Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GYVOJI DVASIA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. V. BALČIŪNAS   


ĮŽANGA

Štai šių dienų dilema: gyventi ar mirti. Tokiais atvejais visa metama į šalį ir iš paskutiniųjų stengiamasi gelbėti gyvybę. Nesigailima nieko, aukojama visa. Toks savo prigimtimi yra gyvosios dvasios klausimas. Toks jis yra pavieniam žmogui, atskiroms tautoms ir visai žmonijai. Toks jis buvo visais laikais, toks jis yra ypač šiandien, visu aštrumu iškilęs visame žemės rutulyje. Tai tikra prasme gyvenimo ar mirties klausimas.

Mūsų tauta jau kelinti metai rungiasi žūtbūtinėj kovoj, stovėdama tarp gyvenimo ir mirties. Šita kova už žemiškąją egzistenciją yra vaizdus simbolis tos kovos dėl amžinumo, kurią ji, Dievo pašaukta, vedė šimtmečius, kurią kovoja dabar ir dėl kurios grumsis ateityje. Stovėti nuošaliai ir likti abejingu, rūpinantis tik siaurais savo asmens reikalais, šito akivaizdoje reikštų tam tikrą savos tautos išdavimą: tegu ji žūsta, kad tik aš gyvenčiau! Iš antros pusės, imtis priemonių, kurios iš savęs nėra pajėgios iškovoti ir amžiams patikrinti tautos egzistenciją, mažiausiai būtų neišmintinga.

Prieš pora metų Columbe pasakytoje kalboje Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentas Trumanas religijai ir demokratijai priskyrė nacizmo ir fašizmo pergalę ir „iškilmingai tvirtino“, — cituojame pažodžiui „Osservatore Romano“ (1946. III. 8, 57), — „kad tik didelis dvasinių jėgų budrumas ir religija pajėgs išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo, galinčio kilti iš atominės bombos panaudojimo“. Būdinga ir kartu džiugu, kad ir pasaulio didieji pradeda įžiūrėti išsigelbėjimą religijoj.

 


Mums tai aišku. Tačiau religija pakibusi tarp dangaus ir žemės, grynų išorinių formų religija, religija, kuri yra tik išviršinis rūbas ir tesugeba tik gintis, religija, nepersunkusi iki gyvo kaulo žmogaus ir netapusi jo gyvenimu, statiška, be gyvybės, be ugnies, be dinamizmo, — tokia religija neturi šito pajėgumo. „Ir deja, ypač šiose skausmingose valandose“, — baigia tikrai gražų 1946 metų žurnalo „Humamtas“ pirmojo numerio vedamąjį „Statiškoji ar dinamiškoji religija“ vienas jo redaktorių Julius Bevilacqua d. O. — ,,jeigu aukščiausio dinamizmo krikščionybės daigai nebus gausiai paskleisti statiškose masėse ir nesukels jose nerimo ir nepastūmės jų į pilnutinį gyvenimą Kristumi...

Per didelis Europos krikščionių skaičius dinamiškiausią istorijoje religiją pavertė statiškiausia.“ Ne bet kokia, o tik persunkusi gyvenimą, apvaldžiusi žmonių širdis, dinamiška, gyvosios dvasios religija išgelbės pasaulį. Taigi, gyvosios dvasios klausimas yra gyvenimo ar mirties klausimas visai žmonijai, kiekvienai tautai ir mums.

Mūsų išsigelbėjimas glūdi tat dinamiškoje, gyvenimu virtusioje religijoje. Į čia, ir tik į čia turi nukrypti visų mūsų žvilgsniai, gravituoti širdys, jai įsiviešpatauti turi būti palenktos visos mūsų kūno ir dvasios jėgos. Nedalyti šito, reikštų ramiai sau eiti upės krantu pro skęstantįjį, visai nekreipiant dėmesio į jo pagalbos šauksmą arba, užuot prisiyrus prie jo čia pat stovinčiu laiveliu, mėtyti nuo kranto malkapagalius ir akmenis, kurie toli gražu jo nepasiekia, o jei ir pasiekia, tai pirmieji — malkpagaliai neįstengia išlaikyti jo nė valandėlei virš vandens, o antrieji — dar giliau gramzdina jį į dugną.

Kas ta gyvoji dvasia, kuri yra kaip vienintelė, tikra ir paskutinė išsigelbėjimo lenta, be kurios visos kitos priemonės liks bejėgės ar bent neužtenkamos? Kaip ji kyla ir plėtojasi? Tai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti didžiausiu aiškumu, norint, kad nebūtų daroma klaidingų žingsnių, kad tiesiausiu keliu būtų einama į tikslą ir kuo tobuliausiai atliekama savo pareiga Dievui, tėvynei ir žmonijai.

Negalime pritarti sausam filosofavimui, kuris religiją, tą gyvą gyvenimą, paverčia gryna proto spekuliacija, gyvąją dvasią — sausa, užmušančia raide. Atitraukta nuo gyvenimo ir suvesta vien į proto sritį religija, o su ja ir gyvoji dvasia, yra tas pat, kaip moderniosios technikos pagamintas ir išstatytas pasaulinėj parodoj žmogus robotas: jo širdis pulsuoja, plaučiai traukia orą, jis net kalba, juda, veikia, tik jis ... negyvas. Bet, antra vertus, religija, gyvosios dvasios krikščionybė yra ne tik gyvenimas,, bet ir tiesa, kaip kad pats Kristus: „Aš Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jo. 14,6). Kaip tiesa, ji mus įpareigoja pažinti ją. Tik vienu ar kitu keliu pažinta, ji virsta gyvenimu. Nepažinimas ar paviršutinis pažinimas tiesos krikščionybėje, — tasai antras kraštutinumas, deja, taip būdingas mūsų laikams, — yra viena vyriausiųjų priežasčių, ir kartu viena giliausiųjų šaknų šių dienų pasaulio blogybių. Juo didžia dalimi remiasi pigus sentimentalizmas bei daugybė kitokių ,,izmų“ religijoj. Šita stoka tikro, gilaus pažinimo ir religinguosius užsidegėlius, pasišovusius siekti aukštybių, besivadovaujančius geriausia valia padaro keistuoliais, kojom žemės nesiekiančiais idealistais, - nekartą karikatūromis ir iš anksto pasmerkia nepasisekimui. Štai kodėl laikome būtenybe kaip galima giliau, įsiskverbti į gyvąją dvasią, kuo tiksliau išsiaiškinti, kas ji yra.

I. GYVOSIOS DVASIOS ESMĖ

1. ŠIS TAS IŠ NETOLIMOS PRAEITIES

Kaip pirmą gyvosios dvasios šauklį, savo dinamišku balsu laužantį lietuvių tautos pasyvumo instinktą, ir reiškiantį religinį aktyvumą Juozas Ambrazevičius iškelia amžinos atminties ark. Jurgį Matulevičių, pacituodamas vieną iš charakteringiausių jo dienoraščio vietų: „1910. X. 25. Man rodosi, kad ne tiek gynimosi taktikos (reikia laikytis), kiek apėmimo, užkariavimo. Patys gyvai persiėmę Kristaus dvasia, turime rūpintis telkti ir organizuoti aplink save geros valios žmones; juos lavinti, rūpintis prie darbo (pritraukti), o paskui drauge su jais ir per juos viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti. Viešpatie Jėzau, uždek mūs širdis to uolumo ugnimi... Turime eiti narsiai ir drąsiai prie tikslo keliu, kurį Dievas mums rodo, ten, kur Dievo dvasia mus veda ir skatina eiti į jokias kliūtis neatsižvelgiant, nieko nenugąstaujant... Dvasios nei pančiais nieks nesugebės surakinti, nei kalėjime nebeužkals, nei ištrėmime nebesulaikys. Ji išsiverš iš visur, pro visur prasimuš. Uždek tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi. Duok tik mums Tavo šv. Dvasią, kad mes tikrai visko išsižadėję, tavo garbei ir tavo Bažnyčiai visiškai ir pilnai atsiduotume“ (Lietuvių Rašytojai, 135—6 p.).
Tai lyg gyvosios dvasios deklaracija. Ji neišvydo dienos šviesos prieš velionies mirtį (1927), bet visas šventos atminties Arkivyskupo gyvenimas, jo veikimas, jo kalbos, pamokslai, konferencijos buvo gyvas šios gyvosios dvasios skelbimas.

Neturime tikslo gilintis į tai, kas, kaip ir kiek prisidėjo prie gyvosios dvasios kurstymo ir ugdymo nepriklausomojo Lietuvos gyvenimo metu. Tačiau negalime praeiti nepaminėję — tai jau liečia tiesiog mūsų temą — antro žmogaus, didžiojo lietuvio, filosofo, Rytų ir Vakarų kultūrų sintetiko, sujungusio savyje mokslininką ir pilnutinį krikščionį ir išėjusio į lietuviškosios visuomenės viešumą su gyvosios dvasios sąjūdžio šūkiu. Tai pro f. Stasys Šalkauskis. (Nė kiek netektų stebėtis, jeigu abu šie didieji mūsų tautos vyrai kada nors pasipuoštų altoriaus garbe). Gyvąja dvasia gyvenąs, jos įkvėptas iškėlęs daug sumanymų, kūręs planų, skelbęs vajų (tam davė progos ilgametės Vyriausiojo Ateitininkijos Vado pareigos) 1938 m. 2-jame „Tiesos Kelio“ nr. rašo straipsnį „Gyvosios dvasios reikalu“. Jo atgarsius vaizdžiai nusako šie kun. A. Smailiaus (ar tik nebus juo kun. prof. St. Yla, vienas iš aktyviausių gyvosios dvasios sąjūdyje, varęs ypač gilią vagą priaugančiose kunigijos kartose, daug rašęs apie gyvąją, parapiją) žodžiai rašyti po keletos mėnesių: „Didysis mūsų filosofas ir tautos auklėtojas prof. St. Šalkauskis, kuris pats yra persiėmęs gyvąja dvasia iki pat gyvo kaulo, tos gyvosios dvasios žiežirbų per spaudą bei savo asmenybės pasireiškimų taurumą paleido ir į kitų idealistų sielas. Ne vienas tuo klausimu rašė „Tiesos Kelio“ puslapiuose ir kalbėjo savųjų tarpe įvairiomis progomis. Reikia pasidžiaugti, kad toji gražioji mintis randa vis didesnio ir gilesnio atgarsio ne tik idealistų kunigų, bet ir inteligentų bei sąmoningesnių kaimiečių katalikų tarpe. Didžios idėjos nemiršta. Nors pamažu, bet giliai ir plačiai leidžia šaknis.“ („Tiesos Kelias“, 1938, 6. 487 p., Gyvosios dvasios liepsnos). Pradžia graži. Kiekviename „Tiesos Kelio“, o taip pat ne viename ir „Židinio“ nr. pasisakoma vis naujų žmonių gyvosios dvasios reikalu. Pats prof. Šalkauskis atsiliepia, patiekdamas čia tikslų gyvosios dvasios aptarimą, čia gyvosios dvasios pradžiaraštį, džiaugdamasis kiekviena iškelta nauja mintimi ir duoda dar du išsamius straipsnius tų pačių metų „Židinyje“: „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“ (nr. 11, 503 p. — išplėstas pranešimas, darytas 1938. X. 22 Liet. Kat. Stud. Ateitininkų S-gos konferencijoje) ir „Asmens tobulinimasis kaipo kiekvienos pažangos pradžia“ (nr. 11, 657 p. — referatas K. V. Studijų Dienose Kaune 1938 XII. 13). 1940 m. įvykiai ir vėliau prof. Šalkauskio mirtis (1941) nutraukė gyvosios dvasios kaip sąjūdžio klausimo svarstymą viešumoje. Bet mesta kibirkštis neužgeso. Ne vienoje širdyje ji liko gyva.

2. GYVOSIOS DVASIOS APTARTIS

Kas tat yra gyvoji dvasia? A. Maceina vadina ją ,,krikščioniškuoju entuziazmu“ („Tiesos Kelias“, 1938, 7—8, 528 p., Ut accendatur). V. Taškūnas siūlo vadinti „krikščionišku šventojo entuziazmu“ („Tiesos Kelias“, 1938, 9, 625 p., Belaukiant šventųjų). Kun. A. Steponavičius iš kitų pasisakymų daro išvadą, „kad tai yra jau turimų dvasios galių išjudinimas tikybos pažinimo, pamylėjimo, vykdymo, platinimo (akcijos) ir kūrybingumo linkme“ (Tiesos Kelias, 1938, 6, 422 p., Gyvosios dvasios bejieškant). Kun. L. Tulaba nusako ją kaip Dievo malonių kurstomąją ugnį, „kuri 1. apšviečia mūsų protus, nurodo kelią prie idealo, kuriuo yra aukščiausia Tiesa, 2. uždega mūsų širdis, kad pamiltume ir panorėtume to idealo, kuris yra tikriausias Grožis, 3. įkaitina mūsų valią, kad ištesėtume kelionės sunkumuose kelyje prie idealo, kuris yra Gėris (Tiesos Kelias, 1939, 7—8, 531—2 p., Girtavimas, gyvosios dvasios stabdis). Pagal St. Ylą „Gyvosios dvasios esminis bruožas... yra gyvas krikščionybės bei katalikybės esmės suvokimas ir jąja persunkimas viso realaus gyvenimo tiek asmeninio, tiek ir visuomeninio“ (Tiesos Kelias, 1938, 12. 806, Gyvoji dvasia per gyvąją — idealiąją parapiją). Pats prof. Šalkauskis ją aptaria šitaip: „Gyvoji dvasia yra pastovi dvasinė vidaus įtampa, nukreipta į idealo siekimą. Tai yra tasai vidaus degimas, — aiškina jis toliau, — kurs tarsi evangeliškas žibintas nušviečia pastovia šviesa vidaus gyvenimą. Tai altoriaus žiburėlis, kuris niekados nenustoja tyliai liepsnojęs. Kaipo dorinė vidaus įtampa, gyvoji dvasia yra apčiuopiamai nepatiriama tiesioginiu būdų, bet ji pastebimai reiškiasi per žmogaus veiksmus ir poelgius visose gyvenimo srityse“ (Tiesos Kelias, 1938, 6, 420 p., Gyvosios dvasios bejieškant). „Sielos degi irias idealo akivaizdoje — jaunatvės dvasia, ne kas kita yra ir gyvoji dvasia“— sako profesorius kitoj vietoj (Židinys, 1938, 11, 500 p., Jaunuomenė ir gyvoji dvasia). Tai plačiausias gyvosios dvasios aptarimas.

Taip suprasta gyvoji dvasia apima pastovų, ryžtingą bet kokio, ne būtinai aukščiausio idealo siekimą, kuriuo gali būti ne tik religinis idealas, bet ir mokslo, meno ar kuris kitas, kurio gali būti siekiama tik žmogiškomis ar kartu ir dieviškomis priemonėmis. Gyvoji dvasia,, apie kurią mes kalbame, yra religijos ir tai krikščioniškos katalikiškos religijos srities, tai Kristaus skelbtoji, atneštoji žemėn ir įžiebtoji žmonių širdyse dvasia. Tai ugnis, kurios Jis atėjo siųsti į žemę ir kuri yra daugiau negu natūralaus žmogaus įgimtų galių suliepsnojimas kad ir aukščiausio idealo meile: ta ugnis patį Dievą perkelia į žmogaus širdį ir sukuria joje dieviškąjį gyvenimą, pamažu visiškai apvaldantį žmogišgiškąjį. Ją tat norėtume taip aptarti: g a i v a l i n g a i, p a s t o v i a i ž m o g a u s i r D i e v o v a l i ų s ą v e i k a b e s i p l ė t o j ą s d i e v i š k a s i s g y v e n i m a s s i e l o j e, siekiąs to gyvenimo klestėjimo ir kituose.

Tai visų pirma gyvenimas. Būti — kiekvienos būtybės šauksmas, gyventi — sąmoningas ar nesąmoningas kiekvienos gyvos būtybės šauksmas, gyventi pilnu, nesibaigiančiu gyvenimu — kiekvienos protingos būtybės šauksmas. Mirtis yra gyvenimo priešingybė. Kur yra irimas, gedimas — tie sunykimo pradai, ten nėra tikro gyvenimo. Mūsiškai suprasta gyvoji dvasia yra vienintelis gyvenimas, kuri tikra prasme galima vadinti gyvenimu. Savo prigimtimi jis nepažįsta mirties. Jis težino tik kilimą, augimą, tai Dieviškas gyvenimas, šį žodį „dieviškas“ ypatingai pabrėžiame. Nuo jo esminiai priklauso gyvosios dvasios supratimas ar kelio į gyvąją dvasią suradimas. Jį reikia imli taip, kaip skamba, tiesiogine, neperkelia prasme. Sąmoningai vartojame žodį „dieviškas“, ne „antgamtinis“ arba „malonės“ gyvenimas, kaip paprastai mokslinėj teologijos terminologijoj, katekizme, pamoksluose bei populiarioj kasdieninėj- kalboj sakoma. Nes „antgamtinis“ nebūtinai dar reiškia dievišką o „malonės gyvenimas“ be platesnio paaiškinimo taip pat dar nieko aiškaus nepasako. Operavimas t i k tokiais terminais, kaip „antgamtinis, malonės gyvenimas, vengiant tiesiog sakyti „dieviškas“, mums atrodo, slepia savyje pavojų pamažu sudaryti klaidingas sąvokas ir nejučiomis iškreipti pačią krikščionybės esmę.

Vadinti šį gyvenimą dievišku, atrodo, turime ne tik teisės, bet ir pareigos, remdamiesi Šv. Raštu, Bažnyčios mokymu. Kai šv. Petras rašė tikintiesiems, kaip „Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas“, apie dievišką Jo galybę, pašaukusią ir atpirkimu įgalinusią juos tapti „d i e v i š k o s prigimties dalininkais“ (2 Petr. 1, 4), jis kalbėjo apie gamtinio mūsų gyvenimo, natūralios mūsų prigimties pakėlimą į dievišką gyvenimą, iki dalyvavimo dieviškoje prigimtyje. Kai šv. Povilas rasė Galatiečiams: „Esu gyvas, tačiau jau nebe aš, bet yra gyvas manyje Kristų s“ (2,20), taip pat ne poetišką figūrą vartojo, o kalbėjo apie tikrą Kristaus gyvenimą, taigi dievišką gyvenimą žmoguje. Kai Kristus save vadino vynmedžiu, o savo mokinius to vynmedžio šakelėmis, Jis kalbėjo prilyginimu, bet kai pakartotinai aiškino apie būtiną reikalą gimti iš naujo (Jo. 3, 3), gimti iš vandens ir šventosios Dvasios ir sakė, kad „kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (Jo. 3,6), kalbėjo be prilyginimų. Perdaug aiškiai šį žmogaus įjungimą į dievišką Švč. Trejybės gyvenimą skelbia Jo, kaip Vyriausiojo Kunigo, malda į Tėvą: „Ateina valanda, kada jau nebe prilyginimais jums kalbėsiu... Tėve, valanda atėjo ... Tu davei juos man... Aš už juos meldžiu ... Išlaikyk, kad jie būtų viena, kaip ir mes... Kad visi butų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena... kad jie būtų viena kaip ir mes esame viena... Aš juose ir tu manyje, kad jie būtų tobuloje vienybėje...“ (Jo. 16,25; 17,1 sek.). Ar tai ne tiksliausias, koks tik gali būti, pašaukimo gyventi dievišku gyvenimu nusakymas? Juk Tėvą ir Sūnų jungia viena dieviškoji prigimtis ir tas vienumas, kuris yra tarp Jų, kurio Kristus maldauja ir mums ne tik tarpusavyje, bet ir su Juo bei Tėvu, yra dieviškosios prigimties vienumas.

Šis dieviškumas, tai dogmatinis gyvosios dvasios pagrindas. Nors jis tvirtas mūsų tikėjime kaip dogma, deja, dažnai labai silpnas tikinčiųjų protuose ir širdyse. Patys taip mokęsi vaikais būdami, ir kitus mokome katechizuodami pradžios mokykloje ar net ir gimnazijoje: „Malonė yra tai Dievo pagalba sielai išganyti ... Pašvenčiamoji malonė apvalo mus nuo nuodėmių, pašvenčia, padaro Viešpaties vaikais ir duoda teisės įeiti į dangų“. Pagalba ... padaranti gerais žmonėmis ... lyg nieko daugiau. Ir taip net mes patys nejučiomis malonę, krikščionybę-ir patį Dievą padarome žemesniais už žmogų, gryna priemone žmogui pasiekti savo žmogiškos didybės, lyg ne Dievas, dieviškasis gyvenimas būtų aukščiausias tikslas, kuriam turėtų būti palenktas ir kuriuo turėtų gyventi žmogus, bet žmogus, natūralaus žmogaus idealas, kažkoks lyg Nietsche's viršžmogis būtų visų siekimų viršūnė ir jam, tam natūralaus žmogaus idealui pasiekti, turėtų tarnauti ne tik malonė, bet ir Kristus su savo krikščionybe. Arba — arba! Arba žmogus ir žemėje jau gyvena dievišką, gyvenimą ir Dievas jau ir žemiškajame. krikščionies gyvenime yra ne tik siekiamasis tikslas, bet ir pirminis veikėjas, ir tada žmogaus akys, širdis ir rankos — protas, valia ir visos galios nukrypę į Jį, iš Jo laukia visko, Jam visa patikti, su Juo ir jame veikia ir Jam pirmoj eilėj priskiria visus laimėjimus, arba žmogus“ gyvena tik žmogišką gyvenimą, o Dievas t i k š a l i a žmogaus egzistuojąs tikslas ir tik iš šalies padedąs žmogui Jį pasiekti, daugiausia kaip antrinis veikėjas, ir tada žmogaus pastangos, jo veikimas iškyla pirmon vieton ir pirmiausia pasitikinta savo protu, savo valios jėga, savo darbu, savo žmogiškomis pastangomis. Čia tat šiame, jei ne teoretiniame, tai dažniausiai praktiniame dieviškumo pastatyme antron vieton, krikščionybės degradavime iki sausos priemonės ir nieko daugiau, šitoje ne formalioje, bet gyvenimiškoje moderniojo racionalizmo bei akcijos amžiaus herėzijoje glūdi giliausioji krikščionybės statiškumo, dinamizmo bei gyvosios dvasios stokos, daugelio tikinčiųjų krikščionybės nepajėgumo, taip dažno veikimo, vadinamo ir turinčio išvaizdą katalikiško, bet nenešančio jokių ar labai maža tenešančio vaisių priežastis.

„Filosofai, istorikai, minties ir gyvenimo formuotojai visuomet iškreipia krikščionybę, patiekdami ją grynai tik kaip paprastą priemonę, duotą žmogui pasiekti savai žmogiškai didybei“, — rašo anksčiau cituotasis Julius Bevilacqua. — „Krikščionybė yra esminis žmogaus įpareigojimas iškilti virš savęs, išeiti iš savęs, įeiti į dievišką pasaulį, nenorint patekti į žeminančią žmogų instinkto sferą ir gyvuliškumą. Paneigus šį pagrindinį reikalavimą, nuėjo niekais tiek daug brangių ir didžių formuojančiųjų religinį gyvenimą sluogsnių pastangų, dėl kurių kaltės buvo susmulkintas religinis gyvenimas, privedant jį prie menkos vidutiniškumo moralės mokyklos, prie tuščio ir fariziejiško liturgizmo praktikavimo, prie kraštutinio apgaulingo komforto, garantuojančio ramų gyvenimą niekam tikusiems gyvenimo paliegėliams“. (Humanitas, 1946, 1, 6p., Religions statica e religione dinamica).

Štai kodėl dieviškumą, mes taip stipriai užakcentuojame, iškeldami jį kaip esmingiausią gyvosios dvasios žymę, iš kurios turi plaukti ir prie kurios turi derintis visa kita. Šitai turi turėti lemiamos reikšmės, jieškant kelių į gyvąją dvasią.

Dievas yra Actus Purus. Dieviškasis gyvenimas Dievuje, Švč. Trejybėje yra tobuloje veiksmo pilnybėje. Žmoguje dieviškasis gyvenimas reiškiasi tiek, kiek įgalina Dievo duotoji malonė, kiek leidžia jo, žmogaus prigimtis ir kiek netrukdo jis pats savo laisva valia. Yra tikra, kad Dievas nori išskleisti savo gyvenimą žmoguje tiek, kiek tik jo priimlumas, kuris visada yra daugiau ar mažiau ribotas, leidžia. Bet šitas Dievo vaitos noras realizuojasi tik sutikęs žmogaus valios pritarimą. Žmogaus valia yra tarsi durys, pro kurias įeina sielon Dievas. Kuo plačiau jos atsiveria, tuo pilniau įsilieja į sielą Dievas. Tik per šių dviejų — Dievo ir žmogaus valių sąveiką įvyksta atėjusio per malonę dieviškojo gyvenimo plėtojimasis sieloje. Iš čia aišku, kad negali būti kalbos apie gyvąją dvasią neatėjusiuose į protą vaikuose; pas juos dar nesireiškia protinga valia, nors gauta per krikštą dieviškoji gyvybė juose yra tikrai ir realiai, kaip kad grūde yra natūrali gyvybė, tik laukia reikiamų sąlygų atsiskleisti.

Gyvoji dvasia yra ne bet kaip, bet gaivalingai besiplėtojąs dieviškasis gyvenimas. Tokia jau yra gyvybės prigimtis, kad ji joje pačioje glūdinčia vidaus galia veržte veržiasi į atsiskleidimą. „Dvasios nei pančiais nieks nesugebės surakinti, nei kalėjime neužkals, nei ištrėmime nebesulaikys. Ji išsiverš iš visur, pro visur prasimuš...“ Reikia tik bent minimum sąlygų: saulės spindulių, maisto, drėgmės. Šias sąlygas gyvajai dvasiai sudaro žmogaus valia. Kada jį visiškai visa palinksta dieviškajai ir atsiveria dieviškam veikimui, kada iš žmogaus pusės yra ta Šalkauskio sakytoji vidaus įtampa, nukreipta į idealo, šiuo atveju aukščiausiojo — Dievo, siekimą, tada dieviškoj gyvybė skleidžiasi sieloje lyg, Kristaus palyginimu tariant, nesulaikomai augąs į didelį medį mažytis garstyčių grūdas ar bematant kiaurai persunkiąs visą trijų saikelių miltų įmaišymą raugas. Apskritai, šis gaivalingumas pasireiškia pagal žmogaus valios sutapimo su dieviškąja laipsnį. Tai išryškina didžią žmogaus pastangų svarbą gyvojoje dvasioje.

Dieviškojo gyvenimo plėtojimasis sieloje vyksta pastoviai, jis nė momentui negali sustoti. Jis gali tik arba visai išnykti iš sielos kartu su dieviškojo gyvenimo žuvimu, arba nuolat augti, nes žmogaus valia arba visiškai esminiai, radikalini atsistoja prieš dieviškąją ir tada dieviškasis gyvenimas joje žūsta; (įvyksta mirtinoji nuodėmė — dieviškojo gyvenimo mirtis, arba didesniame ar mažesniame laipsnyje su ja sutampa ir tada dieviškasis gyvenimas plėtojasi sparčiau ar lėčiau pagal šį sutapimo laipsnį (čia neturime mintyje nepaprastų malonių, mistinių sielų), čia šiame taip įvairiame žmogaus valios santykyje su dieviškąja ir atsiveria galimumas dieviškam gyvenimui sieloje reikštis pamažu, vos pastebimai, mažiau ar daugiau intensyviai, ar lyg vulkanui prasiveržti visa savo dieviška jėga, suspindėti visu savo grožiu. Gyvojoje dvasioje dieviško gyvenimo plėtojimasis vyksta vis didesniu ir didesniu intensyvumu. Nėra negalimas joje kartkartėmis ir visiškas dieviškojo gyvenimo žuvimas (mirtinoji nuodėmė), bet, jeigu tai ir pasitaiko, tai tik trumpam momentui; tuojau pat vėl pakylama į buvusią būseną ir nauju užsidegimu kopiama aukštyn.

Labai gražią paralelę praveda prof. Šalkauskis tarp gyvosios dvasios ir jaunatvės dvasios. Jose jis randa labai daug bendra. Ir vieną ir antrą jis laiko sielos degimu idealo akivaizdoje. Jis išskaičiuoja eilę bendrų gyvosios ir jaunatvės dvasios savumų: idealo meilė, dorinis jautrumas, protinis gyvumas, pasiryžimas nuolatai tobulintis, optimizmas (žiūr. Židinys, 1938, 11, 500 p.: Jaunuomenė ir gyvoji dvasia). Bet kartu labai vaizdžiai nurodo vieną pagrindinį skirtumą. Žmogaus gyvenimą jis palygina lipimui nupjautu kūgiu. Jaunystėje jis kopia vienu šonu aukštyn, subrendusio amžių žymi ėjimas viršutine horizontale nuplauto kūgio plokštuma, o senatvė — riedėjimas antra beveik statmena plokštuma žemyn. Čia slepiasi natūralaus žmogiškojo gyvenimo ir kartu jaunatvės dvasios tragizmas. Kitaip yra su gyvąja dvasia. Šis tragizmas jai nepažįstamas. Ji žino tik nuolatinį kopimą aukštyn į pačią nenupjauto kūgio viršūnę. Jos kilimas yra pastovus, progresuojąs. Kaip akmuo juo didesniu greitumu lekia, juo arčiau žemės, arčiau jos centro, taip siela juo didesne dvasios jėga kyla ir veržiasi į savo centrą Dievą, juo labiau priartėja prie Jo.

Gyvoji dvasia yra amžinai jauna. Tai tikras amžinosios jaunystės svajonių realizavimasis. Tai pakilimas virš žemiškojo žmogaus gyvenimo, kasdieniu nykimu neišvengiamai artėjančio į mirtį, tragizmo. Tai amžinas pavasaris, tai nesibaigianti diena, kur saulė nuolat kyla ir niekuomet nesileidžia ir, „kildama aukštyn, vis daugiau šviesos spindulių beria, vis daugiau šilumos skleidžia. Gyvoji dvasia yra tai, kas jau žemėje pagauna sielą nežemišku žavesiu ir paskandina ją viršijančiame visokį natūralų supratimą, džiaugsme, nes tai yra pradžia ir atspindys amžinosios begalinės Tiesos, begalinio Gėrio, begalinio Gi.ožio vizijos danguje, nes tai yra kad ir iš tolo, bet realus nujautimas tos laimės, kurioje skęsta trys švč. Trejybės asmens vienoje dieviškoje prigimtyje, kuri yra ir mūsų amžinoji dalis. Gyvoji dvasia tai realybe virtusi aukščiausioji sielos poezija, tai siela, virtusi poete. Nenuostabu, kad veik visi mistikai, tie didieji gyvosios dvasios žibintai, kuriems buvo leista žemėje paragauti tikrojo džiaugsmo, yra buvę poetai ir kūrę gražiausią dievišką poeziją. Gyvoji dvasia išbraukia iš gyvenančiojo žodyno žodžius: atsibodimas, pavargimas, pailsimas, nusilpimas, nykimas, senatvė . . Ji žino tik kilimą, augimą, pražydimą, džiaugsmą, jaunystę, vis plačiau atsiskleidžiantį ir vis pilnesnį dieviškos jėgos gyvenimo pavasarį. Ar nėra gyvi šios tiesos liudininkai šventieji, kurių nevienas, sulaukęs vėlyvo amžiaus ,,exultavit ut gigas ad currendem viam eius“ (Ps. 18, 6). Tokia šventoji Teresė (Motina) tada, kai iš natūraliosios jaunystės jau buvo likęs tik prisiminimas, stojusi į penktą dešimtį savo gyvenimo metų, liepsnodama šia.gyvosios dvasios ugnimi, išsiliejo tokiu veiklumu, prieš kurį nublanksta bet koks natūralios jaunatvės entuziazmas.

Amžinai gyvosios dvasios jaunystei nepastoja kelio nė kančia, tas žiaurusis budelis, guldąs į karstą natūraliąją jaunatvę ir galutinai visą žemiškąjį gyvenimą. Tik biologiniu, kad ir protingojo gyvenimu gyvenančiam kiekvienas, kentėjimas yra jo dalelytės žuvimas ir per tai neišvengiamas žengimas į mirti, o gyvosios dvasios žmogui yra tai silpnėjimas ryšio, kuris jungia j:į su žeme, tai trumpiausias kelias į vis pilnesnį jo valios atsipalaidavimą nuo kūrinių ir vis tobulesnį jos atsivėrimą Dievui, kurio veikimu atnaujinama lyg erelio mūsų jaunystė (Ps. 102, 5).

Šitas gaivalingas, pastovus, nuolat intensyvėjąs dieviškojo gyvenimo plėtojimasis vyksta sieloje. Bet ja jis nesiriboja. ,,Dievas yra meilė“ (1 Jon. 4, 16), Meilė kuri nori uždegti visas širdis. Dėl to ir žmogaus siela, kurioje ima liepsnoti nusileidusi iš dangaus Meilės Dvasios ugnis, užsidega karšta meile kitų ir siekia pasidalinti su jais, įlieti į juos dieviškąjį gyvenimą. Gyvoji dvasia reiškia kartu ir apaštalo dvasią. Apaštališkumas — viena iš esminių gyvosios dvasios žymių. Dėl to aptartyje ir sakėme, kad gyvoji dvasia yra dieviškasis gyvenimas... „siekiąs to gyvenimo klestėjimo ir kituose“. Taigi, jeigu kurioje sieloje jo dar nėra, kad atsirastų, o jeigu jau yra, kad išsilaikytų ir vis sparčiau augtų.

„Gyvoji dvasia gali įvairiai reikštis pagal žmogaus fizines, psichines ir dvasines ypatybes, nors ir turi bendrų visiems reiškėjams savybių“ — rašė prof. Šalkauskis. — „Gyvoji dvasia nesuderinama su indiferentizmu, nors nebūtina domėtis visu kuo; — su pasyvumu, nors nėra reikalo reikštis gaivalinga išviršine veikla; — su nepastovumu, nors būtų klaidinga atsisakyti nuo nuolatinės pažangos.“ (Tiesos Kelias, 1938, 6, 420 p., Gyvosios dvasios bejieškant). Nevienoks gyvosios, dvasios pasireiškimas liečia ir apaštališkąjį jos pobūdį. Vienas dėl savo įgimtų savumų gali būti linkęs daugiau į išviršinę veiklą, kitas į kentėjimo, dar kitas į maldos apaštalavimą ir t.t. Šiuos įvairius būdus galima suvesti įžodžio (sakyto ir rašyto), darbo, kančios ir maldos apaštalavimą, pagal tai, kuris iš jų dominuoja ar kartais veik išimtinai tesireiškia. Suprantama, negali būti kalbos apie žodžio, darbo ar kančios apaštalavimą, jeigu tai nieku nesijungia su malda, ir taip pat sunkiai įsivaizduojamas maldos apaštalavimas, kur niekad nebūtų progos veikti ir žodžiu bei darbu siauresnėj ar platesnėj aplinkoj, kuris nebūtų kartu sujungtas su auka.

Mažiausią svorį gyvojoj dvasioj turi žodis, didesnį — darbas, dar didesnį — kentėjimas, nes kančia pareikalauja iš žmogaus didžiausio vidinio aktyvumo. Kaip Kristaus Evangelijos skelbimas ir veikla buvo vainikuoti kryžiumi ir kančia galutinai buvo įvykdytas sielų išgelbėjimas, taip ir gyvojoje dvasioje sielų gelbėjimo troškimas randa tobuliausią išraišką su atsidavimu Dievui aukojamoje kančioje. Vienokiomis ar kitokiomis aukomis sėkmingiausiai kurstoma gyvosios dvasios ugnis sieloje ir įžiebiama bei palaikoma kituose. „Reikia pažinti gilią kentėjimo prasmę — sako prof. Šalkauskis. — Juk tas, kas šitos dorinės prasmės neįstengia suvokti ir prisiimti kentėjimą su intencija kyloti drauge su Kristumi išganomąjį kryžių, tas niekados negalės išlaikyti optimistinės dvasinės rimties žiaurioj gyvenimo kovoj. Tuo tarpu praradus šitoje kovoje dorinį optimizmą, pralaimima ir pati kova“ (Žadinys, 1938, 11 507 p., Jaunuomenė ir gyvoji dvasia.)

Virš žodžio, darbo ir kentėjimo iškyla malda. Joje susitinka žmogus su Dievu. Tai kartu ir žmogiškas ir dieviškas aktas. Per ją įgauna dieviškumo žmogiški veiksmai. Ja sudievinama tai, kas žmogiška: žodis, darbas ir kančia. Tai „viena“, kurio reikia, tai „geriausioji dalis“, už kurios pasirinkimą Kristus giria Mariją besisielojančios ir susirūpinusios, daugeliu kitų dalykų ir skiriančios jiems pirmesnę vietą, sesers Mortos akyse. Aukščiausio sušvitimo malda pasiekia kančioje.

Šią žodžio, darbo, kentėjimo ir maldos gradaciją gyvojoje dvasioje norime taip pat užakcentuoti, nes iš to turės plaukti svarbios išvados praktiniam veikimui.

Taip tat gyvoji dvasia yra dieviškas gyvenimas, kuris gaivalingai, pastoviai ir vis intensyviau plėtojasi mumyse pagal mūsų valios sutapimo laipsnį su Dievo valia ir žodžiu, darbu, kančia bei malda siekia įsilieti ir į kitų sielas. Savo esme tai yra Dievo, randančio žmogaus valios pritarimą, veikimas sieloje bei to veikimo rezultatas. Tai nuolatinė žmogaus valios įtampa paklusti dieviškai valiai ir visomis išgalėmis įsijungti į jos veikimą. Nesant šios Įtampos — atšalimo būsenoje nuolat gresia dieviškojo gyvenimo sieloje žuvimas, su kuriuo ateina mirtis ir dar daugiau negu mirtis — amžina kančia, kurioje mirties šaukiamasi kaip išsigelbėjimo.

Prieš savo mirtį žadėtosios Žemės artumoje Moabe Mozė sušaukė visus izraelitus ir kalbėjo jiems apie Dievo geradarybes, įsakymus, pažadus. „Apsvarstyk, — baigė jis iškilmingai, — šiandien mano pastatytą tau prieš akis gyvenimą ir gėrį ir kaip prieštarą mirtį ir blogį, kad mylėtumei Viešpatį savo Dievą ... ir gyventumei... žemėje, į kurią įeisi... Jeigu gi nusigręžtų tavo širdis ir nenorėtumei klausyti... skelbiu, kad žūsi ir netrukus mirsi... Šaukiuosi liudininkais dangų ir žemę, kad pasiūliau jums gyvenimą ir mirtį, palaiminimą ir prakeikimą. Išsirink gyvenimą, kad gyventum...“ (Atk. 30, 15 ir sek.).

Šitaip čia iškilmingai per Bažnyčią, čia paprastai Evangelijose, čia tyliai mūsų širdyse nuolat kalba į mus Kristus, miręs ant kryžiaus, kad mes gyventume; atsiuntęs Šventąją Dvasią, kad mumyse sukurtų gyvąją dvasią, kad mes nemirtume, o gyventume. Ir laukia, ką mes pasirinksime.

(Bus daugiau)

Nuotraukoje: J u d e s y s (keramika). Aleksandras Marčiulionis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai