Vieną dieną britų ,,News Chronicle“ redaktorius, norėdamas kuo nors paįvairinti nuobodžią kasdienybę, sudarė sąrašą žmonių, apie kuriuos, jo galva, pasaulis šenkės dar ir po šimto metų. Į sąrašą įtraukė šiuos žmones: Winstoną Churchillį, Staliną, Gandhį, Bernardą Shaw, Entšteiną,, Eisenhowerį, Chapliną, Sibelijų, Benedetto Croce, Augustą Johną. Paskum laikraštis atsiklausė keturių žymiausių britų, kuriems iš šių dešimties asmenų atiduotų jie savo balsus. Bernardas Shaw pasisakė kaip už nemirtingąjį tiktai už suomių kompozitorių Sibelijų, kiti trys — balsavo už Shaw ir Sibelijų. Shaw pastebėjo: „Dėl Churchillio ir kitų politinių džentelmenų tenka pasakyti, kad dabar dar būtų per anksti juos įtraukti į nemirtingųjų skaičių“. Tačiau paskutinį žodį, kaip paprastai, tarė eilinis nežinomas pilietis iš gatvės. Jis ir neprašomas pasiūlė tris nemirtinguosius: Henry Wallace, Einšteiną ir trečią nežinomąjį, „naujai gimusį kūdikį, pati paskutinį iš visų likusių gyvų Europoj žmonių, Europoj, virtusioj milžiniška radioaktyvia dykuma, kurioj negalės gyventi jokia žmogiškoji gyvybė“ („Time“, New Yorkas).