Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PAUL HINDEMITH PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K.   
Paul Hindemith gimė Hanau 1895 m. lapkričio 16 d. Jau pačioje jaunystėje pradėjo reikštis muzikiniais gabumais ir būdamas 13 metų stebino visus savo virtuozišku smuikavimu. Studijavo Frankfurto konservatorijoje ir jau 20 metų tapo Frankfurto operos koncertmeisteriu. Per sekančius 10 metų jis spėjo pagarsėti kaip vienas iš gabiausių vokiečių muzikų. Jo muzika tačiau, kaip jis pats išsireiškia, turi turėti ne tik meninę vertę, bet turi būti ir praktiškai pritaikoma, arba „Gebrauchsmusik“. Jis nemėgsta jokio paviršutiniškumo, ir kiekvienas jo kūrinys gimsta tik gerokai jį apgalvojus. Jo neįprastas protingumas, gera orientacija ir ypatingai gera atmintis įgalino jį pasiekti didelio bendro išsilavinimo. Šalia 5 svetimų kalbų, kuriomis jis kalba (tarp kitko ir turkiškai) mokosi jis vėliau dar lotynų ir graikų kalbos, kad galėtų pažinti klasikus jų senosiose kalbose. Ypatingai jis rodo susidomėjimo aukštąja matematika. Vienas jo draugas rašo: ,,Aš mačiau jį komponuojant perpildytame traukinyje tarp garsiai besikalbančių ūkininkų, sutikau jį viename auto Londone, studijuojant graikų gramatiką, triukšmingame vienos stoties laukiamajame su matematikos knyga ant kelių“. Komponuoja jis dažniausia iš karto ir retai kada taiso, ką jau yra parašęs, nes pas jį jau viskas yra gaivoje dar prieš rašant į popierį. Hindemith nemėgsta jokių interview ir kai jų negali išvengti, apsiriboja tik grynai sausais ir medžiaginiais daviniais apie savo kūrinius. Ne vieną kartą yra priešinęsis, kad jo nuotrauka būtų kur nors atspausdinta arba būtų kas kalbama apie jo kūrimo procesą. „Jeigu aš užsisakau.kostiumą, tai man svarbu tik geras darbas, tuo tarpu siuvėjo privatus gyvenimas man visai nerūpi. Taip pat juk ir menininkai turi teisę į privatų gyvenimą“ — rašo jis. Todėl jis atmeta visus kvietimus, nepriiminėja jokių svečių ir neatsakinėja į skambinimus telefonu. „Mano laikas man yra perdaug vertingas; net ir mieliausias svečias negali man atsilyginti už tai, kiek jis man laiko pavagia“. Tačiau, nežiūrint viso to, tarp draugų jis visad yra vienas iš linksmiausių ir mėgsta gyvus pokalbius.


Viešai savais kūriniais Hindemith pradėjo reikštis tik po didžiojo karo. Paklaustas tada vieno leidėjo, ką, jis komponuojąs, jis atsakė: „Viską, ką tik jūs norite: kamerinę muziką, dainas, kūrinius pianinui, noriu rašyti ir operas, žodžiu viską, kas tik gali būti reikalinga“.

Ypatingą dėmesį Hindemith kreipė į jaunimo muzikinį išsilavinimą. Rašydamas jaunimui skirtus dalykėlius jis praleisdavo gana ilgą laiką, mokyklose, kad galėtų pažinti jaunimo gabumus ir reikalavimus. Dirbdamas su šešiamečiais ir aštuoniamečiais jis sukūrė žinomą muzikinį vaidinimą vaikams „Mes statome miestą“, norėdamas sužadinti vaikuose muzikinius jausmus jau pačioje jaunystėje. Jis keitė tekstą ir taisė muziką, atsižvelgdamas į vaikų pageidavimus, nes jie, anot jo, instinktyviai jaučia tai, kas turi būti ir jie yrą nepakeičiami kritikai.

Jausdamas pareigą perduoti tas žinias, kurias jis įsigijo, kitiems, ir pasitarnauti meno išsivystymui, jis sutinka profesoriauti Berlyno Aukštojoje Muzikos mokykloje. Čia jis pasirodo gabus ne tik kaip muzikas, bet ir kaip nepakeičiamas mokytojas, mėgiamas savo mokinių, nors jiems stato gana didelius reikalavimus. Tame laikotarpy jam paaiškėja, kad esamasis harmonijos mokslas nebeatitinka šių dienų reikalavimų. Jau daugiau šimtas metų, kai niekas tuo reikalu pagrindinai nėra rašęs, tuo tarpu kai muzika jau yra padariusi žymią pažangą. Viskas, kas neatitiko taisyklių, tačiau atrodė esą teisinga, buvo paaiškinama kaip išimtys. Pradedant Mozartu ir baigiant Beethovenu iki Regerio, nekalbant jau apie moderniuosius muzikus, tokios išimtys augo pasibaisėtinu skaičiumi. Muzikai grėsė tikra anarchija. Hindemith pasiryžo tą dalyką sutvarkyti. Nepailstamai dirbdamas, jis rinko medžiagą, studijavo Helmholtzo veikalus ir ypatingai garso ir šviesos bangas kartu domėdamasis naujais atradimais elektro-akustikos srityje. Visus surinktus davinius jis panaudojo savo veikale ,,Unterweisung im Tonsatz“. Kiekviena to veikalo tezė buvo jo paties praktiškai išbandyta. Šituo veikalu Hindemith pasistatė sau amžinai pasiliekantį paminklą. Du tomai jo jau yra pasirodę, tuo tarpu trečias po ilgametės praktikos Yale's universitete, Amerikoje, tebeguli rankraštyje.

Nemaža dėmesio Hindemith skyrė muzikos praktiškumui. Beveik visi jo kūrininiai yra sukurti kokiam nors tikslui, arba pagal specialius užsakymus, arba pastebėjus, kad panašių veikalų dar iš viso nėra. Tokiom pažiūrom vadovaudamasis, jis sukūrė visą eilę dalykų visiems pučiamiesiems instrumentams. Tarp kitko — visais tais instrumentais griežia jis pats.

Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, kada daugelis jaunų komponistų neturėjo galimybės pasirodyti viešumoje su savo kūriniais, jis ėmė organizuoti vėliau pagarsėjusias Donaireschingo ir vėliau Baden-Badeno muzikos šventes. Beveik visi jaunieji komponistai, kurie šiandien jau yra tapę garsiais, iškilo kaip tik tose Hindemith organizuojamose šventėse. Pasisekimas buvo didelis ir čia gimė: pučiamoji muzika, trumpos operos, jaunimo muzika, didaktiniai kūrinėliai, filmų muzika ir kt.^ Vėliau, į šitų švenčių ruošimą Įsikišus Reicho Muzikos Rūmams ir Propagandos Ministerijai, jos nustojo savo vertės. Hindemith buvo iš muzikos gyvenimo išjungtas ir jo kūriniai koncertuose draudžiami.

Tuo pačiu metu jis tuskų vyriausybės prašomas sutiko suorganizuoti aukštąją muzikos mokyklą Ankaroje, kas jam, intensyviai keletą metų dirbant, pavyko.
Nežiūrint visų pažadų, kad jo kūriniams Vokietijoje bus nuimtas draudimas, Hindemith apsigyveno Šveicarijoje, nereikalaudamas jokių Goebbelso malonių. Ten jis apsigyvena kaimo namelyje ir komponuoja toliau, kartu ir ūkininkaudamas.

Pasunkėjus gyvenimo sąlygoms Šveicarijoje, jis priėmė Yale's universiteto Amerikoje kvietimą, kur dar ir šiandien jis tebedirba kaip. ordinarinis profesorius. Filadelfijoje jam buvo suteiktas garbės doktoratas.

Hindemitho didžioji opera „Mathis der Maler“, neseniai pastatyta ir Munchene, kuriai jis pats parašė ir puikų poetinį tekstą, pirmąjį kartą buvo pastatyta Zuriche. Tai buvo triumfo diena jos autoriui, tačiau diena, apie kurią su pagieža buvo kalbama ano laiko Vokietijoje. Taip „pagerbė“ tretysis Reichas savo muziką.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai