Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS UŽSIENIO POLITIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. JURGĖLA   

 

Autorius yra Amerikos lietuvis, Lietuviu. Skautų Sąjungos kūrėjas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas. Amerikoje aktyviai įsijungęs ne tik į lietuvių visuomeninį gyvenimą, bet ir apskritai į politinę veiklą, kurį laiką buvo demokratų partijos lietuvių skyriaus reikalų vedėju.

KEISTAS AMERIKIEČIŲ POLITIKAVIMAS SU RUSIJA

Lietuviai, kitos tautos ir pagaliau Amerikos visuomenė jau seniai stebėjosi/nesuprasdami keistos Jungtinių Amerikos Valstybių užsienio politikos, daugiausia Rusijos atžvilgiu. Amerikiečių politika su visomis kitomis valstybėmis visuose žemynuose dar buvo galima suprasti, išsiaiškinti ar pateisinti. Bet, kai Prezidento Roosevelt'o rūpesčiu ir pastangomis JAV vyriausybė 1933 m. pradėjo diplomatinius santykius su komunistine Rusija, visi netrukus ėmė stebėtis keistais, nepateisinamais ir tiesiog nesuprantamais Amerikos elgesiais santykiuose su ta Sovietų Sąjunga, kurią amerikiečiai vieningai paneigė, smerkė dėl jos grobuoniškumo, vidaus teroro, laisvių panaikinimo – ir iš viso dėl žiaurios diktatūros ir taip ilgai net jokių reikalų bei santykių su ja neturėjo.

Per 2-jį pasaulinį karą Amerikos įsipolitikavimas ir pataikavimas imperialistinei Rusijai nuėjo tiek toli, kad paprastai savo vyriausybę labai gerbianti ir ypač jos užsienio politiką mažiausiai kritikuojanti amerikiečių visuomenė ėmė reikšti didelį nepasitenkinimą.'Nepaisyta net cenzūros ir kitokių suvaržymų karo metu, kai vyriausybė tokiu atveju visus savo žygius gali pateisinti „bendrais karo aplinkybių reikalavimais, siekiant vien tik priešų nugalėjimo“. Pabrėžiu, nežiūrint net tokios būklės karo metu, daugelis laikraščių, pavieniai kongresmenai, veikėjai ir kai kurios patriotinės organizacijos viešai reiškė didelį nepasitenkinimą ir net aiškų pasipiktinimą bendrąja užsienio politika ir ypač dideliais pataikavimas Rusijai, kuri laužė vieną po kitos savo sutartis su kitomis valstybėmis ir grobė svetimus kraštus. Net dažnai ėmė kartotis vyriausybės (ir paties Prezidento Roosevelt'o) viešų pareiškimų ir pažadų griežtas nesuderinimas su darbais. Tokių reiškinių akivaizdoje dar karo metu žymūs rimčiausi kongresmenai (net valdančios demokratų partijos nariai) garsiai tvirtino, kad Amerika neturi jokios užsienio politikos.


Laikotarpy nuo 2-jo pas. karo pradžios ligi šių metų net kelissyk pakeitus JAV užsienio politikos vadovą (valstybės sekretorių — užsienio reikalų ministrą) ir ambasadorių Maskvoje, pagaliau mirusio Prez. Roosevelt'o vietą užėmus Viceprezidentui Trumanui ir ypač per pirmus dvejus metus po karo, kai Rusijos nuolatinių grobimų ir siekimų politika ėmė reikštis per daug ryškiai, plačiausiu mastu ir visomis kryptimis iš Maskvos, — Amerikos diplomatijos laivas labiau negu bet kada blaškėsi, tartum visai pametęs javo vairą. Visuotinis pasipiktinimas dėl tos keistos ir vis dar nekintančios JAV užsienio politikos smarkiai didėjo. O respublikonų partijai 1946 m. laimėjus Kongreso didžiumą, prasidėjo politinė kova, reikalaujant griežtesnės diplomatijos prieš Rusiją ir nustatyti aiškią vienodą užsienio politiką, suderinamą su Amerikos laisvių bei demokratijos idealais ir kilniomis amerikiečių tradicijomis.

Minėtos kritikos akivaizdoje pavieniai valdžios pareigūnai ir rašytojai politikos klausimais kartais mėgino aiškinti ar teisinti tą keistą užsienio politiką. Buvę valstybės sekretoriai C. Hull'as, J. Byrnes'as, buvęs karo sekretorius H. Stimson'as, buv. pasiuntinys Lenkijoje A. Bliss Lane'as ir eilė kitų buv. aukštų pareigūnų savo knygose (atsiminimuose) kai kuriais atvejais mėgina aiškinti Amerikos santykius su Rusija, versdami visą atsakomybę dėl bendros politikos nustatymo — Baltiesiems Rūmams. Tokių atsiminimų vis daugiau atsiranda ir kartu iškelia aikštėn vis daugiau tamsių šešėlių ir pėdsakų, kuriuos ta keistoji politika paliko istorijoje.

Bet žymus rašytojas politikos klausimais Walteris Lippmann'as bene ryškiausiai nušviečia tą keistą Amerikos užsienio politiką bei diplomatiją ir jos nepastovumo, nenuoseklumo ir nesėkmingumo priežastis. Vienos jo paskaitos vertimas pagelbės mums suprasti bent tas priežastis, kurios sukūrė tokią Amerikos diplomatiją, kokia ji buvo ilgą eilę metų. Tas pagelbės mums suprasti ir būdingą filosofišką amerikiečių galvoseną apie JAV užsienio politiką bendrai, nors ne visos šio žymaus rašytojo mintys patiks lietuviams ir kitoms šiandien pavergtoms tautoms.

AMERIKOS DIPLOMATIJA IR JOS NEPASISEKIMAI


194-7 m. Walteris Lippmann'as šitaip aiškino JAV diplomatiją: „Mes laimėjome abu karus. Bet kritišku metu mūsų diplomatija visada prakiša. Ji nesugebėjo sustabdyti ar išvengti karo. Ji mūsų neparengė karui. Ji nesugebėjo išspręsti karų, kai jie buvo laimėti. Dabar, štai, mes svarstome trečiojo karo galimumą. Jei mes padarysime klaidą savo išskaičiavimuose ir šiuo atveju, kaip ir pirma (1-jo ir 2-jo pas. karo metu ir tuojau po jo), tai mes vėl turėsime stebėtis ir apsivilti.

 

Viena vertus, 20-me amžiuje Jungtinės Am. Valstybės iškilo į aukštą žymią vietą tarp tautų, gaudamos milžinišką atsakomybę, žmonijos ateitį nustatant. Antra vertus, įvykių eiga per tą kilimą buvo susijus su aukšto ir vilčių kupino politikos nustatymo griuvėsiais: Wilsono neitralurmas, Wilsono 14 dėsnių ir Tautų Sąjungos įsteigimas; Vašingtono sutartys dėl nusiginklavimo ir Kellogo paktas skelbti karą esant neteisėtą; Dawes'o planas, Young'o planas ir Hoover'io moratorijumas pasauliui atstatyti po I-jo pas. karo; Stimsono doktrina užpuolimui išvengti; neutralumo aktas prieš 2-jį pas. karą; F. Rocsevelt'o kalba apie kvarantiną ir keturias laisves, Hull'o 17 punktų, Atlanto nuostatai, Jaltos paskelbimas ir Trumano doktrina.

Pažvelgę į eilę šių paskelbimų ir į apsivylimą, kuris sekė po to viso, mes turime labai nusistebėti dėl to griežto skirtumo tarp mūsų sugebėjimo sukurti tautinę jėgą ir tarp mūsų mokėjimo sėkmingai panaudoti tą jėgą. Žodžiu, mūsų nepasisekimai glūdi politikas lauke — taip sakant, tiksliuose sprendimuose kada, kaip ir ligi kurios ribos mes turime panaudoti milžinišką jėgą ir įtaką, kurias mes sugebam išugdyti.

Savo diplomatinių nepasisekimų priežasties turime jieškoti savo galvosenos pobūdžiuose. Laikotarpy nuo Wilsono ligi Trumano mūsų užsienio politika turėjo nepasisekimų taip reguliariai dėl to, kad mūsų sąmonėje, tarp laukujo pasaulio ir mūsų, įsiterpė rinkinys stereotipinių žalingų įsitikinimų ir pageidaujamų sąvokų (idėjų, minčių), kurie verčia mus klaidingai įvertinti įvykius ir draudžia nustatyti atitinkamą politiką.

Iš savo nekaltybės amžiaus, iš 19-jo šimtmečio, kuomet mes buvom atskirti nuo kovų tarp atskirų valstybių bei imperijų, mes atsinešėm ideologinį pasaulio vaizdą, kuris yra įsivaizduotas ir klaidingas. Tas vaizdas mums rodė, kad tautų kova dėl savo gyvybės išlaikymo, jų varžytynės bei ginkluotos kovos dėl pirmumo ar įsigalėjimo yra negeros, neteisėtos, nenormalios ir tik laikinės. Dėl tokio savo įsitikinimo mūsų tikslas nebuvo reguliuoti, verst susivaldyti ir nuraminti susirėmimus bei ginčus, suvaldyti kovojančias jėgas ir verst jas išlaikyti pusiausvirą. Mūsų tikslas būdavo: nesikišti į tą kovą, arba tučtuojau panaikinti tą kovą, arba vesti kryžiaus karą prieš tas tautas, kurios uoliai tęsia ginkluotą kovą. Mūsų nenoras pripažinti ginčus tarp valstybių kaipo normalią žmonijos būklę pasibaigdavo kartojamais nepasisekimais Amerikos politikoje.

Diplomatijoje, kai sprendžiama žūti ar būti, politikos nustatytojo problema yra pasirinkti ne geriausi siekiniai, kurie yra pageidaujami, bet geriausi, kurie gali būti pasiekti. Bet panagrinėję užsienio politikos išdavas, kaip jos yra paskelbiamos mūsų visuomenei, randame slegiamą palinkimą priimti jas: visais arba nieką, apribotą vieną arba viso pasaulio reikalus (izoliacionizmą arba globalizmą), nesikišimą arba kryžiaus karą, karo panaikinimą arba įspėjamąjį karą.

Šioje ideologinėje pasaulio santvarkoje neįmanomos apribotos ribos ar priemonės, vartotinos susikirtusių jėgų sustabdymui arba jų pusiausviros išlaikymui, įtakos srities ir jėgos aprėžimui; tokioje santvarkoje nėra vietos pirmumams, nusileidimams ir sutvarkymams.

Mūsų ideologai mano, kad jėgos vartojimas jėgos pusiausviros siekimui ir nustatymui yra „jėgos politika“. Ir jie mano, kad įtakos srities pripažinimas yra nuraminimas (patenkinimas — appeasment). Betgi, neturint vienas pasaulio valstybės, turėtų būti pusiausvira tarp kelių jėgų ir turėtų būti pripažintos1 jų įtakos sritys.

Savo įsivaizduoto ideologinio pasaulio vaizdo užburti, mes neigiame pačios diplomatijos esmę. Mes verčiau paskelbiam priešvalstybiniais arba nušalinam tuos, kurie kalba apie tai. Mes linkę žiūrėti į tautų tarpusavio kovą kaip į kažką, ko neturėtų būti teisingai galvojančioje visuomenėje. Mes nereguliuojame tų kovų, nes manome, kad jų neturėtų būti. Ir todėl mes laikomės trijų politikos kelių: 1) nepaisyti tų kovų, skelbiant mūsų nešališkumą (neutralumą); 2) paneigti tas kovas ir tikėtis, kad jos savaime pranyks, jei tautos priklausys prie vienos pasaulinės sąjungos (draugijos); 3) vesti sunaikinimo kryžiaus karą prieš liūtus, kurie nenori atsigulti šalia avinėlių.

Kaip tas atsiliepia į mūsų visų taip rūpimą klausimą — į mūsų santykius su Sovietų Sąjunga, su kuria dabar turime diplomatinį susirėmimą viso pasaulio mastu?

Manau, išmintingai paliesime Rusijos klausimą, pripažindami istorinį faktą, kad „Rytų ir Vakarų Europos persiskyrimas, kova tarp Rusijos ir Vakarų tautų, neprasidėjo su Marksu, Leninu ir Stalinu ir nepasibaigs, jei Sovietų režimas būtų ir nuverstas. Kultūrinis ir ideologinis Europos skilimas yra taip senas, kaip ir krikščionybės skilimas į Romos ir Bizantijos. Imperiška kova prieš Rusiją Pabaltijy, Rytinėje ir Vidurinėje Europoje, Balkanuose, Mažojoje Azijoje ir Tolimuose Rytuose buvo vienas iš didžiųjų diplomatijos laukų tiek prie carų, tiek prie komunistų. Kova prieš Rusiją yra visai nauja problema Jungtinėms Amerikos Valstybėms. Bet Britų užsienio reikalų ministerija tai kovai yra atsidėjus per 150 metų. Jau geriau šiandien įsitikrinkim, kad mes dabar jau turėsime reikalo su šia problema gana ilgą laikotarpį.

Turime nusikratyti minties, kad mes turime pasirinkti vieną iš dviejų: vienas pasaulis, kuriame Rusija yra mūsų dalininkė, bendradarbė, arba du pasauliai, kur mes turime sunaikinti rusus arba jie turi sunaikinti mus. Aš netikiu, kad mes turime susituokti su Rusija arba kovoti prieš ją arba kad mes. turime susilaukti tobulas taikos arba visuotinio karo. Manau, geriausia politika yra pripažinti, kad kova tebeis, ir nemanyti, kad tą kovą panaikins Jungtinės Tautos arba net pergalės karas; ir, pripažinus kovą nuolatiniu faktu, vartoti visą mūsų jėgą bei įtaką tam reguliuoti, laikyti tose. ribose, nustatyti įtakos sritis, kurios apriboja kovą, ir nustatyti pasauly jėgų pusiausvirą, kuri apriboja jėgą. Mūsų tikslas yra atlikti būtiną reikalą su Rusija rankas sieksnio atstumu, šaltokai, gudriai, be baimės, be nesąmoningos vilties ir su tokiu teisingumo kiekiu, kiek tai įmanoma ten, kur tuo tarpu dar nėra sutarties dėl pagrindinių dėsnių ir kur kovotojai nesilaiko vienodų moralinių dėsnių santvarkos.

Tikiu, mes turime pakankamai jėgos ir įtakos, jeigu jas tinkamai panaudosim, apsidirbti su Rusija. Tačiau tai reikštų pasiryžti siekti ne visiško sutikimo, ne ideologinio darnumo, ne visų skirtumų ir nesutarimų panaikinimo, bet siekti paliaubų šaltame kare, modus vivendi, kurių metu tautos gali atsistatyti ir atsigauti po 2-jo didžiojo karo ir sutarčių, kurios pasibaigia okupacinių armijų atitraukimu iš Europos ir jos palikimu (atidavimu) europiečiams.

Tai nebus lengva. Tai pareikalaus jėgos spaudimo, kuris supykins mūsų tarpe tuos, kurie nemėgsta jėgos politikos. Tas reikalaus politinių ir ekonominių nuolaidų susitariant (kompromisų) — ir nepatenkins tų mūsiškių, kurie visas nuolaidas laiko nusileidimu bei patenkinimu (appeasement). Bet jei paliaubos, modus videndi ir sutartis sunku pasiekti jėga ir susitarimu kiek nusileidžiant (kompromisu), tai visai aišku, kad be jėgos vienoje rankoje ir su nuolaida antroje rankoje nieko nebus pasiekta.

Jei mes nenaudosime klasinio diplomatijos būdo (kuris visada yra jėgos ir nuolaidas derinys), tai geriausia, ką matysime priešaky, bus tik civilizuoto pasaulio sugriuvimas, kurį seks gal karas, kuris, kartą jau pradėtas, bus žiaurus, visuotinis ir nenulemiantis.

AMERIKIEČIŲ NEPAISOMAS KOMUNISTINĖS RUSIJOS SIEKIMAS UŽVALDYTI VISĄ PASAULĮ

 

Nežiūrint kaip jie yra išmintingi, gabūs, gudrūs ir sąmoningi tam tikrose srityse, amerikiečiai (tiek politikai, diplomatai, kongresmanai, tiek kritikai ir rašytojai politikos klausimais) vis tiek neįstengia įžiūrėti vieno svarbiausio, pagrindinio fakto, dėsnio ar doktrinos, kurią nuo pat pradžios nusistatė ir kurios atkakliai laikosi, ir visada laikysis Rusijos imperiją užvaldę komunistai. Tai viso komunistinio sąjūdžio — 3-jo Internacionalo — aukščiausias ir galutinis tikslas užvaldyti visą pasaulį.

Nesvarbu, ar komunizmo išminčių ir tikrųjų Rusijos imperijos valdovų štabą (Politbiurą) Kremliuje sudarytų vieni rusai ar mišrių tautų kilmės žmonės (rusai, gruzinai, Ukrainai, armėnai, lenkai ir kt.). Nežiūrint tautinės kilmės ar rasės, to štabo nariai visada kalbėjosi tarp savęs ar viešai ir kalbės tik rusiškai. Leninas su Trockiu numatė, kad karo nuvarginta ir, kas svarbiausia, karo demoralizuota 1917 metų Rusijos imperija su daugeliu žemiausios kultūros tautų, su visuotiniu skurdu, tamsumu ir su įvairių tikėjimų bei carų despotizmo įskiepytu nuolankumu valdovams yra geriausia bei tinkamiausia dirva socialistinei valstybei kurti ir reikšminga pradinė jėga komunizmui išplėsti už Rusijos sienų — ilgainiui ir palaipsniui įsteigti . komunizmą visame pasaulyje, sujungiant viso pasaulio tautas į vieną pasaulinę valstybę po viena „proletariato diktatūra“. Toji diktatūra turėjo ir tebeturi vieną sostine — Maskvos Kremliuje. Iš ten ji komunizmo propagandos priemonėmis, komunistų perversmais kituose kraštuose ir karo veiksmais plečia Rusijos imperiją toliau už 1917 m. sienų. Kremliaus vadai tai darė, tebedaro ir tebedarys iki savo planu ir savo įsitikinimu užvaldys visą pasaulį. Taigi, amerikiečiai turėtų galų gale pasimokyti ne iš kokios senos istorijos, bet iš netolimos praeities ir dabarties (iš 1917 — 1948 metų laikotarpio faktų) ir suprasti, kad komunistinės Rusijos ar Sovietų Sąjungos (nesvarbu kaip vadinsi tą pat valstybę) vyriausybės siekimas buvo, yra ir bus ne vien tik valdyti šią valstybę ir vykdyti (ar vis dar tik eksperimentuoti) komunizmą jame, bet ,drauge ir užvaldyti visą pasaulį. Kai kas gali čia prikišti, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė valdo tik savo kraštą ir tik Politbiuras vadovauja komunistų sąjūdžiui visame pasaulyje. Tad atsiminkime faktus, kad ne kokie slapti Politbiuro agentai, bet Sov. Sąjungos diplomatiniai pasiuntiniai ir dažniausiai be to dar specialiai atsiųsti Sov. S-gos užsienio reikalų ministro padėjėjai tvarkė ir prižiūrėjo komunistų perversmus arba Maskvai pageidaujamos sudėties vyriausybės įkurdinimą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Albanijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. Vokiečiams dar neatsitraukus iš Rusijos ir dar karo metu Lenkijai jau iš anksto buvo parengta Liublino vyriausybė, o Jugoslavijai — gen. Tito su karine jėga. Tie faktai daug pasako. Ir neužmirškim, kad nei viena valstybė ar imperija neturi pasiuntinybių ir konsulatų su tokiu dideliu tarnautojų skaičium, kaip tik vienintelė Sov. Sąjunga.

Taigi šiandien jau labai galingam Kremliui neišsižadant, bet akakliai, nuosekliai ir planingai siekiant to tolimo ir didžiausio tikslo — viso pasaulio užvaldymo ir kitai tolygiai arba didesnei jėgai nenugalėjus, nesuvaržius arba bent kelio nepastojus to Kremliaus jėgai, aišku, kad jau ir Jungtinės Am. Valstybės čia nesudarytų išimties ir vėlesnio pavergimo neišvengtų. Tie visi faktai ir reiškiniai įsidėmėtini ypač amerikiečių politikams.

Tai tokia yra nekintamoji, aiški Sovietų Sąjungos politika. Bet iki ji bus galutinai įvykdyta, t. y. iki „viso pasaulio proletariatas susivienys“ ir bus įjungtas į vienintelę Sovietų Sąjungą, į vienintelę tuomet jau pasauly Kremliaus valdomą valstybę, Maskvos diplomatija turi vingiuoti, turėdama diplomatinių, prekybinių ir vadinamų kultūrinių santykių su jos dar nepavergtomis buržuazinėmis valstybėmis. Tai daroma, ne valandėlei nesustabdant seniai pradėtos ir gudriai vykdomos planingos Kremliaus kovos dėl nuoseklaus pasaulio užvaldymo. Dėl to rusų diplomatai įsakyti taikytis prie tų buržuazinių, dar jų nepagrobtų, kraštų papročių, laikytis buržuazinio diplomatinio etiketo, vaišingumo savo pasiuntinybėse, girti kultūrinius tų tautų laimėjimus ir t.t.; tarptautinėse konferencijose ir tautų sąjungose kalbėti apie demokratiją ir akcentuoti ją; kur Maskvos prestižui naudinga, net „užtarti“ atskirų tolimų tautų interesus ir prikišti arba aiškiai prasimanyti Olandijos, Britų ir net JAV imperializmą ir t.t. Daugelis eilinių, neapsišvietusių piliečių plačiame pasaulyje ima tai „už gryną pinigą“ ir lengvai įtiki į tokį Rusijos „teisingumą“.

Pirma Tautų Sąjungoje, o dabar Jungtinėse Tautose komunistinių valstybių atstovai ypatingai mėgsta naudotis proga linksniuoti demokratiją, demokratines teises, pilietines žmogaus laisves bei teises ir pan. Jie mėgsta išnaudoti tą nevykusiai sutvarkytą „demokratijos žaidimą“ palankesnei nuomonei laimėti pasauly. O kiek Maskvos atstovai sugeba Rusijoi laimėti, pasinaudodami didžiausia nesąmoninga Roosevelto ir ChurchilPo dovana — veto teise! Ligi š.m. gegužės mėn. pabaigos Rusijos atstovas vetavo jau net 25 kartus! Tais būdais ir pasinaudodami tomis teisėmis Maskvos atstovai sugeba pastoti kelią nenaudingiems ar nepageidaujamiems sprendimams, kenkti šios sąjungos veiklai, bei darnumui ir laimėti laiką dar nepaaiškėjusiems, slaptiems komunistų žygiams strateginėse pasaulio vietose“.

Bene įspūdingiausiai tuos diplomatinius komunistinės Rusijos ir krikščioniškojo buržuazinio pasaulio santykius išreiškė anuomet mažas įvykis Kauno gel. stoty, kuomet Lietuvos užsienio reikalų ministras prel. prof. Rainys iškilmingai pasitiko pravažiuojantį Sov. Sąjungos užsienio reikalų komisarą Čičeriną. Dviejų priešingųjų pasaulių atstovai (taikingo, krikščioniškojo, demokratinio ir kapitalistinio pasaulio atstovas ir revoliucinio, imperialistinio, ateistinio ir socialistinio pasaulio atstovas) susitiko ir pasisveikino rimtoje iškilmių aplinkoje. Abudu pasakė pasveikinamąsias kalbas, komplimentavo vienas antro valstybes — tautas ir palinkėjo joms geriausios kloties. Ir kiek gi čia nuoširdumo buvo abiejose šalyse? Ypač, kai vos prieš penketą metų lietuvis ir rusas vienas antram už gerklės griebė Lietuvos karo lauke, nors tas nykštukas aną milžiną rusą lauk iš savo tėvų žemės išspyrė! Po tų abipus nenuoširdžių kalbų Čičerinas tęsė savo kelionę.

Komunistinės ir imperialistinės Rusijos atstovai savo ilgoje kelionėje į galutinę stotį (į pasaulio užvaldymą) trumpam laikui sustoja atskirų tautų stotyse pažaisti buržuazinį diplomatinį etiketą ir laikytis demokratijos papročių. Komunizmo tikslas pateisina visas jo priemones.

VEIKSNIAI, REIKALAVĘ JAV DIPLOMATIJOS KEITIMO

 

Nežiūrint to viso, kas aukščiau W. Lippmano sakyta ir mano pastebėta, JAV užsienio politika su diplomatija ėmė pamažu kitėti Rusijos atžvilgiu maždaug nuo 1947 m, vidurio. Prie to, aišku, prisidėjo eilė reikšmingų veiksnių.

Gal aštri daugelio kongresmanų kritika ir plačios JAV visuomenės protestų šauksmai paveikė. Gal Jungtinių Tautų netobulumas ir bejėgiškumas apvylė. Gal smarkus komunizmo plitimas beveik visuose žemynuose vertė giliai susikaupti ir susirūpinti viso pasaulio ateitimi ir pačios Amerikos saugumu. Gal lengvas valdžios patekimas į komunistų rankas Lenkijoje, Jugoslavijoje Bulgarijoje, Albanijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje, net eiliniam piliečiui perdaug aiškus tų kraštų atitekimas Rusijos vadovybei, kartu pilietinio karo pradėjimas Graikijoje ir Maskvos grūmojimas. Turkijai ir Persijai bendrai stipriau sujaudino Vašingtono sluogsnius.

Amerikiečius taip pat suerzino gausios komunistų partijos įsigalėjimas ir dargi uolus ginklavimasis Italijoje ir Prancūzijoje, kurias daugiausia Amerikos armijos ne taip seniai išvadavo ir kurių žemę jos savo kraujų nušlakstė savo sunkių karo žygių keliais. Čia minėtus visus, ilgainiui komunistų užvaldytus kraštus po karo Amerika gausiai šelpė maistu, įvairiomis medžiagomis, mašinomis ir milijonais dolerių. Ir tai visa nepagelbėjo toms tautoms atsistatyti, atsigauti ir džiaugtis demokratine laisve, bet atiteko plintančiai Rusijos imperijai, kuri kartu gavo ir kiek daugiau balsų Jungtinėse Tautose, kur komunistų diplomatija taip mėgsta žaisti demokratiniais balsavimais pasaulio akyse ir drauge ginti komunizmo bei komunistinių seserų (pupetinių valstybių) interesus atkakliu ir kartais net begėdišku vetavimu — to paties pasaulio akyse.

Vašingtono vyrus gal daugiausia jaudino pavojus Prancūzijai, kuri nors yra demokratinė valstybė, bet kartu ir imperija. Mat, prieš Shumano kabineto sudarymą, vyriausybėje buvo keli komunistai. Jau įsigalėję darbininkų sąjungose ir pasinaudodami tinkamiausia proga, komunistai skubėjo įsistiprinti prancūzų kariuomenėje ir policijoje. Tad, komunistams galutinai paėmus Prancūzijos valdžią į savo rankas, ne tik Sovietų imperijos ribos pasiektų Anglų Perkasą ir Biskajaus įlanka ir jau tiesioginai grėstų Anglijos salai, bet komunistai tuo pat žygiu užvaldytų ir visą prancūzų imperiją Įvairiuose žemynuose ir sudarytų artimesnį pavojų visai Britų imperijai, visiems kitiems žemynams ir ypač abiem Amerikos žemynams, kurie po to turėtų jau patys žiūrėtis ir vieni gintis nuo jo.

Gal kai kurie iš suminėtų veiksnių ir perdaug nusakančių faktų, o greičiausiai jie visi drauge ėmė belstis į duris, už kurių ramiai filosofavo Amerikos politikos galvočiai, tarp kurių nebe vienas iš nuolaidaus rusams Roosevelt'o laikų užsilikęs ir palankus Sovietams. Be abejonės, juos turėję nustebinti ir net supykinti įvairios buvusio sąjungininko klastos, apgavimai, karingumas po karo, svetimų žemės plotų prijungimas prie Sovietų Sąjungos ir pastarosios „įtakos srities plitimas“ be sustojimo ir be galo. Aiškūs Maskvos sėbrai jų tarpe, suprantama, teisino tokius Rusijos elgesius arba išaiškindavo „kitų kraštų apsisprendimu krypstant į komunizmą“.

Amerikos spaudą, visuomenė, pavieniai kongresmanai ir pavergtąsias tautas atstovaujančios Amerikos piliečių organizacijos bei tarybos kėlė balsą, protestavo dėl JAV vyriausybės abejingumo ar visiško nesikišimo į Rusijos imperializmo plitimą ir iš viso reikalavo keisti Amerikos užsienio politiką. Kokią užsienio politiką? Aišku, vien tik karingos ir plintančios Rusijos atžvilgiu. Tiek iš JAV vidaus sluogsnių reikalauta, tiek iš užsienių prašyta ir net maldauta iš Amerikos griežtesnės diplomatijos prieš Rusiją.

RUSIJOS SĖBRŲ ĮTAKA AMERIKOS POLITIKAI

 

JAV pasiuntinys Kinijoje gen. Huriey iš valdžios pareigūnų bene pirmas viešai iškelia aikštėn (Kongreso komisijoje) faktus, kad valstybės departamente yra ne tik Rusijos sėbrų, bet ir aiškių komunistų. Tai buvo aiškus faktas, bet maža kas drįso pasisakyti ir ypač kovoti prieš tai.

Nemažas pro-rusų skaičius valstybės dep-te vertė ir gelbėjo nuo bendros diplomatijos ligi smulkių atskirų žingsnelių reikšti Amerikos nuolaidumą Rusijai ir pritarimą „natūraliems reiškiniams“, kurie labai įmantriai aiškinta ir teisinta, būtent: 1) bendras komunizmo plitimas Europos kraštuose po karo; 2) Besarabijos, Lenkijos, Lietuvos,“Latvijos ir Estijos prijungimas prie Rusijos kaipo pastarosios atsiėmimas šių kraštų, kurie, girdi, dar prieš I-jį did. karą priklausė jai; 3) reikalas vien tik užšąlančių uostų Baltijos jūroje ir net... Persų įlankoje; 4) lenkų, jugoslavų, bulgarų ir kt. slavų tautų „atitekimas Rusijos įtakai“ su komisarų kontrole pateisinta ir pridengta naujausia diplomatine kauke — pan-slavizmu ir t.t. Tai visa nebuvo taip jau sunku susekti iš atskirų tokių Rusijos sėbrų pareiškimų spaudos atstovams, kalbų bei svarstymų per radiją, paskaitų ir t.t.

Lietuvių ir kt. tautinių grupių delegacijos taip pat turėjo progos patirti tokią JAV pareigūnų „politinę filosofiją“, kartais net po diskusijų bei ginčų, drąsesniems atstovams dar karo metu reikalaujant aiškesnės ir griežtesnės diplomatijos, t. y. atitinkamų žygių, su derinamų su Prez. Roosevelt'o pareiškimais (k. a. net jo užtikrinimas, kad „Lietuva bus laisva po karo“), Atlanto nuostatais ir kitais viešais Amerikos pasisakymais prieš tautų pavergimą bei diktatūras.

Aukščiau minėti reiškiniai aiškiausiai rodo, kad plačiai visų peikiamoji JAV diplomatija nėra vien tik Amerikos politikos ideologų filosofavimo išdava, kaip W. Lippmannas aiškina. Bet prie tokios diplomatijos sukūrimo ir jos vykdymo labai daug prisidėjo aiškus komunistinis gaivalas, įsikūręs valstybės dep-te ir prezidentūroje. Baltuose Rūmuose tarp Prezidento patarėjų gal ir nebuvo komunistų tikra to žodžio prasme, bet buvo tiktai aiškių Rusijos sėbru, kuriuos amerikiečiai vadina švelniu vardu — pro-rusais.

Bet kas gi šiandien galėtų būti komunistinės Rusijos sėbras, kai kitokios Rusijos nėra? Aišku, jei ne viso 100% komunistas, saugiai paslėpęs savo kom-tų partijos nario liudymą, išsidirbęs viešą gerą amerikiečio uolaus valdininko vardą arba apsisaugojęs protekcija dėl pažinties aukštose viršūnėse, tai bent puskomunistis (su kiek mažesniu komunistiškumo nuošimčiu), kurį amerikiečiai vadina ne visai raudonu, bet dar vis rusvu (ruižavu). Tokiais komunistai labiausiai pasinaudoja demokratiniuose kraštuose ir savo veikloje išstato savo priedangai, frontui. Tokių „frontų“ (priedangų) Amerikoje komunistų partija savo avangarde turi labai daug. JAV vyr. valstybės gynėjas viešai paskelbė per šimtą tokių draugijų ir komitetų, tarnaujančių kom-tų partijos veiklos priedangai ir talkai.

Galime suprasti daugelio tamsuolių ir neapsišvietusių darbininkų susižavėjimą komunizmu dėl atskirų Sovietų diplomatijos žygių (k. a. pritarimas Indonezijos nepriklausomybei, siūlymas grąžinti Libiją Italijai, Turkijos armėnų „užtarimas“ ir kt.) arba dėl atlyginimo pakėlimo keliais centais valandai po komunistų surengto streiko. Propagandai panašius nuopelnus iškėlus, nesunku sukelti geresnę tamsesnių sluogsnių nuomonę apie tuos komunistus.

Bet vis tiek nelengva įtikėti, kad vidutiniškai ar daugiau apsišvietęs asmuo galėtų būti tik puskomunistis. Ir jei tokie asmenys yra uolūs ir veiklūs kaipo Rusijos sėbrai, tai, komunistų vadų vadovaujami arba tik retkarčiais vedžiojami, jie paprastai gali komunistinei Rusijai ir šiaip komunizmo siekimams pasitarnauti ir net nusipelnyti žymiai daugiau negu išlavinti, galutinai išauklėti ir drausmingi aiškūs viešumai komunistai. Tokiems komunizmas viešai prikišti gana sunku. Dėl to viso kom-tų partija taip mielai ir vykusiai išnaudoja tokius (gal ir nesąmoningus) Rusijos sėbrus ir per palyginti trumpą laikotarpį daug laimėjo Rusijos naudai ir labai sustiprino savo pozicijas — plėsti savo veiklai, įtakai ir pasiklausoma j ai tarnybai (rūpimoms žinioms rinkti ir paslaptims susekti).

Rengdamasis skristi į Teheraną ir paskiau į Jaltą, Prez. Roosevelt'as nuoširdžiai pasisakė savo artimiems bendradarbiams, kad jam nelengva ryžtis katros patarėjų grupės patarimų klausytis — Rusijos sėbrų ar antros ...Tas jo pareiškimas ir ypač Teherano ir Jaltos sutartys geriausiai patvirtina, kokių įtakingų politikos „ideologų“ Roosevelt'as turėjo, klausė ir savo įpėdiniui paliko.

Tų Rusijos sėbrų veiklos ir didžiausios įtakos vaisiai liko neblunkančiu rašalu įrašyti ypač Jaltos sutartyse. Šios sutartys jau 3 metai po karo dar nėra paskelbtos netgi demokratinės Amerikos visuomenei! Keli apsukrūs laikraštininkai sugebėjo įsiknisti ir paskelbė vos kelis skirsnelius, kurie sukėlė didelę .sensaciją ir pritrenkė pasaulio demokratiją. Jau vien iš to paaiškėjo, kad Jaltos sutartys su JAV ir Britanijos pritarimu išparceliavo karo nualintą ir iš nacių išvaduotą Europą ir užleido Rusijai eilę tautų... Dėl to Jaltos sutartys paliks juodžiausia dėmė JAV i s to rijoje ir kartu didžiausias demokratinės Amerikos smūgis viso pasaulio demokratijai. Dėl to ir Trumano vyriausybė gėdinasi tuo negarbingu palikimu iš Roosevelt'o nusipolitikavimo, slepia jį geležinėje spintoje nuo visuomenės ir net nuo istorikų akių ir vengia net prisiminti tą Jaltą.
Ne tik lietuviai, latviai, estai, lenkai ir k.t., bet ir nešališkų amerikiečių visuomenė pradžioje tik jautė, bet ilgainiui jau ir įsitikino, kad valstybės dep-te yra ne tik aiškių, nesislepiančių Rusijos sėbrų, bet ir uolių apsukrių komunistų. Prieš tokį reiškinį pradėjo kovoti uolesni kongresmanai, spauda ir patriotinės organizacijos.

Taigi, aukščiau minėti veiksniai, faktai ir gausūs protestai privertė Prez. Trumaną keisti artimiausius savo patarėjus, politikos galvočius ir net Prezidento kalbų rašytojus. Ilgainiui tarp patarėjų Baltuose Rūmuose ir valstybės dep-te atsiranda asmenų, jau aiškiai ar griežtai nusistačiusių prieš Rusiją ir komunizmą.

AMERIKOS DIPLOMATŲ NUSISTATYMAS IR VEIKLA PRIEŠ RUSIJĄ

 

Pažymėtina, kad ne tik užsienio politikos, bet finansų, prekybos, darbo ir net karo departamentuose komunistai buvo susiviję lizdus Prez. Rooseveit'ui valdant per 12 metų ir ypač 2-jo pas karo metu. Tad, šiems gaivalams nuolat, planingai ir uoliai veikiant iš vidaus (vyriausybės sluogsniuos), įvairios gausios kom-tų partijos „fronto“ bei sėbrų organizacijos ir komitetai galėjo viešai ir garsiai ploti, girti atskirų departamentų veiklą bei nuopelnus ir bendrai draugišką JAV politiką Rusijos atžvilgiu ir kartais dar reikalauti net didesnių nuolaidų Maskvai, tuo būdu siekiant vis „glaudesnių santykių .su Rusija po karo ir pasaulinės taikos užtikrinimo“.

Dar Roosevelt'o laikais visi (išskiriant visai nusvirusį Rusijai garbinti J. Davis'ą) buvę JAV ambasadoriai Maskvoje Bullit'as, Steinhardt'as, adm, Standley's 'ir Harriman'as buvo jau pasipiktinę Rusijos agresijomis bei komunizmu ir, nuolat reikalaudami griežtesnės politikos prieš Rusiją, buvo net susipykę su valstybės dep-tu.

Kaip karys, nemokantis veidmainiauti kad ir diplomatinėje tarnyboje ir pasipiktinęs rusų klastomis, adm. Standley's po ilgos kovos su valstybės dep-tu išreikalavo nors to, kad šio dep-to pastangomis Sovietų vyriausybė pagaliau paskelbė savo visuomenei niekad nesakytą ir neaiškintą milžinišką Amerikos pagalbą Rusijai — „lendlease“ (nors kai kuriuose laikraščiuose ir smulkiomis raidėmis ...).

„Pasitraukęs“ iš diplomatinės tarnybos Bullit'as pirmas iš diplomatų viešose savo kalbose, privačiuose pasikalbėjimuose ir raštuose smerkė komunizmą ir Rusijos imperializmą ir kėlė aikštėn jos pavojus. JAV politikos kritikavimu jis buvo tiek suerzinęs savo krašto vyriausybės viršūnes su aiškiais Rusijos sėbrais, kad ėmė bijotis pastarųjų įtakos galimam jo „nušalinimui už priešvalstybiškumą“. Dėl to jis jau eilę metų yra pasitraukęs iš JAV ir buvo įstojęs į prancūzų kariuomenę.

W. A. Harriman'as nuo 1941 m. rugsėjo mėn. prižiūrėjo Amerikos pagalbos tiekimą Anglijai ir Rusijai, o nuo 1943 m. ligi 1946 m. buvo JAV ambasadorius Maskvoje. Būdamas šiose tarnybose, jis kartu buvo svarbiausių pasitarimų ir sprendimų liudytojas. Jis dalyvavo dramatiškame susitikime vandenyne, kai buvo (deja, tik) surašyti Atlanto nuostatai, Baltuose Rūmuose atsilankius W. Churhcill'ui Que-bec'e, Casablancoje, Maskvoje, Kaire, Teherane, Jaltoje, San Francisco ir Potsdame.

Nuvykęs į Maskvą, jis, kaip ir vyriausybės dauguma nuo Roosevelt'o žemjm, tikėjosi, kad po karo bus galima „sugyventi“ su Rusija. Jo patyrimai sunaikino tokią viltį. Jį labiausiai sukrėtė Stalino atsisakymas pagelbėti Varšuvos lenkų sukilimui prieš vokiečius ir ciniškas atkaklus Rusijos nepaisymas savo sutarčių su sąjungininkais. Argi reikėjo Maskvos valdovams nors kiek sielotis ir rausti dėl jų paniekinimo savo sutarčių su Pabaltijo ir kitomis didesnėmis valstybėmis, jeigu jie taip greit ryžosi visai nepaisyti sutarčių su Britų imperija ir JAV-mis?

Pasipiktinęs rusų veidmainiškumu, klastomis, žiaurumais ir nedėkingumu Amerikai, iš kurios tokią milžinišką pagalbą .gavo, Harrimanas ėmė klibinti valstybės dep-to viršininkus, nušvietęs tokią būklę ir ragindamas keisti Amerikos politiką ir griežčiau elgtis su Rusija. Kai tas negelbėjo, jis ėmė šauktis į patį Prez. Trumaną.

San Francisco konferencijoje Harrimanas tikino sen. Vandenbergą ir valstybės sekretorių Stettinių, kad Jungtinės Tautos nieko gero nenuveiks, kol Rusijos diktatūra visai paneigia demokratiją. Tuščios buvo lietuvių ir kitų pavergtųjų tautų užtarėjų pastangos būti nors išklausytiems šioje konferencijoje, kur buvo steigiama sąjunga iš laisvųjų, dar nepagrobtųjų tautų ir iš pačios tautų pavergėjos, kuri išimtinai apdovanota net trimis balsais išsyk!

Drąsiai aiškindamas vyriausybės viršūnėms pasibaisėtiną būklę pasauly ir nuolat didėjančius Rusijos pavojus, Harrimanas skelbė ir tvirtino, kad „skirtumai su Rusija galėtų būti išlyginti ir patenkinami santykiai su ja pradėti tik ta sąlyga, jei JAV-bės bus griežtesnės“. Nors seniai daugumos siūlytą ir net maldautą bent kiek griežtesnį nusistatymą prieš Rusiją Trumano vyriausybė tik daug vėliau ėmė pamažu reikšti, bet aišku, kad čia Harrimanas labai daug nusipelnė.

Šis uolus skelbėjas tiesos apie komunizmą ir eilę metų atkakliai kovojęs iki pagaliau buvo palaužtos Rusijos sėbrų nukaltos replės Amerikos diplomatijai kreipti Rusijos interesams tenkinti ir jos plitimui nekliudyti, būdamas prekybos sekretorium, š. m. sausio 13 d. tarp kitko pareiškė vienai Kongreso komisijai: „pasauly yra grobuoniškos jėgos, einančios iš Sovietų Sąjungos ir kurios naikinamai veikia pasaulį ir savitą mūsų gyvenimą kaip ir Hitleris. Ir aš manau, kad.jos sudaro didesnį pavojų negu Hitleris buvo sukėlęs“.

GENEROLO MARSHALL'O PASKIRTIS IR SIEKIMAI

 

Kritikai, protesto šauksmams ir kitokioms pastangoms paveikus, jau J. Byrnes'ui esant valstybės sekretorium, bene pirmą kartą pradėta valstybės departamentas valyti nuo paties ryškiausio komunistinio gaivalo. Tas kartota po kurio laiko ir dar vėliau.

1946—1947 mm. laikotarpy pradėta kiek valyti ne tik šis, bet ir kiti departamentai, o taip pat pakeista Prezidento patarėjai, politikos ideologai ir užsienio politikos vykdytojai. Beveik tuo pat laiku keli generolai paskirti pasiuntiniais užsieny ir ypač svarbiausiam diplomatinės tarnybos poste — Maskvoje, kur 1946 m. pavasarį pasiųsta generolas Bedel Smith'as, būvąs Vakarų sąjungininkų vyr. štabo viršininkas. Šį karo užgrūdintą, nepolitikuojantį karį pastačius Maskvoje, netrukus ir valstybės sekretorium paskirta generolas G. Marshall'as, karo metu buvęs didžiausios net 13-kos milijonų vyrų kariuomenės vadas. Amerikos užsienio politikos vadu paskyrus tokį asmenį, seną generolą, amerikiečių visuomenė ir visas pasaulis džiausmingai atsiduso ir tikėjosi JAV užsienio politikos pakitėjimo ir griežtesnės diplomatijos prieš Rusiją. Bet seniai viso pasaulio pageidaujami ir laukti reiškiniai vis dar ligi šiol nepasirodo.

Pravartu pastebėti, kad anglas Bevinas pirmas iš Vakarų demokratijos užsienio reikalų ministrų ėmė vartoti aštresnius žodžius prieš Sovietų užsienio reikalų ministrą Molotovą didžiųjų posėdžiuose ir net viešai. Čia sulygino Rusijos diplomatiją su Hitlerio bei nacių metodais. Iš demokratijos bloko Anglijos ir Australijos atstovai Jungtinėse Tautose pirmi ėmė Sovietų užsienio politiką ir rusų darbus vadinti tikraisiais vardais, kokius supranta ir eiliniai piliečiai. Jie ne bijo leistis net ir į piktesnius ginčus bei diskusijas su visais slavų bloko atstovais. JAV atstovai susilaiko nuo to.

JAV pasiuntiniai (Kinijoje, Turkijoje, Italijoje, Graikijoje, Čekoslovakijoje, Prancūzijoje ir kitur) gal savo pranešimais apie komunistų veiklą ir pavojus toms valstybėms ir visai demokratijai ryškiau nušvietė tarptautinę būklę valstybės sekretoriui Marshall'ul ir sujudino jį, nes ir šis generolas buvo pradžioje sutapęs su įsisenėjusia JAV diplomatija, siekiančia glaudžių santykių bei susitarimo su Sovietų Sąjunga, netrukdant jos „taikingo plitimo“ ir pripažįstant „natūralų komunizmo sąjūdžio faktą bei pan-slavizmą“.

Taigi, net ir ryžtingo generolo vadovaujamoji Amerikos diplomatija gana negreit ėmė krypti iš senos vagos. Ir jam vadovaujant valstybės departamentui, kartota komunistinio gaivalo j ieškojimas ir šio dep-to valymas. Bet Kongresas vis dar nesitenkina tų kelių valymų pasekmėmis ir tebereikalauja pagrindinio išvalymo ir galutinio nusikratymo komunistais bei Rusijos sėbrais ypač šio dep-to įstaigose.

Bet vis dėlto, nors ir labai iš lėto, pastebima pažanga bent viešame Amerikos pasipiktinime išplitusios raudonosios imperijos atžvilgiu. Ir pats gen. Marshallas daro pažangos ta kryptimi. Kaip viena amerikietė sarkastiškai pastebėjo apie jo pastangas derėtis su komunistų diplomatija: „generolas Marshall'as taisosi kaipo diplomatas. Jam reikėjo 13-kos mėnesių pralaimėti Kinijoj. Maskvoje jis pralaimėjimo laiką sutrumpino ligi 6 savaičių“. Didžiųjų valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijoje Maskvoje Marshall'as ėmė griežčiau reikalauti susitarimo iš Rusijos, sprendžiant pokarines pasaulio problemas, kurių išsprendimą rusai tyčia atidėlioja, vilkina ir delsia Politbiuro išskaičiavimais žygiuojančio komunizmo naudai.

1948 m. pirmam pusmety gen. Marshall'o vieši pareiškimai apie Rusiją bei komunizmą darosi kaskart vis griežtesni. Tai galima buvo pastebėti beveik kas mėnuo. Pradžioje jis nurodė tiktai komunizmo pavojus kitoms laisvoms valstybėms, visai demokratijai ir pagaliau net ir pačiai Amerikai. Pirma jis nesiryžo minėti pirmapradį tų visų pavojų šaltinį, kurį tik bendrai apibūdindavo, kad „viena tam tikra pasaulinė jėga“ stiprina ir skleidžia tą komunizmą. Bet jau nuo š. m. kovo mėn. viešai, be jokio diplomatinio etiketo ar atsargumo, įvardija tą pasaulinę jėgą — Rusiją. Nei vienas valstybės sekretorius prieš tai nebuvo leistas ar nesiryžo tai daryti.

Po tokių dažnai kartotų pareiškimų ir po demokratijos dėmesio kreipimo į tuos visus pavojus gen. Marshallas š. m. balandžio 27 d. jau aiškiau pasisako: „jei mes dabar turime apsiimti vadovauti pasauliui , tai daugiau neturime svyruoti. Didžiausia JAV problema yra išreikšti pastovią užsienio politiką ir sudaryti pasauly jungtinį f r o n t ą“.
Po ilgos eilės metų kritikavimo, atsišaukimų ir maldavimo, pagaliau išgirdome tokį seniai lauktą ir reikšminga JAV užsienio politikos vykdytojo pareiškimą. Tačiau, kaip Italijos demokratijos viršūnėse teisingai išreikšta nuomonė, anot žymaus amerikiečių laikraštininko K. von Wiegando, „Amerika vaidina pasaulinio vado vaidmenį. Bet jai trūksta kilnaus, drąsaus ir sąmoningo (toli matančio) vado genijaus. Ji turi imtis tikrų ir teigiamų priemonių prievarta taikai.“ įvykdyti — kitaip ilgainiui ji praras tą v a d o v y b ę.“

AMERIKA PASAULIO DEMOKRATIJOS GYNĖJOS IR VADO VAIDMENY

 

Nusikračius komunistų mėgiamais Amerikos politikos ideologais, bent gerokai sumažinus Rusijos sėbrų skaičių valstybės departamente ir po Jaltos ir net po Potsdamo sutarčių pasirašymo jau aiškiai pasipiktinus kantriai sektomis ir plačiomis Maskvos komunizmo žygių vagomis, Amerika ėmė krypti iš nuolaidumų Rusijai ir grįžti į tinkamesnį demokratijai nusistatymą, suderinamą su kilnia JAV Konstitucija ir sena garbinga amerikiečių tradicija — ne pritarti, bet kovoti prieš bet kokią vergovę pasauly.
Dar prieš Trumano ir Marshall'o viešus pareiškimus apie komunizmo ir Rusijos pavojus gimė, svarstytas, Kongreso patvirtintas ir pagaliau jau vykdomas Marshall'o planas — likusios Europos Atstatymo Programa — ERP, kuriai per pirmus 12 mėn. JAV aukoja net apie 6 bil. dol. O prieš tai, JAV diplomatijai dar esant rooseveltinėje stadijoje, išleisti keli bilijonai dolerių Kinijai. Korėjai, „Turkijai, Graikijai ir Italijai — stiprėti, kovoti ir gintis nuo puolamųjų Rusijos jėgų.

Visos tos atskiros ir brangios programos svetimoms valstybėms gelbėti bei stiprinti drauge su savo apsaugos jėgų stiprinimu, pasiryžimu išleisti net ligi 45 bil. dol. karo reikalams ir suvaržyti vietos komunistus Amerikoje rodo jau ryškų JAV pasipiktinimą komunizmu ir Rusija. Nors dar nesuorganizuotas viso pasaulio demokratijos frontas prieš komunizmą, bet jis Amerikos jau nuosekliai ir ryžtingai stiprinamas visokeriopa medžiagine pagalba ir ginklais.

Nors tie visi reiškiniai rodo pakitėjusį ir griežtesnį bendrą JAV nusistatymą prieš Rusiją, bet negalima tikėtis atitinkamai griežtesnės diplomatijos prieš ją. Visai griežta diplomatija prieš karingą ir karui besirengiančią Rusijos imperiją, aišku, nutrauktų santykius „su ja ir greičiausiai pasibaigtų visuotiniu karu, kurio nei Amerika nei tuo tarpu Maskva dar nenori.

Ir mes, lietuviai, džiaugiamės JAV politikos štabo apsivalymu, Amerikos filosofiškos galvosenos pasitaisymu ir paryškėjimu raudonosios imperijos atžvilgiu, o taip pat ekonomišku kitų valstybių eilės stiprinimu ir net ginklavimu atsikirsti nuo gresiamų Rusijos pasikėsinimo smūgių. Tos visos kilnios JAV pastangos nukreiptos vien tiktai keliui pastoti tolimesniems Maskvos užkariavimams ir plačiam komunizmo potvyniui sustabdyti bent esamose vagose. Tuo būdu šiandien ir kuriam laikui ateity Čekoslovakija daroma gal jau paskutinė Kremliaus tautų grobimų auka.

Bet juk Amerika laimėjo abu didžiuosius karus. Argi Amerika abiem atvejais kariavo ir visus savo sąjungininkus rėmė bilijonų d oi. vertės visokeriopa pagalba vien tik tam, kad Rusija po 1-jo karo būtų apkarpyta eile atsiplėšusių tautų, o po 2-jo karo liktų apdovanota net dviem Europos trečdaliais ir naujų žemių plotais Azijoje? Dešimt valstybių, chronologiškai pradedant Lietuva ir baigiant Čekoslovakija, su 120 mil. krikščionių pasigrobus, Rusija gausias sovietines kojas jau įrėmė Vokietijoje, Austrijoje, Suomijoje ir beveik Graikijoje. Jei Rusija tik sustabdyta tuose visuose savo grobiuose, argi tos 10 valstybių jei ne de jure, tai bent de f acto pripažinta Rusijos nuosavybei?
Nei viena Amerikos šeima, paaukojusi savo sūnų karui, tebemokanti aukštus valstybinius mokesčius savo valdžios bilijonų biudžetams ir teberenkant savo valdžią, niekad nepritars tokiam iš nacių jungo išvaduotų tautų užleidimui Rusijos diktatūrai! Amerikiečių tauta kariavo, aukojosi ir siekė visų tautų i š v a d a v i m o ir išvedimo tik į vienintelį demokratinės laisvės kelią! Ji neturėtų leisti savo renkamajai vyriausybei tvirtinti ir laikytis kitas tautas išdavusių sutarčių ir kartu paneigti Atlanto nuostatus ir visas kitas JAV sutartis bei deklaracijas, kurios nukreiptos prieš karą ir kitų tautų grobimus. Jei JAV diplomatija moka rasti pagrindą protesto notoms siųsti Rusijai dėl kitų tautų pagrobimo ir kitoms valstybėms ginkluoti, tai turėtų pajusti drąsos tų visų savo notų neužmiršti ir vykdyti visas savo deklaracijas Atlanto nuostatų dvasioje. Bendroji Amerikos politika tik taisosi, bet ji dar nėra galutinai atitaisyta.

Rusijos „įtakos sritis“ turėtų būti palikta tik Sovietų Sąjungoje bent 1938 m. ribose. Vien tik stabdant tolimesnį Rusijos imperializmą ir paliekant jai ligi šiol pagrobtas tautas, kad ir be jokių formalių sutarčių tiems grobimams patvirtinti su Britanijos ir Amerikos pritarimu, Sovietai po 1939 m. vistiek jau toli nuėjo savo keliu į pasaulio užvaldymą ir gerokai sustiprėjo tais grobiais ir Amerikos pagalba.

Tad JAV politikos posūky neužtenka vien tolimesnio Rusijos stabdymo nuo šių metų ir ateity. Rusija turėtų būti sustabdyta ne šių metų, bet 1938 m. ribose. Bet ar demokratija turės drąsos grąžinti ją į tas ribas?

KURIOMIS SĄLYGOMIS GALI BŪTI ATSTATYTA TIKROJI TAIKA PASAULY

Nors Amerika darosi kiek griežtesnė tik paties komunizmo atžvilgiu bendrai ir prieš pačius komunistus savo krašte, bet ligi šiol dar nesiryžta vesti griežtesnę politiką prieš Maskvą, nežiūrint širstančios spaudos, kongresmanų ir savo visuomenės reikalavimų ir pasaulio demokratijos prašymų. Be reikalo kai kas gavo tik įspūdį, kad ta politika prieš didžiausią tautų grobike jau pasidarė griežta, ypač po Prez. Trumano ir Marshall'o kalbų š. m. kovo mėn. Tikrą būklę tiksliai š.m.geg.17 d. nušvietė amerikiečių žurnalas NEWSWEEK: „pagrindinė JAV politika su Rusija nekinta ir jokia atmaina nenumatoma. Amerikos tikslas tebėra prilaikyti Rusiją turint santykių su ja, tuo tarpu iš naujo sudarant pasaulio jėgos pusiausvirą, kuri privers rusus ateiti į taikos derybas. Pakitėjo tiktai taktika ir išraiška. Dabar, JAV pozicijai sustiprėjus Europos Atstatymo Programa, Vakarų susivienijimu ir apsiginklavimu, Marshall'as jau gali švelniau kalbėti. Jis tai kaip tik ir daro. Rusijos-Amerikos santykiai atrodo taisosi, bet įspūdžiai gali

būti apgaulingi, kaip jie dažnai suvedžiojo nuo karo pabaigos. Rusai sugeba sukelti naujas krizes per vieną naktį“. Tad kiek reikės dar tų naujų krizių ir naujų Rusijos užkariavimų iki Amerika galutinai pakeis tą keistą savo politiką ir pagaliau taps griežtesnė?

Kai, pati ginkluodamas! ir kitus valstybes pakankamai apginklavus, Amerika bus sustiprėjus jėgos pusiausvirai sudaryti ir ilgainiui ims griežčiau kalbėti su Maskvos valdovais, tai ji, greičiausiai, sieks tik vadinamo susitaikymo su Rusija ir susitarimo, kad Sovietai pasižadėtų su savo kariuomene ir su civilinėmis armijomis (ginkluotomis, komunistų partijomis ir partizanų pulkais) ateity negrobti tiktai kitų kraštų. Aišku, tik tokiose aplinkybėse (gausiems ginklams žvangant) Rusija skaitysis su Amerikos jėga (ypač su atominiais sprogalais) bei jos parengtu demokratijos frontu ir pasižadės „būti gera ateit y“. Bet kas jai tos sutartys su nekaringa ir dažnai payrančia demokratija ar atskira valstybe? Jau per karą ji numojo ranka į savo sutartis su JAV ir Britanija. Pagaliau ji gali ir palaukti eilę metų, kaip nuo 1921 m. ligi 1939 m. laukė progų naujiems grobimams. Komunistai visuose kituose kraštuose tebeveiks, kels suirutes ir naudosis galimumais. Be to, JAV-se vyriausybė kas keleri metai perrenkama, politika nepastovi ir, ko gero, gudrusis Kremlius gali išperėti gal dar ir sėkmingesnį sėbrą negu H. Wallace'as. Kai demokratijos pusėje nėra pastovumo, vieningumo ir griežtumo su reikalingu karingumo kiekiu, tai Kremliaus vadovaujamoje pusėje yra ne tik pastovumas, bet ideologinės organizacijos tvarka, drausmė, nestabdoma propaganda ir įvairūs keliai ir net šunkeliai į vieną aiškų galutinį tikslą — į nuoseklų pasaulio užvaldymą, pasiimant po vieną valstybę išsyk.

Jei netolimoj ateity Amerikos politika ir būtų griežtesnė ir savo jėgų ramsčiu pasiektų to, kad Rusijos imperija būtų tvirtai sustabdyta esamose ribose, tai kaip tuomet bus su ta dešimtimi tautų su 120 mil. žmonių, kuriuos rusai pasigrobė, triuškina, naikina ir likučius perauklėja, kad būtų nepavojingi ir klusnūs komunizmo vergai? Nematyti, kad Amerika po sustiprėjimo ir su visu demokratijos frontu ryžtųsi eiti taip toli ir su jėgos persvara reikalauti, kad Rusija atsitrauktų, grįžtų į prieškarines savo ribas ir paleistų Į laisvę bent tas tautas, kurias pavergė po 1939 m. Jei Amerika ir ryžtųsi šitaip atitaisyti visą žalingą lig-šiol politiką, tai ar Rusija sutiktų be karo išsižadėti apiplėštų 120 milijonų vergų ir pasitenkinti anais 194 mln. Sovietų piliečių?

Tai vis idėjos ir kilniausi siekimai, kuriuos turime nuolat skelbti amerikiečių visuomenėje, spaudoje, Kongreso ir vyriausybės sluogsniuose. Taip pat turime be poilsio veikti, kovoti ir išvien su kitomis pavergtomis tautomis reikalauti, kad JAV vyriausybė išreikalautų pavergtųjų tautų paleidimo į šiapus geležinės uždangos, kai su jėga vienoje rankoje ir su atkištu antros rankos pirštu ims kalbėti su Rusija dėl tikrosios taikos atstatymo visame pasaulyje.

Atstovų Rūmų pirmininkas J. W. Martin'as pasakė š. m. geg. 31d.: „Amerika neleis Kremliaus despotams pasaulio užvaldyti. Mes, amerikiečiai, mylime taiką. Jai išlaikyti mes turime būti pakankamai pasirengę sutikti pasikėsinimą iš bet kokių žiauriųjų despotų, kurie pavergtų visą pasaulį. Mes pradedame patirti pasibaisėtiną laipsnį ligi kurio slaptoji diplomatija buvo praktikuojama Amerikos visuomenėje. Susivaržymai dėl slaptų susitarimų yra jokiu būdu nepateisinami. Mūsų tauta turi jų saugotis ateity. Jei ir kuomet visuomenei paskelbiama tiesa apie bet kokią būklę, tauta išmintingiau pasielgs negu bet kuri klika ar vienas asmuo Vašingtone“.

Taip daugelis pavienių kongresmanų ir pats Atstovų Rūmų pirm-kas, kaip ir pati amerikiečių visuomenė, nesivaržo išreikšti savo pasipiktinimą Kremliaus darbais bei. siekimais, nuoširdžiai pritaria JAV įsigalėjimui prieš Maskvos jėgas ir smerkia negarbingą slaptąją Prez. Roosevelto bei. jo vyriausybės diplomatiją, kuri išdavė Europos demokratiją politiniame Waterloo lauke — Teherane, Jaltoje ir Potsdame.

Pavergtųjų tautų delegacijos drįso daug kartų kreiptis į Roosevelto vyriausybę ir šauktis tų paniekintųjų ir užmirštųjų tautų išvadavimo arba nors kokio teisingo užtarimo, kuomet neturėta jokios vilties tokių žygių sėkmingumui. Užtat dabar ypač reikia tie žygiai energingai kartoti ir atitinkama veikla plėsti, kuomet tam pačiam Vašingtone ėmė pūsti nauji politiniai vėjai, kurie nupučia dulkes nuo tiesos ir nuo užmirštų teisingumo tešaukiančių bylų ir net nupučia dirbtiną pudrą nuo kai kurių JAV pareigūnų — Rusijos sėbrų, ištikimai tarnavusių ir talkininkavusių Kremliui. Po š. m. lapkričio meru. rinkimų gal tam Vašingtone ims pūsti įsigalėję nauji politiniai vėjai, kurie sukels sūkurį ir tikrai pakeis Amerikos užsienio politiką, atstatydami ją į Atlanto nuostatų tikrąjį kelią ir po visų pavergtųjų tautų išvadavimo sukurdami tikrąją taiką visame pasaulyje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai