Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dr. Jonui Griniui 70 metų PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.B.   

Dr Jonas Grinius su žmona Alina Miliutyte

Dr. Jonui Griniui š. m. vasario 21 suėjo 70 metų. Galima džiaugtis ne jo metų skaičium, bet kad jis tebėra pajėgus'ir kūrybingas.
Tokis metų skaičius betgi jau įgalina žvelgti iš perspektyvos — kokiais švystelėjimais žmogus yra nužymėjęs savo gyvenimo taką; kuriose srityse yra palikęs savo pėdas savam praeinamam laikui ar patvaresnes pėdas, ilgiau nenykstančias.
1. Dr. J. Grinius yra nepriklausomos Lietuvos antrosios generacijos žmogus — kaip Dielininkaitis, Skrupskelis, Mantvydas, Keliuotis, paskiau Ivinskis, Maceina, Yla, Darnusis, Vaičiulaitis ir eilė kitų. Visai šiai generacijai būdinga žymė — savų jėgų padalinimas: dalis profesijai bei asmens kūrybai pagal individualinius polinkius; dalis (ir nemaža dalis!) — visuomeninei tarnybai.

Visuomeniniam gyvenimui dr. J. Grinius atidavė ir tebeatiduoda didelę savo dalį. Dalį kultūrinėm organizacijom: buvo Ateitininkų Federacijos tarybos narys, "Pavasario" s-gos centro valdybos narys, Katalikų mokytojų s-gos pirmininkas, Draugijos katalikų universitetui remti pirmininkas. Atidavė savo dalį ir tokiom visuomeninio - politinio pobūdžio organizacijom kaip Krikščionių darbininkų sąjunga — buvo jos centro valdybos narys, Vokietijoje Lietuvių Bendruomenės tarybos narys, Vliko narys. Atidavė savo dalį ir spaudai — Ateities redaktorius, Židinio leidėjas, "XX amžiaus" dienraščio redakcinio kolektyvo narys.
Tai tik pavyzdžiai iš eilės tų darbų visuomenei, o tuose darbuose J. Grinius mokėjo nebūti statistas, po-sėdininkas. Jis veiklos žmogus.

Visuomeninėje veikloje dr. J. Grinius yra būdingas visai jo generacijai, ar jos didžiai daliai, idealistiniu veržlumu lietuviškoje dirvoje vykdant krikščioniško humanizmo principus. Jis gal veržlesnis už daugelį kitų savo bekompromisiška kova už socialinį teisingumą, moralines aukštumas, teisinę tvarką visuomenėje. Šią savo kovą nevengė sudramatinti, nekapituliuodamas, ne-sileisdamas į kompromisus, nors pasiliktų vienas — nelyginant ibseninis herojus. Buvęs Teologijos - filosofijos fakulteto dekanas prof. Pr. Kuraitis, atsižvelgdamas, kaip J. Grinius kovojo "už teisybę" fakulteto ribose, jį vadindavo "fakulteto sąžine"; jo draugai familiariškai pavadindavo jį "kovotoju už teisybę".

Natūralu, kad tokios veiklos į-karštyje lengva savo "tiesą" suabsoliutinti, pervertinti ir prasilenkti su partnerių psichologine nuotaika bei aplinkybių tikrove. To neteko kartais ir dr. J. Griniui išvengti.

Kai tenka reikštis daugiau ar mažiau koalicinio pobūdžio kolektyvuose, idealistinio veržlumo atstovas susiduria su kitų pragmatine jėga, linkusia į kompromisus tarp tiesos ir netiesos. Ji bekompromisinės tiesos projektus arba atmeta, arba patį jų autorių pasirūpina išmesti. Dr. J. Grinius buvo iš tokių, kurie savo veikloje susilaukė panašaus likimo, pvz., Vlike kitos politinės jėgos, pasirinkusios pragmatinės moralės leidžiamas priemones, jį iš tos veiklos išjungė.

Visuomeninė veikla iš anksto yra pasmerkta nuskęsti praeity. Nors veikėjas bus jai save atidavęs visą, jis lieka bevardis, jis reiškiasi per kitus, kaip sėkla reiškiasi per želmenis. Tai nedėkinga veikla, bet ji reikalinga ir neišvengiama.

2. Patvaresnė yra žmogaus — taigi ir J. Griniaus — veikla, kurios lieka objektyviniai pėdsakai. Šiuo atveju galima kalbėti apie Griniaus pėdsakus literatūrinėje meninėje kritikoje, kurioje jis uoliai dalyvavo ir tebedalyvauja. Dalyvavo ne tik apžvelgdamas, vertindamas pasirodžiusias literatūros naujienas, bet su visu dramatiniu charakteriu reikšda-masis polemika (pvz., dėl Škėmos!).
Ši polemika negalėjo rasti abiem pusėm priimtino sprendimo, nes tai buvo ne tiek dvejopų generacijų, kiek dvejopų pasaulėžiūrų, dvejopų pažiūrų į kūrybą susidūrimas. Jaunesnės generacijos žmonių į kūrybą buvo žiūrima kaip į kūrėjo dvasios išraišką — autonomišką, nevaržomą jokių kitų reikalavimų kaip tik pagrindinio — atskleisti žmogaus egzistencijos dvasinius labirintus Grinius neigė tą "autonomiją" reiškiančią išpopuliarėjusią formulę: menas menui. Jam artimesnė buvo St. Šalkauskio formulė: menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui. Pirmosios formulės didesni ar mažesni šalininkai prikaišiojo Griniui, kad jis paneigia kūrybos laisvę; kad jis meną pavergia didaktikai, moralizavimui. Savo ruožtu Griniaus atsakymai reiškė, kad jo oponentai pavergia kūrybą antimo-raiei ir eksperimentam, kurie svetimi estetikai.

