Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VARGAS DĖL LITUANISTINIŲ KNYGŲ STOKOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Doc. Dr. J. Grinius   
„Minties“ laikraštis (Nr. 43) įsidėjo pasikalbėjimą su prof. Vaclovu Biržiška vardu „L i tu a n i s t i k a padarė mus sąmoninga tauta“... Ten aptardamas bibliografijos ir knygų leidimo reikalus, mūsų žymusis bibliologas prof. V. Biržiška iškelia tą vargą, su kuriuo nuolat susiduria visi tie, kurie ką nors apie Lietuvą mėgina rašyti. Prof. V. Biržiška sako:

„Aš nuolat gaunu įvairius paklausimus apie lituanistikos knygas, reikalingas tam ar kitam mokslo darbui ar disertacijai parašyti ir tik labai retai galiu nurodyti, kur prašomų knygų rasti.

Vakarų Vokietijos universitetai, Anglijos ir Prancūzijos mokslo įstaigos lituanistinių knygų turi labai mažai, nors kartais ir pavyksta čia kokią retenybę sumedžioti, begriozdžiant iš eilės visose bibliotekose ir dažniausiai tarpininkaujant mūsų šauniems studentams.

Vienoje didelėje lietuvių stovykloje atsirado ir stambesnė lietuviškų knygų biblioteka, bet dabar jos beveik neliko, nes viskas, kas tik.buvo čia vertingesnio, išnyko pas nesąžiningus skaitytojus. Pvz. mums pinebergiečiams lituanistams, tik didžiausiu vargu pavyko trumpam laikui sumedžioti iš kelių zonų paskirus „Lietuviškosios Enciklopedijos“ tomus, bet ir tai ne visus. Yra žmonių šį bei tą iš Lietuvos atsivežusių ar čia gavusių nusipirkti, bet žinodami, kaip daugelis mūsų žiūri į paskolintas knygas, bijo jas ir trumpam laikui iš savo rankų paleisti ir neskolina kad ir labai jų reikalingam mokslininkui.

Pinebergiečių laimei mūsų didelis bičiulis profesorius E. Frenkelis išsaugojo dalį savo lituanistinės—kalbinės bibliotekos, kurioje yra kiek ir retenybių. Šis garbingas mokslininkas teikėsi savo brangių knygų dalį laikinai deponuoti mūsų universiteto bibliotekoje ir tuo būdu leido mums visai patogiai šiomis knygomis naudotis. Prof. E. Frenkelis maloniai leidžia naudotis ir kitomis jo nuosavos bibliotekos knygomis. Visi lituanistai ir kiti profesoriai esame šiam brangiam savo kolegai dėkingi.

Vienas antras energingesnis Lietuvos mokslo įstaigos vedėjas laiku pasirūpino pasiųsti Vakarų Europos bibliotekoms savo įstaigos leidinius ir dabar gali jais laisvai naudotis. Bet šitokių atsitikimų, deja, buvo labai mažai. Bedirbdami ramiai Lietuvoje, iš dalies dėl Valstybės Kontrolės reikalavimų, kurie dažnokai stabdydavo kiekvieną gyvą darbą, padarėme didelę klaidą — savo mokslo, meno ir literatūros leidinių siųsdavom Vakarų Europos mokslo įstaigoms tik labai ribotą egzempliorių skaičių ir tai daugiausiai į Vokietijos rytus ar į slavų kraštus. Dėl šitos klaidos mes dabar dažnai vargstame.“


Ką čia prof. V. Biržiška pasako apie vargą, norint gauti lietuvišką knygą Vakarų Europoje, nuo pirmųjų tremties dienų jaučia visi lietuviai kultūrininkai, ypač universitetų mokomojo personalo nariai, kurie savo iniciatyva arba kai kurių įstaigų prašomi norėjo ir nori apie Lietuvą rašyti. Tik atrodo, kad prof. V. Biržiška nepasako viso,, dėl ko lietuviškų knygų Vakarų Europoj taip maža tėra.

Kad nepriklausomybės laikais privatūs leidėjai nesiųsdavo savo leidinių į užsienio bibliotekas, galima lengviau suprasti, bet kodėl jų nesiuntė Lietuvos aukštosios mokyklos, ypač. Vyt. Didž. Universitetas, tikrai sunku žmogui suprasti. Juk Europos universitetai turi tradiciją pasikeisti leidiniais, ypač disertacijomis. Ir šias eilutes rašančiam yra tekę matyti, kad svetimų universitetų disertacijų ir šiaip leidinių ateidavo į V. D. Universitetą, tačiau nevienam teko labai nustebti, kad mūsų universiteto leidinių (knygų „ir žurnalų) ir taip pat V. D. Universiteto disertacijų beveik nėra Vokietijos universitetų bibliotekose. Jei lietuviškų leidinių visiškai nebūtų, galima būtų manyti, kad vokiečių universitetų bibliotekos tyčiom mūsų kauniškio universiteto gana gausių leidinių neįrašė į savo katalogus. Tačiau kadangi viena kita knyga pasitaiko, darosi aišku, kad ne vokiečiai dėl to kalti, bet mes patys.

Prof. V. Biržiška.dalį kaltės nori suversti mūsų buvusiai Valstybės Kontrolei, kuri dažnokai stabdydavusi „kiekvieną gyvą darbą“. Tiesa, gal ji kartais ir stabdydavo, tik nemanau, kad Valstybės Kontrolė būtų draudusi V. D. Universitetui savo leidinius siųsti į Vakarų Europą. Jei Valstybės Kontrolė nesutrukdė Lietuvių Tautosakos Archyvo vedėjui Dr. J. Baliui siųsti savo įstaigos leidinius į kitų kraštų bibliotekas, reiškia, kad ir V. D. Universiteto biblioteka taip pat galėjo mūsų knygas populiarinti Europoj. Antra vertus, ir pats universitetas kontakto su Vakarų mokslininkais pageidavo. Juk ne veltui buvo nutarimas, kad V. D. Universiteto fakultetų leidžiamos knygos turėtų santrauką anglų, prancūzų ar vokiečių kalba. Fakultetų reguliaminai reikalavo iš doktorantų universiteto bibliotekai pristatyti 150 .egz, disertacijų, kurios beveik visos turėjo būti išsiųstos kitiems universitetams. Panašus senato nuostatas buvo taikomas ir fakultetų leidiniams: 50—75 egzempliorių kiekvienos knygos ir 150 egz. fakultetų žurnalų turėjo būti siunčiama V. D. Universiteto bibliotekai, kad ši tuos leidinius pasiųstų kitų universitetų bibliotekoms. Tačiau šiandien matome, kad mūsų universiteto biblioteka kurios direktorium, rodos, visą laiką buvo prof. V. Biržiška, savo pareigų neatliko, nes šiandien V. D. Universiteto leidinių galima rasti tik atsitiktinai. Tiesa, prof. V. Biržiška pripažįsta, kad nesiuntimas lietuviškų knygų į Vakarų mokslo Įstaigas buvo klaida. Jis taip pat pripažįsta, kad iš labai riboto egzempliorių skaičiaus buvo siunčiama „daugiausiai į Vokietijos rytus ar į slavų kraštus“.

Nors dabar klausimai nedaug turi prasmės, tačiau po tokių pareiškimų negali iškęsti nepasiteiravęs: kodėl gi tie leidiniai buvo siunčiami į slavų kraštus, t.y. į Pietus ir į Rytus, o ne į Vakarus? Juk su Lenkija mes beveik, neturėjome normalaus susisiekimo. Sovietų Sąjungoj mūsų universiteto knygų žymi dalis tikriausiai eidavo į makulatūrą, o likusieji tolimesnieji slavų kraštai (Čekoslovakija, Jugoslavija, Bulgarija) ir rytinė Vokietija vargu turėjo tiek universitetų, kad būtų galėję sunaudoti bent pusę knygų, skiriamų užsienio universitetams. Vadinas nemažas jų skaičius būtų galėjęs būti pasiųstas ir į Vakarų Europos žymesnius universitetus net tuo atveju, kai V. D. Universiteto bibliotekos direktorius prof. V. Biržiška būtų labiau vertinęs slavų kraštus negu Vakarų Europą. Bet ir tie atlikę nuo slavų kraštų leidiniai nebūdavo išsiunčiami. Taip sakau todėl, kad viename didžiausių rytinės Vokietijos — Berlyno universiteto — bibliotekos kataloguose V. D. Universiteto leidinių beveik nėra. Ten nėra nė visų mūsų universiteto disertacijų. Antra vertus, žmogus, kuris yra matęs V. D. Universiteto bibliotekos sandėlius, pasakoja, kad universiteto leidinių ten buvo prikrautos krūvos.
Kodėl taip atsitiko? Ar dėl to, kad V. D. Universiteto bibliotekos direktorius nevykdė senato nutarimų, ar neturėjo lėšų leidiniams persiųsti, ar apskritai Vakarų Europos kultūros nevertino ir todėl nenorėjo vykdyti V.D.Universiteto vadovybės nutarimų?

Esu. linkęs manyti, kad Vakarų nevertinimas buvo pagrindinė priežastis. Jeigu Vakarų kultūra, į kurią lietuvių tauta pakrypo nuo krikšto priėmimo laikų būtų buvusi „p r oi“. V. Biržiškai prie širdies, tai jis į Vakarų Europos bibliotekas būtų pasiuntęs bent „Lietuviškąją Enciklopediją“, kurios vyr. redaktorium yra buvęs ne kas kitas, o tas pats „prof. V. Biržiška. Tada gal profesorius būtų paklausęs ir mūsų spaudos, kuri reikalavo iš mūsų mokslo įstaigų ir mūsų kultūrininkų aktyviau reprezentuotis Vakarų Europoj (Kiek atsimenu, Dr. Z. Ivinskis tuo reikalu, regis, ,,N. Romuvoj“ buvo parašęs ilgoką straipsni). Bet tada V. D. Universiteto bibliotekos direktorius ji, atrodo, praleido negirdomis. Dėl to šiandien kenčia ne tik pats prof. V. Biržiška, bet ir kiti Triūsų universitetų dėstytojai, ir studentai, ir visi kiti kultūrininkai, kuriems brangus kiekvienas savos kultūros trupinys.

Suprantu, kad vieni V. D. Universiteto leidiniai negalėtų visų mūsų knyginių reikalų patenkinti, tačiau jie šiandien nemaža kur mums galėti} patarnauti — mūsų profesoriai galėtų jais atsiremti, naujus darbus rašydami studentai iš jų galėtų mokytis ir reikale prieš svetimtaučius reprezentuotis. O dabar mūsų studentui nejauku pasirodyti vokiečių universitetuose, nes jis negali svetimtaučiui parodyti beveik nė vieno savo buvusių profesorių darbo.

Būtų neteisinga prof. V. Biržiška kaltinti apskritai dėl lietuviškų knygų nebuvimo vokiečių ar prancūzų bibliotekose. Kadangi prieš karą grožinės literatūros daugiausia išleisdavo privatinės leidyklos, tai joms ir tenka žymi dalis kaltės dėl apsileidimo ir įsikibimo į uždarbius; tačiau kas liečia reprezentavimąsi mokslo veikalais, didžiausią atsakomybės dalį turėtų jausti prof. V. Biržiška, nes jis buvo ilgametis direktorius stambiausios mūsų mokslinės bibliotekos, kuriai buvo uždėta pareiga V.D. Universiteto, leidinius paleisti Į Vakarų Europos universitetus. Jei būtų buvę žinoma prieš karą, kad ta pareiga nebuvo tinkamai atliekama, esu tikras, kad nevienas disertacijos ar universiteto“ išleistos knygos autorius būtų pasistengęs pats savo lėšomis savo veikalą į žymesnes Vakarų Europos bibliotekas pasiųsti.

Šiandien tai rašoma ne dėl tuščių priekaištų, bet su širdgėla, nes tremtyje kiekviena žymesnė mūsų kultūros apraiška mums yra visokeriopai brangi. Mūsų širdgėla juo didesnė, kad dėl lituanistinių knygų vargo nemažą atsakomybę turi pasiimti tas žmogus, kuris lietuviškai knygai yra daug nudirbęs — net pražilo, beregistruodamas ir beatkasinėdamas senuosius lietuviškos knygos leidinius. Nors šitas vargas mums buvo labai skaudus nuo tremties pradžios, tačiau jo nekėlėme, kol pats prof. V. Biržiška jo viešai nepajudino. Ir šį skaudų faktą čia svarstome dėl to, kad būtų matyti, kaip monopolinio pobūdžio nusistatymai bei nepaisymas viešosios opinijos balsų gali pakenkti bendram reikalui ir kad ateity panašios klaidos nebūtų kitų kartojamos.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai