Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"Sidabrinė diena" Čikagos scenoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Šimkus A.   
Dainavos ansamblis lietuvių išeivijos kultūriniame gyvenime yra įrėžęs atmintiną vagą. Savo ilgametėje veikloje (žr. sausio numery VI. Jakubėno straipsnį) šis chorinis vienetas yra išvedęs į koncertinę estradą visą eilę didesnės apimties lietuviškų chorinių kūrinių. Be Dainavos nevienas jų dar ir šiandien gal gulėtų kompozitorių stalčiuose.
Greta grynai chorinės srities, dainaviečiai ir jų vadovai visada turėjo nenuslopinamą troškimą pasirodyti publikai ir vientisiniuose muzikiniuose - draminiuose pastatymuose. Dar Vokietijos stovyklose, o vėliau ir čia Amerikoje jie pasižymėjo savo daugiau ar mažiau išbaigtais sceniniais veikalais, perpintais liaudies papročiais bei dainomis. Šie pastatymai daugiausia būdavo kompiliacinio pobūdžio: ant greitųjų sumegzta paprasta intriga, atausta įvairių kompozitorių seniau parašytomis dainomis ir liaudies melodijų harmonizacijomis.

Minėdama 25 metų sukaktį, 1971 gruodžio 10-11 dienomis Dainava Čikagos Marijos aukštesniosios mokyklos salėje pastatė naują Broniaus Budriūno - Anatolijaus Kairio operetę "Sidabrinė diena". Tai Dainavos pirmasis pilnai tiek teksto, tiek muzikos atžvilgiais originalus veikalas.

A. Kairys, mūsuose žinomas kaip draminių veikalų bei komedijų autorius, operetei pasirinko Amerikoje jau prakutusius lietuviškos išeivijos "veiksnių" šeimyninio gyvenimo užkulisių parodiją. Scenoje pavaizduojama ambicingo septyniolikos organizacijų pirmininko ir veikėjo Jovaro puošnioje rezidencijoje vykstąs jo 25-erių metų vedybų sukakties balius. Puotos metu išaiškėja įvairių viešai neskelbiamų šeimyninių komplikacijų. Ši tema pasirodė operetės siužetui visiškai tinkama. "Sidabrinę dieną" reikia statyti vienoj pirmaujančių vietų negausiame lietuviškų operečių repertuare.

Veikale nuosekliai išvystyti personažai ir intriga vedama operetiška tėkme: viskas kiek perdėta, tačiau išlaikoma logika ir patraukiamas žiūrovo dėmesys. Libreto autorius su saiku susilaikė nuo per-i dėto šaržavimo ir charakterių su-plokštinimo. Visa tai išėjo operetei į naudą.

Gal žymiausias operetės libreto trūkumas, ypač kad ji parašyta choro užsakymu, tai nesugebėjimas surasti jame jubiliatei Dainavai prasmingesnės rolės. "Sidabrinėje dienoje" chorui tenka pasyvus, grynai butaforinis vaidmuo. Choro pasirodymai vien papildo dekoracijas ir mažai turi sąryšio su veikalo eiga.
Kaip ir daugumoje ankstyvesnių Dainavos pastatymų, nerasta geresnio pateisinimo chorui prabilti, kaip sustabdant veikalo eigą ir pratariant: "O dabar padainuokim Nenoromis piršosi mintis, kad šią operetę būtų galima be skriaudos pastatyti ir be choro.

Bronius Budriūnas paskutiniaisiais metais yra tapęs gal pačiu produktingiausiu tarp mūsų kompozitorių. Jis yra sukūręs visą eilę patriotinių kantatų ir didesnės apimties dainų, kurios noriai išpildomos ir klausomos mūsų dainų šventėse ir didesniuose parengimuose. Nenuostabu tad, kad jis buvo pakviestas ir "Sidabrinės dienos" muzikai parašyti.

Žaismingas ir komiškas operetės pobūdis kompozitoriui pastatė neįprastų reikalavimų. Jo muzika būdavo rašoma daugiausia rimtiems, iškilmingiems, tautiškai patriotiškiems tekstams. Apsiimdamas parašyti operetę, tačiau Budriūnas parodė savo menišką liberališkumą ir pasiryžimą eksperimentuoti, nesustingti jau nusistovėjusios kūrybos formose. Žiūrint į "Sidabrinę dieną" kaip į jo pirmąją pradalgę naujame muzikos bare, rezultatai yra visai patenkinami. Daugelyje naujosios operetės dalių kompozitorius sublizga iki šiol neparodytu lengvumu bei lankstumu, kartu neprarasdamas charakteringo muzikos savitumo ir lietuviško atspalvio.

Operetės muzikos vieningumą kiek ardė pora įterptų seniau parašytų "rimtų" dainų ir kiek per daug dramatiškai užsimota uvertiūra bei prologas. Manau, turėdamas progą, kompozitorius šiuos nesklandumus pats lengvai pašalintų. Juos galima būtų pakeisti veikalo atmosferai artimesne operetės eigoje išvystyta tematika.
Operetės palyda buvo orkestruo-ta saloninio sąstato orkestrui (reklamoje kažkodėll vadintam "simfoniniu") nežinomo komercinio specialisto. Tokie paprastai į kūrybines aukštumas nepretenduoja. Nenuostabu tad, kad orkestro sąskambyje, net ir vietose, kurias turimas orkestras sugebėjo švariai pagroti, buvo pasigendama išradingumo ir meilės orkestruojamai muzikai. Bud-riūno muzika dėl to be reikalo nukentėjo. Tai galėtų būti pamoka mūsų kompozitoriams.
Nesiryžtant dėl kurių nors priežasčių patiems savo "muzikos orkestruoti, reikėtų bent pasistengti samdomus specialistus geriau prižiūrėti, arba paieškoti kūrybingesnių padėjėjų.

Čikagos publikai iš "Traviatos" pastatymų pažįstamas baritonas Algis Grigas Jovaro vaidmenyje parodė anksčiau neišryškintų vaidybinių sugebėjimų ir išpildomos rolės charakterio pajautimą. Laisvą sceninę laikyseną papildydamas neeiliniu balsu, jis sukūrė patrauklų ir įtikinantį tuščio, žmonos už nosies vedžiojamo visuomenės veikėjo atvaizdą.
Maloni staigmena buvo pirmą kartą didesnėje rolėj matyta jaunesniosios kartos solistė Dalia Ku-čėnienė Jovaro žmonos partijoj. Savo sceniška išvaizda, gerokai apvaldytu balsu ir gera vaidybine nuovoka ji vykusiai pavaizdavo savanaudiškos, garbės ir pripažinimo trokštančios poniutės tipą. Tikėkimės, kad ją teks lengvo pobūdžio rolėse dar matyti. O gal jos sceniniai sugebėjimai nėra apriboti vien lengvuoju žanru?

Vilimo žmonos Felicijos vaidmenį atliko jau ne kartą operos scenoje matyta Roma Mastienė. Jos sultingas mezzosopranas skambėjo,, kaip ir visados, maloniai ir tikrai. Prisitaikydama operetei, ji parodė platų vaidybinį diapazoną. Kiek sušaržuotą, vyrą niekinančios, bet ant jo pečių besiremiančios žmonos partiją ji atliko sti tinkama humoro doze ir be pavojingų perdėjimų. Jos sklandi vaidyba ir dainavfmas nemaža prisidėjo prie spektaklio pasisekimo.

Antras siurprizas buvo Julius Savrimas, iki šiol matytas vien mažytėse rolėse lietuvių operoje. Šį kartą jam teko vienas pagrindinių, vaidybiškai reiklus lengvabūdžio ir geraširdžio daktaro Gylio vaidmuo. Savo rolę jis atliko su pasigėrėtinu sklandumu ir profesionaliniu pajutimu. Jo ribotas tenoro balsas operetėje skambėjo, vietomis primindamas Europos lengvinų teatrų operetinių aferų didvyrius.

Vytas Radys Vilimo rolėje pavaizdavo žmonių gerbiamo pirmininko Jovaro šešėlyje uoliai triūsiantį, jam pataikaujantį ir sau garbės trupinius renkantį veikėją. Santūria vaidyba jis savo rolei tiko, nors vokalinėse dalyse galėjo turėti kiek daugiau lankstumo ir jautrumo.
Hollywoodo "žvaigždelės" Joanos rolė teko Janinai Šalnienei. Ji vaidyboje buvo tinkama, nors kiek suvaržyta, ir operetėn įsijungė savo nestipriu, bet lanksčiu koloratūriniu sopranu. Jovarų dukters rolėje pasirodė Margarita Momkienė. Ji turi malonų soprano balsą, kurio neturėtų nustoti lavinusi. Jos draugo Dariaus partiją atliko Antanas Gelažius.

Už sklandžią spektaklio eigą nemažas nuopelnas priklauso režisierei Zitai Kevalaitytei - Visockienei. Ji sugebėjo pajusti operetės reikalavimus ir mokėjo sujungti visus veikėjus darnion vienumon. Ypatingai gero įspūdžio padarė režisierės prisitaikymas muzikiniams reikalavimams. Ši sritis mėgėjų pastatymuose dažnai sudaro nemalonių painiavų. "Sidabrinėje dienoje" solistai ir choras beveik be išimčių visada buvo savo vietose ir nesudarė dirigentui sunkumų.
Muzika operečių scenoje vykstančių komiškų intrigų ir gyvos vaidybos paprastai būna nustumiama į antrą eilę. Ji čia tarnauja tik bendrai nuotaikai palaikyti, interpretacijos plonybių jos atlikime nelaukiama. Dirigento Petro Armono pastangas kompozitorius Vladas Jakubėnas "Drauge" apibūdino šiaip: "P. Armonas veikalą vedė sklandžiai ir tiksliai; jo rolė šiuo atveju buvo, kaip paprastai esti operetėje, daugiau technikinio, negu meninio vadovo". Jam ryškiau pasireikšti j muzikos atlikime neleido ir ribotų sugebėjimų orkestras, kiek teko girdėti, sudarytas daugiausia iš mėgėjų muzikantų.

Jurgio Daugvilos lietuviškais motyvais stilizuotos dekoracijos buvo kuklios ir estetiškos. Turint galvoje galimas gastroles, jos buvo suplanuotos funkcioniališkai, kad tiktų lengvai pervežti ir pritaikyti bet kokioje scenoje.

Antrajame veiksme tarp choro numerių gyvai pora stilizuotų šokių pašoko L. Braždienės vedamas Jaunimo centro studentų ansamblis.
Jubiliatei Dainavai jos sidabrinės dienos proga norėtųsi palinkėti nesenti ir toliau keliauti savo įstatuose įsirašytu keliu: skleidžiant ir palaikant lietuvišką dainą. O ta daina tebūna įvairi. Maloniai kartais nuteikia sąmojingai ir sklandžiai įvykdytas pokštas. Tačiau ne kartą švelni ir graudesnė daina ar paguodžianti bažnytinė melodija nemažiau reikalinga atgaivinti toli nuo tėvynės atsidūrusio lietuvio sielai.
Algis Šimkus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai