Pro atvirą langą vidun siūbtelia vėlybo vakaro vėsuma. Kai kur jau spinkso viena kata žvaigždė.
Tolimam padangės pakrašty, ties senuoju beržu, dar baugiai šmėkšo aiškiai raudono skliauto ruoželis.
Tėviškės sodo senos obelys budėdamos tyli, bet ta tyla kupina paslaptingos kalbos, kuri be žodžių sklinda aplinkui ir skverbiasi lig pat širdies gelmių. — Kostai... tu toks keistas ir neramus, — vos girdimai prataria sesuo, ir jos šešėlis ties lango briauna nežymiai sujuda. — Parvažiuodavai visada linksmas ir gyvas, kaip tikras studentas... Mus visus išjudindavai... O šįkart — visai nebe tas... — Taip. Aš šįkart — ir ne gyvas ir ne linksmas... — kažkokiu drumstu, lyg apsivėlusiu balsu šiurkščiai pertaria brolis, nė nepasisukdamas į jos pusę — jo žvilgsnis tartum prigijęs prie to mažo padangės ruoželio, kur ties beržu baugiai raudonuoja. — Su manim... tu gali būti... draugiškas ir atviras..., - maldaujamas žodis, toks švelnus ir geras, paliečia jo ausį, ir jam darosi beveik gėda savo atkaklaus šiurkštumo. Ir sąmonėje lyg pamažu kažkas tirpsta ir ima šilta mintimi sruventi, rodos, kas būtų ten pūstelėjęs siaurą šilimos šuorą. Kostas jaučia, kad Julija, vyriausioji sesuo, po mamos mirties jam, jaunėliui, pagrandukui — kaip tikra motina. Su ja viską galima kalbėti, net ir apie savo silpnybes ar nuodėmes.
Vėlybo vakaro tamsa atpalaiduoja trapius jaunuolio nervus, o tas tolimas aiškios šviesos ruoželis — tartum masina išlieti iš savęs visas drumzles ir nuosėdas, kurių tiek prisirinko per paskutines savaites ir kurios dabar taip slogina širdį bei plaučius — beveik darosi tvanku alsuoti. Bet kad — tai yra toki niekai, tokios kvailystės, jog sunku ir žodžiu žmogui išreikšti. Ir jis netveria pykčiu, kad toki jaunuoliški monai, toki tušti — neapčiuopiami ir neapsakomi dalykai, o turi šitaip apsunkinti sielą, kad darosi — tartum jau toliau gyventi nebepajėgtume!. Pagaliau prasiveria jo lūpos: — Žinai, Jule, aš tau trumpai galiu pasakyti: ji mane paliko... Ir blogiausia, kad lig šiol niekaip negaliu suprasti — kodėl? — Grožvylė...? — Taip. Atmeni, praeitą kartą, kai buvau pas tave parvažiavęs visai savaitei, jos paveikslas — linksma apskritaveidė, šviesplaukė — buvo ant mano staliuko!.. — Bet laiškų tu iš jos tada nesulaukei? — atsargus klausimas vos girdėti iš tamsos. — Taip, — truputį susidrumsčia ir lūžta jo balsas. — Bet... ji ir nebuvo žadėjusi... Ji laiškų niekam nerašo... Toks jos būdas... Zinai, dabar tokiem dalykam nėra laiko, ypač — Laisvės Alėjoj gyvenant... — Argi tu ją,... taip labai... branginai, kad — negali pamiršti? — Aš ir pats nežinau... Negi gali tokius dalykus suprasti... Blogiausia, kad viskas lig šiol taip visiškai neaišku... — Greičiausia ji — tik pažaidė su tavim, — sesers žodis toks lengvas ir paprastas, ir Kostas galvoja, kad ji vistiek nieko čia nesuvokia. Jis vėl tylom ilgai žiūri į tamsų nakties tolį ir nieko ten daugiau nebemato, kaip tik tą rausvą dangaus ruoželį, kuris taip baugiai blyksi padangės pakrašty. Bet vistiek — Julija yra vienintelis jam tikrai artimas žmogus, patikimesnis ir ištikimesnis už kiekvieną draugą. Jis vėl prabyla, tik dabar jo žodžiai yra lyg šnabždėjimas ar mąstymas pusbalsiu — tai kalbėjimas su pačiu savim. — Aš ją kartą paklausiau: ar tu, Grožvylė, mane myli — tikrai? Sakyk, ar tikrai — taip, kaip aš?
Ir, įsivaizduok, ji man tada nieko — ničnieko ne-v pasakė, tik prajuko tokiu saldžiu, tokiu viliojamu juoku ir taip atvirai, taip nuoširdžiai žiūrėjo tiesiog į akis, kad aš — supratau kaip teigiamą atsakymą... Dar pagalvojau, kad mergaitei gal iš tikro nebuvo drąsu ir nepritiko ištarti tą žodį...
Aš ją tada sučiupau į glėbį ir išbučiavau visą veidą. Mes abu juokėmės ir buvom, rodos, tikrai laimingi... Rodos, negalėjo būti jokio abejojimo...
Kitą sykį aš jai vėl sakau: ar tau patinka rimti vyrai? O ji man: — Tu, Kostai, toks rimtas, kaip liūtas, kaip debesis, kaip vidurnaktis... — ir kad pasileis vėl juoktis tuo atviru, saldžiai viliojamu juoku... O skruostuose duobutės tik virpa, akys tik žvilga... Aš turbūt ją ir įsimylėjau — vien dėl jos to stebuklingai gundomo juoko. Kai kiti žmonės juokiasi, tai lyg prasišviečia kokios patyčios, lyg ironija arba koks išdidumas, rodos, tave tuo juoku žemyn stumia... — Aš sakau, Jule, — dabar jis vėl lyg atitoksta iš savo svajonių vizijos ir visu kūnu pasitraukia atgal iš lango, o sesers šešėlis jau visiškai išnykęs nakties tamsoje, ir ji sėdi tyliai, nejudomai. Aš tau galiu prisiekti, kad nieką kitą nemačiau taip mielai, taip viliojamai juokiantis, kaip — šitą savo mergaitę... Ne, tu negali įsivaizduoti — gaila, tu jos niekad nematei... Taip atvirai, taip saldžiai juoktis — tai lyg stebuklas, lyg sidabrinė pasaka.
Ir dabar tebematau: rausvuose skruostuose duobutės virpčioja, šviesmėlynės akys žvilga, o palei ausis geltonos garbanėlės, kaip skambaliukai švytuoja... O visas veidas, visas jos įeinąs kūnas — taip kupinai ir taip nesuvaldomai juokiasi, kad — ir aš nesusilaikydavau...
Taip baigdavosi visi mūsų pasikalbėjimai, visi mano paklausimai ir ypač — jos atsakymai...
Žinoma, tada visi jos žodžiai buvo man labai aiškūs ir todėl kupini džiaugsmo, nors šiandien — kažkodėl aš neatsimenu nė vieno jos žodžio, už kurio galėčiau bent kiek užsikabinti...
Vieną kartą Linksmakalnio pašlaitėje — mes sėdėjom pievoje, ir ji kažką raizgė iš žalių smilgų — aš, įsisvajojęs į ribuliuojantį Nemuną, sakau: — Žinai, Grožvyle, keliaukim ir mudu per visą gyvenimą šitaip, kaip šitas vanduo — tiesiog tolyn ir tolyn be pertraukos — už akmenuko ar žolės užkliūnant ir vėl tuoj atsipalaiduojant, į šalis pavinguriuojant, tai greitėjant, tai vėl lėtėjant, be vis — tolyn, tolyn... Ji pagavo mano žodžius: — ...tolyn, tolyn — be pertraukos — per žoles, per akmenis — per tiltus, per laivus, per stogus, per bokštus — šimtus, milijonus, milijardus metų- — tolyn, tolyn... ir ji ėmė taip gaivališkai juoktis, kad net smilgos pabiro iš rankų, net akys užsitvenkė... O skruostuose duobutės tik virpa, praviri dantukai tik švyturiuoja... Ir vėl aš nesupratau, ar ji man taip širdingai pritaria, ar gal tik — tyčiojasi... Tiesą sakant, aš neturėjau laiko galvoti nei abejoti — juk tada buvo visiškai aišku, ir viskas man kėlė tik džiaugsmą... Iš viso mylėdamas žmogus negali nieko samprotauti, nes tiktai sūpuojies, banguojies, lyg dienovidžio apypietės valandą, savo laimės srovėje... Tik vėliau, kai pasižiūri iš tolo, ima darytis aišku, kad ir tada, tais aklo smagumo momentais, buvo daug miglotų ir labai neaiškių dalykų... Ji taip vaikščiojo su manim po vingiuotas panemunes, po ąžuolynus. Kopdavome į kalvas — jų tiek gausu gražiose Kauno apylinkėse — į krūmuotų gūburių viršūnes, ir ten, atsisėdą, ant kelmo ar palūžusio stuobrio, svajodavom, dairydamiesi aplinkui t žalias atkalnes, įvairiausiais atspalviais vilnijančias, į sraunius takelius, kurie dingsta kalvų pakriaušėse, ir — į dangų, kur bėga lenktynių lengvi debesėliai, pamažu sklaidydamiesi, lyg pūkų pluošteliai...
Vieną dieną sutikau Grožvylę su savo pažįstamu kolega einant į kavinę. — Einam kartu... Pašoksim tango... Tu toks paslaugus šokiką... — ir jos juokas, kaip vario varpelių sutartinė, vėl suskambėjo Laisvės Alėjos vidury, o diena buvo linksmai saulėta, ir aplinkui žingsniavo žmonės, šventadieniškai apsirengę.
Bet tą, kartą man lyg per sąnarius kažkas smilktelėjo, lyg šiurpulys širdį nupurtė. Ne tik ji, bet ir jis, tas jos partneris, mano geras pažįstamas, juokėsi ir rodė savo plačius dantis. Man tapo lyg nejauku — ar tik nesityčioja juodu iš manęs? Aš, žinoma, tada leidau eiti į šokius juodviem dviese... Paskui dar nevieną kartą — pas ją rasdavau linksmų draugų, arba ji ėjo su kuo nors į kiną ar šokius.
Ir nors ji niekad manęs nepastūmė šalin žvilgsniu anei žodžiu — visada širdingai juokėsi ir kalbino į draugystę — mano galvoj keistai susikryžiuodavo mintys, o širdyje lyg ledas imdavo graužtis... Aš palikdavau staiga visus ir nueidavau priešinga linkme — kad kur nors vienumoj, kaktą saujomis suspaudęs, ištūnočiau valandas, juodo nuopuolio sklidinas... Taip ir prasidėjo mano sielvartas — neapsakomas, neaprėpiamas, neišmatuojamas... Maniau,- sudegsiu, virte suvirsiu, lyg plienas pragaro krosnyje... Tapau šešėlis, ne žmogus, nes nieko negalėjau veikti, nieko galvoti. Tik jos veidas — su besijuokiančiom duobutėm skruostuose ir nuostabiai žvilgančiom akim — tik tas vienintelis vaizdas užpildė mano visą sąmonę ir kraują... Aš galėdavau kiauras valandas ištįsoti savo minkštasuoly, buką žvilgsnį į lubas įrėmęs ir — nieko nematydamas... Ir šnabždėdavau jos vardą — o gal aš jį girdėjau aplink save iš visų pusių šnabždant: Grožvylė... Grožvylė...
Ir man iš visų pašalių staiga atsiliepdavo jos juokas — švelnus ir minkštas, saldžiai viliojantis, tartum gyvų varpelių juokas... Kosto kalba — ne kalba, o tik nakties šešėlių šnabždėjimas, tik beržo nuleistų šakų šlamenimas — nutrūksta ir susigeria tylioje tamsoje. Tolimam dangaus pakraštėlyje užgęsta ir tas šviesus rausvumo ruoželis, kuris buvo pritraukęs jo akį. Ir jis žemyn nuleidžia galvą, abiem rankom paremdamas galvą. — Taip tu nieko iš jos aiškesnio ir nesužinojai? — pusšnabždomis klustelia sesuo, tartum viliodama jį išsikalbėti ligi galo. — O, kalbėjomės dar... Bet kas iš to! — atsidūsta studentas ir lukteria, lyg abejodamas. — Radau-ją vieną... Vis buvo tokia graži... Duobutės skruostuose, ir akys žvilga... Aš paėmiau jos ranką ir — taip stipriai suspaudžiau, kad net visa lig peties suvirpo. Buvau taip rimtas, kaip prieš altorių... Ir sakau stačiai: — Dabar tu man teisybę prisipažink... Juk jau nebemyli manęs — tiesa? Visiškai?
Šita minutė man pasidarė sunki, lyg visa žemė būtų prislėgusi. Jos atsakymas turėjo nulemti — viltį ar nuopuolį...
Ir ji — argi galima įsivaizduoti! — vėl pradėjo juoktis tuo plonų varpelių juoku, tokiu lengvu ir linksmu, tokiu atvirai nekaltu...
Ji beveik ėmė žaisti mano ranka, švelniai paglostė petį, vis tebesijuokdama. Ir tiesiog į akis žiūrėdama — rodos, taip atvirai ir nuoširdžiai — pamažu tarė žodžius, iš kurių sklido ir meilė, ir viliojimas, o gal apgaulė: — Kostai, Kosteli, jaunas berneli... Tu vis nori apie meilę kalbėti... Myliu — myliu — milijoną myliu... Tik nebūk toks rimtas ir nesakyk „nemyliu“... Einame kur pašokti, tai būsi dar mielesnis. Taip iš mano rimčiausių klausimų — išeidavo tik grynas juokas... Tai sakyk, Jule, ką aš turėjau apie ją galvoti? — Galvoti? — mįslingai atklausė sesuo ir išniro iš tamsios kertės, sustodama ties broliu. — Man išrodo, tavo Grožvylė priklauso prie tų gražių ir žavingų mergaičių, su kuriomis — kaip tik geriausia visai nieko negalvoti... — Na, o tas juokas, toks atviras ir nuoširdus, lyg varinių varpelių skambėjimas — argi jis turėjo mane tik tuščiai vilioti ir laime gundyti? Jis man tebeaidi lig šiol ausyse — net čia, kaimo nakties tylumoje, besiklausant tėviškės medžių šlamenimo...
Julija ranka palietė jo pečius, lyg motiniškai glostydama:
— Koks tu dar jaunas ir skaudžiai jautrus, Kosteli... Kaip — tikras studentas... Bet — einame miegoti. O nuo rytojaus — ir mes mokysimės daugiau juoktis! Ar tu žinai — tikėk mano patyrimu! — juokas gali pamažu pagydyti ir sopiausią sielvartą...
|