Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNŲJŲ TEATRO ATSIMINIMAMS GRĮŽTANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRA GUSTAITIENĖ   
Sentimentalus vakaras. Gal ir gyvenimo . . . Po nuostabių dienų. Po svarbių, reikšmingų ir — niekam nereikalingų darbų. Po šviesių vilčių žėrėjimo, entuziastingo veržimosi į priekį, kūry­binio džiaugsmo, nepasisekimų kančios ir pasku­tinio potvynio paskutinės bangos, suaižėjusios į baltą putą kranto smėlyje . . .

Sėdime su aktoriumi Juozu Palubinsku prie linguojančios žvakių liepsnos. Viskas — tolima praeitis. Ir tos elektros amžiuje nereikalingos žvakės, ir tie nereikalingi žodžiai. Viskas — seniai, labai seniai . . . Viskas nustojo prasmės ir ak­tualumo. O atsiminimai vis grįžta ir grįžta. Ir jam, ir man. Vis apie teatrą, vis apie jo gy­vuosius ir numirusius, apie iškilusius garbėn ir nuskendusius užmarštin, apie draugus ir netgi priešus. Net juokinga. Kartais tuos pabirusius vaizdus ir samprotavimus dar bandome suglausti lyg ir į kažkokią išvadą. Lyg ir į perspektyvą ateičiai...

— Nėra jokio reikalo nė galvoti dar apie kokio nors teatro kūrimą mūsų išeiviškajai visuo­menei. Neverta svajoti nė apie atskirą spektaklį. . . Tuščios žirnių ankšties lukštenimas . . . Trumpa­laikis savęs apgaudinėjimas . . . Nėra jokios atei­ties, — numoja ranka mano bičiulis.

— Na, o ar atsimeni, — sakau, — su kokiu temperatūros pakilimu kūrėme Kaune Jaunųjų Teatrą irgi be ateities? Per badą, nemigą, streikus ir "revoliucijas"... Nors daug anų dienų entu­ziastų jau amžinai atskyrė juoda uždanga, bet rezultatai vis tiek liko.

— Gal ir liko ... — ironiškai nusišypso Palubinskas. — Lietuvių Enciklopedijoje trisdešimt trims to teatro kūrėjams liko trisdešimt trijų eilučių paminėjimas, o išeivijoje — mudu čia, kažkur nuskendęs Edvardas Kaštaunas ir Chicagoje — Ona Petravičiūtė - Pankienė . . .

Bet mudviejų atsiminimai gyvėja. Vienas gimdamas iš kito ir vienas kitą vydamasis. Kaip ten Kauno valstybiniame dramos teatre susirikiavo dvi aktorių generacijos. Senųjų ir jaunųjų. O "seniausias" buvo gal tik 40 metų... Senieji — su "senu" patyrimu, su seniai teatro skelbimuose juodomis raidėmis išreklamuotais vardais, su kategorijomis, pastoviomis algomis ir nuosavais gerbėjais, o jaunieji — tik su švietimo ministerijos buhalterio liesa "malone", kuri būdavo išmokama būtinai bent savaite pavėluotai.

— Palauk! — pertraukia Palubinskas. — Nemažink atlyginimo! Tai dar ne viskas. Juk vienas kitas "senųjų" mums dar kartais tėviškai paplodavo per petį ir net pagirdavo: "Brolyti, girdi, gerai šį kartą man atnešei į sceną tacą. Po 50 metų galėsi puikiai vaidinti Hamletą". Be to, kartais teatro bufete užfundydavo ir taurelę. O jums, merginoms, primadona praeidama telkdavosi nusišypsoti ir. pro "nusipelnytą" savo gerbėjo gėlių puokštę ištiesusi ranką, visai draugiškai paglostydavo smakrelį. . . Irgi teikdama viltį... Ar tai ne atpildas?

— Žinoma, tai irgi teisybė. Senoji karta buvo po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi iš Rusijos teatrų ar skrajojančių grupių, kiti savo kilmę vedė net iš "Amerika pirtyje" spektaklio, o mes buvome — vietinės ir šviežios gamybos produktai. Taigi — visada "herojų" paunksmėje . . . Skirti vaidinti dviejų sakinių vaidmenis ar net stumdytis operos minioje masinėse scenose. Gal visada tokia yra "gizelio" dalia — laukti, kol numirs meisteris . . .

— Belaukdami būtume likę ir patys "meistrų" numarinti, — pastebi mano kolega. — Ir tik režisieriui Andriui Olekai - Žilinskui įsiviešpatavus, nuo 1929 metų prasidėjo tikras Lietuvos teatro atgimimas. Gali kai kam šis istorinis faktas nepatikti, bet nenuneigiama, kad tik su Žilinsko atsiradimu į mūsų "valstybinio kluono teatrą" atėjo Stanislavskio sistema, taigi ir gilus psichologinis vaidmens gvildenimas, studijinės pamokos, sistemingam aktoriaus paruošimui sudėtingi etiudai, priedo dar pakviesto įžymaus aktoriaus ir režisieriaus M. Čechovo kūrybinio darbo pavyzdys ir V. Solovjovos - Žilinskienės patarimai. Ir rezultatas — visą Kauną nustebinusieji spektakliai: V. Krėvės "Šarūnas", Šekspyro "Hamletas", Ch. Dickenso "Varpai" . . . Pats Balys Sruoga kartą išsireiškė: "Andriaus Olekos - Žilinsko laikotarpis — mūsų teatro didysis paradas".
— Paradas tai didelis, — sakau, — bet "pogrindinė veikla", nukreipta prieš Andrių Žilinską, buvo irgi nemaža. "Senieji" į studijines valandas numojo ranka. Gal rimtai domėjosi tik Henrikas Kačinskas. Michailo Čechovo atvykimas buvo palaikytas dar vieno ruso infiltravimu. Žilinską kai kurie "patriotiniai" valdininkai ėmė versti net iš pat šaknų. Pagaliau ir mes, vadinami jaunieji, paskutinę valandą prieš "Hamleto" spektaklį sustreikavome . . .

— Bet ne prieš Žilinską, o prieš ministeriją, kuri jauniesiems vis dar labai pavėluotai susiruoš-davo išmokėti algos ubagpinigius. Patsai Andrius Žilinskas ligi pat galo liko mums nepaliečiamas autoritetas ir, jei nori, — "tėvas ir mokytojas". Iš to besąlyginio juo pasitikėjimo vėliau gimė ir Jaunųjų Teatras. Deja, tik jo nepaprastai teigiamas poveikis visam Lietuvos dramos teatro menui net ligi šiol liko tinkamai nepanagrinėtas ir neįvertintas. Ta tema iki šiol negirdėjome nei monografijų, nei disertacijų. Tik vienas kitas straipsnelis . . .

Juozas Palubinskas lyg ir nusiminė ir susimąstė. Juk iš tikrųjų mūsų žalios jaunystės kūrinys ir žygis tarsi pamirštas . . . Teatras, kuris mus kone visam amžiui sujungė į bendrą giminystę, kuriame jaunieji aktoriai savo širdimis uždegė fakelą ir vėliau nešė jį nuo Klaipėdos ligi Vilniaus, nu-šviesdami senosios scenos tamsą. Na, gal aš kalbu perdaug moteriškai? Gal įvykius ir jų vertę kiek didinu? Bet ar ne Jaunųjų Teatras davė lietuvių dramai neužmirštamąjį režisierių ir aktorių Romualdą Juknevičių? Ar ne jis — režisierių ir aktorių Algirdą Jakševičių? Ir šį patį Juozą Palubinską, ir visą eilę kitų, vėliau išgarsinusių Vilniaus dramos teatrą?
Nenuostabu, kad mudviejų atsiminimuose vėlei tos dienos grįžta, tarsi vakarykščios. Atsimeni? . . Ar atsimeni? . . Kaip? . . Kada? . . Kur tai buvo?. . Kaip į sceną net teatro darbininkams buvo uždrausta įžengti su kepure?. . Kaip visi elgėmės tarsi bažnyčioje? . . Kaip kolektyvas alsavo bendra rimties nuotaika? . . Kaip repetuojant moterys turėjo nusiauti net ir batus su aukštais kulnimis? . .

Juozas Palubinskas atsimena kiek daugiau stambesnių "istorinių" faktų, nes tada jis stovėjo arčiau prie valdžios:
Tai buvo 1933 metų vasaros atostogų metu. Jaunųjų grupės seniūnas Romualdas Juknevičius ir Juozas Palubinskas vieną dieną gavo Andriaus Olekos - Žilinsko nurodymą per savaitę surankioti visus jo studijos jaunuosius aktorius, o kitų režisierių studijas baigusius atsirinksiąs jis pats. Visi suprato, kad turės įvykti kažkas nepaprasta. Ir visas tas įvairių mokyklų mišinys susirinko prancūzų atstovybės namuose. Visi jauni ir, sakykime, dar gražūs. Visi "apsinuodiję" menu ir svajonėse skrendantieji toliau, negu realybės sparnai neša. Rodos, trisdešimt trys, kaip tie 33 lietuviai, ištremti iš Vilniaus. Pagaliau, po pagraudenančios įžangos — ir pagrindinis šios "konferencijos" tikslas: steigiamas Jaunųjų Teatras! To teatro meno vadovu būsiąs pats Andrius Žilinskas, o technikinį personalą sudarys patys čia esantieji aktoriai. Teatras bus globojamas Lietuvių teatro draugijos, kurios branduolys — V. Krėvė - Mickevičius, Balys Sruoga, Pranas Skardžius, M. Dobužinskis, J. Karnavičius, St. Šilingas ir kiti įžymūs vardai ir žmonės.

Galima suprasti, koks apėmė visus entuziazmas! Tuos Valstybės teatro "nuskriaustuosius" ir "nužemintuosius". Ir tuos, kurie pro užkulisines Valstybės teatro duris dar niekada nebuvo nė įžengę . . .

Bet dar ir dabar Juozas Palubinskas kone pažodžiui atsimena ir Andriaus Žilinsko tuo momentu daugelį ir kiek nuliūdinusią sąlygą:
"Jeigu kuris turite kokį darbelį ar tarnybėlę, — teks jų atsisakyti, nes rytais vyks pamokos, kadangi reikia sulydyti visus į vieną Stanislavskio sistemą, o vakarais bus repeticijos. Jas kartais teks pradėti gal net po 12 valandos nakties Liaudies namuose".

Aišku, čia negalėjo būti jokios kalbos apie algas ar kategorijas. Taigi — turėsime būti gyvi tiktai "grynuoju menu" ... ir idealizmu.
Mane toji sąlyga nelabai gąsdino, nes buvau globojama revizoriaus dėdės ir minkštos širdies tetų, bet kai kuriems kitiems — teko tiesiogine prasme apsispręsti: už duoną, arba meną? Ir šiandien su pasigėrėjimu galima atsiminti, kad vis dėlto visi kolektyviai pasiryžome žengti į nežinią.

Pirmasis mūsų siekis — H. Beecher Stowe "Dėdės Tomo lūšnelė". Kai kuri spauda vėliau bandė prikibti, kad, negrų vergiją vaizduodami scenoje, skelbiame revoliucines idėjas. . . Bet mums ši inscenizacija glaudžiai lipo prie širdies. O ilgesnį laiką pusalkaniai intensyviai berepetuo-

"Dėdės Tomo lūšnelė". Iš kairės: Elyza — O. Juodytė, Džior — J. Palubinskas, Topsi — M. Skujeniekaitė.

dami, vis labiau ir labiau darėmės ir patys panašesni į Dėdės Tomo negrus. Gal dėl to paskui persekiojamos negriukės Topsi su motina susitikimo scena, kurioje ji prabyla: "Ir mama, ir duona. . .", buvo tokia nuoširdi ir jaudinanti, kad žiūrovams spaudė gerklę.

O tie istoriniai Liaudies namai Kauno senamiestyje! Čia kartais būdavo statomos visokių organizacijų pelno mėgėjų "tragedijos", kur prie mirštančio herojaus lovos armonika grodavo polką publikai labiau sugraudinti, Šančių "fakyrai" rijo kardus, vaikščiojo basi ant sudaužytų alaus butelių stiklų ir beveik pastoviai vaidino žydų teatras, dažniausiai operetę "Motke von Slabodke". Mūsų repeticijoms patalpos atitekdavo, išėjus paskutiniam ankstesnių įvykių žiūrovui ir sargui. O tada, nušlavę pašalin papirosų nuorūkas, saulėgrąžų lukštus ir krakmolinių saldainių popierėlius, pradėdavome savo šventą apeigą.

Nesijuokite, — mūsų darbas buvo tikrai šventas. Repeticijas pradėdavome Jurgio Karnavičiaus atrasta ar sukomponuota "Oželio" dainele, beveik giesme, kurios nuotaika turėjo apsemti visą kolektyvą. Visus dvasia ir kūnu sujungti scenoje kuriamam gyvenimui. Be jokio pašalinio žodžio ir netgi minties. Ligi visiško veikalo vaidmeny ir sukurtoje atmosferoje kasdieninio savęs praradimo. O Andrius Žilinskas buvo nepaprastai pastabus ir be kompromisų. Kam nesisekė, reikėjo prie meninės tiesos priartėti atitinkamais etiudais. Tik taip dirbant, vėliau toji "teatro magija" galėjo nutekėti per rampą į publikos širdis. Kartais net kietas ar pernelyg miesčioniškas.

Kaip nepanašu visa tai buvo į darbą Valstybės teatre, kitiems režisieriams vadovaujant! Kur draminin vaidmenin kartais įšokdavome tiesiai iš linksmo pasikikenimo užkulisyje. Kur kai kas režisieriui bandydavo paryškinti ne tiek vaidmens, kiek savo figūros "vertybes" . . .

Nepanaši į ankstesnes būdavo ir mūsų darbo dienos pabaiga, nes ji ateidavo apie 3 valandą nakties. Taigi aukštiems švietimo ministerijos pareigūnams, kasininkams, durų sargams ir mūsų būsimai publikai saldžiai miegant. Kartais tik prasigėręs pilietis mus, grįžtančius namo, pagarbiai praleisdavo, atsiremdamas į sieną, ar kiek pritildavo būrys "nakties dukrelių", kurios, rusiškai keikdamos, vidury gatvės tąsėsi už plaukų, nepasidalindamos vieno "kliento".

Ir mano bičiulis Juozas Palubinskas dabar plačiai nusišypso, tai atsimindamas. Ir ne tik tas smulkias anų dienų įvairenybes. Pasirodo, iki šios dienos jis išsaugojo ir buvusį iškabintą "Dėdės Tomo lūšnelės" vaidmenų, jų vaidintojų ir dublerių sąrašą. Kaip įdomu daugiau nei po 40 metų net su rašybos klaidomis jį vėl pasiskaityti:
"Dėdė Tomas — M. Chadaravičius ir A. Jakševičius; Tetulė Hloja — O. Petravičiūtė ir V. Bačiulytė; George — J. Palubinskas ir G. Velička; Elyza — O. Juodytė ir G. Kalinaitė; Topsi — M. Skujenekaitė; Ben — E. Kaštaunas; Mr. Shelby — A. Jakševičius; Mrs. Shelby — E. Pauliukonienė; Doris — O. Mažeikytė ir V. Sokaitė; Teisėjas Clyton — R. Juknevičius; Jo žmona Haryt — A. Zdanavičiūtė; Vergų pirkliai: Geli — J. Gustaitis; Wilkens — J. Grybauskas; Jerry —. A. Šimkūnas; Fany — K. Kymantaitė; Vergų prižiūrėtojai: Žambo — Zavadskis, Kvimbo
— V. Ivanauskas; Auklė — Mikėnaitė; Varžytynių bosas — B. Lukošius; Jo padėdėjas — P. Zulonas; Šerifas — J. Kalvaitis; Šerifo padėjėjas — J. Belevičius; Skelbimų klijuotojas — N. Nakas; Izmaylas — Rizvanavičius; Saliūno šeimininkė — A. Giedraitytė; Medvilnės plantacijose ir varžytynėse vergai, pirkliai, minia — O. Šauleckaitė, Z. Šauleckaitė, J. Kalvaitis, K. Siemaška, V. Sokaitė ir kt.
Pastatymas — A. O. Žilinsko. Asistentai — V. S. Žilinskienė ir R. Juknevičius. Dailininkas
— S. Ušinskas. Muzika — J. Karnavičiaus".
Ir norisi atsidūsėti: kur jie visi šiandieną? Vieni savo profesijoj iškilo, kiti sunyko, treti numirė ar gyvi mūsų minčiai nepasiekiami dingo . . .

O, kaip Palubinskas primena, — jie buvo visas Jaunųjų Teatras! Tie patys aktoriai sudarė ir techniškąjį personalą. Jie buvo siuvėjai, dailidės, rekvizitoriai, apšvietėjai, scenovaizdžio pakertėjai ir net grimo gamintojai. Taigi kiekvienas turėjo dar po antrą uždavinį ir jį privalėjo atlikti greitai ir tiksliai. Be mažiausios klaidos keisti dekoracijas, nešioti baldus, atitinkamon vieton padėti rekvizito reikmenis, reguliuoti scenos apšvietimą, kelti ar nuleisti uždangą ir, be to, dar tvarkyti teatro administracijos reikalus.

Ak, negalima užmiršti ir Stasio Ušinsko dekoracijų, kurios aniems laikams buvo tikra naujiena. Iš tiesų — jų beveik ir nebuvo: tik kiaurai permatomi rėmai . . . Sienas ir duris reikėjo taip apvaidinti, kad realistinį vaizdą mėgstantis žiūrovas patikėtų, jog tai tikrai yra durys ar siena. Patikėtų net tada, kai jis galėjo tuo pat metu matyti, kas dedasi lauke ir kambaryje. O tos nesamos sienos kartais skyrė ir greta vykstančių epizodų dvasinę atmosferą. Tam irgi reikėjo aktorių "meistriškumo".

Ir taip pagaliau atėjo lemiamojo 1933 metų gruodžio 13 diena, kurią ir šiandien mudu čia lyg ir iš naujo išgyvename.
Premjera. Tuose pačiuose Liaudies namuose, kuriuos mes patys pagrindinai iššlavėme, išmuilinome, išmazgojome, nurankiojome nuo salės karnizų voratinklius, nušluostėme nuo Tcėdžių dulkes.

Prieš uždangą pakeliant — visų susikaupimas nepaprastas. Kiekvienam atrodė, kad spektaklio pasisekimas ar pražūtis priklauso tik nuo jo vieno: kiek jis gerai atliks savo vaidmenį, kiek neiškris iš viso ansamblio, kiek toje ar kitoje scenoje sugebės perteikti bendros sąveikos dvasią. Režisierius Andrius Žilinskas dar kartą praėjo pro visus patikrindamas. Vienam pataisė grimą, kitam aprėdą, trečiam nusišypsojo, sumažindamas nervų įtampą ar tiesiai paralyžuojančią baimę. Ypač, kad mes žinojome, jog salėje sėdi ir vienas kitas Valstybės teatro mums iš anksto nedraugiškų "senųjų". Ir režisierių, nemėgusių Žilinsko. Ir ministerijos pareigūnų, iki tol nevertinusių mūsų visų.

Pakilo uždanga. Ir prasidėjo, galima sakyti, ne vaidinimas, o šventoji teatro meno auka. Su nepaprasta rimtimi nuo pradžios ligi galo. Ir pertraukų metu ligi paskutinio uždangos nuleidimo.

— Įvyko ne spektaklis, o sprogo mūsų jaunystės ugnies kamuolys, — sako dabar Juozas Palubinskas. — Publikos pilnutėlė salė, net pasieniais pristojusių, aplodismentai nesibaigiantieji, net šūkavimai, Kauno žiūrovams iki tol neįprasti, o gėlių — kaip dabar pas graborių, mirus saliūno savininkui ....
— Palauk! — pastebiu. — Juk uždangai nusileidus, Žilinskas įsakė jos nekelti, aktoriams neišeiti į sceną ir ne si lankstyti, o gėles liepė įteikti užkulisy ... Ar tai irgi ne naujiena? Tur būt, tuo norėta pabrėžti, kad mes vaidinome ne garbės medžioklei, o daug kilnesniam tikslui?

— "Dar jūsų laikas nepribrendo", pasakė tada Žilinskas, — prisimena čia mano draugas.
— Bet moralinis atlyginimas vis tiek buvo didelis, — bandau tuo praeities šviesuliu dar pasidžiaugti.

Ir tikrai. Repeticijų kambarin susinešėm gėles. Buvome prisigaminę savo liesoko užkandžio. Ir kažkokio skystimėlio. Mūsų tarpe susėdo Balys Sruoga, Vincas Krėvė, dailininkas M. Dobužinskis, Pranas Skardžius, Stasys Šilingas, inžinierius F. Vizbaras, muzikas J. Karnavičius, V. Solovjovą -Žilinskienė ir dar keli kitų mūsų rėmėjų ir pasisekimo linkėjusių. Patalpos menkos, vaišės varganos, bet nuotaika pakili, tarsi laimėjus Žalgirio mūšį. O ją vėliau dar pagerino spaudos recenzijos, bičiulių ir net mažai pažįstamų sveikinimai, kai kurių net ir per karštas entuziazmas. Atseit, jūsų jauno ir naujo žodžio jau seniai laukėme! Tik dirbkite toliau! Tik nepasiduokite nevilčiai! Tik nusispiaukite į visas kliūtis! Jaunystė — galybė! . .

— Teisybė tai teisybė, kaip dabar veikėjų prakalbose. Bet, deja, niekas nepaklausė, ką rytoj valgysime ir kur nakvosime? — įterpia šaldančią pastabą Palubinskas. — Po kelių spektaklių Kaune, nesulaukę "iš aukščiau" jokios materialinės paramos, išsileidome gastrolių, kartais toje pačioje vietoje ir tą pačią dieną vaidindami net po du kartu. Kad tiktai atmokėtume skolas . . . Na, ir kas iš to?

— Pasisekimas provincijoje buvo netgi didesnis negu Kaune, — taisau jo smunkančią nuotaiką.
— Taigi, taigi. O ar užmiršai? Kartais tuose gastroliniuose spektakliuose nebūdavo net kur persirengti, scena — penkių žingsnių gylio, be jokio užkulisio, tekdavo eiti nusigrimavusiems per kiemą ar daržus, o negrą vaidinusį grimuotą Kaštauną kažkoks gaspadorius būtų net primušęs ir atsivijo ligi salės durų ... Ir taip, kol po 34 spektaklių net apdriskome. Taigi. Ir kas iš to?

Aišku, Palubinsko tiesa. Materialinės paramos tikrai jokios. Bet mes, matyt, dar gyvi laikėmės iš publikos aplodismentų, gėlių ir sveikinimų bei dėkojimų, kurių buvo gyvas perteklius. Tur būt, tik dėl to pradėjome ruošti ir naują premjerą. Šį kartą jau kapitalinį veikalą — Balio Sruogos "Milžino paunksmę". Dramą, reikalaujančią didelio aktorių patyrimo, puošnių dekoracijų, istorinių kostiumų, erdvios scenos ir sudėtingų techniškų įrengimų. Bet šis pastatymas — turėjo būti smūgis Valstybės teatrui! Taip bent mes tyliai galvojome. Gal šitaip mąstė ir Andrius Žilinskas, ir Balys Sruoga, kurio šį veikalą kadaise premijos komisija buvo suktai atidėjusi į šalį. . .

— Deja, ir šį darbą pradėjome iš nepagrįsto jaunystės entuziazmo, — šiandien sako mano kolega. — Iš menininkų neribotos vaizduotės, kuri visada "numato" kelio gale belaukiančią pasakų karalaitę ... O atsimeni, į pagalbą atėjo tik keletas tų pačių profesorių, betgi jie iš savo algos negalėjo išlaikyti teatro. O skolos dar už "Dėdės Tomo lūšnelę" vis buvo neištrintos. Repetavome Preikštų namuose, Gedimino gatvė nr. 9, kur buvo ir pieninė. Taigi administracija aktoriams davė kuponėlių, už kuriuos toje pieninėje buvo galima gauti pusę litro pieno ir dvi ba-ronkas. Kartais tai būdavo net visos dienos maistas. Kai kurie aktoriai toje pačioje studijoje jau ir nakvodavo, nes nebebuvo pinigų išsinuomoti kambariui. Tiesa, kartais Juozas Grybauskas iš kažkur šiems benamiams dar sumedžiodavo duonos ir lašinių, ir tada tai jau būdavo tikros Velykos!

— Bet Velykos buvo ne tik lašinių užkandus, — bandau pagražinti šiuos jo nemalonius atsiminimus. — Velykos buvo ir pati numatoma "Milžino paunksmės" premjera. Veikalo su dideliais ir sudėtingo charakterio vaidmenimis, su istorinių laikų žvilgėjimu, spektaklio, kurio uždangą turėjome progą pakelti Valstybės teatro scenoje . . . Gal būt, pradėti naujuosius mūsų dramos teatro istorijos laikus . . .
Bet Juozas Palubinskas — skeptiškesnis. Jis vis atsimena tą mūsų tikrovinę žemę. Kaip kartą atėjęs blogoje nuotaikoj Žilinskas mums pareiškė: "Šiandien repeticijos nebus . . . Valstybės teatrui trūksta jaunimo . . . Nėra kam vaidinti mažų veidmenų . . . Nei minios . . ." Vadinas, kai kurie "mažieji", dar tenai prilaikomi, turėjo grįžti prie savo "tarnybinių pareigų". Be to, Valstybės teatras jau ėmė vilioti jaunuosius pas save, kur buvo žadamos jau garantuotos algos. Kai kurie neištvėrė ir nuėjo ten, kur gardžiai kvepėjo šviežia duona. Dėl to reikėjo dalinai keisti "Milžino paunksmės" sąstatą ir vėlei sugaišta daug laiko.

Žinoma, tai neišbraukiama tiesa. Sunkumų būta ir daugiau. Bet "Milžino paunksmės" premjera vis dėlto įvyko 1934 balandžio 1 dieną. Taip pat griausmingai plojant pilnutėlei Valstybės teatro salei. Gal ir ne visada už tobulą vaidybą . . . Kartais už mūsų jaunas pastangas ir ištvermę. Nenuneigsime, kad kai kuriems "Dėdės Tomo lūšnelės" jauniesiems "juodukams" sunku buvo nepriekaištingai įsikūnyti į Balio Sruogos Lietuvos didžiūnus, vaitus ir vaivadas ar vyskupus ir imperatorius. Bet buvo ištisų scenų ir tikrai meistriškų, mūsų išradingai sukurtų ir giliai jaudinančių. Tur būt, nė vėlesniais laikais niekas geriau nesuvaidino senelio "užkurio" Jogailos, kaip Romualdas Juknevičius, ir niekas gal ir Krokuvos vyskupo Zbignievo Olesnickio, kaip Algirdas Jakševičius. O paskutiniojo veiksmo Vytauto šermenų paveikslas, su chorinėmis maldomis, graudžia vargonų palyda, Jogailos nusižeminimo žodžiais, su Švitrigailos atgaila ir priesaika, — regis, atpirko visas mūsų pasitaikiusias klaidas ar pajėgos trūkumą, pateisino Andriaus Žilinsko sukauptą į mus pasitikėjimą, iškėlė dramos autorių ir uždangos nusileidimu užbaigė Jaunųjų Teatro auką meno deivei . . .

— Užbaigė ir patį mūsų Jaunųjų Teatrą, — į mano padrikai iš tolimosios praeities sugrįžusias svajas tyliai sukuždo mano gerųjų dienų draugas.
Teisybė. Užbaigė . . . Daug kas mūsų neramiame gyvenime užsibaigė kitaip, negu tikėjomės . . .

Ir šį atsiminimų vakarą vis labiau tįsta linguojanti žvakių liepsna, atsispindėdama tamsiame veidrody... Ir Juozas Palubinskas tame veidrody . . . Tas nepakartojamas Hejermanso "Vilties" žvejas Barendas, Ibseno "Noros" daktaras Rankas ir daugelis kitų prožektorių šviesoje pagimdytų asmenybių . . . Tamsiame veidrody ir mano moteriški vaidmenys . . . Tenai ir mūsų lietuviško teatro atgaivintojas Andrius Žilinskas, ne visai draugiškai iš savo krašto išlydėtas ir miręs išeivijoje — New Yorke . . .

Kažin, ar visa tai iš tikro buvo? . .

Ar buvome ir mes kadaise tokie neįveikiamai jauni? . .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai