|
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
Apraiškos, priežastys ir galimos pasekmės (Pabaiga)
Galimos pasekmės Intelektualinė veikla darosi visuomenei ypač pavojinga, kai ji pakliūva į vienos grupės monopolį. Juo didesnė to monopolio galia ir juo gausesni jos nariai, juo didesnis yra pavojus. Nesant minčių susikirtimo, lieka neatidengtos galvojimo prielaidos, nepatikrinti ir neįvertinti kategoriški tvirtinimai. Palikti be iššūkio, tokie teigimai užlieja informacijos priemones ir tokiu būdu įsisunkia į žmonių galvoseną. Tų prielaidų įtaka darosi dar žalingesnė, kai jie nėra objektyvūs, bet kyla iš aklo įsitikinimo ar pasąmonės konfliktų. Jei intelektualų vieningumas pasireiškia negatyvia visuomenės kritika, ji greit palaužia visuomenės moralę. Tuomet jai darosi sunku su pačia savimi susitaikyti. Vieninga negatyvi ir vienpusiška kritika formuoja ligotus įvaizdžius žmonių psichėse. Tokie iškreipti įvaizdžiai neleidžia pažinti savo krašto, o gal ir visos žmonijos tikro veido. Nejučiomis pradedama tikėti, kad visuomenė serga. Juk raštija ir vaizdija be paliovos aprašinėja tariamai sergančios visuomenės diagnozę ir siūlo receptus jai gydyti. Taip priešiškos kultūros sūkurin pagautas žmogus ir nebežinai, kas iš tikrųjų serga: intelektualai ar visuomenė, gydytojas ar tariamasis ligonis. Suabejoji: masochistinis protestas moralinio tobulumo vardan rodo visuomenės hipokrizę ar jos kritikų moralinę patologiją.
Jei Vakarų intelektualų Amerika nuolat vadinama imperialistu, o jos gyventojai nepakeičiamais rasistais; jei socialinės lygybės pastangos laikomos apgaule, o jos demokratija — klasta; jei jos idealizmas vadinamas hipokrizę, o jos kariai — žmogžudžiais, kaipgi gali nepalūžti jos gyventojų dvasia? Pagalvokime, ką mes darytume, jei mūsų kaimynai ir draugai pradėtų mums žerti į akis tik mūsų klaidas, nepasisekimus, trūkumus? Tikriausiai mes pradėtume savęs neapkęsti (ar neapkęsti savo kaimynų) ir abejoti pačiais savimi. Nesistebėtina, kad Jungtinės Valstybės šiandien pasidarė viena iš labiausiai savimi nebepasitikinčių ir savo institucijomis abejojančių šalių. Negatyvizmo bakterijos prigamino desperacijos nuodų.
Kai jaunoji generacija nuolat maitinama tik Auschwitzu, Hiroshima, Alžyru, Biafra, My Lai, Kent, Attica (retai Archipelagu), kai jai siūlomi tik daiktai ir individualinė laisvė, ji pradeda nebetikėti Vakarų demokratijų siekiais, jų įstatymais bei jų ateitimi. Jiems rodosi, kad Vakarų pasaulyje vyrauja plėšimas, lupikavimas, priespauda ir išnaudojimas. Nevilties pagauti kai kurie ir ryžtasi tokią, jų nuomone, nepataisomą santvarką sunaikinti, kad iš griuvėsių pakiltų nauja žaliuojanti šalis. Gal būt, šitokiame dvasiniame klimate reikėtų ieškoti fanatiško anarchizmo šaknų. Vienpusiška Vakarų gyvenimo kritika nustumia žmones į apatiją. Individo laisvę ir gerovę padarius demokratijos tikslu, nebedrįstama pabrėžti individo pareigų visuomenei, nei tramdyti jo savivalės. Kraštutiniškai individualistinė etika pamiršo žodį "privalu". Pasikeitė ir dorovės samprata. Modernioj etikoj dorybė nebėra įstatymų ar įsakymų papildymas, bet žmogaus troškimo išlaisvinimas nuo reikalavimų. Gi potroškius išlaisvinus, nebelieka vietos savitvardai ir atsakomybei. Už savo nepasisekimus, trūkumus ir klaidas žmogus ima kaltinti kitus: valdžią, sunkius laikus, gyvenamą aplinką ir t.t. Filosofija, kuri moko, kad žmogaus elgesys yra išorinių veiksnių išdava, kaip tik ir palengvina asmenines kaltes suversti ant kitų pečių. Gi vienašališkas savęs žiū-žiūrėjimas tai, kas yra tik privilegija, paverčia teise. Tokiame klimate bręsta chroniškai nepatenkinti ir frustruoti žmonės. Juk jokia žemiškoji aplinka negali patenkinti visų žmogaus poreikių, nors ir būtų tekalbama tik apie gerovę. Deja, visuomenės gerovė pasiekiama ne tik gėrybių, bet ir pareigų pasidalijimu. Troškimų išpildymo etika tesukelia nerealių vilčių žmonėse. O tų vilčių sudužimas veda į frustraciją ir nepasitenkinimą. Nuo čia tik vienas žingsnis į nusikaltimus. Nereikėtų tad ir stebėtis, kad nusikaltimų epidemija smarkiai plinta.
Buvo manoma, kad šiaurės Amerika yra toks kraštas, kur žmogaus poreikiai gali būti patenkinami. Užtat Jungtinės Valstybės net buvo vadinamos Dievo šalimi. Kai kas net tikėjo, kad, jei Dievas dar sykį ateitų į žemę, jis apsigyventų Amerikoje. Pagaliau paaiškėjo, kad ir Amerika nepatenkina visų žmogaus reikalavimų, kad ir joje esama ir neturtingų, alkanų, nelaimingų ir net beteisių žmonių. Staiga Dievo šalis pradėta vadinti velnio šalimi. Kai kam atrodo, kad velnias apsigyvenęs Amerikoje. Taip Dievo šalies mitas pavirto velnio šalies mitu. Pagal naują mitologiją, velniui įsitvirtinus Lincolno tėvynėje, Dievas iškeliavęs į Lenino žemę. Gal šios mitologijos paveikti Dievo tarnai Vakaruose ir nenori tikėti į jų Viešpaties vargus Brežnevo imperijoje. Atrodo, lyg Lenino pranašystė jau būtų išsipildžiusi: "Mūsų šūkiai ir pažadai juos taip apkerės, jog jų vadai nedrįs prieš mus kalbėti, kad nebūtų pasipiktinusių masių apmėtyti akmenimis"13. Greičiausiai ne tiek marksistų pažadais apkerėti, kiek masochistinės kritikos nuvilti vakariečiai norėtų užsimerkti Archipelago tikrovei Rytuose.
Sugriuvus Dievo šalies mitui, pradėjo byrėti ir herojų pjedestalai. Numitinta "naujoji istorija" didžiąsias asmenybes sukišo į vidurkio rėmus, pavertė jas žmonėmis, kaip ir visi kiti. Pvz., iš Jeane d'Are paliko tik emociškai ir lytiškai nepastovi moteriškė, Abraham Lincoln — rasistas, Thomas Jefferson — veidmainingas vergų savininkas, Booker T. Washington — pervertintas dėdė Tomas. Visa bėda, kad, pašalinus herojus, su jais drauge pasišalina ir tos vertybės, kurios žmogų pakelia ir sukilnina, kaip, sakysime, drąsa, ištikimybė, lojalumas ir t.t. Be herojų nebėra, kas formuotų visuomenės narių laikyseną ir elgesį, juos įkvėptų ir paskatintų. Iš tiesų, nūdienos žmonės skursta dėl autentiškų herojų trūkumo, nes nėra kas jiems primintų, kad jie gali peržengti savo biologinį žmogiškumą. Ne vien individas, bet ir visa technologinė civilizacija, nebūdama tikra savo vertybėmis, nebus pajėgi siekti didelių uždavinių.
Kai kas nuogąstauja, kad Vakarus gali ištikti senosios Graikijos likimas. Pasiekusią tokio civilizacijos lygio, su kuriuo šimtmečiai negalėjo lygintis, senąją Graikiją apniko nuovargio, nesėkmės ir nepasitikėjimo jausmai. "Mes turime įrodymų, kad trečiame šimtmetyje Atėnuose skepticizmas, anksčiau ribojęsis tik intelektualais, pradėjo užkrėsti ir visus gyventojus", pastebi E.R. Dodds, vienas iš didžiųjų graikų dekadanso periodo žinovų14. Kas žino, ar priešiškos kultūros nihilistinis savimi abejojimas persimes ir į gyventojų mases. Nedrįstame spėti, ar patologinės moralės pavidalai pakirs Vakarų civilizacijos šaknis. Tačiau neabejojame, kad iškraipytais tikrovės įvaizdžiais maitinamose generacijose jau pasirodė tam tikri ženklai. Vieni metasi radikaliai gydyti visuomenę teroru ar revoliucijomis. Kiti įsitraukia į nusivylimo apatiją. Kiti izoliuojasi privačiuose malonumo rateliuose. Pagaliau dar kiti metasi į besaikį subjektyvizmą, grįžta atgal į savo vidaus pasaulį. Prie šios paskutiniosios grupės kiek ilgėliau ir sustosime, nes ji su savimi neša ir viltį, ir pavojų visuomenei.
Subjektyvizmo dervoje K. Sajos "Mamutų medžioklė" alegoriškai vaizduoja žmogaus kelią į save. To veikalo turinys maždaug toks. Žmonės ieško šventės. Visokie vedliai siūlosi juos į tą šventę nuvesti. Vienu iš jų jie paseka. Bet pakeliui visi įklimpsta į dervą. Daug patarimų, kaip iš tos dervos išlipti, bet niekas jų nebeklauso. Taip visi ir pasilieka dervoje šventės nepasiekę. Pagaliau jie net pradeda save įtikinėti, kad dervos minkymas nesąs jau toks blogas dalykas.
Iš tikrųjų, žmogus jau yra toks gyvūnas, kad jis vis stengiasi ištrūkti iš kasdienybės pilkumos, vis ieško šventės, džiaugsmingos ekstazės. Netrūksta jam ir visokių vedlių, besisiūlančių tą įgimtą troškimą patenkinti. Vieni iš tų vedlių dėvi diktatoriaus, kiti ideologijos ar mokslo drabužius. XIX amžiuje mokslas, virtęs ideologija (scientiz-mu), taip pat žadėjo žmones nuvesti į šventę. Bet ir šis, kaip ir Sajos vedlys, žmogų apvylė, nenuvedė jo į šventės puotą Praradęs pasitikėjimą, žmogus atsisuko į savo vidų. Savoje psichėje, o ne mokslų ir technikos sukurtoj aplinkoj leidosi ieškoti šventės. Štai vienas iš jį apvylusių vedlių.
Maždaug tuo laiku, kai Marksas skelbė savo manifestą, vokiečių fiziologai (E. Dubois-Reymond, Ernst Brucke, Ludvvig von Helmholtz, 1842) iškilmingai prisiekė galingai skelbti tiesą, kad žmogaus organizme nėra jokių kitų jėgų, tik fizinės ir cheminės apraiškos. To tikėjimo išpažinėju vėliau pasidarė ir Sigmund Freudas. Vėliau prie jų prisidėjo ir behavioristinės psichologijos šulas B. F. Skinneris. Abiem, Marksui ir Freudui, Dievas tėra tik žmogaus vaizduotės padaras. Pirmajam religija — skurdžiaus paguodos šauksmas, antrajam — bejėgio žmogaus pastangos turėti galingą tėvą danguje. Vadinasi, jie nukirpo statmeninį žmogaus ryšį su Dievybe. Vietoj to visi trys mokslininkai ideologai susirūpino sutvirtinti gulstinį būties ryšį — paversti žmones laimingais broliais be Dievo. Kiekvienas to tikslo siekė skirtingais būdais. Marksas gamybos priemonių nusavinimu, Freudas — psichoanalize, Skinneris — visuomenės elgesio kontrole. Kitaip sakant, visi jie pasekė Feuer-bacho patarimu Dievo draugus pakeisti į žmogaus draugus, Dievo garbintojus į darbininkus žmonijos gerovei. Šitokiais keliais buvo tikėtasi atvesti žmones į jų ieškomą šventę. Įvyko kitaip, negu buvo tikėtasi.
Bronius Murinas Vandens lelija (Akvarelė) Carl Gustav Jung jau šio šimtmečio pradžioje įspėjo, kad neatsižadėtume per greit nei krikščionybės, nei krikščioniškos moralės. Kitaip atsistosime prieš labai seną palaidumo problemą. Per staiga nusiėmę moralės kaukę, pastebėsime, kokie pavojingi mūsų žvėrys tyko vienas kito. Tuomet tikrai įtūžusi demoralizacija gali nusiaubti žmoniją.15 Šveicarų psichologas buvo teisus. Pauliniai karai ir po jų gimusios diktatūros nusiaubė visą žemę. Vis dėlto šiam siaubui pasibaigus, ieškoma šventė rodėsi taip arti. Mokslas atidengė negirdėtų paslapčių. Technologija apipylė Vakarų žmogų gėrybėmis. Jungtinių Tautų Organizacija žadėjo pasauliui taiką ir brolybę. Bet baiga šventės iliuziją išblaškė vaizdai, rodantys, caip žmogus skerdžia žmogų, kaip brolis skriaudžia brolį. Įvykiai, atrodo, patvirtino Th. Hobbes posakį, kad žmogus žmogui yra vilkas, o ne brolis. Buvo bandyta aiškinti, kad ne žmogus žmogui, bet pati Vakarų santvarka ir jos institucijos esą vilkai. Reikią šitas institucijas iš pagrindų pakeisti arba sunaikinti — tuomet ateisiąs šventės džiaugsmas žmonių gyvenime. Taip žmogus pasiliko vienišu našlaičiu visatos erdvėse: vienas be mylinčio Tėvo danguje ir be brolių žemėje. Užuot pasekęs dar kitais vedliais, jis ryžosi atsisukti į savo vidaus pasaulį ir ten ieškoti šviesos savo tamsoje nuskendusiai egzistencijai.
Užtat šiandien daug kas savo psichės viduje bando atrasti ryšį su nematoma tikrove, su būties šaltiniu, kuris pašalintų jų netikrumą ir maišatį. Jie tikisi ten užtikti kažką prasmingo, kažką as-meniškiausio, kažką tvirto, kas atrakintų duris į prasmės paslaptį, laisvę ir vieningą gyvenimo visumą. Įvairiausiais keliais modernieji dykumų piligrimai grįžta į save: zenbudizmu, joga, okultizmu, įvairiom meditacijom, egzotiškais kultais, rytų religijom, chemija, elektronika, krikščionišku
misticizmu ir t.t. Deja, ne visi keliai veda į pažadėtą žemę. Traukimasis į save yra rizikingas. Gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Nesusidūręs su neregima tikrove, žmogus pasilieka paviršutinišku pasipūtėliu. Tačiau ir psichės gelmėse slypi ne tik kuriančios, bet ir ardančios jėgos. Aplamai per didelė introspekcija susilpnina individo pajėgumą tvarkytis kasdienybėje. "Ji gali mus padaryti skystom, perdaug jautriom, savais jausmais užsiėmusiom būtybėm", įspėja krikščionis vienas iš žymiausių dabarties katalikiškų psichologų kun. A. van Kaam.16
Ne tik kultūros pavidaluose, bet jau ir vakariečių charakteryje šiandien pastebima introspekci-nių bruožų. Kai kas tariasi jau galįs kalbėti apie į save atsisukusią generaciją, kuriai priklauso įvairaus amžiaus žmonės. Henry J. M. Nouwen pastebi "vidinio" žmogaus keletą ryškių linijų: istorinę dislokaciją, ideologinę fragmentaciją, anti-autoritetizmą ir konvulsyvią, mėšlungišką nerimastį.17 Istorinėje dislokacijoje individas praranda gyvenimo ryšio pajautimą. Jis tampa tarsi momento belaisviu, netekusiu ryšio su ateitimi ir praeitimi. Gyvenimas atrodo atsitiktinių įvykių grnadinė. Nei religijos, nei kultūrinės tradicijos simboliai jo dvasios jau nebemaitina. Jei toks žmogus yra krikščionis, jis nejaučia save esant prasmingai įjungtu į istoriją, į kurią Dievas pas mus atėjo, dabar tebegyvena su mumis ir ateis mus išlaisvinti ateityje.
Neturi jis nei vieningos ideologijos, nei pastovios gyvenimo krypties. Netiki jis nei į pastovias, visada galiojančias tiesas. Vakarietį šiandien apverčia įvairiom idėjom, gyvenimo stiliais, įsitikinimais, pažiūrom, religijom. Paprastai mes tas naujoves išsijojame turimos pasaulėžiūros rėčiu. Tai, kas tinka į mūsų pasaulėžiūrinės sistemos rėmus, priimame, o tai, kas prieštarauja, atmetame. Mūsų "vidinis" žmogus tokių rėmų neturi. Jo pasaulėžiūra, jei taip galime pavadinti, sudėta iš paskirų nuolat vietas keičiančių gabaliukų. Užtat jis negali naujovių sijoti, lieka atviras visiems impulsams ir priima tai, kas atitinka momento įspūdžius. Raktinis jo žodyne žodis yra ne tiesa, meilė ar gėris, bet patirtis ("experience"). Patirtis jam suteikia vertės pajautimą. Gal dėlto jis yra labai tolerantiškas skirtingiems įsitikinimams, nes jie jam leidžia sutikti naujas idėjas ir palyginti savąsias. Priešingi įsitikinimai jo nebaido. Jis pasirengęs visų išklausyti. Vadinasi, jo laikysena priklauso ne nuo pažiūrų (jis jų neturi), bet nuo to, ką jis patirs, kokius žmones sutiks. Kodėl gi nepatirti visko? Kodėl nebandyti visko, ko dar nebandei, nesvarbu, ar tai būtų gera ar bloga? Kam gi ribotis tik vienu egzistencijos būdu? Juo daugiau gyvenimo būdų, juo turtingesnis esąs žmogaus gyvenimas. Jei taip, tai, pvz., dvilytinis gyvenimo būdas yra turtingesnis už vienalytinį. (Išeitų, kad biseksualas veda turtingesnę buitį nei heterosek-sualas). Tačiau "jei žmogus mėgina laikyti atviras visas gyvenimo galimybes, jis nerealizuoja jokios. Jei jis angažuojasi viskam, jis nesiangažuoja niekam. Jei jis renkasi visą galimą gyvenimą, jis renkasi mirtį,,, teisingai įspėja jau minėtas A. van Kaam.18 Jauniesiems pseudomistikams tėvų pasaulis yra visiškai svetimas. Tėvų problemos, aspiracijos ir rūpesčiai jiems atrodo lyg iš kito pasaulio. Išsivadavę iš tėvų kontrolės, jie pakliūva į bendraamžių grupės tironiją. Institucijas ir istorines tradicijas "vidininkai" pergyvena kaip autentiško žmogiškumo laužymą. Be ryšio su praeitimi, be žvilgsnio į ateitį, be ideologinių rėmų žmogus darosi panašus į strėlės lanką su nutrūkusiu temptuvu. Tokiu lanku strėlės į erdves nebepaleisi. Toks žmogus yra prislėgtas ir apatiškas. Jo elgesys darosi klajokliškas ir beplanis, lyg koks konvulsy-vinis paralyžius. Bet "vidininkų" tipologija dar tuo nesibaigia. Minėjome, kad atsigręžimas į vidaus pasaulį gali žmogų padaryti jautresniu ir teisingesniu kitiems. Atrasta savyje nauja tikrovė gali pagelbėti pasaulio pagerinimui. Tai įvyks tik tada, kai nebus nutraukti ryšiai su šalia žmogaus esančiomis vertybėmis. Tačiau šiaipjau šis kelias gali žmogų įtraukti į tokią privatizmo formą, kuri eina ne tik prieš institucijas, autoritetą ir ideologijas, bet taip pat veda į egoistišką savanaudiškumą.18 Tokio "vidininko" gyvenimo centru virsta medžiaginiai patogumai, betarpiškas poreikių ir troškimų patenkinimas. Tradicijos ir visuomenės normų nesutramdytame "vidiškume" nepalieka atsakomybės jausmo kitiems. Tokiu būdu "vidininkai" pakliūva į dar didesnę hipokrizę, negu ta, nuo kurios jie tarėsi .bėgą. Naujosios hipokrizės pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pvz., tas, kuris nuolat kalba apie visuomenės gerovę, bet cigarečių nuorūkomis teršia naujų auditorijų kilimus (nors peleninių bent kelios prie kiekvieno suolo). Kalba apie pagarbą žmogui, bet į jo panosę kiša dvokiančias kojas. Kaltina kraštą materializmu ir jo žmones godumu, skelbia to krašto sistemos sunaikinimą, bet stropiai tūkstančius krauna į savo kišenę. Senoji hipokrizė, atrodo, buvo tiesesnė. Nekando bent rankos, kuri juos maitino. Sociologas Philip Rieff taikliai aprašė ir kitą, sakytume, buržuazinį "vidininko" tipą.20 Jis taip pat yra išsilaisvinęs nuo visokių bendruomeninių tikslų, ideologijų, tikėjimų ir lojalumų. Bet užtai jis stropiai atsiduoda savo profesijai. Jo aukščiausia vertybė yra smagumas. Visa, ką jis daro, turi būti "fun". Todėl jis siekia visuomeninės tvarkos, kuri ko daugiausia jam duotų ir ko mažiausiai iš jo reikalautų; juo daugiau leistų ir juo mažiau draustų. Tokią santvarką sociologai vadina "suminkštėjimo" kultūra. Nežiūrint ekonominės krizės, visos problemos sprendžiamos atlyginimų kėlimu. Streikų teroru reikalaujama daugiau pinigų, daugiau butų, daugiau atostogų. Tuo tarpu darbo našumas krinta. Neatsilieka nei pramonininkai, nei pirkliai. Buržuazinio "vidininko" siekimas yra kaip galima laisvesnė instinktų išraiška, geresnė fizinė ir psichinė sveikata. Užtat pasismaginimų vietos yra jo šventovės, o terapistas — jo dvasios vadovas. Šioje vietoje Viktor Franklis labai laiku kapitalistinį "vidininką" įspėja, primindamas: "kai sveikatą padarome pagrindiniu savo rūpesčiu, tuo pačiu jau tampame ligoniais. Pasidarome hipochondrikais".21 "Vidininko" etika irgi remiasi daugiau gerumu nei principais. Smagu būti geru, užtai esu geras. Elgiuosi dorai todėl, kad yra "fun", ne todėl, kad privalau. "Vidininkai" nepakenčia žodžio "privalau", nes jis atima laisvės iliuziją. Taipogi jie daugiau rūpesčio ir jautrumo parodo konkrečiam žmogui, nei, pvz., korporacijai ar organizacijai. Šį pastebėjimą patvirtina ir R. Wuthnow ir Ch. Y. Clock apklausinėjimai.22 55% eksperimentalistų religininkų (amerikietiškas rytų religijos tipas, kaip budistai, mistikai, etc), pvz., apsimestų sergą, kad gautų laisvą dieną. Tačiau 63% asmeniškai pagelbėtų užpultajam gatvėje. O tradicinių religijų atstovai (katalikai, protestantai, žydai, ortodoksai) tik 28% nusimuliuotų darbo dieną ir 47% padėtų užpultajam. Iš tolimesnio eksperimentalistų religininkų aprašymo matyti, kad jie priklauso "vidininko" tipui. Pagaliau bene pats stipriausias posūkis į save vyksta vadinamojo savęs realizavimo ("self-actuali-zation") priedangoje. Aplamai tokia žmogaus brendimo kryptis yra sveika ir pageidautina. Kiekvieno asmens idealas juk ir yra išskleisti jame slypinčias žmogiškąsias galias. Neveltui Goethe kalbėjo, kad "didžiausias žmogaus džiaugsmas turėtų būti jo asmenybės augimas". Tačiau savęs realizavimo pastangos virsta nebe brendimu, bet nykimu, kai paneigiamos objektyvios vertybės, vidinis žmogaus konfliktas, savęs apvaldymo ir savitvardos būtinumas, išorinių direktyvų bei normų reikalingumas. Žmogišku potencialu vadinamos psichologinės krypties madingieji terminai, kaip subrendimas, laisvė, spontaniškumas, savęs išreiškimas . . ., tapo individą ir visuomenę klaidinančiomis banalybėmis. Atrodytų, lyg savęs realizavimas būtų pačiu žmogaus gyvenimo tikslu. Daugeliui tai reiškia tik savo potraukių patenkinimą. Iš tikrųjų gi kuo labiau žmogus savęs "išpildymo" ieško, tuo labiau jis su savimi prasilenkia. Juo intensyviau malonumo trokšta, juo menkiau jį pajunta. Įžvalgūs psichologai įspėja, kad jei pagrindinis asmens troškimas bus savęs realizavimas, tai jo dvasia pasiliks tuščia, nepaisant, kokio ilgumo barzdą benešiotų ar kaip nusitrynusius drabužius dėvėtų.
Kari Jaspers labai teisingai pastebėjo, ka žmogus yra tuo, kuo jis yra, tik atsiduodamas kokiam nors dalykui. Vadinasi, angažavimasis vertybei išugdo žmogų, o ne vien tik atsisukimas į savo vidų. Tą pačią mintį primygtinai kartoja ir V. Franklis, vienas iš didžiausių mūsų laikų psichės gydytojų: "Savęs aktualizacija nėra žmogaus galutinė paskirtis. Nėra ji net jo pirminė intencija. Savęs realizavimas, jei padaromas sau paties tikslu, prieštarauja žmogaus būties transcendencijai, t. y. savęs peržengimo dėsniui. Kaip ir laimė, savęs aktualizacija yra prasmės išpildymo pasekmė. Kiek žmogus įvykdo jam pasaulyje skirtą prasmę, tiek jis save realizuoja".23 Asmenys, kuriuos gyvenime sutinkame, situacija, kurioje esame, istorinis laikotarpis, kuriame gyvename, užduoda mums uždavinius, kuriuos mes privalome išspręsti. Juos atlikę, atrasime ir gyvenimo prasmę, ir savęs realizavimą. Vis tiek kokioj situacijoj bebūtum, žmogaus gyvenimas lieka prasmingas net iki paskutinio atodūsio mirties akivaizdoje. Mat, "yra galutinė Prasmė antžmogiškoj dimensijoj . . . mes jos nepažįstam, bet į ją tikime", tvirtina tas pats V. Franklis.24 Jo žodžiai tai iš tiesų autentiško vedlio patarimas subjektyvizmo dervoje besimin-kantiems šventės ieškotojams. Tarp aukščiau suminėtų vidininkų bruožų vieni yra labiau, kiti mažiau subjektyvūs, atseit, vieni arčiau prie tikrovės, kiti toliau nuo jos. Viename linijos gale turime reikalo beveik su patologiniu tipu, nebejaučiančiu ribų tarp savojo "aš" ir aplinkos. Antrame gale užtinkame asmeniškam malonumui atsidavusį realistą. Kai pirmasis jaučiasi esąs jam nesuprantamų jėgų visiškoj kontrolėj, tai antrasis žino, kad jis yra savo gyvenimo kalvis. Pirmasis neturi jokių atliktinų uždavinių nei siektinų tikslų. Tuo tarpu antrasis yra tvirtai atsidavęs savo profesijai. Pirmojo nekankina nei desperacija, nei jo džiugina viltis, o antrąjį džiugina privatizmo ratelyje sutikti malonumai ir kelia viltį profesiniai pasisekimai. Tačiau abu šitie subjektyvizmo poliai iš esmės yra panašūs: netiki į objektyvią ir absoliučią tiesą, nesiangažuoja ideologijoms, tolinasi nuo krašto bendrųjų tikslų ir siekių, akcentuoja dabartį ir momento "patirtį", nekelia gyvenimo mįslės klausimo. Kažkur tarp šitų dviejų polių užtinkame įsispraudusį ir krikščioniškąjį vidininką. . .
Krikščionis dervoje Žinome, kad krikščionis yra Vakarų pasaulio esmine dalimi. Vakarų žmogaus krizė yra drauge ir jo paties krizė. Ir jis savyje slepia tos krizės priežastis, dalyvauja jos apraiškose ir dalinai nulemia iš jos išeitį. Jei intelektualų kuriami klaidingi tikrovės įvaizdžiai prisidėjo prie vakariečių dvasinės krizės, tai teologų sąvokos ir katechetų praktika tai krizei davė naują dimensiją krikščionio sieloje. Vakarų žmogui pasisukus subjektyvizmo link, toks pat posūkis pasireiškė ir visų grupių krikščionyse: vidininko bruožai įsispaudė ir krikščionio psichėje, nors su kitais atspalviais. Pasižiūrėkime tik į barzdotą, ūsuotą, plaukuotą, "šiandieniškai" apsirengusį katalikų kunigą, kad suprastume laiko dvasios įtaką krikščioniui. Pats ryškiausias tačiau krikščionio vidininko bruožas yra ne jo apdaras, bet jo nusisukimas nuo vadinamosios organizuotos religijos. Tokių nusisu-kėlių grupė yra jau tokia gausi, kad galėtume jau kalbėti apie bebažnytinę krikščionybę. Vis dėlto, pagal kai kuriuos duomenis, dauguma amerikiečių dar priklauso organizuotom religijom. Sakoma, kad tarp 18 - 24 m. amžiaus net 75% priklauso vad. institucinėms religijoms (katalikų, protestantų ir žydų). Tuo tarpu tik 53% psichologinio žurnalo "Psychology Today" skaitytojų prisipažino bepriklausą anom religinėm bendruomenėm.25 Patirtis rodo, kad vis daugiau žmonių lieka abejingi formalioms religijoms. Nemažai tėvų siunčia savo vaikus į bažnyčias ne dėl to, kad jie patys į Dievą ar pomirtinį gyvenimą tikėtų, bet kad vaikuose palaikytų istorinį krašto tęstinumą. Šiuo metu Bažnyčios įtaka socialiniame, politiniame ir asmeniniame gyvenime taip pat smarkiai blėsta. Pamaldų lankymas vis dar mažėja. Tie, kurie ėjo į bažnyčią kas savaitę, dabar ten tepasirodo tik keliskart per metus. Bebažnytinės krikščionių masės bent kai kuriais atvejais slysta į ateizmą. Tačiau neatrodo, kad religinis jausmas žmonių tarpe menkėtų. Prieš kurį laiką iki nuobodumo buvo kartojamas Nietzsches posakis, kad Dievas yra miręs. Kai kur protestantiškieji universitetų kapelionai bandė mirusiajam Dievui net laidotuves suruošti. Šiandien populiarios raštijos antraštės jau skelbia, kad Dievas nemirė. Jis tebėra gyvas. Pasikeitęs tik Jo adresas. Užtat pradėta ir to paties Dievo ieškoti kitu adresu. Tokiu būdu religinis siekimas nusisuko nuo aukščiausios Būties visatoje ir pakrypo į asmens vidaus pasaulį. Ten žmogaus sielos gelmėse ieškoma Dievybės, kai kuriais atvejais — nebe Dievo, bet tik savęs realizavimo. Šiai pastarajai religininkų grupei visa žmogaus išganymo prasmė esanti ne kas kita, kaip potencialo išvystymas ir tikro savo "aš" išugdymas. Gi liturginio garbinimo tikslas esąs skatinti individo ir bendruomenės savęs realizavimą. Krikščioniškosios dogmos išreiškia ne objektyvią tikrovę, bet žmogaus patirtį. Net pats Dievas esąs kilniausias žmonijos kūrinys. Vadinasi, kraštutiniame subjektyvizme ne Dievas sukūrė žmogų, bet žmogus Dievą. Suprantama, kad tokiu atveju visos religijos pasidaro lygiai teisingos, nes jos visos jau nebe religijos. Jose garbinamas jau ne Dievas, visatos tvėrėjas, bet žmogus ir jo "autentiškasis aš". Be tiesos elemento religijoje palieka tik jausmas, individo pasirinkimas, ta subjektyvizmo derva, kurią minkydamas vargu ar pasieksi autentiškąjį "aš".
Paskutiniu metu sutinkama vis daugiau krikščionių, kurie sakosi palieką bažnytines bendruomenes, kad priartėtų prie Kristaus. Teologiškomis akimis toks motyvas yra savyje prieštaravimas. Psichologiškai šis paradoksas gali būti nesunkiai suprantamas. Tai ne kas kita, kaip to paties į save, į savo jausminį pergyvenimą atsigrįžimo apraiška. Jos priežasčių reikėtų ieškoti religiniame individo brendime ir istoriniame - sociologiniame krikščionybės apvalkale. Ilgą laiką Vakaruose vyravusi racionalistinė teologija paveikė ir kasdieniškąjį krikščionio gyvenimą. Tikėjimas pasidarė beveik lygus tikėjimo tiesų žinojimui ir dalyvavimui sakramentalinėse apeigose. Krikščionio moralė praktikoje buvo lygi susilaikymui nuo blogų minčių ir darbų (beveik išimtinai erotinių) ir paklusnumui vyresniesiems. Bet tokia religinė nuotaika atitinka vaiko psichologinę būklę. Mažas vaikas dar nepajėgus suprasti Dievo meilės gelmes ir Kristaus išganantį atpirkimą. Iš kitos pusės jis jaučiasi esąs bejėgė, vieniša ir pažeidžiama būtybė. Čia religija jam kaip tik ir patarnauja kaip apsaugos priemonė prieš jį supančios nežinomybės grėsmę. Nesąmoningai vaikas perima šeimoje praktikuojamas išorines religines išraiškas (maldas, žegnojimąsi ir t.t.). Ta pasisavintoji praktika, lyg kokia magija, jam virsta gynimosi įrankiu nuo jam grasančios begalybės. Šitą religinio vystimosi etapą, kurį Van Kaam vadina bedvase religija,26 bręstantis žmogus privalėtų išaugti. Jei dėl vienų ar kitų priežasčių tikinčiajam tai padaryti nepavyksta, tai jis ir pasilieka tos bedvasės religijos plotmėje. Psichologiškai tokia religija, lyg koks narkotikas, žmogų atbukina ir jame uždusina tikros religinės patirties daigus. Ji virsta daugybės daryk - nedaryk, įsakymų ir draudimų pinklėmis.
Tokios bedvasės religijos pavyzdžiu galima laikyti Evangelijos fariziejų. Tas mūsų dažnai smerkiamas fariziejus iš tikrųjų buvo religingas ir moralus žmogus. Jis tik nebuvo dvasingas. Jis skrupulingai pildė įstatymą ir klausė įsakymų. Išoriškai jo religinis gyvenimas buvo pavyzdingas, bet iš vidaus bedvasis. Tuo tarpu mokesčių rinkėjas, vadinamasis viešas nusidėjėlis, drįso žvilgterėti į savo dvasios baimę ir kaltę. Kaltės patirtis vertė jį atidaryti savo sielą Dievo meilei — šauktis Dievo pasigailėjimo, atleidimo ir atpirkimo. Tokiu būdu muitininkas ir įžengė į dvasinės religijos plotmę. Priešingai, bedvasė taisyklių religija pašalina sieloje dvasinę įtampą ir konfliktą, užtverdama tokiu būdu žmogui kelią į dvasingą gyvenimo stilių.
Gilesnės jausminės prigimties krikščionys dažnai ir traukiasi nuo tokios išorinės religijos pinklių tarsi nuo kokios dvasią atbukinančios narkozės. Tokie krikščionys yra labiau linkę pasiduoti anam apgaulingam paradoksui: bėgti nuo organizuotos krikščionybės, kad priartėtų prie Kristaus. Deja, palikus krikščionių bendruomenę, jos apeigas ir sakramentus, nutraukiamas ryšys ir su tikėjimo gyvybę maitinančiais šaltiniais. Atsisakius nuo Bažnyčios (jos mokymo, vadovavimo etc), pakliūvama į vadinamąją subjektyvinę krikščionybę. Iš jos jau slystamą į pseudomisticizmą arba į ateizmą. Tiesa, tie, kurie išsiveržia iš juos supusių draudimo sienų ir juos slegiančios iškreiptos Dievo sampratos, pasijunta laisvi ir viduje ramūs. Tačiau ši laisvė dar nėra Dievo vaikų laisvė. Tai tik išsilaisvinimas iš ligotos religijos pančių. Tolimesnis žingsnis ves arba į autentišką religiją, arba į abejingą bereligiškumą. Personalistiniame klimate (toks dabar Vakaruose) pseudomistikai ir tikėjimo indiferentai linksta į emocinę etiką, kuri remiasi ne tiesa, bet 'nuoširdumu". Betgi nuoširdumą padarius etikos pamatu nebelieka jokios garantijos, kad dora neišvirs į patologiją, tai yra ligotą moralę. Šiuo metu Vakarų pasaulyje patologinės doros ženklų jau nebetrūksta. Juos pataisyti tegali tik tiesa paremti doros principai, o ne subjektyvinė derva.
Bronius Murinas — Autoportretas (Aliejus) Šiais metais rugpiūčio 31 dailininkui suėjo 70 m. amžiaus. Gimė jis 1906 Rygoje. Kauno meno mokyklą baigė 1929. Meno studijas tęsė Paryžiuje 1929-30. Meną dėstė daugelyje mokslo įstaigų Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje. Buvo Vilniaus Dailės akademijos lektorius ir ten pat Dailės amatų mokyklos direktorius. Dalyvavo bendrose parodose Lietuvoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Individualines parodas turėjo Klaipėdoje, Rottweil (Vokietijoje), Chicagoje (kelis sykius), Detroite, Clevelande, Los Angeles, New Yorke, Bostone ir kt. Amerikiečių grupinėse parodose yra gavęs 5 pirmąsias ir 2 antrąsias premijas. Jubiliejinė Broniaus Murino paroda suruošta Chicagoje spalio 15 - 24. Piešia daugiausia akvareliniais dažais, bet nevengia aliejinių ir akrilinių dažų. Jo paveikslai ryškiai spalvingi, lyriškai poetiški, techniškai tikslūs, akiai malonūs. Dailininkas daugiausia mėgsta kurti peizažus.
Paminėjome, kad prie bedvasės religijos prisidėjo Vakaruose išaugęs racionalizmas. Jo produktai — mokslas, technika, tikslus veiklumas. Tačiau tiesioginė racionalizmo įtaka į krikščionišką gyvenimą atėjo per teologiją. Nuo šv. Augustino laikų teologija pamažu pradėjo tolintis nuo pačios religinės patirties, nuo jos mistinių šaknų. Gal iš dalies kaltas ir graikiškasis, spekuliatyvinis logos, šv. Tomo įvestas į Vakarų teologiją, virtusią, beveik gryna spekuliacija. Tuo tarpu religinė sąmonė lygiai reiškiasi ir protinėm, ir emocinėm funkcijom. Emocinis elementas pažadina ir sugvvina religinę pajautą, duoda energijos ir motyvacijos, priartina prie betarpiško Dievybės supratimo. Protas gi emociniam elementui vadovauja, jį kritikuoja, jį sąvokomis bando nusakyti. Palikta viena, emocinė psichės dalis gali religininką nuvesti į savanaudišką vidinį pasaulį, pabėgimą nuo įsipareigojimų bendruomenei. Dar blogiau: paliktos vienos, emocijos gali žmogų įsukti į fanatizmo verpetus, palikti jį visiškoj maišaty. Fanatizmas yra ekstatiko liga. Šia liga, atrodo, serga ir ne vienas dabarties egzotiškų mistikų. Priešingai, protinė religija be emocinės ugnies gali pasilikti sudžiūvusiu, bespalviais žodžiais suklijuotu skeletu. Racionalistinio elemento motyvuotos religinės institucijos veikia tiksliai, bet visad yra pavojuje prarasti šilumą ir gailiaširdiškumą jos nariams. Psichologiniu požiūriu pilnutinei religijai abu šie elementai yra reikalingi. Jei emocinis aspektas yra psichės motoras, tai protinis — jos vairas. Užtai ir religinei bendruomenei reikalinga žmonių, kurie šiuos elementus išreikštų. Sociologiškai kalbant, jai reikia mistiko, pranašo, kunigo ir teologo. Mistikas su pranašu įkvepiančią ugnį gauna iš savo artumos su Dievybe ir ta ugnimi užkrečia religinę bendruomenę. Kunigas,27 Bažnyčios steigėjo pavestas, saugo religijos tiesas, o teologas jas aiškina. Mistiką ir pranašą balansuoja kritiškas teologo protas ir tradiciją sauganti kunigo ranka. "Kai religijai graso pavojus tapti tuščiu instituciniu sraigės kiautu, išmestu į sudžiūvusį teologinių sąvokų krantą, tada mistikas ir pranašas apdengia sausus Bažnyčios griaučius gyvosios religijos kūnu", tiksliai pastebi religijos psichologas W. H. Clark.28 Tačiau iš Bažnyčios pasitraukę egzotiškieji mistikai pranašo ar mistiko pareigų atlikti jau nebegali. Belieka laukti, kol krikščionijoje budinti Dvasia vėl pažadins šv. Augustino širdį ir šv. Tomo galvą.
Religinei bendruomenei lygiai yra reikalingi visi: mistikas, pranašas, teologas ir kunigas. Sociologams aišku, kad be šių veiksnių jokia sudėtingesnė religinė bendrija neišlaikys savo tapatybės. Šis dėsnis tinka ir krikščionybei, taigi ir katalikiškajai krikščionybei. Be valdančiojo veiksnio nebus bendruomeninės drausmės; be mokančiojo — tiesos; be teologijos — katalikybė nepasieks intelektualinės gelmės; be liturgijos nebus bendruomeninio ryšio su Dievybe. Iš tiesų, Kristaus didžioji naujiena palikta tik emociniam elementui, lyg variklis be vairo, sudegs tikslo nepasiekusi. Šiandien tas balansas tarp proto ir emocijų, atrodo, randamas katalikiškame sekmini-ninkų judėjime. Emocinį elementą religijoje jie ne tik pabrėžia, bet ir jį palenkia protiniam religinio gyvenimo apsektui. Tokiu būdu jie leidžia Dvasiai apgaubti visą žmogų. Priešingai, viltis, kad, palikus Bendriją, būsią galima priartėti prie Kristaus, reiškia pasiduoti subjektyvizmo iliuzijai.
Santraukinės pastabos Rašinyje mėginome panagrinėti Vakarų pasaulio dvasinio lūžio formas, priežastis ir galimas pasekmes. Visų pirma parodėme keletą būdingesnių pavyzdžių. Pastebėjome, kad veiksmai, kurie anksčiau buvo laikomi doriniu nukrypimu, dabar bandoma paversti doros norma. Tokia etinio paradokso kryptis prisiartina prie patologijos ribų. Pvz., Vakarų vadai pasmerkė kolonializmą, bet Helsinkyje tos pačios valstybių galvos iškilmingai patvirtino Rusijos imperijos sienas. Moralės vardan vakariečiai kovoja už žmogaus teises ir demokratinę santvarką. Tos pačios moralės vardan be protesto jie atiduoda kraštus raudonajai diktatūrai.
Svarbiausią moralinio liguistumo betarpišką šaltinį pastebėjome vadinamajame intelektualų totalitarizme. Gausi priešiškų švietėjų grupė besaikiškai kelia Vakarų gyvenimo blogybes, bet nutyli jo stiprybes. Tokiu būdu žmonėse susidaro ligotas tikrovės vaizdas, kuris veda į nusivylimą dabartimi ir į neviltį dėl Vakarų ateities. Tuo tarpu nepakankama ar tendencinga informacija (ir gudri sovietų propaganda) sudaro įspūdį, kad komunistiniuose kraštuose esąs teisingesnis gėrybių padalijimas, pilna tautų laisvė, pagrindinių žmogaus teisių tvirtesnės garantijos. Toks klaidingas vaizdas savaime silpnina Vakarus kovoje su geležinės uždangos ideologija.
Mūsų svarstymų prieitose išvadose išnyra keletas veikimo gairių, galinčių įnešti šiek tiek šviesos maišaties rūkuose.
1. Šiandienos šviesuoliui yra būtina susipažinti su dabarties žmogaus didžiosiom problemom ir jų sprendimais. Sakysime, gėrybių padalijimas pasaulyje, militarizmo ir pacifizmo dilema, žmonių perteklius žemėje, išlaisvintų lyčių santykiai, asmenybės realizavimosi kryptys Vakaruose galėtų būti aktualiųjų 1 klausimų pavyzdžiais. Žinoma, jie privalo būti gvildenami esamų faktų ir tikros (ne utopinės) žmogaus prigimties perspektyvoje.
2. Laisvojo pasaulio lietuviai šviesuoliai turėtų ypač susirūpinti lietuviškuoju žmogumi ir jo tėvyne. Išsamiomis studijomis ir straipsniais, įglaustais į bendruosius dabarties žmogaus rūpesčių rėmus, privalėtume parodyti tikrą lietuvių tautos ir jos žmogaus padėtį sovietinėje sistemoje. Tokiu būdu veiksmingai prisidėtume prie laisvam pasauliui pavojingų iliuzijų pašalinimo. Tiesa, ypač šiandien, yra pats veiksmingiausias ginklas kovoje su melu paremtom visuomeninėm sistemom.
3. Mesdamiesi į moralines revoliucijas ir globalinius uždavinius, privalome vadovautis "netobulos visuomenės" idėja. Mat, pagal Milovan Dhi-las, tik tokia visuomenė tėra galima mūsų planetoje. Tobulos visuomenės idealas yra žmogui pavojingas, nes sumaišo idėjas su tikrove, žmoniją su žmogumi, priemones su tikslu. Tobulas pasaulis tegalimas tik tikėjimo eschatologijoje — antžmogiškos tikrovės plotmėje. Gi žemės rojų siekimas visad veda prie absoliučios jėgos, prievartos ir teroro.
4. Tikintieji inteligentai neturėtų užmiršti, kad kritiškos minties eroje (tokia dabar yra) nebeužtenka spontaniško tikėjimo į Dievo buvimą. Savo tikėjimą privalome kritiškai pagrįsti. Kitaip pats mūsų tikėjimas atsidurs pavojuje. Užtat katalikui šviesuoliui būtina gerai susipažinti su bibline teologija, ekleziologija (Bažnyčios samprata), krikščioniškos filosofijos ir etikos pagrindais.
5. Viliamasi, kad šiandienos bažnytiškumas galėsiąs atvest į atnaujintą ateities katalikų Bendriją. Laicistinis pasaulis, kuriame Dievas laikomas beverte hipoteze, padėsiąs atstatyti iškreiptą Dievo supratimą. Tuomet tikrosios krikščionybės raugas vėl pažadins tikėjimą žmonių sielose. Tokios ateities perspektyvoje tikintieji privalo išlaikyti autentišką tikėjimo raugą, kuris žmogų jungia su jo gyvenimo Šaltiniu.
6. Dvasios maišatyje pakliuvusiems krikščionims reikalingi tokie vedliai, kurie dar nepaklydusių neįvestų į dervą, o jau betrypiančius išvestų į gyvenimo šventę. Bet toks vedlys turės būti vidinio gyvenimo aiškintojas, gailiaširdis žmogus ir mąstantis kritikas.
a. Norėdamas išvesti žmones iš maišaties į vilties šalį, jis pats visų pirma privalės nusileisti į pavojingą žmogaus vidaus teritoriją. Joje jis ištirs kuriančias ir griaunančias jėgas. Savo sielos gelmėse jis turės surasti tą tylos Tašką — gyvąjį Dievą. Grįžęs jis galės kalbėti kitiems apie tai, ką jis pats natyrė.
b. Dabarties dvasiškojo vedlio autoritetas galės remtis gera širdimi, atjaučiančia laikysena. Savo giliaširdiškumu jis padarys žmogui tikimu Dievo gailiaširdiškumą. Gi gailiaširdiškumas gimsta tada, kai kitame pradedame matyti savo bičiulį, kai pajuntame meilės ilgesį ir savo širdyje, kai pastebime, kad žiaurumo šaknys slypi ir mūsų potraukiuose. Užjaučianti laikysena pasirodo tada, kai atleidimo lūkestį pajuntame savo draugo akyse, kai kitų karčiuose žodžiuose atpažįstame ir savo neapykantą. Žodžiu, gailiaširdiškumas gimsta iš pilnutinio žmogiškumo. Vadinasi, dvasiškasis vedlys privalės būti žmogus, kuriam nieko nėra svetimo.
c. Krikščioniškasis vedlys privalės taip pat žiūrėti į pasaulį ne tik kritiškomis, bet ir mąstančiomis akimis. Tokiu būdu jis sugebės išlaikyti sveiką atstumą įvykių sūkuriuose. Nenešios piketų tik tam, kad būtų su tais, kurie labiau sugeba rodyti savo frustracijas, negu savo idėjas. Dabarties vedlys sugebės pastebėti ir iškelti radikaliųjų ir tyliųjų klaidingus motyvus ar abejotinus tikslus. Savo įžvalgia kritika primins ir mistikui, ir revoliucionieriui, kad jie abu privalo neužmiršti savo egoistinių polinkių, kad visuomenės pakeitimas yra neatskiriamas nuo savos širdies pakeitimo. Mąstantis kritikas, koks turėtų būti dabartinis dvasios vedlys, sugebės pats matyti ir kitiems parodyti, kad už purvino gyvenimo užuolaidos yra kažkas nuostabaus — paties Kūrėjo veidas.
13. Cituota iš F. J. Sheen, The Church, Communism and Democracy, New York: Dell Book, 1964, 175. 14. Cituota iš R. L. Bartley, op. cit., 15. 15. Žiūr. C. G. jung, Psychology of the Unconscious, New York: Dodd, 1931, 142. 16. Adrian van Kaam, In Search for Spiritual Identity, Den-ville: Dimention Books, 1975, 184. 17. H.J.M. Nouwen, The Wounded Healer, Ministry in Con-temporary Society, Garden City: Double Day, 1970, 7. 18. A. van Kaam, op. cit, 31. 19. Žiūr. J. K. Hadden, Psy. Today, October, 1969. 20. Ph. Rieff, The Triumph of the Therapeutic: Uses of Faith after Freud, New York: Harper & Row, 1966, 1-47. 21. V. Frankl, op. cit, 41. 22. R. Wuthnow & Ch. Y. Glock, The Shifting Focus of Faith: A Survey Report, God in the Gut, Psy. Today, November, 1971, 131-136. 23. V. Frankl, op. cit, 38. 24. V. Frankl. op. cit, 76. 25. R. Wuthnow & Ch. Y. Clock, op. cit, 131. 26. A. van Kaam, op. cit, 159-160. 27. Šioje vietoje apie kunigystę kalbama sociologine prasme, apimančia visų religinių bendruomenių dvasiškius. Nuošaliai paliekama katalikiškos kunigystės esmė ir jos savitos pareigos. 28. W. H. Clark, Chemical Ecstasy, Psychodelic Drugs and Re-ligion, New York: Sheed & Ward, 1969, 70.
|
|
|
|