis, paveldės dvarą.
— Ir aklai vištai grūdas pasitaiko.
— Dar nesuprantat tamsta. Sunkumas mat tas, kad žvaigždės turėjo klysti. Vienintelis — sakė jos, o kūdikių buvo — du. Du toje pačioje akimirkoj ir vietoj.
— Du?! — Bretkūną suėmė keistas noras apsižvalgyti. — Ką čia kliedi, seni?
— Truputį kantrybės dar — ir neužilgo baigsiu. Grįžau į dvarą ir prie žvakių šviesos apžiūrėjau naujagimį, ar nėra kokių ženklų. Po to viską, ką buvau išskaitęs, išdėsčiau gerbiamam Mylistai Bretkūnui. Tuo tarsi ir baigtas buvo mano darbas. Vos brėško tada, ir daugumas po įtemptos nakties atgulė dar pailsėt, bet mane buvo suėmęs keistas neramumas. nusprendžiau tada nueit iki piliakalnio. Gal save nuramint vėl skaičiavau žingsnius, skaičiavau ir kai tariau 283-čią, sustojau kaip pritrenktas. Moteriškė, su kuria prieš kelias valandas tamsoj susidūriau, gi skubėjo iš priešingos pusės. Labai aiškiai atminiau jos žodžius "Jau gimė! Laimingai gimė!" Jokiu būdu ji negalėjo žinoti apie gimimą dvare.

Sustojau ir apsidairiau.
Pilkoje rytmečio šviesoje dabar matėsi pagal gatvę išrikiuotos susmegusios Bukontų kaimo trobelės. Anksti buvo, bet kaimas jau budo. Giedojo tretieji gaidžiai, kur-ne-kur girgždėjo rytmetinį vandenį iš šulinio keldamos svirtys. Aš pradėjau žengti tuo pačiu pastoviu žingsniu kaimo link ir pradėjau vėl skaičiuoti iš pradžių. Lygiai 283-čiame žingsnyje sustojau prie vienos trobos slenksčio. Menka buvo troba. Žvirblių iškapotas, pašiuręs šiaudinis stogas, pajuodusiom samanom užkaišyta netašytų rąstų siena, atstumiama lentele užsklęsti maži langiukai ir virvagaliu užkabintos durys. Tokia buvo, žodžiu, kaip ir kitos Bukontų kaimo baudžiauninkų trobos. Aš dar dvejodamas stovėjau, kai atsivėrė durys ir prieš mane pasirodė senyva, stamboka moteriškė mediniu kibiru rankoje. Ji, žinoma, nustebo, sušnabždėjo kažką ir atsitraukė. Galėjau tada apžvelgti visą jų menką trobą. Lova tebuvo viena, pastatyta prie sienos už pečiaus. Iš lovos į mane žiūrėjo pavargusiu veidu jauna moteris. Šalia jos gulėjo į marškas suvystytas kūdikis.

Tada iš tiesų nujaučiau jau viską, bet dar turėjau būt visiškai tikras. Po pirmojo nustebimo abi moterys pasirodė esančios pakankamai drąsios. Taip, sutiko senoji, tai su ja buvo susidurta naktį. Ji mat skubėjo į dvarą pranešti žentui, kuris tą naktį buvo paskirtas arklius saugoti, kad jo pirmasis sūnus gimė laimingai. Klausiau, ar tuoj kūdikiui gimus ji išėjo? Tučtuoj pat, atsakė. Kai tik tas suriko, jau ji ėjo pro duris. Gimdyvę mat prižiūrėjo kaimynė, o tas žentas taip nekantravo, kad vos su tijūnu nesusimušė, kai jį paskyrė arklių saugoti tą naktį.

Abejonių nėra. Abu kūdikiai gimė tuo pačiu metu
Kadata nutilo, Bretkūnas suraukė savo lygią kaktą, — tarsi kažką nevisai suprasdamas.
— Bet... Visą laiką gi gimsta tų chlopų.
— Šis kūdikis gimė tą pačią akimirką, po tom pačiom žvaigždėm.
— Ką? . . Tu?! . . Tu, seni, drįsti mane lyginti su kažkokiu. . Kažkokios nudriskusios muzikės benkartu?! . .
— Vedus ji buvo moteris. Pavardė Vebrienė.
— Ar man svarbu, ar ji. . . Vebrienė sakai? . . — Bretkūnas buvo beatsistojąs, bet dabar vėl prisėdo. Kadata tvirtinančiai palingavo galvą.
—Pažinojau tokią ... — pirmąkart per visą pokalbį prabilo Šūsnys. Jo balsas buvo žemesnis, bet toks pat ramus, kaip Kadatos.
Bretkūnas, baidydamas uodus ar jį apnikusias mintis, nekantriai pamojo rankom. — Na tai kas? . . Didelio čia daikto, kad Vebrienė?
— Atsimenat ją Mylista?
— Auklė buvo. Kaip čia neatsiminsi. . . Bet... — Jis ryžtingai papurtė galvą ir kreivai šyptelėjo. — Žvaigždes čia įvelsi, seni? Nieko panagaus. Visai tai paprasta. Žinoma. Gi visada tokiu atveju parenkama sveika moteris, naujai atėjusi į pieną. Gal kitos tuo metu Dubių dvaro valdose nebuvo. Be to, Bukontai arčiausia. Nieko čia dėtos žvaigždės, seni.
— Pasimirė ana. Pamenu, kaip laidojo . . — Vėl savo ramiu, žemu balsu tarė Šūsnys. Bretkūnas piktai dėbtelėjo į jį.
— Na taip. Mįrė, kai buvau Vilniuje. Tik grįžęs sužinojau. Aš . . . — Jis tarsi norėjo dar sakyt kažką daugiau, bet tik truktelėjo pečiais, — Na, nieko. Gera buvo moteris. Bet, jei tu senį bandai? .

— Ale sūnų? Nepamenu, kad būt turėjus sūnų? . . — Toliau savo mintį tęsė Šūsnys.
— Jis mirė — tyliai tarė Kadata. — Vos keletos mėnesių sulaukęs mirė. ..
— Tai, žinia. Be motinos pieno ... — Šūsnys dabar tiesiai pažvelgė į Bretkūną, ir jo didelės, suodinos rankos tvirčiau suspaudė anglims skirto kastuvo kotą. Bretkūnas, atrodė, nejautė to nebylaus kaltinimo, bet aiškiai jautė pagarbos stoką.
— Tai šitaip, seni? Tu nori lygint? Tvarkoj! — Jis atsitiesė ir spiovė į stirtos pusę, vos neužkliudydamas ant kastuvo atsirėmusiu Šusnio. — Pažiūrėk tad gerai, ką tavo žvaigždės kliedi. Įrašyta — gimstantis paveldės dvarą, o vienas gimsta rūmuose, kitas bakūžėj. Vienam žemės, vardas, garbė ir visos teisės, kitam, jei ir būtų jis gyvenęs, tik teisė dirbt tą žemę. Kaip tad išpuolė, tai tik teisė būt ja apklotam. Kas bendro šituose likimuose, sakyk?
— Mat buvo bendro . .. Vebrienė . . .
— Pats nežinai, ką sapalioji, seni. Tai tik pabrėžia skirtumą. Man ne tik viskas, ką minėjau, bet ir jam skirtas gimtosios motinos pienas. Taip, ir ne tik pienas, bet ir jos meilė bei glamonės! Nes mylėjo mane ta muzikė! Ir dar kaip mylėjo! Vienintelis jai buvau. Su tuo pienu iščiulpiau aš ir jos motinos meilę. Tikram jos vaikui tik keli kastuvai žemės! Visa tai užtai, jog kilmingų ponių krūtys nėra tam sutvertos

Rasa Arbaitė (15 m.) Rytmečio fantazija (spalvota grafika)

kad vaikai jas ištampytų. Ką sakysi dabar, seni?

Kadata neatsakė nieko, bet užtat Šūsnys atsitiesė. Bretkūnas to nepastebėjo, nes jis iš viso nesiteikė į Šūsnį žvelgti.
— Užsmaugei jį. . . — Ištarė Šūsnys, ir šį kartą jo žemas balsas švokštė pro sukąstus dantis. Atsisuko į Šūsnį abu. Savotiškas tai buvo vaizdas. Kurį laiką neprižiūrimos stirtos liepsna jau anksčiau buvo išsiveržus pro velėnos tarpus, ir dabar ugnis apgaubė visą stirtos pakraštį. Prieš tai tik smilkstantys, pilkšvi dūmai dabar sugarankščiavo tirštai juoda versme, versme, kurios šerdyje blykčiojo liepsnos liežuviai ir prieš kurią stovėjo išsižergęs, suodinas ir didelėse kaip lopetos rankose įsitvėręs kastuvą Šūsnys.
— Užsmaugei jį. — Tuo pat švokštančiu balsu pakartojo Šūsnys ir žengė žingsnį į priekį. Jo dantys blykstelėjo suodinos, išsikerojusios barzdos juodymėj ir, užbaigus žodį "užsmaugei'' liko, boluoti. Dūmai tvino aplink jį. Aitrūs, velėnos ir balų dumblo juodumu persotinti dūmai.

Bretkūnas pašoko ir metės atgal. Šis jo veiksmas buvo visai instinktyvus, ir kol jis iš viso atsikvošėjo jog jis, Dubių dvaro ponas, bėga nuo kastuvą įsitverusio mužiko, buvo jau nutolęs bent trejais gerais šuoliais. Jis sustojo, graibės šoblės, kurią, deja, buvo palikęs, ir apsisuko.

— Jūs drįstat! . . Jūs chamai, jūs . . . — šaukė jis, bet tada dūmai pavijo jį. Vėjas dvelkė .kirtimo pakraščiu ir suko visą išsiveržusią, juodą versmę į namo pusę. Dabar jie apgaubė jį ir tvino tolyn. Prie dūmų Bretkūnas nebuvo pratęs. Jį užsmaugė kosulys, graužė akis, ir jis bijojo jas užmerkti, nes jam vaizdavosi kastuvą iškėlęs, išsišiepęs, boluojančiais dantim Šūsnys. Neliko nieko kito, kaip bėgti. Springdamas dūmais, klupdamas per krūmus, jis pramintu taku bėgo į namo pusę, kur buvo pririštas jo arklys.

Prie stirtos likęs Šūsnys buvo užsiėmęs svarbesniu darbu. Reikėjo sutramdyti ugnį. Pirma, keliais kupinais drėgnos žemės pasėmimais jis užslopino pačią liepsnom tvaskančią ugnies šerdį, tada, įsibrovęs tiesiai prie stirtos, kastuvu užplojo pradegusios velėnos kraštus. Dūmai dar tirštai smilko, bet jų versmė jau buvo pakirsta. Nebeskubėdamas jis drėgna žeme aplygino apanglėjusį lopą, kur buvo prasiveržusi ugnis. Tik tada Šūsnys sustojo ir, pasirėmęs ant kastuvo, įsiklausė. Sustojo ir Kadata, kuris buvo taipogis pašokęs ir iš atokiau sukrautos krūvos nešė velėnos luitus. Spragsėdamos blėso drėgna žeme užpiltos paskutinės žarijos. Kitame skynimo gale suprunkštė arklys, ir po to pasigirdo prislopintas kanopų dunksėjimas.
— Kaip savo rankom užsmaugė tą vaiką — vėl ramiu, tik gal daugiau pavargusiu balsu tarė Šūsnys. Jie dar paklausė, bet kanopų garsas greit ištirpo. Tada abu vyrai pažiūrėjo vienas į kitą. Klausimo žodžiais išreikšti nereikėjo, jis buvo aiškiai įrašytas Šusnio akyse.

Kadata pamažu atsisėdo. Jis atsilošė į pušies kamieną ir atsiduso.


— Sakai, kieno teisybė? . . Kieno teisybė — žvaigždžių, ar jo? — tarė jis. Šūsnys vos pastebimai linktelėjo galvą.
— Teisybė? . . Klausimas čia liko. Pirma reik mokėt paklaust klausimą, tada tik... Mat, aš maniau. . . Maniau . . — Kadata vėl iškėlė abi kaulėtas rankas, jos dabar buvo truputį žemėtos. Nebuvo kas jom apglėbti, bet dešinioji paliko iškelta ir išsitiesė pirštu rodydama į properšą tarp medžių viršūnių. — Anava!.. Ten vakarinė sužibo. Ji visada būna pirmoji. Knygose ją Venera vadina. —
Šūsnys pažvelgė per petį, primerkęs akį pažiūrėjo į išties dar šviesiame vakaro danguje aiškiai žibančią žvaigždę. — Kieno teisybė? — Paprastai paklausė jis.
— Kaip gali būt likimas lygus tam iš rūmų ir tam iš bakūžės? Ne šitas klausimas, Šūsny. Klausimas, koks skirtumas iš to . . . Klausimas, kas būna pirma ir kas svarbiau — žmogus ar likimas?
— Tai teisus jis?
— Ne tai sakiau. Klausimas, ar žvaigždės tą naktį vienuolika minučių po pirmos lėmė likimą gimstančiam, ar tą akimirką jau buvo likimas, kuris ieškojo žmogaus? Klausimas, ką tvėrė Dievas šeštąją dieną — Adomą ar pirmąjį nusidėjėlį.
— Ponaitis iš dvaro puto vogtu motinos pienu, o tas iš bakūžės žindo skuduran įrištą duoną, kol pasimirė ... Kur čia klausimas? . .

— Šis kur atėjo čia, Šūsny, — tarė lėtai, bet tvirtai Kadata, — šis ponaitis yra tas iš bakūžės.
— Šitas! . . — Šūsnys sušvokštė įtraukdamas orą, ir jo burna liko pravira.
— Taip. Šitas. Aš apžiūrėjau ir antrąjį vaiką tą rytą. Apžiūrėjau gal net nuodugniau, kaip naujagimį dvare. Vebrienės kūdikis turėjo apgamą po kaire pažastim, nedidelę, bet ryškią, šiaip vaikai buvo panašūs. Ir ji pati man įspūdį paliko tą rytą. Šiaip gi nuolankios būna tos moterys, bet ne ji. Išburkit laimę jam, sakė ji man, nes tokio kūdikio nėra ir nebus daugiau. O ką duosi man? Klausiau. Viską, sakė ji, viską už jo laimę, savo štai ranką ar širdį iš krūtinės. Maniau, kad po gimdymo ji dar karščiavo, aplamai buvau visai sumišęs. "Jis paveldės dvarą", tariau jai. Nežinau, ar pats tą galėjau tikėt, bet taip gi buvau išskaitęs. Nežinau, ar tikėjo ji, ji tik paspaudė man ranką, atsigulė ir užsimerkė. Aš išėjau.
/p>

Kai užsukau į dvarą po dviejų savaičių, nes bent tiek laiko reikia, kad ką išskaitytum iš kūdikio delno, ponios paliepta vaiką atnešė jau Vebrienė. Ji šypsojos man drąsiai į akis ir glaudė kūdikį prie savęs. Aš apžiūrėjau jį. Turėjo apgamą po kaire pažastim. Nedidelę, bet ryškią. —
— Dieve aukštybėse! Tikrai tas iš bakūžės — sušnibždėjo Šūsnys.
— Tikrai tas. Kaip ji tai padarė, nežinau. Greičiausiai tai įvyko tą pačią dieną. Gal kai ją pakvietė į dvarą, ji jau numanė kodėl. Gal pintinėj atsinešė savąjį. . . Kūdikis gi buvo atiduotas jai maitint. Nežinau. Bet, kaip sakiau, ne tai svarbu, nes lieka klausimas. . .
— Ir nesakei tu nieko? . .
— Kad jaučiau, jog ne man ką sakyti. Ne mano rankose tai. Paprašiau tik, kad tėvas jam lieptų pas mane ateiti dvidešimt penkerių suėjus.
— Nesakei jam dabarties! . .
— Nebuvo ką sakyt, Šūsny. Šito prieš tai nežinojau, nes . . .
— Dieve aukštybėse! Tad teisybė jų! — Šūsnys pakėlė akis į dangų. Žvaigždžių jau žiebės vis daugiau, ir aplinkui tirštėjo tamsa. — Tad mirė ponaitis, ir liko savas žmogus.
— Mirė žmogus, bet liko ponaitis, Šūsny. Ir liko klausimas. —
Šūsnys nuleido žvilgsnį. — Ne man tai suprast — tarė jis lėtai.
Abu nutilo ir gal užtai, kad nustojo taip įtemptai galvoję, pastebėjo, kaip visur aplink juos tvinsta vėlyvo vakaro garsai. Tankmėje suūbavo pelėda, lyg jai pritardamas kimiai šūktelėjo iš skynimų gužutis, iš dešinės, iš kairės, iš visų pusių, pradėjo kurkti varlės. Pirma pavieniui, ir dar galėjai atskirti varlės balsą, bet tuoj pritarė kitos, ir garsai liejos, augo ir kilo tarsi vientisas tvanas. Balų čia apylinkėje buvo daug, tad kai įsijungė visi jų gyventojai, atrodė, jog pati žemė virpa vientisu garsų bangavimu. Apie ausis vis įkyriau zvimbė uodai.
— Ale ir apniko šiąnakt... — uodų vai-kyt Šūsnys nė nebandė. Bergždžias tai būtų buvęs rankom mosakavimas. Prisėdo verčiau dar arčiau tebesmilkstančios stirtos. — O žinai . .. Pamislyjau aš . . . — tęsė jis lėtai. — Neužtenka, regis, keist tuos ponus, reik juos nubraukt iš viso ... —
— Ką ten sakai? . .
— Išmušt juos. Kad nebūtų ponų iš viso. .. Trumpam tarsi vėl aptilo naktis. Nuslūgo
banguojantis varlių dundėjimas, ir tik blausiai girdėjos perkūno oželio mekenimas.
— Niekus kalbi, Šūsny, — tvirtai tarė Kadata. — Pačius niekus.
— Mažne bus ir taip — sutiko Šūsnys. — Ar mano čia galvai? . . . Na, bet ir plyšoja tos varlės. . . Gal veselę kelia ... — užbaigė jis, ir naktį vėl užvaldė banguojantis varlių choras.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai