Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS BALETUI 50 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS ŽALKAUSKAS   

Vienas iš pirmųjų mūsų baleto pastatymų — R. Drigo "Užburtoji fleita". Viduryje baletmeisteris P. Petrovas ir O. Malėjinaitė. Iš kairės į dešinę: Mačiūnienė ir E. Bandzevičius,F. Sipavičius, Abzlatavičienė, A. Butkus, P.Petrovas ir O. Malėjinaitė, B. Čiunovas. J. Ambrazas, Volteraitė (sėdi).

Baletas, jauniausias iš Lietuvos Valstybės teatro menų, praeitų metų gruodžio 4 oficialiai atšventė 50 metų jubiliejų.

Žinoma, teatro šokis — baletas Lietuvoj siekia gilesnę praeitį, bet jos atskleidimas dar laukia nuodugnesnių tyrinėjimų.

Lietuvos teatro šokių pradų reikia ieškoti XVII amžiuje, kada D.L.K. Vladislovas IV Vaza, didelis muzikos ir meno mėgėjas, Vilniaus Žemutinėje pilyje pastatė medinį teatro pastatą. Šį teatrą suprojektavo italų architektas Balconi, o vidaus architektūrą — architektas A. Loci. 1628 m. Vladislovas į Vilnių iš Italijos pakvietė scenos technikos specialistus — du inžinierius, architektą ir mechaniką. Nuo to laiko pastatyta teatre 11 scenos kūrinių, kurių daugumai muziką parašė rūmų kapelmeisteris M. Schachi. 1636 rugsėjo 4 pastatyta opera — muzikinė drama "Elenos pagrobimas". Premjeroje dalyvavo pats Vladislovas, Ispanijos pasiuntinys ir rūmų dvariškiai. Operoje buvo chorai, nimfos, dievai, taip pat pasirodė ir rūmų šokėjos. Panašių operų su šokiais, atrodo, buvo pastatyta daugiau. Įdomus, pvz., "Meilės pančių" aprašymas. Į sceną įriedėjo bokštas, kurio viršūnėje stovėjo dainuojantis Amūras. Šiam įsakius, bokštas atsivožė ir iškilo Venera, kuri su Amūru dainavo duetą. Po to į sceną išėjo dešimt šokėjų, kurios pradėjo šokti. Spektakly "Maldaujanti Afrika" dainuodavo dainininkė M. Catanea, po jos pasirodydavo dešimt šokėjų, kurios šokdavo su deglais rankose. Tokie spektakliai būdavo baigiami bendrais šokėjų, solistų ir dvariškių šokiais.

Lietuvos baleto meno pradai siekia XVIII amžių. Lietuvos pramonės kūrėjas Antanas Tyzenhauzas davė pradžią ir lietuviškam baletui. Apie 1780 m. jis pasikvietė iš Paryžiaus Lietuvon patį žymiausią tų laikų baleto pedagogą L. Ledu (Le Doux) įsteigti Gardine baleto mokyklą ir grupę. Mokiniai, surinkti iš Alytaus ir Gardino ekonomijų, L. Ledu vadovaujami, sudarė pirmąją baleto grupę. Pradžioje baleto grupę sudarė 33 šokėjai, vėliau ji padidėjo iki tikrai imponuojančio skaičiaus — 60. Vėliau ji buvo perkelta — A. Tyzenhauzo dukterų padovanota karaliui, Slonime nemažą baleto grupę turėjo Lietuvos etmonas M. Oginskis, kuris ją 1788 m. taipogi padovanojo karaliui Varšuvon. Mažesnių baleto grupių buvo Nesvyžiuj, Panevėžy, Šiauliuose ir kt. 1785 m. įsteigus Vilniuj miesto teatrą, baleto šokėjai dalyvaudavo operos spektakliuose.

Įsikūrus nepriklausomos Lietuvos Valstybės teatrui, savaime prisireikė ir šokėjų. Rengdamas pirmąjį "Traviatos" spektaklį 1920 m. gruodžio 31, Kipras Petrauskas pasirūpino ir šokiais, kurie reikalingi operos trečiajame veiksme. Tai baliaus scena, kurioj šoka ispanų ban-deriljerai ir čigonės. Iš pirmųjų šokėjų šiame spektaklyje žinomos tik choristės seserys Girniūtės.

Lietuvos baleto kūrėja reikia laikyti Olgą Dubeneckienę (1891-1967), baleto pedagogę, dai-lininkę-dekoratorę, didelės energijos asmenybę. Ji baigė baleto studiją Petrapily, kur mokėsi pas įžymius baleto pedagogus B. Romanovą ir E. Smirnovą. Po I pasaulinio karo atvykusi Lietuvon, O. Dubeneckienė 1921 m. Kaune įsteigė baleto studiją ir penkerius metus jai vadovavo. Baigiantis pirmiesiems mokslo metams. 1922 birželio 2 įvyko pirmasis jos mokinių koncertas, kuriame dalyvavo 6 mokinės. Studija sparčiai augo: 1922 m. mokinių buvo 39, o 1924 m. — jau 60.

Valstybės teatro vadovybė, statydama operas, kai reikalingi buvo šokiai, kreipdavosi į Dube-neckienės studiją, kad pastatytų operai šokius, naudodama studijos mokinius. Pirmasis Dube-neckienės kaip baletmeisterės darbas buvo šokių pastatymas A. Rubinšteino operai "Demonas" (1921 m.). Tarp šios studijos mokinių jau tąkart pasižymėjo J. Jovaišaitė-Olekienė. Operoje "Carmen" ji su kitom trim šokėjom atliko ispanių šokį. O. Dubeneckienė parengė šokius ir kitoms tuo metu statytoms operoms (Faustas, Eugenijus Oneginas, Rigoletas).
Visi operos ir dramos epektakliai vyko senajame teatro pastate, miesto sode. Teatrui populiarėjant, iškilo klausimas įsteigti ir baleto grupę. Tam sumanymui pritarė teatro direktorius, nors ir turėdamas patalpų rūpestį . 1925 m. baleto studijai suorganizuoti buvo iš Petrapilio pakviestas žinomas baletmeisteris P. Petrovas (1881-1938). Į teatro baleto studiją įstojo daugelis Dubeneckienės mokinių, norinčių dirbti teatre. Čia pradėjo baleto mokslą mūsų pirmieji baleto solistai O. Malėjinaitė ir B. Kelbauskas.

Pirmasis baleto spektaklis įvyko Kauno teatre 1925 gruodžio 4. Pastatytas L. Delibes baletas "Kopelija", kuriame pagrindines roles šoko pats baletmeisteris Petrovas ir Olga Malėjinaitė. Spektaklį dirigavo j. Tali at- Kelpša. Melbourne gyvenantis baleto artistas B. Čiunovas, šokęs pačiame pirmajame "Kopelijos" spektaklyje, prisimena, kad tai buvo kuklus pastatymas, dekoracijos ir rūbai pasiskolinti iš operos. Be Petrovo ir Malėjinaitės, balete šoko S. Dautartas (Dr. Kopelijus), Mačiūnienė, M. Sarnauskaitė, M. Kačinskienė, J. Jovaišaitė, A. Abzlatavičienė, N. Kaliskienė, B. Čiunovas, E. Bandzevičius, A. Butkus, V. Fedotas - Sipavičius, T. Vasiliauskas. Kaplanas ir Mirskis.

P. Petrovo įnašas Lietuvos baletui buvo didelis. Dirbdamas iki 1929 m., Kauno teatre jis pastatė 13 baletų, tarp jų Čaikovskio "Gulbių ežerą" ir "Spragtuką", Stravinskio "Skaidrųjį paukštį". Jis ne tik sukūrė baleto mokyklą, pastatė pirmąjį spektaklį, bet ir davė mums pirmąjį lietuvišką baletą — J. Karnavičiaus vienaveiksmę "Lietuviškąją rapsodiją", kurią 1928 metų premjeroje dirigavo pats kompozitorius. Deja, baletas nebuvo populiarus ir pasirodė scenoje tik 4 kartus. Didžiausio pasisekimo susilaukė Petrovo svarbiausias pastatymas "Gulbių ežeras" (1927), kuris iki 1940 m. buvo pastatytas 95 kartus. Premjeroje pirmą kartą pasirodė lietuvių pora — baleto studijos absolventai O. Malėjinaitė ir B. Kelbauskas.

Pirmiesiems mūsų baletams dekoracijas kūrė šie dailininkai: A. Varnas, B. Didžiokienė, V. Dubeneckis ir P. Dobužinskis (sūnus). Statant R. Drigo "Arlekinadą", su dekoracijomis pasirodė tarptautinio masto dailininkas M. Dobužinskis2.

Išvykus Petrovui, 1929-31 m. baletui vadovavo iš eilės V. Karalli, G. Kėkštas ir F. Vasiljevas, visi žymūs šokėjai ir choreografai.

V. Karalli buvo pasižymėjusi prieš I pasaulinį karą Paryžiuje, kur kartu su V. Nižinskiu ir T. Karsaviną šoko "Le Pavillon d'Armide"
— pirmajame Les Ballets Russes de Serge de Diaghilev pastatyme. Vėliau ji sėkmingai reiškėsi kaip dramos ir kino aktorė. Kaune su B. Kelbausku ji šoko "Gulbių ežere".

Jurgis Kėkštas (Kiakštas, 1873-1936) Kaune atnaujino Čaikovskio "Gulbių ežerą" ir T. Ger-telio "Tuščią atsargumą". Kėkštas gimęs Kaune Vilijampolėje), bet grįžo į Kauną jau pasenęs. Petrapilio Marijos teatre jis buvo laikomas vie-
iš geriausių klasikinio baleto šokėjų, buvo :mamas su italų virtuozu Cecheti, o garsusis choreografas Marius Petipa, statydamas Petrapily "Arlekinadą", jam paskyrė Arlekino vaidmenį. Pasitraukęs iš teatro, Kėkštas liko Kaune gyventi, kur ir mirė.

F. Vasiljevas, trumpai pabuvęs, pastatė A. Borodino "Poloviečių šokius".
Vis dėlto baletas buvo dar labai jaunas, repertuaras kuklus, atskiri spektakliai nepasižy-jo dideliu meniškumu.

A. Olekos-Žilinsko iniciatyva 1931 m. teatro vadovybė pakvietė dirbti pasaulinio garso šokėjus: V. Nemčinovą, A. Obuchovą ir N.
revą. Visi trys 1929 m. šoko garsiajame Les Ballets Russes Monte Carlo — S. Diagi-levo3 balete.

Šie trys šokėjai Lietuvos laikotarpyje buvo pačiame savo pajėgume. Kaip atrodo iš pasaulinių baleto kritikų pareiškimų, Kaune Nemči-novos kūrybinis pajėgumas netgi labiau išaugo. Visi trys labai lengvai pritapo prie mūsų šokėjų, su jų autoritetu buvo ypatingai skaitomasi. Baletmeisteris Zverevas ilgus metus šoko Dia-zilevo baletuose, gastroliavo po visą pasaulį, su Nižinskiu. V. Nemčinovą buvo prima-balerina Les Ballets Russes paskutiniais gyvavimo metais ir šoko visuose žymiausiuose pastatymuose su pasauliniais šokėjais — S. Li-faru, L. Massine, L. Wicikowskiu. Kaune jos partneriu buvo A. Obuchovas, pagarsėjęs Petrapilio Marijos teatro klasikinis šokėjas, dėl savo elegantiškos laikysenos nepakartojamas ir nepakeičiamas baleto princas. Jis šoko savo metu su A. Pavlovą. Koncertų metu neužmirštamai puikiai šokdavo Mozarto "Turkų maršą".

N. Zverevas, paskirtas teatro baletmeisteriu, praturtino lietuviško baleto repertuarą, atkurdamas Les Ballets Russes žymiausius pastatymus. Jis pats šokdavo charakteringas roles, o taip pat vadovavo baleto studijai. Kai kurie N. Zvere-vo pastatymai, kaip A. Glazunovo "Raimonda" «1933), sekant M. Petipa choreografija, buvo verti pasigėrėjimo. Dekoracijas sukūrė M. Do-bužinskis. Be trijų svečių Šokėjų, šoko ir kylančios savos pajėgos — B. Kelbauskas, M. Juozapaitytė, J. Jovaišaitė, B. Čiunovas, O. Nau-ragienė, N. Kaliskienė, E. Bandzevičius, M. Sarnauskaitė, J. Vasiliauskas, A. Butkus, J. Am-b ražas.
Pažymėtina taip pat N. Zverevo pastatyta Čaikovskio "Miegančioji gražuolė" su spalvingais masiniais šokiais, romantiška muzika, rokoko stiliaus M. Dobužinskio dekoracijomis.

Zverevas, dalyvavęs drauge su V. Nižinskiu. M. Fokinu, L. Masine, S. Lifaru ir G. Ba-lanchine geriausių pasaulio baleto meistrų pastatymuose, Kaune sėkmingai atkūrė Debussy "Fauno popietį", Ravelio "Bolero", R. Schuman-no "Karnavalą", Weberio "Rožės sapną", iš viso 1931-1934 m. pastatė ir atkūrė net 14 baletų. Kaip B. Čiunovas prisimena, Zverevas, statydamas naujus baleto pastatymus, nuolat tardavosi su Nemčinovą ir Obuchovu, norėdami prisiminti Marijos teatro ar Diagilevo baletus. "Žizel" Zverevas pastatė pagal B. Romano Paryžiaus Grand-Opera (1924) pastatymą. F Poulenco "Aubade" — pagal G. Balancruii-C. Debussy "Fauno popietį" — pagal V. Ni-žinskį.

Svečių-šokėjų dominavimas Lietuvos balete anuomet kėlė nepasitenkinimo vietiniuose šokėjuose, o taip pat ir visuomenėj, nes iš tiesų jie dominuodavo kiekviename pastatyme. Tačiau lieka faktas, kad Zverevas, Nemčinovą ir Obuchovas buvo pasaulinės garsenybės, o mūsiškiai dar tik mokėsi iš jų. Mūsų jaunos šokėjos iš tikrųjų stebėjo Nemčinovą ir mokėsi pozų išlaikymo ir šokio technikos. Tur būt. to ir norėjo teatro vadovybė, išsikvietusi stambaus kalibro baleto asmenybes.

Štai ką rašė 1934 m. žinomas baleto kritikas Arnold L. Haskell savo knygoje "Balleto-mania. The Story of an Obsession":
"Mes su malonumu išgirdome, kad Vera Nemčinovą su Obuchovu ir Zverevu ir didele baleto grupe įsikūrė Kaune, Lietuvoje. Laimingas yra kraštas, kurio didelė dalis jo mažo biudžeto yra paskirta pirmos klasės teatrui, operai ir baletui. Ten ji šoka "Gulbių ežerą", "Raimondą" ir "Žizel". Aš mačiau ją šokant Paryžiuje, tikrai ne idealioje aplinkoje, bet dabar pamačiau naują Nemčinovą. Anksčiau ji buvo šalta, atitolusi, sunkiai dirbanti, tiesiog preciziškas mechanizmas, kuri mus žavėjo tokiose kruopščiai paruoštose rolėse, kaip "Les Biches". Dabar ji giliai sukrečianti Silfida, kartu asmuo ir šokėja, ir tačiau jos šokis dar pagerėjo; ji įgavo šuolį, kuris leidžia jai padaryti be eilės 36 entrechats six. Būtų negražu Kauną pavadinti provincija, bet, deja, toks vTa Londonas artistams, kurie jame gyvena. Žmonės atsimena ir kalba apie Nemčinovą; jie turėtų pamatyti ją dabar! Dabar, kai mes girdime apie Nemčinovos triumfus ir Kauno baleto pasisekimus, mes norėtume, kad kas nors panašaus įvyktų arčiau mūsų nemų".

B. Kelbauskas ir O. Malėjinaitė balete "Išlaimėjus" apie 1927 m.

Atsiradus visuomenėje skeptikų, į jų daromus baletui priekaištus gyvai atsakinėdavo mūsų rašytojai. V. Krėvė-Mickevičius savo straipsnyje "Dėl Naujosios Romuvos poleminių priemonių" rašė: "turėtų būti gėda niekinti meno, mokslo specialistus, kuriuos patys iš svetur pasikvietėm padėti mums kelti kultūros darbą" (Skynimai, 1933, N. 3). Į priekaištus baletui dėl išleidžiamų pinigų svečiams-šokėjams atsakė Balys Sruoga (baleto artisto Jono Vasiliausko vardu straipsnyje "Publicistinis klumpakojis ir baleto menas"):
"Ach, beje, Lietuva — maža ir neturtinga, todėl tad jai baleto nereikia. O kam gi tuomet Lietuvai reikalinga opera? Kam gi jai tuomet reikalinga muzikos mokykla? . . . Ar vietoje viso to neužtektų mažai ir neturtingai Lietuvai provincinių vargamistrų? Pagaliau, gi mes dar turime ir smuklių muziką, o biržėnų dzenkiai ir be muzikos mokyklos pakrūmėje visai patenkinamai armonika graji-aa, — kuriam gi galui mums reikalinga toji muzikos mokykla? . . Kiek lėšų baletas "suėda"? Algų jisai gauna vos apie 8% teatro personalui išmokamų algų . . . Baleto pastatymai suėda lėšas? Baleto pastatymams išeina maždaug apie 10% lėšų, skiriamų teatrui pastatymams... Ir stebėtinas dalykas, — baletas pajamų duoda visiškai neproporcionaliai savo išlaidoms, — jis duoda daugiau kaip 20% viso teatro pajamų" (Skynimai, 1933, Nr. 1).

Kaip visada, labiausiai entuziastiška buvo jaunoji publika — studentai. Jie norėjo, kad Zverevas leistų labiau pasireikšti saviems šokėjams. Vieno spektaklio metu grupė studentų nutarė suorganizuoti demonstraciją su šūkiu "Juozapaitytė vietoj Nemčinovos". Tik pačiai Juozapaitytei asmeniškai įsikišus, demonstracija neįvyko. M. Juozapaitytė, B. Kelbauskas ir V. Aukščiūnas susilaukdavo gausiausiai aplodismentų. Tačiau Obuchovas, Nemčinova ir Zverevas, anot Balio Sruogos ("Mūsų teatro raida" — Kn.: Lietuva 1918-1938. Kaunas, 1938 m.),"ligi aukštybių pakėlė baleto spektaklių lygį, ir baletas mūsų teatre veikiai sugebėjo užimti nemažiau svarbią vietą už operą".

Baletmeisteriui Zverevui teko nelengvas uždavinys statant lietuviškus baletus. Tuo reikalu, ruošdamas balero choreografijas, jis važinėdavo po Lietuvą, norėdamas pajusti mūsų tautinį charakterį. 1933 metais pasirodė net trys lietuviški baletai: V. Bacevičiaus "Šokių sūkury", J. Gruodžio "Jūratė ir Kastytis" ir B. Dvariono "Piršlybos". Šiandien būtų sunku įvertinti tuos baleto spektaklius, pastatytus prieš 42 metus, tuo metu visi trys nebuvo perdaug populiarūs.

Baleto artistai Valstybinio teatro foyer apie 1934 metus. Iš kairės sėdi: dirigentas L. Hof-mekleris, A. Oleka-Žilinskas, M. Juozapaitytė, dail. M. Dobužinskis; stovi: G. Stupelis (pianistas), J. Ambrazas, P. Volkovas, B. Čiunovas, B. Kelbauskas, J. Jovaišaitė-Olekienė, J. Vasiliauskas, G. Matulaitytė, E. Bandzevičius ir S. Tamošiūnas.

V. Bacevičiaus "Šokių sūkury" liko nesuprastas dėl ultramodernaus siužeto ir muzikos, kurioje skambėjo tuolaikinės saloninės muzikos garsai. J. Jovaišaitė šoko su J. Vasiliausku tango, apsirengusi pižama! Spauda ir žiūrovai nepritarė tokioms inovacijoms, ir baletas pasirodė scenoje tik 7 kartus.

J. Gruodžio "Jūratę ir Kastytį", pagal romantišką liaudies legendą apie jūrų dievaitės Jūratės meilę žvejui Kastyčiui, baletmeisteris Zverevas pastatė, išlaikydamas klasikinio šokio rėmuose. Įdomu prisiminti kai kuriuos puikiai sukomponuotus šokius, kaip, pvz., jūros dugno sceną, kur šoka koralai, perlai, jūros puta. Adagio — lyrinis Jūratės ir Kastyčio meilės duetas išliko net iki mūsų laikų ir dažnai Šokamas koncertuose, reprezentuojant tautinį baletą. "Jūratės ir Kastyčio" dekoracijas sukūrė A. Galdikas.

B. Dvariono baletas "Piršlybos" visai skyrėsi nuo pirmųjų dviejų. Baleto siužetas nesudėtingas, paimtas iš kaimo gyvenimo, bet scenoje, kartu su muzika ir dekoracijomis, aplamai baletas pasirodė modernus. S. Ušinskio dekoracijos, stipriai papildė Zverevo choreografiją. Sukurtos prancūzų modernisto tapytojo Lėger stiliumi, jos prabilo į žiūrovą visai nauja kalba savo ryškiomis spalvomis, proporcija, konstruktyvizmu, ornamentais, padidintomis proporcijomis. Baletas sekė tuo laiku vyravusį primityvizmo stilių, ir labai galimas dalykas, kad Zverevui turėjo įtakos Nižinskio kontroversinis choreografinis darbas "Le Sacre du Printemps", sukėlęs Europoje daug diskusijų dėl primityvizmo, o premjeros metu — beveik riaušes. Kauno žiūrovams "Piršlybos" nepatiko, jie norėjo matyti kaimo gyvenimą realioje šviesoje, tokį, kokiame jie užaugo. "Piršlybos" Kauno scenoje pasirodė 23 kartus.

Laikui bėgant, pradėjo balete kilti ir savos vietinės pajėgos. Jau baletmeisteris J. Kėkštas savo laiku pastebėjo jauną šokėją Mariją Juo-zapaitytę ir 1930 m. leido jai šokti pagrindinę Odetos rolę Čaikovskio "Gulbių ežere". Ji šoko visuose Zverevo pastatymuose, bet pagrindinių rolių negavo.

1935 sausio 16 Švietimo ministerijos pastangomis baletas išvažiavo gastrolėms į Monte Carlo. Tai buvo drąsus žygis. Monte Carlo publika ir kritikai buvo matę gerų pastatymų. Pagaliau pačiame Monte Carlo tik prieš šešerius metus rezidavo pats geriausias Les Ballets de Russes. Mūsų baleto repertuare buvo geriausi Zverevo choreografiniai pastatymai: Raimonda, Gulbių ežeras, Kopelija, Žizel, Piršlybos, keli vienaveiksmiai baletai ir koncertinė programa.

Šioj pirmojoj Lietuvos baleto išvykoj į užsienį dalyvavo šie šokėjai: baletmeisteris Zverevas, Nemčinova, Obuchovas, Malėjinaitė, Juozapaitytė, Kelbauskas, Aukščiūnas, Čiunovas, Jovaišaitė, Drazdauskaitė, Babuškinaitė, Kalis-kienė, Adomavičiūtė, Čeglokovaitė, Eidrygevi-čiūtė, Smolskaitė, Sarnauskaitė, Zateplinskaitė, Kublickaitė, Nauragienė, Vyčaitė, Bandzevičius, Vasiliauskas, Baravykas, Velbasis, Ambrazas, Butkus, Tamošiūnas, Volkovas. Dar prie grupės prisijungė dirigentas L. Hofmekleris ir dailininkas M. Dobužinskis4.
Gastrolės praėjo su didžiausiu pasisekimu, geresniu negu bet kas būtų tikėjęs. Visi bilietai buvo iš anksto išpirkti, spektakliai vyko pilnai užpildytame teatre. Monte Carlo laikraštis "Eelaireur" 1935 sausio 30 numeryje rašė: "Šis baletas galėtų surengti triumfalinį turnė po Europą. . . Didžiausią žiūrovų pasigėrėjimą sukėlė baletas 'Raimonda', palydėtas gausingom ovacijom". Straipsnio gale įdėti puikūs atsiliepimai apie dailininką M. Dubužinskį ir dirigentą L. Hofmeklerį. Laikraščio sausio numeryje įdėta viso baleto kolektyvo nuotrauka prie Monte Carlo Casino.
Baletas grįžo Kaunan triumfuodamas ir po savaitės išvyko gastrolių į Londoną. Ir čia gastrolės praėjo su didžiausiu pasisekimu. Jos tęsėsi daugiau kaip mėnesį — baletas šoko 32 spektaklius! Tur būt, sunku būtų ir šiandien bet kuriai žinomiausiai pasaulyje baleto kompanijai pakartoti tokį pasisekimą. Spektakliai vyko Alhambra teatre (sugriautas II pasaulinio karo metu). Plakatuose spektakliai buvo skelbiami taip Lithuanian Ballet. Laikraštis "Daily Sketch" 1935 vasario 19 recenzijoje rašė: "baletas pasižymi aukšta technika, poetišku atlikinu, patraukia žiūrovų dėmesį ir sukelia jų pasigėrėjimą". Ypač buvo išgirti Nemčinova, Obuchovas, Juozapaitytė, kuriuos Londono spau-

T. Sventickaitė ir V. Aukščiūnas 'Gulbių ežere * apie 1942 m.

da vadino aukščiausios tarptautinės klasės šokėjais. Netrūko pagyrimų O. Malėjinaitei, B. Kel-bauskui, V. Aukščiūnui ir kitiems. Buvo aprašytas bei pagirtas ir Kaune nesusilaukęs pasisekimo lietuviškas baletas "Piršlybos".
1935 metų vasarą, pasibaigus darbo kontraktui, Nemčinova, Obuchovas ir Zverevas išvyko iš Lietuvos. Kurį laiką (1936-1937) su baletu dar dirbo iš Rygos atvažiavusi A. Fiodorovą, bet ir jai išvykus, baletmeisteriu buvo paskirtas Bronius Kelbauskas,

Jauniesiems šokėjams dabar teko skubiai ruoštis pagrindiniams vaidmenims. O. Malėjinaitė šoko "Gulbių ežere" ir "Raimondoje', o. M. Juozapaitytė "Kopelijoje" ir "Don Kichote". Charakteringus šokius, kuriuos anksčiau šoko Zverevas, perėmė P. Baravykas, o pagrindinius vaidmenis — V. Aukščiūnas ir H. Jagminas. Spauda ir kritikai drąsino savus talentus. Recenzuodama "Kopeliją", V. Stn-tė (Sotnikovaitė) "Lietuvos Aide" 1935.IX.30 rašė apie M. Juozapaitytę:
"Nežiūrint į neseniai buvusį kojos sužalojimą, artistė vykusiai nugalėjo Visus techniškus sunkumus. Pirmame ir antrame veiksme jos šokiuose buvo kiek susilaikymo, o kartais ir nepasitikėjimo, bet užtat paskutiniame veiksme tiek adagio, tiek variation padarė puikų įspūdį savo tikslumu ir išbaigimu. Ypač pavyko baigiamojo galopo "en-chainement des pigues" dviem ratais. Juozapaitytės turų greitumas ir ryškumas verti kuo didžiausio pagyrimo. 3-jo veiksmo adagio su Kelbausku jos buvo geras, nors kiek šiurkštokas dėvelope, stiprus attitude ir gražios linijos. Gigue ir II-jo veiksmo ispanų šokis buvo nepakankamai ryškūs ir blyškesni negu paprastai. Užtat visame balete Juozapaitytė parodė daugiau gyvumo, negu seniau, atlikdama šią rolę, nors jos baleto partijų dramatinė dalis, kaip ir visų mūsų baleto artistų, nepakankamai išplėsta ir nušlifuota. Juozapaitytė jau aiškiai pareiškia nuosavą šokių stilių, kaip techniškai stipri ir ryški . balerina terre a terre tipo. Ji technišku atžvilgiu geriausiai paruošta mūsų balerina, kuri turi ateitį".

Reikia paminėti, kad baletas didėjo ir skaičiumi. Baleto studiją tuo metu baigė būsimos naujos žvaigždės: G. Sabaliauskaitė ir T. Sven-tickaitė, o scenoje jau stipriai reiškėsi J. Draz-dauskaitė, Pagodinaitė, Galočkinaitė, Radzevičiūtė, Bliumaitė, Stančikaitė, Knitaitis, Modzeliaus-kas, Germanavičius ir Vancevičius.
Baleto populiarumas didėjo ne tik Kaune, bet ir provincijoj. Baleto artistai koncertavo Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Rokiškyje, Alytuje ir kt. Susidomėjimas visur buvo didelis, salės negalėdavo sutalpinti visų žiūrovų. M. Juozapaitytė prisimena, kaip, atvykus gastrolėms Suvalkų Kalvarijon, stotyje jų laukė gausus miesto gyventojų būrys. Artistai buvo pasodinti į puikius vežimus, o baleto mėgėjai pėsčiomis lydėjo iki viešbučio durų.

B. Kelbauskas oficialiai baletmeisteriu buvo paskirtas nuo 1938 m., bet jau anksčiau pradėjo reikštis: 1935 m. jis pastatė T. Prestono "Nykštuką grenadierių", o 1936 m. gegužės mėn. J, Strausso "Vienos džiaugsmą". Pastarasis laikomas Kelbausko tikruoju debiutiniu choreografiniu pastatymu. "Vienos džiaugsmą" dirigavo neseniai Prahoj studijas baigęs V. Marijošius. Tai buvo savarankiškas Lietuvos baleto atmintinas vakaras. Pagrindines roles turėjo B. Kelbauskas ir M. Juozapaitytė. Ypač visų dėmesį buvo atkreipusi Juozapaitytė, su tinkleliu rankoje gaudydama drugelius (XIX a. baletinė tema), pagal valso tempą pasikeldama ant vienos kojos piršto ir sustodama statiškoje pozicijoje. Tik dirigentui davus ženklą, orkestras ir šokėja vėl tęsdavo šokį. Sekė 32 turai, kuriuos Juozapaitytė pradėdavo nuo scenos pačios gilumos ir, tęsdama diagonaline linija, baigdavo prie pat rampos briaunos. Toje vietoje dirigentas V. Marijošius turėjo sustabdyti orkestrą didžiausioms ovacijoms. Žiūrovai tokio technikinio efekto dar nebuvo matę. "Vienos džiaugsmą" vėlesniais laikais mūsų scenoje taip pat šokdavo T. Babuškinaitė.

B. Kelbausko choreografiniai pastatymai pradžiugino artistus ir žiūrovus. Pagaliau atsirado savas gabus baletmeisteris. 1937 m. jis pastatė N. Rimskio-Korsakovo "Šecherezadą", 1928 m. B. Asafjevo "Bachčisarajaus fontaną" (daugiau dramatinį negu šokių baletą), kuriame debiutavo Genė Sabaliauskaitė, 1939 m. antrą B. Asafjevo baletą — "Kaukazo belaisvį", sukurtą pagal Puškino poemą. Užėjus sovietams, 1940 m. scenoje pasirodė taip pat B. Kelbausko pastatyta R. Gliero "Raudonoji aguona".

Neramūs II pasaulinio karo metai, atrodo, nepakenkė baleto gyvenimui. Tuo metu iškilo nauja ideali scenos pora, žiūrovų labai mėgiami T. Sventickaitė ir V. Aukščiūnas. Labai ryškiai rodėsi scenoje jaunieji šokėjai: A. Ruz-gaitė, A. Šlepetytė, Giedraitytė, I. Adomavičiūtė, Radzevičiūtė, R. Drazdauskaitė, Liepinas ir Miliūnas (pastarasis dabar dirba kaip baletmeisteris Varšuvoje).
1943 m. įvyko J. Pakalnio "Sužadėtinės" (pagal S. Santvaro libretą) premjera. Reikia laikyti tai svarbiausiu B. Kelbausko choreografiniu darbu. "Sužadėtinės" siužetas iš 1861 metų baudžiavos panaikinimo laikų. Tai tikrai tautinis baletas, kuriame Kelbauskas įvedė liaudies šokių elementus. Kai kurie tautiniai šokiai, kaip "Kepurinė", "Blezdingėlė", sėkmingai įjungti į bendrą baleto formą. Kompozitorius J. Pakalnis, kurdamas baletą, kaip pats pasisakė, turėjo omenyje M. Juozapaitytę, kuri taip sėkmingai interpretavo pagrindinę rolę. Vėliau pagrindines roles šoko ir T. Sventickaitė su V. Aukščiū-nu, lyrinio plano šokėjai. Visame balete skamba tautinių dainų motyvai. Kadangi baletas buvo pastatytas neramiais karo metais, šokių ir dainų įvedimas į baletą labai prasmingai skambėjo. Finalinė muzikos tema buvo "Aušta aušrelė, šviesi pazarelė". Deja, vėliau kažkodėl šis baletas buvo dažnai keičiamas, 1953 m, netgi pavadintas nauju vardu — "Aušta aušrelė", kompozitorius S. Vainiūnas perdirbo kai kurias baleto dalis, buvo keistas libretas ir įvesti nauji charakteriai. Deja, po tų visų pakeitimų "Sužadėtinė" neteko pirmykščio kūrybinio vientisumo, romantiško charakterio ir galų gale buvo išimta iš repertuaro.

Baigiantis II pasauliniam karui, į Vakarus pasitraukė 70% viso baleto šokėjų, Į baletą buvo priimti naujokai ir baleto studijos mokiniai,

L. Aškelovičiūtė naujuose Operos ir Baleto teatro rūmuose Vilniuje

Senieji veteranai davė papildomas pamokas naujiems baleto nariams, po trijų mėnesių pasirodė atnaujinta "Sužadėtinė", o vėliau ir kiti atnaujinti pastatymai. Visa našta krito ant Sven-tickaitės, Kunavičiaus, Ruzgaitės ir Jagmino pečių. Grįžo iš Rusijos, karui prasidėjus, ten užsilikusi G. Sabaliauskaitė.
1948 m. operos ir baleto teatras persikėlė į Vilnių. Ten "Gulbių ežere" pagrindinę rolę šoko H. Kunavičius, A. Kreino balete "Lau-rensija" pasirodė H. Banys.
Nuo 1951 m. pradėjo darbą naujas baletmeisteris V. Grivickas, sukūręs choreografiją trims tautiniams baletams.

Rengdamas 1953 m. J. Juzeliūno "Ant marių kranto", jis praleido vasarą Rusnėje su žvejais, naktimis išplaukdamas su jais į jūrą, stebėdamas gamtą ir žmones. Tai draminis baletas iš mūsų žvejų gyvenimo. Paskutinis Kastės ir Mariaus adagio tai puikus choreografinės lyrikos pavyzdys. Balete daug sudarytų liaudies šokių ("Kubilas", "Gaidys", "Sadutė"), panaudota daug lietuvių liaudies šokio judesių. Baletas susilaukė pasisekimo vietinėje ir svetimoje publikoje, buvo pastatytas ir Lvovo, Rygos ir Talino teatruose.

Apie 1955 m. baletas sustiprėjo naujom gabiom šokėjom: R. Janavičiūte, A. Tumalevičiū-te, R. Grigorovaite, I. Kalvaityte, I. Š'/eikaus-kaite. Perstatant "Miegančiąją gražuolę", Auroros rolę šoko jauna balerina Leokadija Aškelovičiūtė.
1956 m. Pabaltijo teatrinio festivalio metu Lietuvos baletas pasirodė su nauju V. Grivic-ko baletu "Audrone" (J. Indros muzika, J. Jankaus dekoracijos). Tai herojinis dramatinis baletas iš senovės laikų: Audronė aukoja savo asmeninę laimę, kad išgelbėtų tėvynę nuo kryžiuočių. Balete V. Grivickas vėl naudojo lietuviškus tautinius šokius, iš kurių pažymėtinas puikus vyrų karių šokis "Džigūnas".

"Eglę Žalčių Karalienę" (E. Balsio muzika, J. Jankaus dekoracijos) V. Grivickas pastatė taip pat kaip siužetinį tautinį ir vaidybinį baletą. Žilvino vaidmenį pirmajame spektaklyje šoko Č. Žebrauskas, o vėlesniuose — R. Min-deris. Eglės (paeiliui) rolę šoko G. Sabaliauskaitė, T. Sventickaitė ir G. Žvikaitė. Drebulės vaidmenį sukūrė L. Aškalovičiūtė, kurios talentą A. Ruzgaitė taip įvertino: "(jos) šokiui būdingas gilus lyricizmas, kantilena. Pavyzdžiui, jos Odetos (Gulbių ežeras) šokis perteikia tyrą, gilią šios merginos-gulbės meilę, o Mašos (Spragtukas) šokį galima palyginti su akvarele. Čia solistė žavi žiūrovą savo moterišku patrauklumu, gyvenimišku džiaugsmu . . . Kiekviename spektaklyje bet kuris jos vaidmuo tolydžio turtėja niuansais, detalėmis".

V. Grivickas tęsė B. Kelbausko choreografines tradicijas, statydamas siužetinius baletus. Jo temos — lietuvių legendos, istorija ir nūdiena ("Ant marių kranto"). Jis sugebėdavo sukurti geras masines scenas, kreipdamas dėmesį į charakterius ir psichologiją.

Dabar baletui vadovauja baletmeisteris E. Bukaitis, artimesnis šių laikų kompozitoriams.
B. Kelbauskas mirė pernai (1975 m.). Taip pat jau mirę baleto solistai J. Vasiliauskas, A. Liepinas, V. Adomavičiūtė, Bliumaitė, Knitaitis, Germanavičius, Vansevičius, Kublickaitė, Zatep-linskaitė, Sarnauskaitė, Tamošiūnas ir Volkovas.
Lietuvos baletas toli nuėjo per 50 metų. Jo istorijoje charakteringas greitas pakilimas pradžioje, buvo ir kūrybinio atoslūgio laikotarpių, bet apskritai mūsų baletas, kukliai pradėjęs gyvenimą, dažnai nesuprastas, įsitvirtino kaip vienas iš pagrindinių scenos menų.

1. Senasis Kauno teatras caristiniais laikais buvo pradėtas statyti 1890 m. pagal architekto J. Golinevičiaus pro-ektą. Tai buvo dviaukštis 500 vietų teatras. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, pradėjus veikti lietuviškai operai ir dramai, numatant sudaryti ir baleto grupę, patalpų stoka ir blogas išplanavimas ėmė varginti teatro vadovybę. Lietuvos vyriausybė asignavo lėšų kapitalinei teatro rekonstrukcijai (1923-1925) pagal architektų V. Dubeneckio ir prof. M. Songailos projektą. Statišką konstrukcijos pro-ektą paruošė P. Markūnas. Tuo metu buvo perstatytas horizontas — gilumos siena, žiūrovų salės parteris, balto nai ir lubos.

2. Mstislavas Dobužinskis — tarptautinio masto tapytojas-dekoratorius, iliustratorius ir pedagogas. Jis gimė 1875 m. Naugarde. Tėvas buvo rusų armijos generolas, kilęs iš Lietuvos bajorų, tur būt, dėl to Dobužinskius visą gyvenimą siejo glaudūs ryšiai su Lietuva, kurią jie laikė savo tėvyne. 1889-95 m. M. Dobužinskis mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Tur būt, tuo metu susižavėjo Vilniaus miesto architektūra, vėlesniais laikais meistriškai atvaizdavęs savo tapybos darbuose Vilniaus skersgatvius, bažnyčias, namus. Nuo 1901 m. Petrapilyje jis susidraugavo su "Meno pasaulio" sambūriu, kuriam priklausė ir būsimo Diagilevo baleto kūrėjai — Diagilev, Bakst, Benois, Filomatov ir kiti. Nuo to laiko M. Dobužinskis neatskiriamai suartėjo su teatro, baleto menu; kūrė dekoracijas Petrapilio ir Maskvos teatrams, surengė individualines parodas Paryžiuje (1906), Briuselyje (1910), Romoje (1911), Venecijoje (1913) ir po I pasaulinio karo Lietuvoje Kaune ir Šiauliuose. Būdamas puikus įvairių epochų istorijos ir ikonografijos žinovas, 1914 m. paruošė dekoracijas Ballets Russes baletams "Midas" LT "Papillons". Nuo 1929 m., nors turėdamas galimybę apsigyventi ir kurti bet kuriame Vakarų Europos krašte, apsigyveno Kaune, dėstė meno mokykloje ir kūrė dekoracijas Valstybės Teatrui. Iki 1939 m. jis sukūrė apie 40 dekoracijų mūsų teatrui. Čia tenka pažymėti Dobužinskio dekoracijas J. Karnavičiaus operai "Radvila Perkūnas", kurios stebino tiek savo optinio, tiek meninio sprendimo jėga, pajautimu veikalo stiliaus, Vilniaus architektūros pažinojimu. Scenografija savo emociniu įtaigumu toli prašoko veikalo muziką ir pastatymą. Kitos puikios operų dekoracijos — V.A. Mozarto "Don Žuanui" ir P. Čaikovskio "Pikų damai". Puikias dekoracijas M. Dobužinskis sukūrė baletams "Kopelijai" (1930), "Silfidoms" (1932), "Raimondai" (1933).

3. S. Diagilevas — talentingas, plačios erudicijos, gabus organizatorius, nebūdamas nei šokėju, nei muziku ar teatro menininku, sugebėjo suburti apie save pačius talentingiausius šokėjus, choreografus, dailininkus ir muzikus.
Jis tiesiogiai vadovavo savo baleto kompanijai, vardu Les Ballets de Serge de Diaghilev. Jo įtaka moderniojo baleto išsivystymui yra labai didelė. Diagilevo baletui dirbo choreografai Fokinas, Nižinskis, Massine, Lifar, Balanchine; muzikai: Skriabinas, Debussy, de Falla, Stravinskis; dekoratoriai — Bakst, Benois, Braąue, Chirico, Golovin, Gon-čarova, Korovin, Marisse, Picasso, Dobužinskis. Diagilevo baletai būdavo kontroversiniai ir labai inovatoriški. Diagilevo baleto kompanija Įsikūrė 1909 m. ir gyvavo iki jo mirties — 1929 metų.

4. Įdomios yra išlikusios teatro vadovybės instrukcijos baleto nariams:
"P.P. Baleto Artistams, Vykstantiems Gastrolių; Monte — Karlo
Kad Baleto kolektyve būtų daugiau susiklausymo ir darnaus veikimo, nustatau Monte Karlo gastrolėms tokias trumpas tvarkos taisykles:
1. Vyriausia gastrolių priežiūra pavedama Baletmeisteriui p. Zverevui.
2. Gastrolių atsakingais tvarkytojais skiriami — a. Ūkio ir Finansų — p. Adolfas Butkus, b. Kitų reikalų — p. Jonas Vasiliauskas.
3. Visi p.p. baleto Artistai-ės gastrolių metu tarpusavy kalbasi lietuviškai.
4. Visi gastrolių dalyviai ypač prašomi visur rodyti aukštos kultūros ir mandagumo pavyzdį.
5. Kelionėje draudžiama —
a. lošti kortomis iš pinigų,
b. vežti bet kuriuos daiktus, galinčius
sudaryti muitinėse nesusipratimų, ir
c. kelti triukšmą.
6. Važiuojant stotyse neleidžiama toliau pa-
sitraukti nuo savo vagonų, nes didelėse stoty-
se galėtų įvykti pasivėlavimų ar apsirikimų pa-
tekti ne į savo traukinį.
7. Viešbučiuose reikia laikytis didžiausio mandagumo ir tvarkos, ypač tyliai elgtis naktį.
8. Bandymų metu nekelti tarpusavyje jokių ginčų ir rodyti aukštą drausmingumą.
9. Be Artisto p. J. Vasiliausko žinios niekur neišvykti iš viešbučio ir niekam nedaryti vizitų.
Visuomet gastrolėse atsiminkime, kad atstovaujame valstybei. Tad laikykime aukštai jos garbės vėliavą. Mūsų elgesiai sudarys nuomonę apie mūsų ir visos tautos kultūrą.
(parašas) V. Kasakaitis Teatro Direktorius e.p. Šiandieną šios instrukcijos atrodo naivios, bet pateisinamos, žinant jauno teatro vadovybės rūpesčius ir didelį norą, kad gastrolės pasisektų.

Bibliografija: A. Ruzgaitė. Choreografijos menas. 1960; A. Ruzgaitė. Lietuviško baleto kelias. 1964; G. Aleksienė. Mstislavas Dobužinskis. Teatro dekoracijų, kostiumų, eskizų paroda. Katalogas. 1963; L. Motiejūnaitė. M. Juozapaitytė; A. Ruzgaitė: "Baleto maestras" leidiny "Teatras", 1974, Nr. 4.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai