Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NELĖS MAZALAITĖS NOVELĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vl. Prosčiūnaitė   

Nelė Mazalaitė-Kruminienė. APVERSTA VALTIS. Išleido „Sudavija“ 1948 m., 200 psl., viršelis dail. J. Steponavičiaus.

Stambiausioji duoklė lietuvių literatūroj atiduota lyrikai, o po jos — novelei. Novelė ypač gausiai reprezentuojama tremty. Galbūt ne visada į novelistus pretenduoja autoriai, bet neretai juos tokiais „apšaukia“ recenzentai.

Ir „Apverstos valties“ tituliniam puslapy autorė nebando atžymėti savo kūrinių novelės vardu. Su lengva baime mes pradėtume versti naujojo rinkinio lapus — su baime vėl rasti joje tokius vaizdelius, kurie yra toli nuo tikrosios novelės ir kurių taip gausiai paberta tremties kūryboj. — jeigu nepažintume senosios Mazalaitės, „Karalių ugnių“ ar „Pajūrio moterų“ autorės. Literatūriniam pasauly ji nebėra naujokė. Tas faktas iš vienos pusės skaitytojui lyg ir duoda tam tikrų garantijų, bet iš kitos — autorių daugiau įpareigoja. Mes žinome Mazalaitės polinkį į fantastinį pasaulį, ir dėl to suprantama, jei krūpteliam, užtikę šios knygos puslapiuos partizanus, parašiutininkus, bolševikmetį, tremties stovyklos vaizdą... Kaip ši fantastinių polinkių autorė susidoros su tokia realistine medžiaga, kuri dar tebėra gyva, karšta, skaudi, į kurią dar negalim turėti objektyvaus, perspektyvinio žvilgsnio, būtino kiekvienam meno kūriniui.

Antra vertus — šitomis pačiomis temomis tremty jau prirašyta tiek menkaverčių kūrinių, kad nenorom peršasi generalizuojanti išvada: dar per anksti yra šitą medžiagą literatūriškai doroti; dar žaizdos yra per atviros, atsiminimai per karšti, įspūdžiai per subjektyvūs...


Su tokiu mažu nepasitikėjimu ir lengva baime imame naująjį rinkinį į rankas. Su dviem labiausiai rūpimais klausimais: ar rasim čia tikrą literatūrinę novelę, nes tremties kūrybos maišaty jau pradėjo įgristi visi tie vaizdeliai ar apysakaitės; ir kaip susidoroja autorė su ta realistine, karšta, nesusigulėjusia ir neatvėsusią medžiaga.

Novelė nėra toks lengvas žanras, kaip neretai populiarioji nuomonė skelbia. Jos kondensuotumas, griežta kompozicija ir apskritai specifinė vidinė architektonika neretai pastato novelistą prieš sunkesnį, uždavinį, negu romanistą. Novelėje viskas yra vientisa, organiškai vieninga, kategoriškai užbaigta. Joje yra kas nors netikėta, nelaukta, nauja, staigu. Ir iš trylikos „Apverstos valties“ kūrinių bent septyni daugiau ar mažiau šiems reikalavimams atsako. Silpniausia iš tų septynių bene bus „Saulė“, nors jai paskirtas didžiausias puslapių skaičius. Fantazija ir realybė — tai du poliai, tarp kurių įtempta šios novelės amplitudė. Bet tai nėra įtampa, toji vaisinga įtampa, iš kurios kas nors gimsta, o tik blaškymasis. Mes negalime uždrausti autoriams leisti jų herojams blaškytis. Nenorime išbraukti ir „Saulės“ Elenos, besiblaškančios tarp dviejų meilių. Ir tikime, kad realybėje tokių kaprizingų išgyvenimų galėjo būti- Bet mene — ir blaškymasis turi būti logiškesnis, negu gyvenime, ir psichologijoj neturi būt „duobių“. Mene viskas tarpusavy susieta giliausia būtinybe, nėra ir negali būti jokių „taip sau“. O Elenos elgesys visas perdėm yra tik kaprizingas „taip sau“ ir dėl to skaitytoją ne visai įtikiną.

Už tat kokia psichologiška, įtikinama, su visu novelei būdingu netikėtumu yra „Kaukė“. Paštininkas Bruknė neatplėšia laiško savo sužadėtinei, nors jis jaučia — tai yra meilės laiškas iš kito vyro. Neatplėšia jo didžiausios pagundos akimirką, išnešioja laišką dieną ir naktį, nors „jis junta, kad ten — vidinėj švarko kišenėj yra pradegę drabužiai iki odos, iki kaulų. Jis apčiuopia laišką, ir kiekvieną kartą jo pirštai apčiuopia kitokią formą: kartą tai yra keistas, kaulėtas iškilimas, tarsi kaukolė, kitą kartą jis pajunta dūrį, tarytum būtų palietas nuogą peilį.“

Bet po kelių dienų — jau visiškai nurimęs, gavęs tarnybinį paaukštinimą, be jokių abejojimų, jokio sielvarto nekankinamas, jis patogiai pasitaiso kėdėje ir atplėšia naujo laiško sužadėtinei voką.

Galima buvo laukti visokio finalo — daugybės banalių išeičių, bet šioji pabaiga yra netikėta, nustebinanti. Tai tipinga novelės pabaiga. Ir skaitytojas ja netikėtų, jei nebūtų gilios, išvidinės kūrinio logikos. Tokio novelei būdingo netikėto sprendimo randam ir „Devyniuos baluos“, ir „Kiškių lankoj“, ir „Tilte“, ir „Kadugių šakoj“. Pasakojimas kondensuotas, išbaigtas, visi netikėtumai ir lūžiai paklausą griežtai išvidinei logikai. Autorė žino, kur pastatyti paskutinį tašką — o tai jau didelis novelisto pliusas; moka rasti reljefingą užbaigiamąjį žodį, kuris neretai duoda simbolinės spalvos novelės idėjai. „Devyni balai“ baigiami sakiniu: „Transatlantinis laivas įplaukia į Europos uostą“. Ar tai nėra simbolinis aidas šeimos ramybės uosto, į kurį po audros įplaukė Karolė su savo vyru. „Tiltą“ užsklendžia senelės žodžiai, ir „dideliu, per visą dangų kryžium jinai peržegnoja jį.“ Tikrai — šito skausmingos, bet heroiškos meilės finalo niekas kitas negalėjo geriau užbaigti, kaip kryžiaus simbolika. O šviesus ir atjaunėjęs senelės veidas „Kadugių šakoj“ yra simbolis džiaugsmo ir vilties, prasiskleidusios širdy žmonos, sužinojusios, kad jos vyras nežuvęs, o yra čia — tėvynėje. ,,Jis slapstosi ir laukia valandos, laukia prisikėlimo.“

Jei „Saulę“ pavadinom silpniausiu kūriniu iš septynių novelių, tai „Kiškių lanką“ norėtųsi pririkiuoti prie stipriausiųjų ir dar daugiau — prie geriausiųjų lietuviškumu novelių apskritai. Kaip nuostabiai autorė apsidorojo su ta netolimos praeities, kaip jau kartą buvome pavadinę, gyva, karšta, neatvėsusią medžiaga! Kaip lengva yra menininkui pasiklysti tuose mūsų istorijos puslapiuose, kuriuos krauju įrašė abudu okupantai; koks didelis pavojus yra pasidaryti tikrovės fotografu, ir tuo pačiu išduoti objektyviniuss meniškus tikrovės stilizavimo principus. Mazalaitė praplaukė pro tuos pavojus, lyg pro nematomas povandenines uolas. Ir ar nepriklausys jai pirmajai už tai garbė mūsų, tremties epikų tarpe?

Negalima pamiršti eigulio Andriekaus („Kiškių įanka“) — to gyvo lietuviško personažo, taip primenančio Suvalkijos gaspadorius. Tiesus, atviras, tvirtas — neišpasakytai tvirtas; jo žodžiai saikingi „ir trumpi, bet tokie neatšaukiami ir svarūs. O už tų saikingų, trumpų, kartais kietokų žodžių jaučiam lietuviškai jautrią širdį. Ji nedejuoja ir nesiskundžia. Ji tik vyriškai „išguli“ savo sielvartą per keturias dienas...

Bet „Kiškių lankos“ vertė glūdi ne vienam kuriam charaktery, ne vienoj ar kitoj meniškai apdorotoj situacijoj ne šiltam, reljefiškam lietuviškam gamtovaizdy. Visa tai duotų pasitenkinimo ir formalisto esteto žvilgsniui. Yra kažkas daugiau, kas sujaudina ir pavergia — tai vidinė kūrinio šviesa — skaidri, heroiška, bekompromisihė ir drauge nuostabiai šilta. Ji nėra ir negali būti sąmoningai sukurta. Tai išdava to, ką teoriškai esam įpratę vadinti autoriaus pasaulėjauta. Daugiau ar mažiau ta šviesa švyti visa Mazalaitės kūryba. „Kiškių lankoj“, tačiau, ji suspindi ypatingu spektru.

Tegul jų būna tik septynios — septynios tikros novelės iš trylikos pasakojimų. Šitas faktas dar neleistų kitų šešių pasmerkti. Savotiškom nuotaikingom impresionistinėm spalvom sužėri „Sniegas“, (tik antraštės ir siužeto ryšys nesuvokiamas!), bet šitokios rūšies vaizdavimo būdui (kaip ir „Saulei“) reikia specifinio mėgėjo. „Balandžio paukščių“ Jolė pasižymi tokiu pat kaprizingu nelogiškumu, kaip ir „Saulės“ Elena. Ir gal dėl to, banaliai tariant, kūriniui trūksta druskos. Gana ryškiom spalvom autorė vaizduoja žmogaus pamišimą nuo sielvarto („Daina vandeny“), nors bombardavimo rezultatų aprašymas mus nukrečia panašiu neestetišku šiurpu, kaip moderniųjų vokiečių tapytojų ekspresionistų karo ir pokario temos. Ir paslaptinga juodoji figūra perdaug jau miglota: nei simbolis, nei reali būtybė.

Atsargiai — labai atsargiai — autorė prieina prie „Odisėjaus lanko“ temos. Stovyklos, bendri kambariai, pretendentai į gyvanašlių ranką, amerikiečių kariai, šokoladas... Visa tai yra slidu ir pavojinga, ir dėl to suprantamas yra autorės atsargumas, gal net sąmoningos pastangos suherojinti, sutaurinti tų nelaimingai išskirtųjų moterų charakterius. Sąmoningai jinai ir užbaigia kūrinį kitaip, negu baigdavusi periodikoj ir leidiniuos panašių temų „novelės“. Nelauktos psichologinės refleksijos — refleksijos vyro, perleidusio per savo glėbį ruses, vokietes, vengres ir radusio laukiančią ištikimą ir mylinčią žmoną — tora refleksijom lyg ir norėta išpirkti medžiagos pigumą, tačiau vargu, ar tai visai pavyko.
 
Įdomus būtų „Savanarola“, bet šitos rūšies kūriniai reikalauja ypatingos technikos, griežtesnės, negu bet kur logikos, visą laiką kylančios linijos (keturis kartus nežinomasis vienuolis kalba į minią, ir su kiekvienu kartu jo žodžiai turėtų būti svaresni ir įspūdingesni) o viso to — ir logikos ir kylančios linijos — „Savanaroloj“ pasigendam.

Negalima praeiti tylomis pro Mazalaitės meilės supratimą. Tai visuomet yra didžioji jėga — griaunančioji ar kuriančioji, bet niekada autorė neduoda jai nusileisti iki banalios kasdienybės, apsinešti dulkėmis ir prarasti vidinį spindėjimą. Skaidriai ir šviesiai vaizduoti sužadėtinių meilė yra įprasta, bet autorė nori sustoti prie vyro. ir žmonos meilės. Net ir tada, kai jau trys atžalėlės šeimoje auga („Kadugių šaka“), net tada, kai vaikai jau yra, „kaip iš-sprogę medžiai“ („Kiškių lankoj“). Ir šioji — subrendusi, užsigrūdinusi, giedriai heroiška meilė švyti sodresnėm ir šviežesnėm spalvom...

Ir — kai užverti paskutinį knygos puslapį, nuo tavęs, kaip nuo eigulio Andriekaus vaikų, „viskas sunkaus yra nukritę“. Neužmerkim akių ir nesakykim, kad viskas šiame rinkiny yra be priekaištų. Be priekaištų yra tik viena — didelė, nuoširdi ir tokia neišpasakytai skaidri vidinė šviesa...

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai