Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KETURI MAŽOSIOS LIETUVOS DIDIEJI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS MACIŪNAS   

...nudalint gyvybės gali, kurs pats tikrai bus gyvas. Vydūnas.

Mažoji Lietuva, kaip ne tokia gau si tautos dalis, o, be to, ilgainiui dar žymiai aptirpusi svetimos tautos naudai, negali savo indėliu bendrojon lietuvių rasti į jon prilygti Didžiosios. Tačiau praeityje, susiklosčius palankesnėms aplinkybėms, Mažosios Lietuvos raštija nekartą net pirmavo. Antai pirmoji, lietuviška knyga, nors ir Didžiosios Lietuvos sūnaus Mažvydo parengta, pasirodė Mažojoje. Čia pat 1706 m. išspausdinta ir pirmoji lietuvių pasaulietinė grožinės literatūros knyga — J. Šulco verstos Ezopo pasakėčios. Mažosios Lietuvos leidinys yra ir pirmasis lietuvių elementorius „Skaitytinės“ 1708 m., jeigu pirmuoju elementoriumi nelaikytume Mažvydo katekizman įdėto „Pigaus ir trumpo mokslo skaityti ir rašyti“. Iš Mažosios Lietuvos mūsų literatūra susilaukė ir pirmo jau tikrai stambaus, poeto — Krizo Donelaičio. Mažosios Lietuvos rašytojai taip pat pirmieji ėmė diskutuoti ir nagrinėti  eilėdaros klausimus, todėl čia turime ir pirmąją lietuvių poetiką — Kr. Milkės gramatikos (1800 m.) skyrelį „Kurze Anleitung zur litauischen Poesie“. Mažojoje Lietuvoje žymiai anksčiau kaip Didžiojoje imta domėtis ir dainomis; čia ne tik viena kita daina buvo paskelbiama, bet pasirodė ir pirmasis svarbus L. Rėzos dainų rinkinys (1825 m.). Nors pirmasis lietuvių kalbos žodynas, K. Sirvydo 1629 m., išėjo Didžiojoje Lietuvoje, bet užtat pirmąją spausdintą lietuvių gramatiką, D. Kleino 1653 m,, turime Mažojoje. Įdomu pažymėti, kad ir lietuvių žemės ūkio literatūra prasideda Mažojoje Lietuvoje Donelaičio iš vokiečių kalbos laisvai išversta 1769 m. brošiūra apie ganyklų pasidalijimo naudą. Dar reikia priminti, kad Mažojoje Lietuvoje pasirodė ne tik pirmasis lietuvių periodinis leidinys — N. Fr. Ostermejerio jau 1823 m. leistieji „Nusidavimai Dievo karalystės“, bet 1845 m. ir pirmasis jau tikras laikraštis — žinomojo kalbininko Fr. Kuršaičio redaguotasis „Keleivis“. Pagaliau savotiškai būdingas šioje pirmųjų eilėje ir tas faktas, kad pirmąją valstybinę lietuvių literatūros premiją gavo Mažosios Lietuvos dukra Jieva Simonaitytė už „Aukštųjų Šimonių likimą“, romaną iš Mažosios Lietuvos gyvenimo.


Nekartą tai buvo daugiau kaip paprastas chronologinis pirmumas. Buvo gadynių, kada Mažosios Lietuvos raštija neabejotinai viršijo savo lygiu Didžiosios. Ypač XVIII amžiuje. Ir tai ne tik dėl Donelaičio. Tuo metu, kai Didžiosios Lietuvos rašytojų tarpe neturėjome stambesnių vardų, nors pačių knygų skaičius tada jau buvo smarkiai pašokęs, kai joje garsėjo vėliau Valančiaus dėl jos prietaringumo uždrausta spausdinti „Bromą atverta ing viečnastį“, kai šios ir daugumo kitų knygų kalba buvo nerūpestingai prišiukšlinta svetimybėmis, — tuo pat metu Mažosios Lietuvos raštija gyveno savo aukso gadynę. Lietuvių kalba buvo čia nemažai rūpinamasi. Buvo karštai diskutuojama dėl bažnytinės lietuvių kalbos gryninimo, pagalvota net steigti tam tikslui filologinę draugiją (societatem lituanico philologicam); parašyta visa eilė gramatikų ir žodynų; parodyta ne tik praktinio, bet ir tam tikro teorinio, mokslinio intereso lietuvių kalbai — svarstytas lietuvių kalbos kilmės klausimas, lyginta su kitomis kalbomis, nagrinėtos kalbos savybės (pvz., P. Ruigio dėl įdėtųjų dainų išgarsėjęs „Betrachtung der litauischen Sprache“ 1745, faktiškai 1747, G. Ostermejerio „Gedanken von den alten Bewohnern des Landės Preussen“ 1780...); susidomėta liaudies dainomis, iš pradžių tik kalbos reikalui, o vėliau įvertintas ir jų grožis; sutelktinėmis jėgomis parengta gražios kalbos religinių knygų; skiriant daug dėmesio leidžiamųjų giesmynų tobulumui, buvo net smarkiai pasiginčyta lietuvių eilėdaros klausimais (pvz., žinomoji G. Ostermejerio ir Milkių polemika); nesiribodami religine sritimi, Mažosios Lietuvos rašytojai davė ir pasaulietinės poezijos — šalia Donelaičio, kad ir neprilygdami jo talentu, stojo Ad. Šimelpenikas, K. Milkė ir kt.

Tuo metu Mažoji Lietuva ne tik viršijo Didžiąją savo literatūrinių interesų ir užsimojimų platumų, bet netrukus ėmė pastarajai daryti aiškios įtakos. Ir štai XIX amžiaus pradžios Didžiosios Lietuvos rašytojai, susirūpinę ugdyti ir tobulinti lietuviškų knygų kalbą ir rašydami gana gausias gramatikas bei žodynus, nekartą gavo mokytis iš Mažosios Lietuvos, į kurios raštiją žiūrėjo su pavydu, jei ne su mokinio pagarba mokytojui. Bene geriausias iš jų gimtosios kalbos žinovas Simanas Stanevičius pripažino, kad „ligszio-Iey tayp dėstys yr su wysays lituwyszkays rasztays, jog ti kuri Karalaucziuje, Tylžie, Klaypiedo, Gumbynie yszeina, toly giaresny ira, ne kayp mušu maldų arba gismiu knigas Wyjlniuje spaudamas“. Todėl jis ir fragina ,,darbume yr gražume darbą jymty paweyksla nu Lituwynynku Prūsu“. Ta Stanevičiaus patarime nevienas jau ir anksčiau vykdė. Antai kun. Baužo (Bohušo) veikalas, dėl patriotiško lietuvių kalbos išaukštinimo labai išpopuliarėjęs mūsų visuomenėje, daugybę pavyzdžių ėmė, o vietomis net vergiškai sekė Ruigio tyrinėjimą. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio šulas Poška, savo žodyną rengdamas, be kitko naudojosi ir Milkės žodynu. Vysk. Giedraičio gražia kalba išverstam Naujajam Įstatymui, anot to paties Stanevičiaus, „prawedy kiala“ 1701 m. karaliaučinis leidinys.

Galima būtų dar ir kitais pavyzdžiais parodyti, kaip Mažoji Lietuva tada mokė Didžiąją. Vis dėlto, ilgainiui ji neteko to pirmaujančio vaidmens ir netgi atsiliko nuo Didžiosios, šiai XIX amžiuje tautiškai bundant ir drauge suskatus sparčiau ugdyti savąją literatūrą. Svarbiausia betgi priežastis galbūt buvo ta, kad suaktyvėjusi germanizacija kaskart vis labiau stelbė lietuvybę Mažojoje Lietuvoje, nors čia ir nestigo vyrų, išdrįsusių pakelti balsą prieš vokietininkų užmačias ar bent viltingai pasvajojusių apie galimą lietuvybės iškilimą ateityje. Antai A. Krauzė (Krause) savo knygelėje apie Lietuvą (1834 m.) pranašingai rašė:

Atrodo, lyg mūsų lietuvių kalba anaiptol nėra kultūrai netinkanti, nes Donelaičio Metai, daugybė dainų ir ypačiai Jesajos pranašo vertimas lietuvių Šventajame Rašte rodo, jog ir lietuvių kalba tinka vis labiau kilti, ir jei lietuvių tauta kada nors virstų nepriklausoma, toji kalba, be abejo, pasiektų tokį pat išsilavinimo laipsnį, kaip graikų kalba kad yra pasiekusi. Dabar nelemta jai šitokio gražaus likimo pasiekti. Ne? Ne? dėlko gi ne? Graikams teko daugiau kaip pusę tūkstančio metų būti prislėgtiems, ir štai kyla nauja graikų karalystė. Kodėl gi negali būti, jog štai kartunta pakyla iš dulkių nauja lietuvių karalystė, visos tos pačios kalbos giminės jungiasi į vieną, naują tautą ir, priešakyje turėdamos išmintingą kunigaikštį, gyvena naują tautos gyvenimą, įgyja naują garsą.

Mažosios Lietuvos įnašas bendrojon lietuvių literatūron, — kad ir neprilygo ji Didžiosios, — yra labai reikšmingas. Ji davė visą eilę stambių vardų, iš kurių čia trumpai iškelsime keturius didžiuosius, po vieną keturiems mūsų“ raštijos gyvavimo šimtmečiams: Joną Bretkūną XVI ir XVII amžių sąvartoje, Krizą Donelaitį XVIII amž., Liudą Rėzą XIX amž. ir Vydūną XX amž. Jie ne tik didieji Mažosios Lietuvos literatūros šulai, bet ir visos lietuvių raštijos padangėje švyti tarp pirmojo dydžio žvaigždžių.
Kaip žinome, pirmieji mūsų rašytojai, kad ir Mažojoje Lietuvoje veikę ir leidę savo parengtas knygas, buvo čion atvykę iš Didžiosios. Pirmasis ir jau toks reikšmingas vietos žmogus Mažosios Lietuvos raštijoje buvo Jonas Bretkūnas (1535 ar 1536—1602). Dėl jo tautinės kilmės būta nesutarimų. Kai kurie tyrinėtojai jį laikė vokiečiu. Taip buvo linkęs manyti ir J. Gerulis (plg. jo Senieji lietuvių skaitymai, 1927), kurs betgi turėjo pripažinti, kad Bretkūnas „tačiau savo vertimuose, kad ir su visokiais netaisyklingumais, neretai taip gražiai kalbos dvasią nujaučia, kaip tiktai žmogus, kurs iš mažens lietuviškai moka. Nežinau, kaip tai aiškinti.“ Štai kur raktas į Bretkūno kilmės klausimą. Vėliau paaiškėjo, kad bent Bretkūno motina bus buvusi ne vokietė, o prūsė.

Savo puikiu lietuvių kalbos mokėjimu, dideliu pajėgumu valdyti plunksną ir darbo užsimojimu bei rezultatais Bretkūnas iš karto praaugo kitus savo amžininkus rašytojus ir nebent tik Didžiosios Lietuvos katalikų rašytojas Mikalojus Daukša jam nenusileidžia. Bretkūnas davė pirmą stambią mūsų raštijos knygą — tūkstanties puslapių pamokslų rinkinį „Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas, Euangeliu“ 1591 m. Pagrindinis jo veikalas tai, deja, neišspausdintasis Šventojo Rašto vertimas, kurį J. Gerulis gražiai ir tiksliai pavadino milžino darbu. Ir tikrai ne eilinis žmogus tegalėjo duoti tokį stambų dalyką raštijai, nedrąsiai pirmuosius savo žingsnius tepradedančiai ir dar nespėjusiai išugdyti reikšmingesnių rašto kalbos tradicijų. Tai buvo sunkus pionieriškas darbas. Reikia pažymėti, kad ir kitoms, daug senesnėms ir turtingesnėms už lietuvių literatūroms Šv. Rašto vertimas būdavo tiesiog kertinis akmuo, ar bent labai reikšmingas raštijos įvykis. Antai vos keliasdešimt metų anksčiau už Bretkūną, bet tame pat šimtmetyje Liuterio padarytasis Šv. Rašto vertimas buvo epochinės reikšmės veikalas vokiečių naujosios literatūrinės kalbos istorijoje. Bretkūnas ir buvo vėliau kai kieno pavadintas lietuviškuoju Liuteriu. Deja, Bretkūno vertimas, likęs rankraščiu, negalėjo turėti tiek reikšmės mūsų raštijos raidai, kiek neabejotinai būtų turėjęs išspausdintas.
Tas monumentalusis mūsų senosios raštijos veikalas vaizdžiai rodė, kad lietuvių kalba jau neabejotinai buvo tapusi literatūros kalba ir kad ,,musu lietuwischkassis liezuwis lig kittais lieRuweis schlownu stosisi“, kaip „Zemčiūgos teologiškos“ 1600 m. pratarmėje pageidavo Tilžės klebonas Zacharijas Blotna ir ko siekė taip pat ir kiti mūsų rašytojai.

Kad lietuviškas liežuvis nemažiau šlovnas kaip kiti, dar daugiau už Bretkūną parodė Tolminkiemio klebonas Krizas Donelaitis (1714— 1780), duodamas mums tokios poetinės vertės kūrinį, kuriuo būtų galėjusios didžiuotis ir turtingesnės už lietuvių literatūros. Tai darė ne tik neginčytinai didelis Donelaičio talentas, bet ir jo geras antikinės literatūros pažinimas, kurios pavyzdžiai išmokė Donelaitį suvokti vaizduojamo gyvenimo grožį. Bet geriau leiskime kalbėti svetimiesiems liudytojams, kurie juk nėra suinteresuoti pervertinti mūsų literatūros. Štai, pvz., L. Passarge, 1894 m. išleidęs vokišką Donelaičio kūrinių vertimą, rašo:

Per Donelaičio kūrybą, nežiūrint viso moderniai krikščioniško jos, pobūdžio, eina antikinė Hesiodo ir Teokrito dvasia su visu jos paprastumu ir natūralumu. Ji nieko neturi dirbtinio, išpusto ar tamsaus. Nieko nėra parafrazuojama, Kiekvienas daiktas vadinamas savo tikruoju vardu. Atrodo, tarytum antikinis hegzametras, kurį Donelaitis išdrįso pavartoti Vokietijoje dar prieš pirmųjų Klopstocko Mesiados giesmių pasirodymą (1748), nustatė jo vaizdavimo paprastumą ir aiškumą.

Ir tikrai, nerasime pas jį įmantrių pseudoklasinio stiliaus puošmenų ar elegantiškos salonų kalbos dailybių. Nerado jis reikalo šabloniškai kreiptis į mūzą įkvėpimo, jo gamtos aprašymuose ateinančios dienos nepranašauja raudonskruostės ar raudonpirštės auroros, mūsiškų vėjų nepakeičia antikiniai borėjai ar zefyrai. Donelaičio kalba ryški ir vaizdinga, bet drauge ir šiurkšti. Jis nebijo ir nevengia kaimietiškos kalbos vulgarumų. Ir pats kaimo gyvenimas anaiptol nėra taip šabloniškai falsifikuojamas, kaip populiariose ano meto sentimentalinėse idilėse. Donelaičio būrai tai nėra anų dirbtinių idilių kaimiečiais persirengę galantiški aristokratai ar šiaip sentimentalūs dūsautojai dėl suliteratūrintų gamtos grožybių ar meilės nesėkmių (plg., net ir mūsiškio Klemento, kad ir vėliau rašytas „sielankas“). Donelaičio kūrinys anon grakščių idilių gadynėn įėjo kaip storais trinyčiais apsivilkęs ir dailių manierų nepažįstąs vargo ir darbo baudžiauninkas ir atsisėdęs tarp šilko drabužiais pasidabinusių, rinktiniais kvepalais išsikvipinusių ir pagal visas sudėtingo etiketo taisykles vienas kitam besilankstančių aristokratų. Taip. Donelaičio raštai padvelkė kažkokiu nelauktu šviežumu ir stipriu originalumu. Bet tegu jau cituotasis Passarge vėl kalba:
 
Reikia beveik pavadinti tai, kad antroje XVIII amžiaus pusėje, kai Lessingo, Schillerio, Goethes, Kanto vardai nuošalioje Lietuvoje turbūt dar buvo visai nežinomi, tuo metu, kada tokio Gessnerio idilėmis žavėtasi ir nebent koks Hagedornas ar Halleris kiek pranašavo naujus laikus, toks puikiai realistinis kūrinys kaip „Metai“ iš viso buvo galimas. Tiesa, Thomsonas jau buvo tada parašęs savo „Metų laikus“, bet dar labai abejotina, ar Donelaitis tą veikalą iš viso buvo pažinęs.

Taip Donelaitis smarkiai iškyla ir mūsų pačių akyse. Tai anaiptol nebuvo tik užkampio klebonas, čia baręs Čia guodęs savo parapijiečius, bet jis ir didelis kūrėjas, nujautęs naujuosius literatūros kelius, netgi tikras novatorius tiek eilėdara, tiek stiliumi, tiek gyvenimo vaizdavimo būdu. Gal todėl ir nebus perdėjęs kitas svetimas liudytojas Donelaičio byloje, rusų kalbininkas A. Aleksandrovas, kuris 1886 m. rašydamas apie Donelaičio kalbą, tikino:

Jei Donelaitis būtų savo kūrinius rašęs viena iš kultūrinių kalbų, jis būtų visų pripažintas didžiųjų dainių eilėje vienu iš pirmųjų.

Deja, Donelaičio „Metai“ buvo vos 1818 m. išspausdinti ir todėl po gausių ir stambių XVIII amž. pabaigos ir XIX amž. pradžios literatūrinių laimėjimų jaų nebegalėjo užimponuoti savo naujoviškumu. Vis dėlto, lietuviškai visumenei tai buvo džiugi dovana, sužavėjusi ir maloniai nustebinusi, parodydama, kokio aukšto meno veikalai prieinami tada daugelio niekinamai lietuvių kalbai. Antai Daukantas džiūgavo:

... kas tur protą ir auksą plunksna Omera ar Wirgile, tas sakau kou norėdamas tou gal gudrej gudresnėj rąszyti toj kalboj. Tou teysiby pagirtas - daynis Donelaitis darodi sawa garbingo Daynie „M e tu 1 a y k a“.

Ir vėliau, lietuvių literatūrai išaugus, Donelaitis nenustojo savo reikšmės. Jo kūriniai tapo klasiniais, ir nė viena mūsų literatūros chrestomatija nebegali be jo išsiversti.
 
Donelaitis, kad ir sukūręs pažymėtinų literatūrinių vertybių, liko bent savo laiku ir ypač svetimiesiems nežinomas. Jiems lietuvių kultūrą jau platesniu mastu parodyti buvo lemta Neringos žvejo sūnui Liudui Rėzai (1776—1840). Jam tai ir lengviau buvo, nes jis nebuvo koks nors tolimo užkampio eilinis kunigas, neturįs nė ryšių su aukštesniu kultūros pasauliu, o. gerbiamas Karaliaučiaus profesorius. Ir jo pasirengimas ir pagaliau pačios pareigos (jis buvo Karaliaučiaus universiteto lietuvių seminaro vedėjas) leido, o-net ir vertė atsidėti lituanistikos darbui. Jis ne tik lietuvių religinės literatūros rašytojas, išspausdinęs naują Šv. Rašto vertimą, bet ir rimtas filologas, išleidęs vokiškai „Filologines kritines pastabas prie lietuvių biblijos“ (1816—1824) ir vertingą „Lietuvių biblijos istoriją“ 1816. Didelis jo nuopelnas — Donelaičio raštų išleidimas. Labiausiai betgi jis išgarsėjo savo dainynu (1825), kuris virto klasiškuoju mūsų dainynu ir pagrindu daugeliui vėlesniųjų dainų rinkinių, o jo pateiktasis dainų apibūdinimas ilgai visus mokė pažinti ir vertinti lietuvių dainas. Žinomasis mūsų dainų tyrinėtojas suomių prof. A. R. Niemi nurodo, kad „Rėzos paduota lietuvių dainų charakteristika pasidarė visoms paskesnėms kaip ir pagrindu taip teisingai ji buvo apibrėžta.“

Rėzą būtume galėję vaizdžiai pavadinti lietuvių kultūros ambasadoriumi Europai, nes jis plačiai garsėjo kaip lituanistinių dalykų žinovas. Antai jo pavardė nekartą figūravo vokiečių spaudoje. Pvz., „Jenaische Allgemeine Literatur Zeitung“ 1818 Nr. 58 įdėjo Rėzos liet. bibl. istorijos recenziją, kurią parašė, rodos, Berlyno teologijos prof. W. M. L. de Wette. To paties laikraščio Nr. 152 Jenos univ. anglų kalbos lektorius A. J. Penzelis palankiai įvertino Rėzos parengtą Donelaičio ,,Metų“ leidimą. „Gottingsche Gelehrte Anzei-gen“ 1816 recenzavo Rėzos filol. knit. pastabas prie liet. bibl., o 1826. VII. 1. išspausdino garsiojo germanisto J. Grimmo platų atsiliepimą apie Rėzos dainas. „Leipziger Literatur Zeitung“ 1824 Nr. 75 paskelbė Rėzos lietuvišką hegzametrinį eilėraštį „Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos“, autoriaus skaitytą, švenčiant Karaliaučiaus univ. lietuvių seminaro šimto metų sukaktį. To paties laikraščio 1827 Nr. 278 įdėtas Rėzos dainų paminėjimas. Turėjo Rėza ir asmeninių ryšių su įvairiais žymiais vokiečių žmonėmis, net ano meto garsenybėmis. Pvz., garsusis Vilhelmas Humboldtas, 1809 m. kaip vidaus reikalų ministerijos švietimo skyriaus . viršininkas pasipažino su Rėza ir jį ragino išleisti Donelaitį. Ir vėliau tie santykiai nenutrūko, pvz., 1814 m. jis rašė Rėza tebesąs nuostabiosios lietuvių kalbos mylėtojas. Minėtajam Penzeliui tarpininkaujant, Rėza ėmė susirašinėti ir su pačiu Goethe savo leidžiamo dainyno reikalais, kurio vienas rankraštis tebėra Goethės — Schillerio muziejuje Veimare; išėjus Rėzos dainų rinkiniui, Goethe apie jį išspausdino pora atsiliepimų (1825 ir 1827).

Kadangi anuo laiku visoje Europoje buvo labai pakilęs interesas liaudies kūrybai, Rėzos dainynas irgi plačiau pagarsėjo. Buvo, pvz., jis žinomas ir Čekuose. Čekų poetas F. L. Čelakovskis, jau anksčiau iš Rėzos leidinio susidomėjęs Donelaičiu ir jį ketinęs versti, 1827 m. išleido čekišką Rėzos dainų vertimą. Įdomu pabrėžti, kad ir jo žavėjimasis dainomis labai primena Rėzą (o jie abu — Herderį). Rėzai itin mielas buvo dainų švelnumas:

... savotišką lietuvių liaudies dainų žymė yra jausmo švelnumas ir nuoširdumas. Daugybė mažybinių galūnių... duoda lietuviškoms dainoms tą malonų žavingumą, tą minkštą, švelnu patraukiantį būdą, kuris užburia širdį.

O štai kaip rašė apie dainas Čelakovskis savo draugui Kamarytui:

Tu džiaugiesi, vaikščiodamas krintantiais obelaičių žiedais, tu tenkiniesi; švelnaus pavasario vėjelio glamonėjimais, o tavo akys, klaidžiodamas purpurais išdabintuose šileliuose ir lankose, dar labiau tave linksmina. Tokį patį švelnumą, jautrumą ir malonumą turi savyje ir lietuvių liaudies dainos. Iš tikro malonu jomis užsiimti.

Tokiu tad būdu Rėzos rinkinys platino ir už Lietuvos ribų jos dainų grožio supratimą, arba, moderniu terminu Kalbant, varė lietuvių kultūrinę propagandą.

Buvo žinomas Rėzos vardas ir Lenkuose. Čia žymus filologas S. B. Lindę plačiai referavo apie Rėzos Donelaičio poezijos leidinį ir liet. bibl. istoriją „Varšuvos Mokslo Bičiulių Dr-jos metraštyje 1820. Poetas K. Brodzinskis, karštas herderininkas ir didelis liaudies poezijos gerbėjas, išvertė Rėzos straipsnį apie lietuvių dainas ir išspausdino 1822 m. viename Varšuvos laikraštyje. Daugiausia supažindino su Rėzos dainomis Lenkijos ir ypač lenkiškai skaitančią Lietuvos visuomenę populiarusis lenkų rašytojas J. I. Kraševskis. 1844 m. savo žurnale, ėjusiame Vilniuje, jis paskelbė, vėliau pakartotą mūsų visuomenėje išgarsėjusiame jo veikale „Litwa“, straipsnį, kuriame, atsirėmęs Rėza, su (dideliu palankumu, netgi su meile, labai gražiai aprašė mūsų dainas.

Žinomas buvo Rėza ir toliau į Rytus. 1822 m. Tartu mokslo apygardos švietimo globėjo buvo kviečiamas Tartu univ. profesoriumi. Petrapilietis P. Koeppenas savo tyrinėjime apie lietuviškųjų (dabar pasakytume — baltų ar aisčių) tautų kilmę, kalbą ir literatūrą (1827) mini Rėzą. Vėliau, jaunas rusų kalbininkas P. Preisas, komandiruotas užsienin studijų, buvo ir Karaliaučiuje pas Rėzą, apie kurį rašė savo oficialiame studijų raporte šv. ministeriui 1840 m.

Vilniaus ir apskritai Lietuvos kultūriniams sluogsniams Rėzos vardas taip pat nebuvo svetimas, juo labiau, kad, kaip jau buvo minėta, XIX amž. pradž. Didžiosios Lietuvos rašytojai, susirūpinę apleistos gimtosios kalbos ugdymu, nekartą kreipė akis į Mažąją Lietuvą, kurios raštus labai vertino ir iš kurių stengėsi pasimokyti. Pvz., Stanevičius rašė apie Rėzą:

Knigas par ji yszdutas yr wertas, idant nu wysu Lituwynynku skaytomas yr milymas butu, ira Wysas szwentas Rasztas yr kiatures dalys metu Dona-leyczia...

Buvo ir asmeniškas kontaktas su Rėzą užmegztas. Jaunesnis S. Stanevičiaus kolega Jurgis Plioteris, studijavęs Vilniuje ir taip pat domėjęsis lituanistika, buvo nuvykęs Karaliaučiun pas Rėzą ir pasinaudojo jo patarimais kalbiniams tyrinėjimams. Bet jau anksčiau pats Rėza buvo ketinęs apsilankyti Didžiojoje Lietuvoje. 1817 m. Vilniaus laikraštis „Dziennik Wilenski“ „pranešė, kad Karaliaučiaus univ. prof. Rėza, biblijos vertėjas ir jos lietuviškųjų vertimų istorijos autorius, surinkęs Prūsuose daug senoviškų dainų ir ketinąs tuo tikslu atvykti į Žemaičius ir Lietuvą; jis jau Vilniuje teiravęsis laiškais reikalingų žinių.

Ir Didžiojoje Lietuvoje Rėza labiausiai išgarsėjo kaip dainų rinkėjas ir tyrinėtojas. Mat, tuo laiku Vilniaus jaunimas nugalėjęs senosios racionalistų pseudoklasikų kartos panieką liaudies kūrybai, su visu jaunuolišku romantizmo entuziasmu puolėsi prie tautosakos, džiaugėsi jos grožiu, tautosakos motyvus savo kūryboje naudojo (Mickevičius ir kt.), rinko ir skelbė dainas Vilniaus laikraščiuose, o vėliau ir atskirais leidiniais. Rėzos dainynas jiems buvo itin reikšmingas dar ir dėl to, kad tai nebuvo tik rimto filologo, (dainų poetiniam grožiui abejingo, rinkinys. Mat, Rėza Herderio idėjų įtakoje išmokęs vertinti liaudies poeziją, buvo tiesiog pamilęs lietuviškąją dainą ir labai subtiliai sugebėjo pajusti jos grožį, iškeldamas jos paprastutį natūralumą, jausmų švelnumą ir nuoširdumą, skaistų dorumą, rimtą liūdesį ir švelnią melancholiją. Tas gražus dainų apibūdinimas plačiai prigijo. Daukantas savo dainyne (1846) rašė:

Kas nor tarp rasztininku žinoti būda ir priwalumus tu dajniu, tas teparskajto pratarmę wirsziaus minawotu dajniu nu Rėzas  apskelbtuiu, tinaj ras ju gražybę ir priwalumus ajszkej iszgolditus...

Bet ir žymiai vėliau mūsų dainos nekartą grynai rėziškai apibūdinamos. Pvz., V. Mykolaitis-Putinas savo straipsnyje „Tautosakos reikšmė“ („Mūsų Tautosaka“ 1930 I) rašė:

... tautosakos poezija visus patraukia paprastumu, nuoširdumu, švelnumu ir aukštu moraliu skaidrumu, kuris pasireiškia tiek motyvų ir vaizdų pasirinkimu, tiek pačio dainininko išvidiniu nusiteikimu.

Taigi čia mes randame Rėzos — schlichte Natūrlichkeit, Zartheit und Innigkeit der Empfindungen, reine Sittlichkeit.

Savaime suprantama, kad Mažosios Lietuvos sūnus Rėza, taip plačiai išgarsėjęs, buvo savo krašte centrinė lietuviškosios visuomenės. figūra. Ir tai ne tik dėl autoritetingo mokytumo. Gal dar labiau dėl savo didelio prisirišimo prie lietuvybės. Jis karštai gynė lietuvių kalbą nuo įžūlių vokietininkų pasikėsinimų. Atsikirsdamas Rėza rašė, kad tautos aukštesnis išlavinimas ir dvasinis dorinimas galimas tik jos kalba; norėti paglemžti tautai jos kalbą, tą neatimamą nuosavybę, iš paties Dievo gautą, — reiškia uždaryti jai duris geresnėms žinioms ir pražudyti jos charakterį; pagaliau ta mintis tokia nekilni ir neverta išlavinto žmogaus, kad net nereikią įrodinėti jos netinkamumo. Rėza ne tik reikalavo išlaikyti Karaliaučiaus univ. lietuvių seminarą, bet dar siūlė įvesti lietuvių kalbą, kaip atskirą mokslo dalyką į Tilžės; Gumbinės, Įsruties ir kt. gimnazijas bei mokyklas. Rėzos lietuvišką patriotizmą gražiai budina ir tas faktas, kad jis ilgainiui ėmė pasirašinėti Liudu Gediminu Rėza, nors tebuvo krikštytas Martynu Liudu.

Sąmojingasis Volteras kartą davė klausimą, kodėl visi taip garbina Dantės „Dieviškąją Komediją“, ir tuoj pats atsakė: o gi todėl, kad jos niekas neskaito. Gal kiek panašiai yra ir su Vydūnu. Daugumas jo neskaito, nes ir nesupranta; daug kas ir paskaitydami jo neįvertina, net nevertina, o, vis dėlto, jis daugumą traukia kaip ir kokia sunkiai suvokiama mįslė, už kurios jausti glūdint gilesnę prasmę. Tai žymia dalimi pareina ir nuo pačios Vydūno filosofijos pobūdžio. Ji kaip tik ir nėra tokia, kuri kruopščiai surenka galimai visus reikiamus argumentus ir jais“ logiškai pagrindžia įrodinėjamąsias mintis. Jis net neįrodinėja, o skelbia. Skelbia kaip išminčius, paregėjęs didžią gyvenimo paslaptį. Savo leistame, „Šaltinyje“ Vydūnas rašė:

Teosofija, aukščiausia išmintis ir teisybės išpažinimas, nėra joks mokslas, kurs iš raštų išmokstamas kokiais sakiniais ir žodžiais, joks tikėjimas, kurs remiasi senais raštais ir pasakojimais, visokiais išvedžiojimais arba išrodymais, — ji yra teisybės pasireiškimas viduje ir jos pačios išpažinimas... Tikroji tikyba, tikrasis žinojimas arba teosofija nėra joks mokslas, bet dvasiškas, dieviškas gyvastis žmoguje.... Dieviška išmintis yra visados žmogaus artybėje ir laukia, kad ji jame apsireikšti galėtų.

Anot prof. V. Sezemano, Vydūno veikalai priklauso prie tokių, kurie „liudyte liudija, kad filosofija ne tik abstraktus mokslas, turįs suvesti visą žmonijos žinojimą į sisteminę vienybę, bet kartu pasiima patenkinti esmingiausią žmogaus reikalą, t. y. išaiškinti gyvenimo prasmę ir paskirtį“ (Naujoji Romuva 1937 Nr. 6 p. 131). Taigi pati pradinė sąlyga, norint įvertinti Vydūną (žinoma, ir kitus gyvenimo prasmės praskleidėjus), yra turėjimas noro iš viso jieškoti anos prasmės. Kas nejaučia reikalo kvaršinti sau galvos tokiais vadinamaisiais nerealiais klausimais, tas Vydūną iš anksto paneigs, net ir nepasistengęs įsigilinti į jo veikalų mintis.

Vydūnas nesiriboja vienu kuriuo atskiru filosofijos klausimu. Jis ne tik ir ne tiek nori filosofine mintimi išspręsti būties problemas (čia.jo filosofija gal mažiausiai originali ir labiausiai kritikos pažeidžiama, pvz., jo septyniasferė visatos sąranga), bet ir nustatyti (jam tai ir svarbiausia) žmogaus elgsenos gaires; taigi duoti pilną pasaulėžiūrą, liečiančią tiek dvasią, tiek ir, rodos, taip svetimus išminčiui dalykus, kaip kūno priežiūrą, valgį, miegą ir t.t. Vydūnas- ir pats skrupulingai laikosi to, ko moko kitus. Tai ir sudaro visuomenėje galbūt ir pagrindinį žavesį jo nekasdienine asmenybe, būtent, tas pilnas jo minties, jo kūrybos ir jo“ asmeninio gyvenimo sutapimas. Jis pats yra gyvas pavyzdys, o tuo pačiu ir svarbiausias jo viso mokslo argumentas. Tai daugiausia patraukia ypač jaunimą, kurio tarpe susirado ne vienas vydūnininkas.
Pagrindinis Vydūno mokslo klausimas yra pats žmogus, jo esmė ir paskirtis. Tas klausimas kas kartą labiau rūpina šviesiuosius protus, jieškančius išeities iš šių dienų didžiųjų žmonijos sutemų. Nevienam ateina mintis ar tik ne pačiame žmoguje glūdi svarbioji dabarties negerovių priežastis. Tokiame sąryšyje Vydūno mintis ugdyti tyrąjį žmoniškumą įgyja naujos prasmės.

Vydūnas ne tik filosofas. Jis ir gausus grožinės literatūros kūrėjas. Kaip daugeliui Vydūno filosofija atrodo „keista“, taip nevienam ir jo grožinė kūryba yra nepriimtina. Dažnas pasigenda jo dramose gyvybe alsuojančių scenų, dažnas neranda gyvų žmonių, žmonių su kūnu ir krauju, o vietoj jų kažkokius lyg šešėlius, kartojančius vydūniškas mintis. Tai žymia dalimi tiesa, bet vertindami Vydūną, kad ir nesiekdami jo veikalų būtinai iškelti į literatūros viršūnes, turime įsidėmėti, kad negalima realistine apysaka ir psichologine drama apriboti visų kūrybos galimumų. Juk šalia kuone dokumentuotai tikroviškų kokio Zola romanų ar giliai psichologiškų kokio Dostojevskio veikalų turi savo prasmės ir kukli bei pilna logiškų nesąmonių pasakėlė arba taip pat gyvenimiškai nepagrindžiama mistiko vizija. Taip ir Vydūno kūryba savo idėjingumu ir originalumu gražiai praturtino mūsų literatūrą. Čiurlionienė lietuvių literatūros istorijos konspekte (1918) rašė:

Tikroji meno literatūra teprasideda poeto teosofo Vydūno veikalais ir didelio mato lyriku Krėve.

Vaižgantas, kad ir santūriau, bet vis tiek aukštai vertina:

Vydūno kūryba — mūsų tautos kūryba. Kas kita, ar pakankamai vykusi, ar sumaninga struktūra, ar paskutinių dienų aukštimo kaina. Jei visos tos sąlygos būtų išlaikytos, Vydūnu gėrėtųsi pasaulis, kai dabar mes patys juo tesinaudojame. Ir naudojamės pasididžiuodami. (Raštai XIII).

Kalbant apie Vydūną, nejučiomis prisimena Čiurlionis, kurio paveikslus kai kas irgi pasmerkė, nerasdamas lengvai suprantamų realistinių gamtos vaizdų ar portretų. Antai Jakštas, vertindamas jo kūrinius, tiesiog piktinosi:

P-ui Čiurlioniui, matyt, rūpėjo vien paveikslų daugumas, jų keistumas, nepaprastumas simboliškumas, kažkokio virš-meno ieškojimas, o ne grožio kūrimas. Tikro, gyvo. neiškraipyto, proto suprantamo ir akims malonaus (tai ir svarbu Jakštui!) grožio p. C-nis, matyt, tiesiog nemėgsta.... C-nis ne vaizduoja gamtą, bet tik ją, kaip įmanydamas kraipo, darko ir tol nesitenkina, kol visą jai Dievo duotąjį grožį galutinai užtriną, panaikina, pašalina.

Tuo tarpu jaunesnei už Jakštą kartai Čiurlionis buvo didelis ir naujas kūrėjas. Pvz., toks Sruoga „Bare“ 1915 m. džiaugėsi:

Čiurlionis — dieviškas pranašas naujų neapčiuopiamų pasaulių kupinų naujo džiaugsmo, naujos laimės, naujos gyvybės, pirmas pradėjo pinti Jaunosios Lietuvos savitą vainiką. Jis atėjo kaip degąs meteoras nuo tolimų mitų pasakų pasaulio, nuo žilų dainų melodijų ir puošė vainiką visų gražiausiu žiedu.

Čiurlionis, Kaip ir Vydūnas, siekė gilesnės gyvenimo paslapties, nesitenkindamas viršinio gyvenimo, tegu ir kiek sudvasinto ar teisingiau supsichologinto, kopijavimu. Būdinga vėl, kad jie maždaug vienu laiku iškilo mūsų tautos kultūrai. Tauta jau buvo pabudusi. Jau nebereikėjo jos bežadinti, Maironio gadynė jau buvo praėjusi, ir jau buvo laikas iškelti gilesnes tautos gyvenimo problemas. Štai tuo metu Mažoji Lietuva atnaujino savo įnašą bendrojon tautos kultūron, duodama jai Vydūną.

Savotišką Vydūno ir Čiurlionio vaidmens mūsų kultūroje giminingumą iškėlė S. Šalkauskas. Nurodydamas lietuvių tautai Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės kelią, tos sintezės skelbėjais jis laikė Čiurlionį tapyboje ir Vydūną dramoje.

Trumpai apibūdinome keturius didžiuosius Mažosios Lietuvos sūnus. Gyveno jie visi įvairiose gadynėse, įvairiai ir pasireiškė tautos raštijoje: vienas visų pirma kaip šv. Rašto pirmasis vertėjas, kitas kaip stambiausias mūsų senosios ir vienas iš stambiausių visos mūsų poezijos kūrėjų, trečias kaip dainų rinkėjas ir jų grožio išgarsintojas, ketvirtas kaip gilus mąstytojas. Skirtingi dalykai jiems rūpėjo, ir jie patys, rodos, tokie skirtingi. Bet ar negalima būtų juose įžiūrėti vieno bendro bruožo, būtent, moralinio ir tautinio pradų susiejimo savotiškon priklausomybėn vieno kitam.

Apie Bretkūną, žinoma, mažiausiai ką tegalėtume šiuo atžvilgiu pasakyti, nes ir žinių stingame jo ryškesnei charakteristikai. Galime tik priminti, kad savo išlikusiuose lotyniškuose Prūsų istorijos fragmentuose jis labai palankiai charakterizavo savo prosenių prūsų tautą: jie buvę kuklūs, valgyje ir gėrime santūrūs, švelnūs, paprasti, vaišingi. Be to, galime nurodyti, kad mokydamas žmones, jis į juos nesikreipia kaip į kokią betautę tikinčiųjų bendruomenę (plg., ir Valančiaus ganytojiškų laiškų kreipinius: aveles savo meilingai sveikina, vaikai mano...), o jam rūpi kaip tik lietuvių dorinimas. Pvz., savo „Postilėje“ (taigi pamokslų rinkinyje) kreipiasi į žmones: ,,Tu mana miela Lietuwa gerai dabokes...“; „Pameski gi miela Lietuwa, melstissi kaukus, Aitwarą, Schemepaczius...“

Donelaičio raštuose čia keliamasis bruožas jau labai aiškiai išreikštas. Donelaitis labai norėjo, kad išsilaikytų jau besilpstanti krašte lietuvybė. Betgi tautinis savitumas jam nėra savaiminė vertybė, kurią reikėtų dėl jos pačios išlaikyti ir ugdyti. Antai tokį svarbų tautinės kultūros dalyką, kaip liaudies dainas, jis šiurkščiai pasmerkė. Jis pyko, kad jo vaizduojamieji būrai per vestuves „kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė“. Lietuvybė jam buvo svarbi todėl, kad nuo jos išlikimo parėjo, kaip jis buvo tvirtai įsitikinęs, ir žmonių dorovė, kuri buvo ėmusi smukti vokiečių kolonistų papročių įtakoje:

Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė

Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė.

Štai ir viežlybums tuojau į nieką pavirto...

Arba:

Daug tarp mūsų yra, kurie durnai prisiriję

Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin

Ir kaip vokiečiai kasdien į karčiamą bėga.
 
Ir todėl Donelaitis tikrai nuoširdžiai ilgėjosi tų laikų, kada dar lietuviai, svetimų įtakų nepaliesti ir svetimų madų nesivaikydami, laikėsi sveikos tautinės tradicijos, papročių ir kalbos:

Ak, kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,

Kaip lietuvninkas dar vokiškai nesirėdė

Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.

Štai kur yra Donelaičio lietuviško patriotizmo pagrindas.

Įdomu pažymėti, kad toji donelaitiška mintis vėliau buvo ir kitų pabrėžiama. Nebeminėdami daugelio kitų, nurodysime tik garsųjį filosofą I. Kantą kuris pratarmėje prie K. Milkės lietuvių kalbos žodyno (1800) kėlė reikalą išlaikyti lietuvių kalbą,.nes nuo to turėjo priklausyti ir gerųjų lietuvio charakterio savybių išlikimas.

Mintis apie gražų lietuvių tautos būdą buvo artima ir Rėzai. Tik priešingai Donelaičiui, jam lietuviška daina jau nebebuvo smerktina blogybė, o „yra tautai pats vidinis sielos žiedas“. Kaip ir anksčiau jo tikrasis mokytojas Herderis, Rėza rašė, kad dainose puikiausiai atsispindi visas tautos charakteris, jos jausmai, dora, mintis. Daina praskleidžianti intymiausias tautos širdies paslaptis ir daugiau pasakanti apie tautą, kaip daugiatomis kurio nors krašto papročių aprašymas. Lietuvių dainose atsispindinti aukšta tautos dora.

Pažymėtina, — rašo Rėza, — jog skaisti dora, gerbimas kas padoru ir tinka, vyrauja dainose. Nerasime nė vienos dainelės, kurioje nepadoriais užsiminimais būtų peržengtos doros ir gėdingumo ribos. Daugiausia ten randame dorinio skaistumo bruožų, kurie laiduoja taurų tautos nusistatymą.... Meilė čia nėra paleistuviška aistra, bet tasai rimtas, šventas gamtos jausmas, kuris leidžia nepagedusiam žmogui manyti, kad kažko aukštesnio ir dieviško gludi šiame nuostabiame sielos linkime.... Iš jų (t. y. dainų) dvelkia švelnus elegiškas tonas, ir jis kyla ne iš ištvirkusios, bet iš skaisčios, nekaltos, savo mylimo objekto skaudžiai pasiilgusios širdies... Koks vidinis skausmas ir ilgesys jose reiškiasi! Čia niekur nėra kalbos apie bučkį, rankos paspaudimą, slaptus žvilgsnius ir kitus meilės išreiškimus, kuriuos leidžia kitų tautų išdailinta šnekamoji kalba; niekur nėra mylimosios grožio ir žavingumų aprašymo. Pati meilė vos turi pavadinimą; ji tebėra toji šventa, nepasakoma gamtos paslaptis, kurią nekaltai jaučip. neišdrįsta ištarti.

Taip išidealizuodamas lietuvius, Rėza, panašiai kaip anksčiau Donelaitis, bijojo, kad lietuviai nenutaustų ir dėl to dora nekristų:

Taigi reikia bijoti, kad vokiečių dorovės (Sitten) ir ypač žemos kareiviškos dvasios įtakoje ir anasai lietuvių liaudies dainos skaistumas jei ir nevisai išnyks, tai bent gaus didelį smūgį.

Doros problema yra kertinė ir Vydūno moksle. Svarbi jam yra ir tautinė problema, bet ji subordinuota pirmajai. Mūsų tautinio atgimimo veikėjams, Vydūno amžininkams, lietuvybė buvo savaiminė, neįrodoma ir net neįrodinėtina vertybė: Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt! Tuo tarpu Vydūnas rašo:

Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, tobulesnio žmoniškumo... visa to, kas kelia lietuvių tauta ant aukštesnio žmoniškumo kultūros laipsnio... Pats lietuviškumo išlaikymas yra antros eilės dalykas. Jis yra forma. O man rūpi esmė. (cit. iš Vaižganto Raštų XIII).

Tautiškumas yra dėl to labai svarbus, „kad žmogus pertraukdamas sąryšį su savo kilme, savo tėvais — protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios — sielos tarpimą, praleidžia veltui savo amžių.“

 
Pasiduodančiam kryžiuočių įtakai Mantvydui prabočių šešėliai kalba:

Tu — medis be šaknų. Tu persiskyręs Su bočių tėvyne — esi negyvas.

Nutautimo ir iš jo išplaukiančio moralinio nuskurdimo problemą Vydūnas ne tik savo raštuose nagrinėjo. Kaip jis pasisako autobiografijoje, toji problema ir jį patį pastūmėjusi susiprasti Hetuviu:

Vaikas bijamas ir pastebėjęs, kaip doriškai silpninami yra lietuviai vokiečių, kaip jiems yra apreiškiama panieka, pasiryžau savo amžių tam skirt, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis.

Tautiškumo prasmė — padėti išugdyti tyrąjį žmoniškumą. Todėl tikrai vydūniškai jis rašo autobiografijoje „jog dar svarbiau, negu politikine, yra dvasios gyvenimo nepriklausomybė“. Taip ir „Probočių Šešėliuose“ Tautvydos patriotiškieji lūkesčiai reiškiasi ne kokiu nors .konkrečių tautos „kultūrinių ir politinių laimėjimų siekimu, o žmoniškumo pasiilgimu:

Taip Lietuvoj naujai prašvis Tėvynės meilė, tikras žmoniškumas, Žmonių širdy šventa ugnis... Tai šventajai ugnelei Neduoki niekuomet užgest širdy...

Ir istorijoje — ne taip kaip kokie aušrininkai Vydūnas negarbina narsiųjų kunigaikščių ir jų šaunių karo žygių, o jieško tautos doros pasireiškimo:

Kad mūsų probočių tikyba taip jau būtų žema arba net kvaila buvusi, su tuo negaliu sutikti. Nebūtų lietuvių dora pasirodžiusi tokiais gražiais paveikslais, kaip tai iš istorijos ir dainų (plg., Rėza! — V. M.) yra matyti.

Ir taip keturi didieji Mažosios Lietuvos sūnūs ne tik davė lietuvių kuluarai stambių vertybių, bet ir rūpinosi jai dėti dorinį pagrindą.

 


Nuotraukoje: prie klumpių

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai