Auksinių bičių, ošusių lyg tėviškės pušų šilai.

O kai pavasariais kitur pradės jau gėlės skleistis,

Čia bus tylu, tušti liūdės belapiuos medžiuos inkilai.

Aplink šnarės išdžiūvusi žolė pavasariniuos vėjuos

Ir tartum spiečius šniokš šakose šiltas vasarų lietus,

Primindamas, kad čia kadais balti žiedai kvepėjo,

Balti žiedai, ir pievos, ir medus.

Ak, niekad nebegrįš išskridę nežinion svajonės — bitės

Ir nelipdys auksinio miesto mano mirštančioj širdy,

Tiktai saulėlydis, rudens vėsa, tik žolynai, nuvytę,