Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIAUDIES MENO ŠAKNYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė M. ALSEIKAITĖ-GIMBUTIENĖ   
Iki mūsų dienų Europos tautose išsilaikęs ir individualinio meno nenustelbtas liaudies menas pasižymi tam tikru savo tautiniu charakteriu ir iš senovės paveldėtais bendraisiais motyvais. Lietuviškasai liaudies menas Europos tautų tarpe savo tyrai išlaikyta senove, kaip ir aukštu meniškumo laipsniu, užima vieną iš pirmųjų vietų. Mūsų liaudies menas teikia bendroms liaudies meno studijoms nemaža medžiagos. Mums patiems to iš gilios praeities paveldėto, savo šaly ilgus amžius ugdyto ir į mūsų kraują įsisunkusio liaudies meno buvimas yra sunkiai beįvertinama brangenybė.

Mažne iki 20 amžiaus lietuvių liaudies menas gaivalingai reiškėsi savo senomis formomis. 20-sis amžius visokeriopa civilizacijos pažanga, savo mašinomis, revoliucionieriškomis pervartomis, nuostabiu tempu rauna praeities šaknis. Liaudies menas pasitraukia iš savo senojo, tikrojo gyvenimo. Mums lieka jį gerbti, mylėti ir pažinti, kad galėtume jį kultivuoti aukštesnėmis idėjomis individualiųjų menininkų pagalba. Didesni išaugame, jei nuo savo prigimties nenutolstame. Iš savo žemės syvų visa gilybe, spalvomis ir garsais išreiškia save Čiurlionis. Galdiko Jonyno parodos atidarymo metu Tūbingene vokiečių Kultusministerium atstovas apie Galdiko kūrybą šitaip pasisakė: Galdikas operuoja tokiomis spalvomis, kokiomis joks kito krašto tapytojas nerizikuoja. Tos – spalvos jūsų liaudies meno spalvos.

Pažinkime liaudies meną, kaip dainas, kalbą ar istoriją, pažinkime ne tik tiek, kiek akis džiaugiasi jį matant; liaudies meno biografijoje svarbu žinoti taip pat, kaip ir kada jis gimęs ir augęs.

Esame įpratę liaudies meną vertinti žodžiu „gražu“ — gražūs audiniai, juostos, stebuklingos mūsų koplytėlės! Liaudies menas tačiau savo pirminėje stadijoje nebuvo menas menui, tai nebuvo menininko darbas vien tik grožio sumetimais. Ir dėl to liaudies mene jieškome dar kažko daugiau.

Liaudies menui net griežčiau nei individualiniam galime pritaikyti formulę: mene atsispindi laikotarpio charakteris. Kokio laikotarpio dvasią atspindi liaudies menas? Tą laikotarpį galėtume pavadinti senove, siekiančia praeitį, tūkstančiais metų skaičiuojamą, ir kuri iki šiandien trunka primityviame kaime. Neapsakomas ūkininko dvasios konservatyvumas yra nuostabus. Protėviai per amžius vienodai mylėjo žemę, vienodai su gamta santykiavo, nežiūrint tūkstantmetį trukusios feodalinės sistemos, nežiūrint miestelėnų luomo iškilimo. Archaiško liaudies meno išsilaikymui turėjo didelės reikšmės lietuvių liaudies atsiribojimas nuo bajorų luomo. Kaimietis užsidarė sena vaga besirutuliojančiame savo gyvenime ir išvengė naujųjų amžių dideliu mastu nešamų kultūrinių bangų, kurios veikė aukštesniąją sferą. Šis atsiskyrimas ir vientiso pasaulio, skilimas į liaudies (= kaimo) ir neliaudies gyvenimą ypač pasireiškė nuo 16 amžiaus. Nors ir mūsų liaudis laikėsi nuošaliai, tačiau savo kiaute visiškai užsidaryti jai nebuvo lemta. Su krikščionybės įvedimu 14 amžiaus gale įvyksta pirmas stipresnis sukrėtimas mūsų protėvių dvasios gyvenime. Senasis dvasios pasaulis sujudo, tik ne iš pagrindų — paklibėjo, bet nesugriuvo. Išviršinės katalikybės priemonės (pvz. krikščioniškoji ikonografija) paveikė žmones, o vidinis nusiteikimas didesniu ar mažesniu mastu reiškėsi dar per ištisus 500 metų. Katalikybė pagonybę skaldė, dildė, į žmogaus pasaulėžiūrą įvedė daug naujų motyvų, naujos tematikos. Šiandieninė liaudies kultūra — medžio kamienas iš daugelio sluoksnių ir sluoksnelių sudarytas; nulupę krikščioniškuosius sluoksnius, rasime pagoniškąją šerdį: ir liaudies tikėjime, ir papročiuose, ir tautosakoje, ir liaudies mene. Liaudies meno pačiame pagrinde glūdi pagoniškoji pasaulėžiūra. Jei iš liaudies meno išimsime krikščioniškąją tematiką, pvz., šventųjų vaizdavimus (nors irgi su labai lietuviškais bruožais), liks pagoniškasis — archaiškasis liaudies menas, kurio šaknys ne istorinių laikų datomis nusakomos, jos giliai įsišaknijusios šimtmetiniuose ir tūkstantmetiniuose mūsų protėvių kultūros kloduose.

Archaiškajame liaudies mene sutinkame simbolinius ženklus, kuriuos, kalbininkų pritarimu, lietuviškai galėtume vadinti prasmenimis. Tam tikras įbrėžtas, nutapytas, išpjautas ar išaustas ženklas savo užuomazgoje nebuvo tai linijų žaismas ar atsitiktinis primityvaus žmogaus meninio sugebėjimo bandymas.

Primityvusis menas savo esme yra labai artimai susijęs su papročiais. Jų abiejų pirminė paskirtis beveik ta pati — religinė, bendrai charakterizuojant: šalinti demoniškąsias galias ir užsitikrinti gerbūvį, gyvenimo sėkmingumą. Gerbūvį sąlygoja visokeriopas vaisingumas, sėkmė, gyvybinių gamtos jėgų klestėjimas ir namie ir ūkyje. Primityvusis žmogus papročiais ir menu kovoja su mirtimi, su žiema, su visomis kliūtimis, trukdančiomis gyvybei klestėti. Senasis liaudies menas yra dinaminis, panašiai kaip ir paprotys ar šokis. Paprotys ir šokis yra prasmingas išorinis veiksmas, reiškiamas judesiu, primityvusis menas — prasmens įkūnijimas medžiagoje, pilnas magiškos galios.

Prisimindami paleolito meną turbūt sunkiai sau išsiaiškiname, kuriuo būdu žmogus prieš 10-tis tūkstančių metų galėjo sukurti tokias gyvas ir tikras bizonų, mamutų, laukinių arklių ir kt. gyvulių bei žmonių figūras ir ištisas scenas. Suprasti galime tik įsigyvenę į primityvaus žmogaus dvasią. Paleotinio meno tyrinėjimas rodo, jog urvinis žmogus urvų nišose gyvulių pavidalus tapęs tam, kad tuo savo veiksmu užsitikrintų medžiojamųjų gyvulių veisimąsi, natūralistiškai porines scenas ar nėščias pateles vaizduodamas; kad užsitikrintų medžioklės pasisekimą vaizduodamas gyvulį su į jį susmigusiomis strėlėmis. Kūrimas yra buvęs aukščiausias išgyvenimas ir magiškas veiksmas.

Vaizduojamojo meno primityvus žmogus nepažįsta, jo kūriniai jam tiek pat gyvi, kiek pats vaizduojamas objektas. Kai po paleolitinio meno ilgainiui Europos žmogus religinį ir meninį jausmą pradeda įkūnyti beveik tik simbolinėmis formomis (nuo naujojo akmens amžiaus ir žemdirbystės pradžios maždaug prieš 4000—4500 metų), geometrinės figūros tampa lyg „ieroglifais“, kuriuos išskaitę, pradedame suprasti senųjų laikų žmogaus pasaulėžiūrą, religiją. Geometriniai ornamentai pradedant nuo akutės, apskritimo, rato, svastikos ir baigiant sudėtingesnėmis apskritų ir kampuotų saulių — žvaigždžių, rozečių pavidalais, kurie ilgus amžius egzistavo ir liaudies mene išliko, yra ženklai kupini išgyvenimo bei jėgos. Paleolitinio medžiotojo menui būdinga: momentas, akimirksnis; žemdirbio menui jo santykis su amžinumu, su begalybe, kuri gali būti tik simboliais išreiškiama. Paleolitinio meno atstovas gyvai ir laisvai atkuria gamtos objektą, žemdirbys — stilizuotose formose įkūnija savo mintį, sąvoką. 4000 metų trukęs žemdirbio menas daugiau ar mažiau jungia natūralias ir abstraktines formas.

Ligi mūsų dienų išsilaikiusį archaiškąjį, ypač geometrinį liaudies meną sudaro šie komponentai:

1. pirminiai prasminiai ženklai — senieji motyvai, iš kartos į kartą per tūkstančius metų paveldėti ir

2. antrinės dekoratyvinės formos, stilizavimo priemonės, kurios kūrėsi įvairiais laikais tautos skonio diktuojamos, sudarydamos drauge tam tikrą stilių. Grynai su ieroglifų raštu liaudies meno, kaip ir iš viso meno, sutapdinti negalime. Jei paklaustume — ar prasmuo ar puošmena liaudies meno svarstyklėse atsvertų, lengvai atsakyti negalėtume, nes šie du meno elementai yra organiškai, neatskiriamai iš gilios praeities vienas su kitu suaugę. Pirminiai prasmenys vienok nyksta, užleisdami vietą dekoratyviniam elementui. Siame straipsnyje atkreipsime dėmesį į pačius pirminius ir prasminius motyvus, kurių prasmė ir kilmė aiškina liaudies meno šaknis.
Archaiškojo liaudies meno tematiką sudaro geometriniai, augaliniai bei gyvuliniai ornamentai ar drožiniai juostose, audiniuose, namuose, namų apyvokos daiktuose, koplytėlėse, kryžiuose.

Trumpame straipsnyje, negalint patiekti didesnio iliustracijų kiekio, tenka pasitenkinti žodinėmis apybraižomis. Meno formos, kaip spalvos ar garso, žodžiu apibūdinamos tyros esmės tačiau atskleisti nepajėgia. Prasmuo — sunkiai žodžiu nusakomas, nes jis labiau intuicijos pasauliui priklauso. Mūsų protėvis, tam tikrą ženklą piešdamas, daugiau jautė, nei galvojo. Jei ir pirminė tam tikro ženklo prasmė pamiršta, tas pats ženklas kartojamas ir toliau, pateisinant, jog „taip reikia“, „taip geriau“, nes taip darė tėvai ir tėvų tėvai. Konservatyvumas ir grožio supratimas — du seni ir neatskiriami draugai primityvioje bendruomenėje. Mūsų akims paprasti ženkleliai ar gyvulėliai liaudies menininkui turėjo daug daugiau reikšmės, negu kad nesuprantanti akis gali įžiūrėti.

1. Geometrinius ornamentus randame nuo pat primityviausių eglučių, kripučių, pinučių, ratukų, spiralių iki iš tų pačių pradų išsivysčiusių sudėtingesnių pavidalų. Ten, kur ornamentas nevaržomas audinio technikos, vyrauja lenkta linija, apskritimas. Audiniuose, juostose geometriniai motyvai yra kampuoti. Geometrinių ornamentų pagrindinis prasmuo yra ratas drauge su visais homologiniais (= artimos reikšmės ir formos) ženklais. Prasmės atžvilgiu į vieną vienumą galime jungti ratą įvairiausiame pavidale — keturiatipinį ar daugiatipinį apskritimą, skritulį, akutę, spiralę, svastiką, kryžių, puslankį, saulutę, žvaigždę ir taip pat keturkampį audiniuose. Rato prasmuo išreiškia kažką dinamišką, kas juda priekin, kas sukasi. Juo užkertamas kelias stagnacijai, palaikoma ir skatinama gyvybė. Rato prasmuo jungtinas su gamtos atsinaujinimo reikšme ir dangaus, kaip žemę vaisinančio reiškinio, reikšme gyvybei palaikyti. Ratas ir dangus geometriškai artimi kūnai. Primityvaus žmogaus įsivaizdavimu,, dangus sukasi aplink savo ašį, aplink poliarinę žvaigždę. Rato šeimos ornamentikoje akcentuojamas centras. Ir sudėtingesnėse rato, žvaigždės, rozetės kompozicijose formos simetriškai išsispinduliuoja, išsišakoja. Brūkšnelių ar taškučių eilės, pynutė, kriputė, dantukai tenka laikyti dekoratyviniu elementu, kurie labai glaudžiai santykiauja su rato kategorijos ženklais (taškais, akutėmis). Zigzagai, trikampiai labai dažnai neatskiriami nuo akučių (Pav. 1, 3, 8, 6).

Pav.1
Lietuvių liaudies meno geometrinės ornamentikos pavyzdžiai.





Pav.2
Neolito (prieš ca 4.000 metų) keramokos ornamentų pavyzdžiai.



Rato šeimos ženklai Europoje jau pradedami aptikti ant neolito keramikos dirbinių prieš ca. 2000—2500 m. pr. Kr. (Pav. 2). Koncentriniai ratai, saulės, spiralės savo žydėjimo periodą šiaurinėje Europoje išgyvena žalvario amžiuje (1800—500 m. pr. Kr.) Iš tų laikų išliko nuostabiai gražių žalvarinių dirbinių (Pav. 9). Per ištisus Lietuvos priešistorinius laikus akutė, ratukas, kartais svastika, saulutė, žvaigždutė, greta taškučių ar brūkšnelių eilučių, dominuoja, puošdami žalvarinius, sidabrinius papuošalus, (kabučių, seges, apyrankes, antkakles, smeigtukus, diržus „ir kt.) Pav. 11 ir plg. „Aidai“ Nr. 2, 1947, pav. 2, 3, 7. Mėnulio pavidalas mene pažįstamas Oriente jau prieš 4500 m., vėliau kartojasi per ilgus laikotarpius priešistoriniame Europos mene, ypatingai Pabaltijo krašte, lietuvių liaudies mene labai dažnai sutinkamas geležinėse koplytėlių viršūnėse. Pav. 4. Tai motyvas, kurį lengva metale įkūnyti. Kilminiu atžvilgiu priklauso, greičiausiai, tai pačiai, kaip ratas-skritulys, dangaus dinaminių prasmenų eilei.