Jei naujoji pažiūra buvo labiau sustiprėjusi egzistencialistinės filosofijos įtakoje, tai Grinius jautėsi, kad jo pažiūra išreiškia krikščioniško humanizmo dvasia. Už ja Grinius ir kovojo kaip niekas kitas jo generacijoje.

Kritika yra taip pat didžia dalim tarnyba dienos reikalam. Joje dr. J. Griniaus indėlis dvejopas: gausiai populiarino naujus literatūrinius faktus (ypačiai iš pavergtos Lietuvos); savo kritikom bei polemikom žadino kritišką žvilgsnį į naujuosius iš svetur atėjusius literatūrinius kelius bei klystkelius.

3. Patvariau išliekantis palikimas gali būti literatūrinė kūryba. Grinius reiškėsi išimtinai dramos kūryboje. Tai jo žanras, atitikęs jo charakterį, su veiklos, intelektualizmo persvara.

Debiutavo 1929 "Sąžine"; paskiau visuomeninio pasisekimo (buvo daugiausia vaidinama) turėjo jo "Žiurkių kamera" (1954). O Rašytojų draugijos premija buvo pažymėta jo "Gulbės giesmė" (1962). Tam pačiam žanrui dar priklauso ir jo "Stella Maris" (1947).
Dramų medžiaga Grinius nesiskiria nuo ankstesnės už jį generacijos dramaturgų, nei nuo paskesnės. Visi jie žymia dalim ima lietuvišką istorinę, senesnės ar naujesnės praeities, medžiagą. Tačiau istorinė medžiaga Griniui nėra tik sudramatinta kronika. "Gulbės giesmės" pratarty pasisako, kad Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto santykiai tėra priemonės kūrybiškai atsiliepti į mūsų laiko psichologines bei filosofines problemas. Tuose praeities žmonėse plėtoja konfliktus, kurie ištinka ir dabarties žmones. Ir priešingai:' "Žiurkių kameroje" netolimos praeities, beveik dabarties, žmonių istorijoje jis pakartoja tą patį psichologinį konfliktą, kuris buvo rodomas graikų Antigonoje. Iš esmės drama vyksta žmogaus viduje tarp vertybių pasirinkimo. Išorinės aplinkybės yra tik paskata, prievarta pasirinkimo aktui.

Čia Grinius išsiskiria iš pagrindų nuo vadinamų avangardistų dramos. Avangardistų drama dažnai primena graikų teatro tragizmo sampratą; ten žmogus yra likimo, predestinacijos auka, žaislas, jo visos pastangos išvengti to išankstinio pašalinio sprendimo tik jį labiau priartina. Avangardistiniame teatre žmogus taip pat yra auka tamsių jame ar šalia jo glūdinčių jėgų.

Grinius, studijavęs prancūzų literatūrą, kažkaip artimesnis klasikiniam teatrui. Ir jo eiliuota kalba (Gulbės giesmė, Stella Maris) ir pakilus tonas, kuris atsiduria riboje su retorika, artina jį prie to klasikinio teatro.

4. Suminėtina dar viena ir svarbi Griniaus darbų rūšis — jo moksliniai veikalai. Nebeprieinami čia (dabar nė Lietuvoje!) ten parašytieji jo veikalai — disertacija apie Milašių (1929), estetika "Menas ir grožis" (1938) ir "Vilniaus paminklai" (1940). Pažymėtina betgi, kad savo disertacija jis davė impulsą išpopuliarinti Lietuvoje Milašių ir pradžią eilei kitų disertacijų apie tą patį poetą. Milašius susilaukė tokio lietuvių tyrinėjimo, kaip ankstesnėje generacijoje filosofas Solovjovas.

Lietuvoje parašytą studiją "Putino lyriką" (1932) bent iš dalies čia, Vakaruose, atstoja jo tos pačios temos darbas vokiškai "Vincas Mykolaitis Putinas als Dichter" (Com-mentationes Balticae 1964). Bet stambiausias ir reikšmingiausias Vakaruose rašytas veikalas yra "Lietuvių kryžiai ir koplytėlės" (gavęs "Aidų" premiją 1957 ir išleistas 1970). Tai rūpestinga apžvalga teorijų apie lietuviško kryžiaus kilmę ir kritiška tų teorijų analizė, "Kryžiai ir koplytėlės" yra patvariausias lituanistikos klausimais veikalas, kuris išlaikys Griniaus vardą liaudies meno tyrinėjimų istorijoje.

5. J. Grinius tebeaktyvus visose aukščiau minėtose srityse, teberengdamas studijų savaites, tebedirbdamas Vasario 16 dienos gim-
nazijoje, rengdamas dabartiniu metu savo literatūrinių rašinių rinkinį. Jis tebėra gyva vertinga intelektualinė jėga Vokietijoje, kur intelektualinės jėgos yra praretėjusios ir kur svetima idėjinė infiltracija yra sustiprėjusi. J. B.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai