Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIE ST. BARZDUKO STRAIPSNIO APIE KAZIMIERĄ JAUNIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vaclovas Biržiška   

M O K S L A S

„Aidų“ 14-tame numeryje pateiktos St. Barzduko žinios apie K. Jaunių yra reikalingos mažų patikslinimų. Paprastai, atsirėmus Jauniaus oficialiniais dokumentais, buvo tariama, kad Jaunius gimė 1848 V 7. Tokią, paimtą iš Jauniaus nekrologų, datą ir aš buvau padėjęs antrojoje ir trečiojoje mano „Lietuvių Bibliografijos“ dalyje. Tačiau nepriklausomybės laikais buvo surasta ir paskelbta ir tikroji Jauniaus gimimo metrika. Iš ten ir aš ją buvau įdėjęs į B. Brazdžonio dar Kaune suredaguotą rašytojų almanachą, iš kurio buvau pakartojęs „Lietuvių rašytojų kalendoriuje“. Dabar savo užrašuose nesurandu, kur toji data pirmą kartą buvo paskelbta, tačiau 1938 m., minint 30 metų Jauniaus mirimo sukaktį, visuose straipsniuose jau buvo nurodoma, kad jis gimė ne 1848 m., bet 1849 m. Tokią datą pateikia ir A. Vilainis, rašydamas apie Jaunių 1938 m. „Naujoje Romuvoje“, sugretindamas Jauniaus gimimo metus su mirusio tais pačiais 1849 m. J. A. Pabrėžos mirimo data. Apskritai, turėdami reikalo su XIX amžiuje gimusių mūsų veikėjų gimimo datomis, dažnai susiduriame su skirtumais tarp oficialinių, ir tikrųjų gimimo datų. Baudžiavos laikais metrikai buvo klastojami nuslėpti nebajorišką kurio kandidato į kunigus kilmę, ir tuomet kartais buvo keičiamos ne įtik datos, bet ir pavardės (Dovydaitis virto Tamulevičium, Tijūnaitis Laurinavičium, Juzumas Girštautu ir t.t.). Baudžiavas panaikinus, šis motyvas atkrito, bet atsirado kitų — kartais norėta pajauninti sūnų, kad atėjus laikui stoti jam į kariuomenę, jo tėvas jau būtų sukakęs 50 metų amžiaus, nes tuomet sūnus buvo nuo kariuomenės atleidžiamas; kartais vaikai tyčia buvo pasendinami, kada jie buvo laikomi.per jaunais priimti į mokyklą. Jauniaus metrika buvo pakeista jau baudžiavas panaikinus, bet sunku būtų pasakyti, kuriais motyvais, tik, greičiausia, ne kariuomenės, kadangi jis iš mažens tėvų buvo skiriamas į kunigus, taigi kareiviavimo prievolė jam negrėsė.

Galima būtų kiek papildyti ir Jauniaus biografiją. Pradžioje jis mokėsi Rietavo 3-jų skyrių pradžios mokykloje, 1861 m. stojo į Telšių progimnaziją, o 1865 m. į Kauno gimnazijos penktąją klasę, bet dėl romantinių priežasčių gimnazijos nebaigė ir išstojo iš septintosios klasės. Keletą metų jis niekur nesimokė, tėvų spiriamas stoti į dvasinę seminariją, bet kada tėvai jau buvo sutikę su tuo, kad jis nebus kunigu, tuomet jis pats nusistatė eiti į kunigus ir 1871 m. buvo priimtas į Kauno dvasinę seminariją. Vyskupo sekretoriumi jis buvo paskirtas ne 1889 m., bet daug anksčiau, nes jau 1884 VI 17/29 vyskupas Baranauskas, rašydamas kalbininkui Hugo Weberiui (šis laiškas yra išspausdintas, „Archivum Philologicum“ 1939 m. p. 230), pasisako, kad Žemaičių vyskupijos sufraganu paskirtas, jis norėjęs Jaunių pastatyti seminarijos rektorium, bet vyskupas nesutikęs atleisti jo iš sekretoriaus pareigų. Taigi jau tuo laiku jis sekretorium buvo.

Jo išsikėlimo iš Žemaičių vyskupijos apystovos taip pat nėra St. Barzduko straipsnyje tiksliai, nušviestos. Jaunius, būtent, ne pats savo noru buvo sumanęs apleisti savo vyskupiją, bet ryžosi tam žygiui tiktai dėl to, kad savo dvasinės vyresnybės“ buvo atleistas iš seminarijos profesorių. Apie jo atleidimo iš seminarijos priežastis buvo daug kalbama ir rašoma, bet jos tiek tebūtų įdomios, kiek padėtų Jauniaus asmenį apibūdinti. Jų čia neminėsiu. Gyvendamas Kazanėje, Jaunius susirgo nervų pairimu ir Kauno seminarijos klierikų surinktomis lėšomis jis buvo išsiųstas gydytis į Berlyną — savo lėšų jis niekad neturėjo ir mirdamas paliko 13.000 rublių skolų. Iš kur tos skolos atsirado, tai vėl ne viešojo, bet jo asmeninio gyvenimo paslaptis, kurios atskleidimas nieko mums naujo nepasakytų apie Jaunių-mokslininką.

Jauniaus literatūrinis ir mokslinis palikimas vis dėlto yra didesnis, nei tai atrodo, skaitant jo biografijas. Dar būdamas seminarijos klierikas, jis pateikė žinomajam kalbininkui L. Geitleriui tarmiškai užrašytų dainų, kurių vieną šis 1875 m. išspausdino savo darbe, „Litauische Studien“. Būdamas akademijos studentas, jis jau tiek buvo į save atkreipęs kalbininkų dėmesį, kad jam buvo pavesta recenzuoti rusų mokslų akademijai A. Juškos dainų rankraštį, o 1878 m., leidžiant tų dainų pirmąjį tomą, redaktorius prof. Baudouin de Courtenay pritraukė ir Jaunių prie, redagavimo darbo. Čia Jaunius įnešė daug pataisų. Kada 1878 m. žurnale „Altpreussische Monatsschrift“ prof. A. Bezzenbergeris paskelbė tariamąją istorinę liaudies dainą „O tu sesele mano, kur tu pasidėjai“, rekomenduotas akademiko Schiefnerio Jaunius, kartu su E. Gisevium, N. Andersonu ir H. Weberiu, tame pačiame žurnale 1879 m. išspausdino plačią tos dainos kritiką, iš kurios paaiškėjo, kad tai ne kokia senovinė lietuvių daina, bet literatūrinis XIX a, pradžios kūrinys. Jaunius „šioje kritikoje tos dainos naujumą įrodė grynai kalbiniais sumetimais, 1892 m. leidinyje „Pamiatnaja knižka Kovenskoj gubernii“ buvo išspausdintas K. Jauniaus straipsnis apie Žemaičių tarmes, o sekančiais metais apie lietuvių kalbos savybes Raseinių aps. Tuose, rusiškai parašytuose straipsniuose lietuviškieji žodžiai buvo parašyti rusų raidėmis, tačiau tai buvo įvesta ne Jauniaus, bet to leidinio redaktoriaus Gukovskio. Jauniui prieš tai protestuojant, spausdinant toje pačioje ,,Pamiatnaja Knižka“ jo kitus straipsnius (1898 ir 1899 m. apie Panevėžio aps. tarmes, 1900 m. apie balsių kirčiavimą lietuvių kalboje), visi lietuviškieji žodžiai jau buvo parašyti lietuvių raidėmis, Jauniaus rašyboje. 1897 m. be Jauniaus žinios trys Dorpato universiteto studentai (P. Jakubėnas, Pranas Vanagas ir Romualdas Žakevičius) išleido Dorpate hektografu „Lietuvišką kun. Jauniaus kalbamokslį“, kurį iš Kauno dvasinės seminarijos klierikų padarytų užrašų nurašė iš dalies Mintaujos „Kūdikio“ draugijos nariai, iš dalies G. Petkevičaitė. Pats Jaunius šį darbą pavadino „neteisėtu kun. Jauniaus kūdikiu“. 1899 m. išspausdintoji jo „Praelectio de litteris latinis in Academia Caesares Petropolitana“ buvo išleista jau pačios akademijos. Ir čia lietuvių kalbos žodžiai buvo išspausdinti ne rusų, bet lietuvių raidėmis. Tais pačiais metais Amerikos „Katalikas“ spausdino „Pragumus, kuriuos dvasiszkai iszkalbai reikia vartoti, kad galėtu iszpiidyti savo didelę ir szventą užduotį“ — tai yra užrašai Jauniaus paskaitų apie dvasinę iškalbą.

1901 m. lenkų ir lietuvių kalba buvo Petrapilyje išspausdinta arkivyskupo Klopotovskib alokucija, kurios lietuviškas tekstas buvo Jauniaus paruoštas ir buvo išspausdintas jo rašyba. Šį tekstą pakartojo „Zinyčia“ 1902 m. Vėliau, kada Jonas Jablonskis redagavo pirmąjį, .pasirodžiusį 1904 m., A. Juškos žodyno tomą, Jaunius duodavo jam patarimų ir gan plačiai tame redagavimo darbe dalyvavo. 1904 m. Volterio išleistoje „Lietuviškosios Chrestomatijos“ II dalyje yra Jauniaus pateiktų Raseinių aps. ir Endriejaviškių tarmių pavyzdžių. Tačiau St. Barzduko minimų Ukmergės ir Zarasų aps. tarmių Jaunius pats nebuvo aprašęs, bet tiktai iš jo žodžių aprašė K. Būga. Taip pat Būgos palikime: išliko keli tomai įvairių Jauniaus kalbinių pastabų, Būgos užrašytų, jam sekretoriaujant pas Jaunių.

Jauniui mirus, 1909 m. buvo išleista atskira knygute, atmušta iš „Vadovo“ „Dvasiškoji iškalba“, kuri iš dalies buvo jau išspausdinta anksčiau „Katalike“. Pagaliau buvo išspausdinta ir jo gramatika, čia St. Barzdukas pataiso mano tariamąją klaidą dėl datos. Bet čia mes abu esame teisūs, nes buvo ne viena, bet dvi gramatikos. 1911 m. buvo išspausdinta Jauniaus lietuviškoji gramatika lietuviškai. Iš tikro tai K. Būgos perredaguota ana 1897 m. gramatika, o 1908 m. buvo pradėtas spausdinti ir 1916 m. užbaigtas K. Būgos atliktas tos gramatikos vertimas į rusų kalbą, kurio vertimą prižiūrėjo profesorius Fortunatovas. Šis vertimas buvo pradžioje tikrinamas paties Jauniaus ir pirmieji lankai buvo jo dar prieš mirtį iškoreguoti, tai atrodo, kad ir šią 1916 m. gramatiką galima Jam priskirti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai