BADMETIS

Juodos dėmės ant vaisių —

Amaras

ropoja sodais — bus tuščios pintinės

ir išdžiūvus burna —

Iškirsim vaismedžius, įdiegsim vaismedžius

Išrausim save.

Kokia puri žemė . . .

Spraksi dagilių sėklos,

apleistuose soduose —

spraksi smegenyse elektros mygtukai. . .

šviesu — tamsu — šviesu —

Raminančiai violetinė žemė ir skliautas —

taip žydi dagiliai prieš badmetį. . .

Užmirškim save.

Tamsu. Šviesu. Tamsu.

Skaudus judesys — erdvės nebėra . . .

violetinė migla.

Geluoniai žodžiai, vis tiek kokia kalba,

violetinėje migloje —

taip duria dagiliai prieš badmetį.

Išduokim save.

KAM?

Nerandu tavęs —

Neieškok manęs —

Bręsta dagilių sėklos,

ateinančiam badmečiui, violetiniame inkubatoriuje . . .

Žemė puri ir plokščia —

Kur mes pasislėpsime?

--------- Stiklo kalnas viduryje greitkelio,

akina saulėj, stulbina pilnaty . . .

suskilsim, sudušim

aštriom, tviskančiom šukėm--------------



Tu ir vėl pasakoj gyveni?

Aš turėčiau tavęs bijoti —

Aš turėjau tave palikti —

Nešauk,

nešauk, kad reikia sustoti —

pakelė žalia ir pilka,

pakelė pilna automobilių skeletų

ir pirmos žolės —

nutryptos, nutaškytos

pienių žiedais.

Pamojuok ranka,

palinguok galva.

Stiklo kalnas aukštėja,

slidėja ir mirtinas,

tik tave pasąmonėje —

Nutilk,

įsiklausyk, kaip ramiai kvėpuojam, kaip giliai mes kvėpuojam,

skelete ir pienės žiede —

Iš didelio, didelio debesio

ne lietus —

kruša,

gelianti, aštri —

kerta, kerta ir kerta —

Gerosios laumės veidas,

kuris saugoja tave,

iškapotas krušos

kaip raupų — gerosios laumės plaukai,

kurie dengia tave,

prisivėlę kruša,

lyg žvynais —



Iš didelio, juodo debesio

ne lietus —

kruša

iškapoja grubiom, vaikiškom raidėm žemę, —

B A D M E T IS

kaip bauginančioje reklamoje — nemylėk — negyvenk — nemylėk — Kokia patetiška tavoji laumė savo gerume.

---- Vėjo malūnas ciduryje greitkelio -

sukas paukščiai verpetu,

mala girnos tuščiai. . .

vėluojam — nesuspėsim — badausim —

greit pavirskim baisiom kaliausėm

ir išgąsdinkim paukščius,

girdi?-----------

Tu ir vėl vaikystės žaidimus žaidi?

Aš turėčiau tave mylėti,

aš turėjau tave nubausti —

Nešnabždėk,

nevirkauk, kad reikėjo joti —

paskutiniai žirgai seniai uždaryti

zoologijos sode.

Žalvarinėm žvaigždėm ir žvangučiais

išpuoštos kamanos

kaba palubėje

tik tavo pasąmonės

ir žvanga, ir spindi, ir žvanga —

Liaukis,

matai, kaip gerosios laumės veidas

seka ir saugo tave?

Jauti, kaip gerosios laumės

plaukai nuo vėjo ir paukščių dengia tave?

Juodos dėmės delnuose —

kaip galiu paliesti tave

ir mylėti?

Juodos dėmės ant lūpų —

kaip galiu prikalbint tave

laužui, kuris mus išganytų?

Juodos dėmės ant saulės —

raibsta galva . . .

O, kaip raibsta galva . . .

badmetis . . .

Badmetis —

Badmetis — viskas tapo valgoma:

vėjo malūnai, stiklo kalnai,

pienės, žolė pakelėje,

automobilių skeletai,

paukščių kaliausės,

beviltiškai raminanti

violetinė spalva

ir dagilių spraksančios sėklos — tamsu — tamsu — tamsu —
Badmetis —
viskas tapo valgoma,
viską baigiam praryti
bangžuvės žiotim,
slibino nasrais —
net gerosios laumės veido,
nei plaukų nebėra —
tik geliančiai sprangi kruša . . .
Badmetis —
viskas tapo valgoma —
Ir kodėl turėčiau išsaugot tave?