Pav.3
Kryžiai. Radviliškio apyl.,Šiaulių apr.


Pav.4
Koplytstulpis. Utenos apyl.


Pav.5
Kryžius. Utenos apyl.




2. Augaliniai motyvai, kaip ir geometriniai, pasirodo liaudies mene tam tikra tvarka, tikslingai ir nekomplikuotai. Tai gaivalingas augalas — medis arba gėlė, kurie auga iš žemės, iš puodo, iš širdies. Šis liaudies meno augalas yra vadinamasai „gyvybės medis“, išreiškiąs savyje gyvybę gimdančios žemės galią, iš jos iškilusi vaisių. Jis aptinkamas ne tik lietuvių liaudies mene, bet beveik kiekvienos tautos liaudies mene; jis aptinkamas ne tik šiandieniniame liaudies mene, bet ir ankstyvais priešistoriniais laikais. Jo negalime atskirti nuo sen. testamento gyvybės medžio, nei nuo Oriente, nei nuo Viduržemio pajūrio priešindoeuropinėse kultūrose, Egipte vaizduojamųjų gyvybės medžių. Greta ratukų, saulučių ant molinių puodų jau nauj. akmens amžiuje pasirodo primityvios eglutės, kurios yra pati paprasčiausia medžio vaizdavimo forma. (Pav. 2.) Eglutės pavidalas atsikartoja keramikos dirbiniuose ar uolų įraižose per ištisus priešistorinius šimtmečius. Ant kraičio skrynių, varpsčių, namų čiukuro, durų, langinių ar ant antkapinių paminklų nutapyti ar išdrožti gyvybės medžiai ,ar šakos, dažniausiai esti trilapio, trišakio pavidalo, išsilapoję nuo 3 ligi 7 ar daugiau eilių, jie gajūs, sodrūs, dažnai pilni žiedų ar vaisių (Pav. 8, 7 d, 5). Medžio gėlės viršūnėje tupi paukštukas arba iš abiejų pusių po paukštį. Gyvastingai išlapojęs medis ar lelija auga tarp dviejų arklių, gaidžių ar kt. gyvulių galvų. (Pav. 7.) Mūsų liaudies mene augalo prasmeniui atstovauja dažniausiai gėlė, papročiuose jo atitikmuo yra verba, medžio šakelė, berželis. Saulutės ar rozetės pavidalo žiedai savo kilmės ir prasmės atžvilgiu priklauso labiau geometrinių ratų-žvaigždžių šeimai.

3. Gyvuliniams motyvams daugiausia atstovauja vadinamieji „žirgeliai“ ant namų stogų. Tai arkliukai, gaidžiai ar kt. paukštukai, ožiai, avinai, jaučio ragai. (Pav. 7.) Kitų tautų liaudies mene be šių minėtųjų dar dažnai sutinkami briedžių ir gulbių pavidalai. Šalia naminių gyvulių atskirą vaizduojamųjų gyvūnų grupę sudaro šliužai: žalčiai, rupūžės. (Pav. 5, 9.) Visi liaudies meno gyvuliai — gilios praeities paveldėjimas. Ne atsitiktinai jie puošia namų stogą, varpstes, audinius ar antkapinius paminklus. Ožys, jautis, arklys, gaidys — patys svarbiausieji gyvuliai aukoms, kurias protėviai per ilgus priešistorinius laikus ir bemaž iki 19 amžiaus praktikavo. Šie gyvuliai yra vyriškosios giminės ir priklauso dangaus dievybei. Nuo pat tų laikų, nuo kada šie gyvuliai mūsų krašte pradėti auginti, kaip naminiai gyvuliai, jie užėmė drauge ir svarbias pozicijas religiniame gyvenime. Žirgas, tas labiausiai paplitęs, poetinamas ir stilizuojamas dainose ir liaudies mene, mums žinomas nuo indoeuropiečių tautų susikūrimo laikų — nuo ca 2000 m. pr. Kr., kai jis ir religijoje pradėjo vaidinti vyraujantį vaidmenį šalia anksčiau priešindoeuropinių tautų dievinamo jaučio. Kiek indoeuropiečių tautų dvasiniam veidui išsivystyti vaidino senasis priešindoeuropinės kultūros substratas, rodo raguočio — jaučio ar ožio gerbimo išlikimas greta kitų liekanų, kaip pvz. matriarchalizmo pėdsakų. Dar 17 amžiaus gale Praetorius rašo apie lietuvių gerbiamą dievybę „baubi“ (= jautį). 14 amžiuje Kęstutis priesaikoje su vengrų karalium Liudviku aukoja jautį ir, gerbdamas raguotį, šlakstosi jo krauju. Ožys ligi mūsų dienų žinomas kaip Perkūno palydovas ir kaip jam aukojamas gyvulys. Gyvatė savo rolę religijoj vaidina jau priešindoeuropinėse tautose. Šių gyvulių gerbimo ir jų reikšmės religijoje kontinuitetą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų liudija Europos priešistorinis menas ir gyvi ar užrašyti liaudies papročiai. Nuo žalvario amžiaus ant tam tikrų kultui svarbių daiktų (pvz. šukų, skustuvų) ar uolų įraižose šiaurinėje Europoje greta raguočių, labiausiai aptinkamas arklio ir gulbės vaizdavimas.


Pav.6. Audiniai


Jei tie patys motyvai kartojasi per ištisus amžius, tad aišku, kad jiems atsirasti ir palaikyti turėjo būti vienodos priežastys, tas pats religinis galvojimas. Čia vėl galime prisiminti papročius, kurie, kaip, pvz. metų laikų papročiai, kasmet vis panašiai kartojasi per ilgus laikotarpius. Paprotys tik tada išnyksta, jei jo neberemia turinio prasmė, o forma nebesutampa su laiko dvasia. Prasmingieji motyvai liaudies mene nyksta, jei į juos ilgainiui vis mažiau magiškos galios įkūnijama, arba vystosi į tolimesnes tų pačių motyvų kombinacijas, konservatyvumo ir grožio sumetimų palaikomas.

Senieji liaudies meno elementai yra koordinuoti tam tikrai sistemai. Prasmenys nepasirodo vis kaskart kita tvarka, o tik ta pačia, dėsninga, ant tų pačių daiktų.
Liaudies meno ir priešistorinio meno simbolika savyje jungia du pasaulius: vyriškąjį ir moteriškąjį. Vieni ženklai priklauso vyriškajam gamtos principui, kiti — moteriškajam (Priešistorinio ir liaudies meno simbolikai tirti vieni iš svarbiausiųjų yra F.Adama van Scheltema darbai (Symbolik der germanischen Volker, 1941, Dic geistige Wieder-holung, 1937, Deutsche Volkskunst, 1938, Die Kunst unserer Vorzeit, 1936, ir kt.) Vyriškąją simboliką jis vadina „Saulės“ simbolika“, kurią mes per siaura sąvoka laikydami, norėtume išplėsti į „dangaus-dinamiškąją simboliką“.), vieni — dangui, kiti — žemei. Visa, kas susiję su dangumi, su oru, su saule, su ugnimi, priklauso vyriškajai sferai, visa, kas susiję su žeme ir su vandeniu, priklauso moteriškajai sferai. Iš žemės ir vandens gimsta gyvybė, kuri tačiau neįmanoma be vyriškojo prado stimuliavimo. Mūsų protėvis, šios pirminės ir labai natūralios bipoliarinės filosofijos atstovas, nepaliko pasaulio savais keliais eiti, jis jautėsi ugdąs gyvybę, jei dėjo, pvz., rato ženklus visur ten, kur primityvaus žmogaus galvojimu yra svarbu. Dualistinis principas nebuvo dangui ir žemei lyg dviem atskiriems daiktams pritaikintas, dualistiniu principu tapo padalinta visa matomoji žemiškoji būtis. Visi gamtos daiktai dangaus ir žemės vardu reprezentuoja pasaulį valdantį dualistinį principą. Mene vaizduojami pavidalai dėl to irgi yra vyriškieji arba moteriškieji, tarp kurių vyksta gyvas ir natūralus santykiavimas.

Pav. 7
Namų stovų žirgeliai: a) jaučio (ožio?) galva, ragai, paukštukai b) avinai c) gaidžiai d) arkliukai ir tarp jų augąs medelis. a, c, d - iš Maž. Lietuvos.


Vyriškiesiems prasmenims galėtume skirti apskritimą, ratą, svastiką ir kt. giminingus ir dinamiškus ženklus, o taip pat ir visus vyriškuosius gyvulius ir paukščius: jaučius, ožius, briedžius, arklius, gulbinus, gandrus, gaidžius (nei vištos, nei karvės liaudies mene nesutiksime!), kurie yra ne tik gaivalingi, vaisingumą skatinantieji gyviai, bet ir oro pranašai, turį kosmišką reikšmę visos gamtos gyvybės vystymuisi. Liaudies, tikėjime didžiausią vaidmenį vaidina baltas arklys, kaip ir baltas ar auksu žėrįs gaidys. Šviesi spalva — dangaus, oro spalva. Arklys žalvario amžiuje vaizduojamas, kaip traukiąs vežimu skritulį, greičiausiai kaip gamtos atsinaujinimo ar oro atmainos simbolį (Trundholm, Danija). Indijoje pati saulė įsivaizduojama arklio pavidale. Gaidys yra šviesos ir oro pranašas. Visi paukštukai priklauso dangui, o ne žemei. Ypatingai buvo pabrėžiama jaučio, ožio ir kt. gyvulių bei paukščių vaisingumo galia, kuri mūsų protėviui turėjo kosminę prasmę. Gandrai, gulbinai visai konkrečia forma atneša gyvybes — atneša vaikus. Šliužų esmėje irgi glūdi vaisingumo ir kartu atgimimo, atsinaujinimo, gajumo prasmė. Ši gyvių grupė pasižymi savo stipria gyvybine galia, ji stovi intymiai arčiausiai žemės.


Moteriškiesiems — žemės prasmenims priklauso augaliniai motyvai (išskyrus saulutes — rozetes). Tie gyvastingai išlapoję augalai, kupini gyvybės sulčių. Germanų sagose laša iš gyvybės medžio medus, o egiptiečių gyvybės medyje gyvenanti pieninga dievybė, nešanti gyvenimui visokeriopus vaisius. Lelija (ne tulpė) gerai pažįstama antikos pasaulyje ir jau prieš kelis tūkstančius metų Europos priešistoriniuose laikuose yra pasirinkta išsiskleidusiai gyvybei simbolizuoti. Ją puošia jos trišakas žiedas. Trišakis liaudies simbolikoje yra vaisingumo, atgimimo sinonimas, jis lyg jungia ir vyriškąjį ir moteriškąjį pradą, simbolizuodamas žemės jėgą — vaisių, (plg. mūsų margučių prasmenis, pav. 10).

Gyvybės medis supamas vyriškųjų simbolių — paukščių ar gyvulių galvų. (Pav. 7 d.) Šią kompoziją mes galime atsekti beveik visų tautų liaudies mene, ji pažįstama ir priešistoriniame mene (Š. Europoj ca. 1500 m. pr. Kr.). Moteriškasis pradmuo tarp jį supančių vyriškųjų yra pati centrinė, labiausiai kombinuota ir pilnutinė forma liaudies simbolikoje. Joje ryškiausiai sukoncentruotas simbolikos turinys. Palyginimui galėtume prisiminti Kalėdų eglutę, kuri savo prasme irgi yra panašus fenomenas, liaudyje ją puošia vyriškieji ženklai: pyraginiai arkliukai, gaidžiukai, ratukai.

Vyriškieji prasmenys ir jiems homologiniai ženklai ne tik stimuliuoja gerbūvį, jie kartu saugoja nuo viso pikta. Tai, kas skatina gyvybę, savaime kovoja su blogiu, su mirtimi. Jie gina nuo demoniškųjų galių, nuo pikto, užkerinčio žvilgsnio, nuo priešų žmonių ir gyvulių pavidale, jie turi gydomosios jėgos, apsaugoja nuo ligų, marų, nelaimių. Ir dėl to tad tie ženklai labai reikalingi ant namų stogo, kur jie turi užtikrinti visą namų gerbūvį, jie reikalingi ant jaunosios kėdės ar jaunųjų lovos, kad užtikrintų laimingą-vaisingą gyvenimą, jie reikalingi ant varpsčių ar staklių, kad būtų nesutrukdomai verpiamas ar audžiamas žmogaus likimo siūlas. Verpimas ir audimas iš gilios senovės yra siejamas su žmogaus likimo audimu ir verpimu. Ir lietuvių yra pažįstama Verpėja — likimo deivė.

Liaudies menas, kaip ir kitos protėvių dvasinio palikimo šakos, yra užkonservavęs protėvių pažiūras į gyvenimą, jų „g y v a t o s f i l o s o f i j ą“, dinaminę, nenutrūkstamai gyvybę skatinančią, visais būdais su mirtimi ir blogiu kovojančią. Ji reiškiasi labai natūralia gamtine religija, kurios pagrindinė mintis buvo ta, kad visa būtis pagrįsta tuo, jog dangaus dievybė kosmine prasme vaisina motiną — žemę, pasauliui gyvybę teikiančią.

Primityviojo meno bendrasis turinys tam tikro kultūrinio laipsnio tautose, ypač giminingose, kartojasi per ištisas generacijas. Tas pačias prasmenų kategorijas randame ne tik šiaurinės Europos tautose proistoriniais ir istoriniais laikais, bet ir, pvz., graikų vad. geometrinio meno laikotarpyje, ar, jei dar giliau į praeitį (= 2000-300 m. pr. Kr.) leistis norėtume, — Kretos-Mikėnų kultūroje, hetitų kultūroje, Persijoje, Mezopotamijoje. Oriento bei Antikos mene taip pat dėsningai pasirodo ratai, kryžiai, svastikos, saulutės-rozetės, žvaigždės, mėnuliai, paukščiai, jaučiai, ožiai, briedžiai, arkliai, kaip ir trišakiai, trilapiai. Šios simbolikos pradmenų tenka jieškoti žemdirbystės-gyvulininkystės užuomazgos laikotarpyje ir su jomis susijusiame religiniame laipsnyje. Kol dangus — oras — griausmas buvo dar nesuantropomorfintas galingas — dieviškas gamtos reiškinys,“ jo prasmenys žemės pasaulyje buvo jautis, ožys, kirvis, su kuriais artimai santykiauja visi minėtieji vyriškosios sferos ženklai. Tie prasmenys gyvi išliko ten, kur gamtos jėgų suantropomorfinimas nebuvo toli pažengęs. Mūsų protėvių žemėje gamtos jėgų įdvasinimas labai stipriai išlikęs, dievybių antropomorfinimas — visai blankus. Pietuose, pvz. pas graikus ar romėnus; minėtieji prasmenys pasiliko suantropomorfintos dangaus dievybės atributais.

Mūsų praeities dvasinis gyvenimas nuosekliai, be didelių perversmų per amžius vystėsi. Religinis ir drauge meninis nusiteikimas buvo iš seno tiek stipriai įsišaknijęs, jog išsilaikė iki mūsų dienų, nors ir daugelis liaudies meno prasmenų jau yra praradę savo turinį ir dekoratyvinis elementas daugiau sveria. Išlikę pirminės prasmės ženklai yra lyg tie archaiški lietuvių kalbos žodžiai, kuriuos mokslas taip brangina, nes jie padeda atstatyti senųjų laikų kalbos lytis. Liaudies menas — moksliniu atžvilgiu lig šiol mažai tetyrinėta sritis, nes daugiausia vis būdavo skelbiami atskirų kraštų liaudies meno albumėliai. Tik visai paskutiniuoju metu labiau imta domėtis priešistorinio ir dabartinio liaudies meno simbolika. Pastebėta, kad simbolika yra labai svarbus raktas daugeliui klausimų išaiškinti, protėvių dvasiniam gyvenimui atkurti. Jį atkuria pirminę religiją, bent jos tam tikrą apatinį sluoksnį, kurį supratus, lengviau atstatyti ir vėliau išsivysčiusias komplikuotesnes religijos formas. Iš medžiagos skelbimo bežengiančiam, jei taip galėtume pavadinti, lyginamojo primityvaus meno tyrinėjimui lietuviškasai liaudies menas vaidins vieną iš svarbiausiųjų vaidmenų, nes jame. kaip ir lietuviškame žodyje ar paprotyje, gyvame kūne konservatyviai išliko gilios praeities pirminio turinio palikimas.


Kaip kiekviena jauna mokslo sritis, taip ir simbolikos tyrinėjimas, greitai užsikaria įvairias teorijas. Pvz. tam tikri prasmenys perdaug griežtai susiejami su kuriais nors daiktais, dangaus kūnais įr kt. Labiausiai šiandien paplitusi yra saulinė teorija, kuri kiekviename rate, žvaigždėj, spiralėj ir tt. mato pačią saulę. Tačiau, jei ir turime aiškiai nupieštą saulutę, nereiškia, jog ji, pvz. ant margučio, daiktiškai vaizduoja saulę, kaip kad mokyklos vaikų priešiniuose. Liaudies meno saulutė — beveik judantis kūnas, pilnas šilumos, energijos, atsinaujinančios gyvybės, budinantis ir skatinantis gyvybę klestėti. Liaudies menas yra toli nuo kopijuojamojo meno. Tai religinio išgyvenimo išraiška. Religinis, tiesiog gyvybinis reikalas vertė intuityviai, spontaniškai sudėstyti prasmenis kur tik reikia ir kur tik galima, įvilkus juos į grožio jausmo diktuojamus pavidalus. Prasmens apvalkalai, meniškoji forma mūsų protėvių yra tokio aukšto lygio, kaip reta kur, kad ir labai objektyviai išsireikšti norėtume. Formų įvairumu, grakštumu ir neperkrovimu mūsų menas skyrėsi iš kitų per porą tūkstančių metų.


Liaudies menas įvairiose tautose yra vienaip ar kitaip išsivystęs, savo raidoje įsigijęs kai kurių naujų elementų, per šimtus ir tūkstančius metų yra padaręs viena ar kita kryptimi didesnius ar mažesnius šuolius. Ir šiandien, norėdami suvokti jo prasmę, turime jieškoti jame glūdinčios vienybės, turime jieškoti atskirus liaudies meno elementus cementuojančio pirminio, pagrindinio, apatinio sluoksnio. Tik tas pirminis klodas, pirminė prasmė leidžia suprasti liaudies meno esmę. Tą pačią modernaus mąstymo kryptį tenka sekti meno tyrinėjime, kaip ir bendrojoje filosofijoje (plg.. Jasperso posakį: „Ueber alle Sprūnge hinweg die Einheit Voraussetzung und Aufgabe des Erkennens bleibt“).

*

Pabaigai prisiminkime lietuvišką koplytėlę ar kryžių. Pav. 3, 4, 5. (Plačiau apie juos rašysime vėliau, nes jie reikalauja ne tik atskiro straipsnio, bet ir tinkamos monografijos.) 1925 m. italas Caglio juos apibūdino kaip „pirmapradžius, instinktyvius kūrinius, kurių gaiviąja srove, trykštančia iš tamsiųjų ir nuoširdžiųjų liaudies genialumo gelmių, malonu pasidžiaugti. Lietuvių mediniai kryžiai savo esminiu pradu yra tipingiausias liaudies meno reiškinys Europoje“. 20 amžiaus pradžioje mūsų senovės tyrinėtojas Sukevičius yra rašęs, jog mūsų koplytėlės įgalina mus pažinti visą pirmykštį charakterį, tartum gintare suakmenėjusios vabzdžių liekanos. Koplytėlėse ir kryžiuose gilią senovę siekiantieji motyvai: ir žalčiai, ir rupūžės kojos, ir paukštukai, ir tas nepakentimas pliko kryžiaus, ir užpildymas kryžmos spinduliais, kol gaunamas saulės – dinaminio rato pavidalas, ir skambalėliai, ir pats ornamentas — ne, tai ne suakmenėjusios liekanos, o atsikartojanti išpažintis kaskart atsinaujinančiame, gyvame kūne nuo savo žemės neatsiskiriančios sielos. Kai kapų tyloje, vėjui šiurenant, skamba skambalėliai, gyviesiems ramiau; žvagutis saugoja nuo viso pikto ir dabar ir mažne per ištisus pora tūkstančių metų. Ratas, saulė, gyvūnėliai akcentuoja gyvybę, kad būtų išjungtas iš vėžių mirties triumfas.

Vienintelė šalis Europoje toji „Kryžių Lietuva“, tartum prisėta koplytėlių ir kryžių. Dar 19-jo amžiaus pirmoje pusėje Žemaičiuose esą buvę tiek daug koplytstulpių, jog tarpas tarp vieno ir kito nesiekęs kai kur. daugiau kaip 10 metrų! Ar tai perdėta, ar ne, bet pagal kruopščią Igno Končiaus kryžių statistiką prieš 15—20 metų, 1 km priskaičiuojama apie 20-tį. Šie paminklai buvo statomi ne vien tik kapuose ir ne vien tik mirties proga. Jie buvo statomi ir kaip auka už Dievo malonę prie namų, pakelėse, ties šventomis vietomis, šventais šaltinėliais. Jų pirminis pavidalas greičiausiai yra buvęs natūralus stulpas, medžio kamienas. Lig šiol vis dar niekas nesusidomėjo, iš kur ir kada mūsų krašte atsirado toji stulpų statymo „manija“? Manding šis stulpų statymo reiškinys veda mus, galimas dalykas, į laikus, siekiančius beveik 5000 metų atgal, į vadinamuosius megalitinės (priešindoeuropinės) kultūros laikus. Megalitinė kultūra būdinga savo akmeniniais paminklais, menhirais.


Egipto piramidės, obeliskai jiems giminingi. Panašios stulpų statymo „manijos“ buvo sutinkamos ligi mūsų laikų gyvose megalitinio kultūros laipsnio primityviose tautose (Indijoj, Madagaskare, Indonezijoj), kur neakmeningose vietose vietoje akmeninių buvo statomi mediniai paminklai. Mūsų krašte per amžius paminklams statyti greičiausiai buvo vartojamas tik medis. Lietuviškasis koplytstulpis, išsiaiškinęs, kada jis gimęs, gal atsistos šalia garsiojo akmeninio menhiro, šalia monumentalios piramidės, kaip senųjų gadynių palikimas, Uik ne sustingusiame akmens, bet nuolatos atsinaujinančiame pavidale, išplaukiančiame iš jautrios, religingos, grožį mylinčios poetinės sielos.

Koplytėlių mene mes matome, kaip savosios žemės syvai palaiko gaivalingą lietuvio meninį jausmą. Koplytėlėse ir kryžiuose savo meniniam sugebėjimui lietuvis leidžia išsikeroti į gražiausią augalą, kuris yra labai turtingas sielos liudininkas, panašiai kaip ir lietuviška daina. Liaudies menas yra dar labiau už dainą prie savosios žemės prisirišęs, nuo religinio jausmo neatskiriamas ir dėl to taip ryškiai senovę užkonservavęs.


Pav.11
Lietuvių priešistorinių laikų papuošalai iš III-IV amžiaus. Kairėje: Diržo apkalas, Tirkšliai, Mažeikių aps. Viduryje: Kabutis. Rūdaičiai, Kretingos vls. Dešinėje: Segė. Upytė, Panevėžio aps.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai