Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIDŽIOSIOS PJŪTIES ŠVENTĖ PDF Spausdinti El. paštas

Išsiuntęs septyniasdešimt du mokinius „po du pirma savęs į visus miestus ir vietas, kur Jis turėjo ateiti“ (Jon. 10, 2), Kristus pasakė: „Pjūtis, tiesa, didelė, bet darbininkų maža. Taigi, prašykite pjūties Viešpatį siųsti darbininkų į savo pjūtį“ (Jon. 10, 2). Kas yra šisai pjūties Viešpats? Kas yra Tasai, kuris šaukia darbininkus į Kristaus įveistą vynuogyną? - Ne kas kita, kaip Šventoji Dvasia. Sekminės yra pjūties šventė. Senajame Įstatyme Izraelis šią dieną dėkojo Dievui už derlių, kurį buvo nuėmęs tarp Velykų ir Sekminių. Naujajame Įstatyme šią dieną mes dėkojame Dievui už derlių, kuris išdygo iš Kristaus kraujo. Todėl jau pati pirmoji Sekminių šventė Jeruzalėje buvo sykiu ir didžioji Krikšto diena, kada po šv. Petro kalbos „prisidėjo apie tris tūkstančius sielų“ (Ap. D. 2,41). Todėl Sekminių išvakarių liturgija yra tokia pat, kaip ir Velykų Šeštadienio, kuris taip pat yra Krikšto diena. Sekminės mums nurodo į tą Didžiąją Pjūtį, kurią Kristus pradėjo savo Gyvenimu, Mirtimi ir Prisikėlimu ir kuri dabar trunka visą istorijos metą. Senajame Įstatyme Sekminės buvo daugiau gamtos šventė, nes ano meto žmogus daugiau žvelgė į žemės karalystę, kur laukuose kvepėjo kviečių varpos ir vynuogynuose noko sultingos kekės. Naujajame Įstatyme aukso kviečiai virsta Kristaus Kūnu ir vynuogynų vynas - Jo Krauju: visa žemiškoji karalystė yra keičiama į dangiškąją, į dieviškąją, į antgamtinę. Tuo pačiu ir Sekminės virsta dangiškosios-dieviškosios Pjūties švente, Didžiosios Pjūties, vykdomos nebe šaltos geležies pjautuvu, bet viską deginančia Šventosios Dvasios ugnimi. Šios Pjūties Viešpats yra „fons vivus, ignis, caritas“ - „gyvasis šaltinis, ugnis, meilė“ -, kaip Jį vadina Sekminių liturgijos himnas. Jo rankose bąla tai, kas sutepta; gyja tai, kas sužeista; drėgsta tai, kas- buvo išdžiūvę. Jis yra tasai „didysis Ramintojas, gaivinantis sielos Svečias, saldusis Atnaujintojas“, kuris teikia „darbe poilsio, karštyje pavėsio, maldavime paguodos“ (pgl. Sekminių Mišių sekvenciją).


Kas tad yra ši Didžioji Pjūtis ir josios Viešpats? - Sekminės, kaip Šventosios Dvasios šventė, mūsų sąmonėje nesykį yra apsitrynusios. Tai šventė, kada piemenys dar prieš aušrą išgena bandas, norėdami pralenkti vienas kitą. Tai šventė, kada savo namų staktas apkaišome berželiais ir grįžtančius iš laukų galvijus vainikais. Bet tai yra tik gamtiniai papročiai. Jie poetiški ir prasmingi, tačiau jie nė iš tolo neatskleidžia tikrosios Sekminių prasmės. Bažnyčios liturgijoje Sekminės yra viena iš didžiausių švenčių, nes tai yra Velykų oktava (7 kartus po 7), Didžioji Oktava, Velykų pratęsimas ir sykiu jų užbaigimas. Todėl Velykų prasmė glūdi ir Sekminėse. Tik čia ji išeina aikštėn kitokiu pavidalu. Velykos yra Atpirkimo pagrindas. Tai mirties pergalės šventė. Sekminės yra Atpirkimo išvystymas ir vykdymas istorinėje žmonijoje. Tai Gyvenimo Dievuje šventė. Velykinių Mišių sekvencijoje skaitome, kad „gyvenimo kunigaikštis miręs viešpatauja gyvas“ - “dux vitae mortuus regnat vivus“. Tačiau šitą Jo viešpatavimą neša, palaiko ir vykdo Šventoji Dvasia, kurią Jis pats buvo pažadėjęs atsiųsti ir iš tikro atsiuntė. Sekminės tad giliausia prasme yra Kristaus viešpatavimo, Jo pergalės ir Jo triumfo šventė. Tačiau ne to, kuris įvyko vienkartiškai Juozapo iš Arimatėjos iškaltame kape, bet to, kuris visais laikais vyksta pasaulio istorijoje: kiekvieno žmogaus širdyje ir kiekvienos bendruomenės gyvenime. - Stabtelkime tad valandėlę prie šios prasmės ir praskleiskime jos bent menką kraštelį.

1. SPIRITUS CREATOR

Katalikiškoji filosofija teisingai teigia, kad dieviškoji kūryba niekados nesiliauja. Ne ta prasme, kad Viešpats kurtų vis naujus pasaulius, bet ta, kad sykį sukurtos būties buvimas yra nuolatinis jos kūrimas. Būtis grįžtų į nebūtį, jeigu Dievas bent vieną akimirką nustotų ją kūręs. Dieviškoji Apvaizda, kuri palaiko visus daiktus jų prigimtyje ir jų kelyje, yra ne kas kita, kaip pratęstasis pirmykštis kuriamasis aktas. Tačiau kaip tik dėl to daiktai yra nepaprastai ankštame santykyje su Dievu. Būdamas nuolatos kuriamas tiesioginiu Dievo aktu, kiekvienas daiktas kiekvieną akimirką semia savo būtį iš Dievo, kaip šviesos spinduliai iš savo židinio. Vaizdingai, kalbant, mes visi esame nešami dieviškosios kuriančiosios Rankos. Mes visi joje gyvename, jos globojami ir palaikomi.

Čia kaip tik ir glūdi Dievo imanentiškumo pagrindas. Dievo santykis su kūrinija yra labai savotiškas. Dievas yra nepaprastai aukščiau už ją. Aukščiau ne tik savo esmės tobulumu, bet ir pačiu savo buvimu. Jis yra kūrinijai transcendentus. Jis yra anapus josios. Tačiau iš kitos pusės Dievas yra kūrinijai ir neapsakomai artimas. Jis gyvena joje pačioje. Jis yra jos buvimo principas ir jos veikimo akstinas (pagal šv. Tomą net fizinis: concursus physicus). Savo jėga Jis perskverbia būtį ligi pat jos gelmių: būtis neturi savyje nieko sava, kas būtų ne iš Dievo. Todėl Dievas mums yra arčiau, negu mes patys sau. R. M. Rilke teisingai pastebi, kad Dievo niekados negalima užmiršti, nes viskas yra tik jo apsiaustas: „Und kann Dich nirgends mehr verlernen, und alles ist Dein Mantel nur“. O šv. Augustinas šitą nepaprastą Dievo artumą išreiškia giliaprasmiu posakiu: „Tu buvai mano viduje, o aš lauke: intus eras et ego foras.“ Dievas yra ne tik transcendentus, ne tik anapus kūrinijos, bet ir imanentus, esąs būtyje, kaip jos principas ir pagrindas.

Dievas yra kūrinijai imanentus tuo, kad Jis yra jos Kūrėjas. Kuriamasis aktas - ir Dievo ir žmogaus - yra ne kas kita, kaip savotiškas kūrėjo įėjimas į kūrinį ir apsigyvenimas jame. Todėl kiekvienas kūrinys yra didesnis ar mažesnis kūrėjo atspindys ir jo išraiška. Taip pat todėl iš kiekvieno kūrinio mes galime šį tą pasakyti ir apie kūrėją, nes kiekviename kūrinyje yra daugiau ar mažiau kūrėjo pėdsakų ir žymių, čia yra pagrindas, kodėl iš pasaulio mes galime pažinti Dievą. Sklaidydami pasaulio daiktus, mes randame, Linėjaus žodžiais tariant, tik ką praėjusį Dievą. Ne praėjusį, bet nuolatos esantį ir kuriantį. Kūrybos aktas, būdamas nuolatinis, padaro, kad ir Dievas yra daiktams nuolatinis. Dievas Kūrėjas yra imanentinis Dievas. Tai mūsų vidaus Dievas.. Tai mūsų širdies ir mūsų sielos Viešpats, kurio mes ilgimės ir kuriame tik viename nurimsta nerami mūsų dvasia.

Tačiau šitas Dievas Kūrėjas yra Šventoji Dvasia. Krikščioniškajame Apreiškime bet kuris kuriantysis aktas yra susijęs su Šv. Dvasios veikimu. Tai Ji sklendeno viršum vandenų, kai pasaulis dar tebebuvo chaose. Tai Ji tvarkė šitą chaosą ir šaukė būti vis naujas formas. Tai Ji yra toji Spiritus Creator, kurios ir mes meldžiame prieš kiekvieną savo darbą, nes kiekvienas žmogaus žygis yra kūryba. Tačiau jeigu Apvaizda yra ne kas kita, kaip pratęstasis kūrimas, tai Šv. Dvasia yra sykiu ir dieviškosios Apvaizdos principas. Būdama Jėga, kuri būtį kuria, Ji padaro, kad Ji šitą būtį ir palaiko. Šv. Dvasia yra Dievo imanentiškumo principas. Dievas gyvena, daiktuos e perš v. Dvasią, Iš kitos pusės, jeigu Dievas yra sukūręs daiktus pagal save, tai visi daiktų pirmavaizdžiai, apie kuriuos kalbėjo Platonas, stoikai ir kuriuos šv. Augustinas suvedė į Dievą, glūdi taip.pat Šv. Dvasioje. Šv. Dvasia yra būties pirmavaizdžių nešėja. Joje slypi būties idealas, anos tikrosios šaknys, kurios skleidžiasi mūsojoje tikrovėje, tačiau kurios čia niekados tobulai išsiskleisti negali.

Šitoje vietoje mes paregime kosminę Šv. Dvasios prasmę. Labai dažnai Šv. Dvasia yra suprantama morališkai, kaip žmogaus stiprintoja, jo dorybių įdiegėja, jo ydų šalintoja. Ji tokia, be abejo, ir yra. Tačiau Jos veikimas čia nesibaigia. Atvirkščiai, morališkai Ji veikia todėl, kad turi ir žmoguje ir apskritai visoje būtyje gilų ontologinį pagrindą, kaip imanentinis Dievas. Ji yra nešėja ano ontologinio dieviškojo paveikslo, pagal kurį visa būtis buvo sukurta. Todėl tik Jos šviesoje mes galime suprasti, kas yra tikroji būtis ir tikroji žmogaus bei daiktų prigimtis. Ji yra toji „Lumen cordium“, toji „lux beatissima“, be kurios ženklo nieko nėra žmoguje ir pasaulyje nesužaloto: „Sine tuo numinė nihil est in homine, nihil est innoxium“. Dar daugiau, Bažnyčia net pačios Šv. Trejybės pažinimo galimumą priskiria Šv. Dvasios veikimui. Garsiajame himne „Veni, Creator Spiritus“ meldžiame, kad šitoji kuriančioji Dvasia per Save leistų mums pažinti ir Tėvą ir Sūnų: „Per Te sciamus da Patrem, noscamus atque Filium.“ Vadinasi, Šv. Dvasia yra ir tikrojo pasaulio ir tikrojo Dievopažinimo principas. Tik šito dvasinio patepimo - „spiritalis unctio“ - paliesti, tik šios aukštesnės malonės - „superna gratia“ - apdovanoti, mes galime įsibrauti į būties paslaptis, suvokti tikrąją daiktų prigimtį ir tikruosius būties kelius, kuriuos Visagalis yra nustatęs. Šv. Dvasia gyvena būties gelmėse. Ji yra kuriančioji bei palaikančioji būties galybė. Todėl tik jos šviesa atidaro mums kelią ir į būties pažinimą. Todėl tik būties sutapdymas su Jos turiniu patikrina būties atnaujinimą ir išskaistinimą: „Et renovabis faciem terrae.“

Šitoje vietoje mes galime suprasti, kas yra anoji nuodėmė prieš Šv. Dvasią, apie kurią Kristus kalbėjo, kad ji nebus atleista nei šiame nei aname gyvenime. Bet kuri nuodėmė yra Dievo paneigimas, nuo Jo nusigrįžimas, Jo atstūmimas. Tas pat yra ir su nuodėme prieš Šv. Dvasią. Kas nusideda prieš Šv. Dvasią, tuo pačiu ją paneigia, nuo Jos nusigrįžta ir Ją atstumia. Tačiau juk Šv. Dvasia yra imanentinis, būtyje gyvenąs, kuriąs ir palaikąs Dievas. Šv. Dvasia yra nešėja tikrosios mūsų pačių prigimties, mūsų pačių pirmavaizdžio, mūsų pačių dieviškojo paveikslo ir panašumo. Nusidėti tad Šv. Dvasiai reiškia paneigti šitą mumyse gyvenantį imanentinį Dievą. Jeigu kitos nuodėmės susikerta su Dievų, kaip gyvenančiu anapus mūsų, tai nuodėmė prieš Šv. Dvasią atstumia Dievą, kiek Jis yra mumyse, kiek Juo pačiu mes laikomės. Tai reiškia, kad nusidėdami prieš Šv. Dvasią, mes pamėginame atsistoti savo būtyje, kaip sakoma, „ant savų kojų“, paneigdami kuriantįjį Dievo aktą, paneigdami Dievo Apvaizdą ir atsiremdami į save, nors iš tikro iš savęs mes nieko neturime. Dievas, kiek Jis yra transcendentus, gyvena be galo anapus mūsų. Paneigdami Šv. Dvasią, mes padarome, kad ir imanentus Dievas pasidaro mums tolimas - bent moraline prasme dėl mūsų neigimo. Tuo pačiu mes pasiliekame nepaprastai vieniši. Nuodėmė prieš Šv. Dvasią yra žmogaus vienatvės nuodėmė. Tai sunaikinimas tų išvidinių saitų, kurie žmogaus būtį jungia su Absoliutu. Tai nutolimas nuo savos tikrosios prigimties, nuo savo pirmavaizdžio. Tai susitaikymas su tikrove, kokia ji yra. Tai pastangos kūrinį padaryti nepriklausomą nuo Kūrėjo. Tokia nuodėmė prieš Šventąją Dvasią buvo Liuciferio nuodėmė. Tai bandymą sugriauti ontologinę būties sąrangą. Jeigu visas kitas nuodėmes pavadintume moralinėmis, tai nuodėmei prieš Šv. Dvasią reiktų parinkti ontologinės nuodėmės vardą. Jos neatleidžiamumas yra aiškus savaime, nes nusidėjėlis prieš Šv. Dvasią neprašo atleidimo. Jis mėgina pastatyti savo sostą aukščiau žvaigždžių ir ten pasilieka laimingas savo begalinėje vienatvėje. - Ar dabartinis pasaulis neina tokios nuodėmės keliu? Ar tad Šv. Dvasios šaukimasis dabar nėra be galo aktualus uždavinys? Ar Sekminės nėra dabar tikroji permaldavimo šventė už liuciferiškas mūsų amžiaus nuodėmes? Sekminės yra imanentinio Dievo Šventė. Ir kas mums paliks, jeigu mes pašalinsime šį Dievą? Jeigu atstumsime Šv. Dvasią, mūsų pačių paveikslą ir panašumą? Nietzschė mėgino numarinti Dievą, šį imanentinį Dievą, nes anasai transcendentinis Dievas jokiai mirčiai nėra prieinamas. Ar tad nereikia, kad Sekminės virstų Dievo mumyse prisikėlimo švente?

2. SPIRITUS PARACLITUS

Tačiau Šv. Dvasia yra imanentinis principas ne tik gamtinėje tvarkoje: ordo naturae. Ji gyvena ne tik kosme, ne tik daiktų prigimtyje, bet ji yra ir Atpirkimu sukurtos tvarkos principas: ordo gratiae. Jau tik tas faktas, kad Marija pradėjo Jėzų, nužengus ant jos Šventajai Dvasiai (Luk. 1, 35), rodo, kiek Šv. Dvasia yra giliai susijusi su Atpirkimo žygiu. Kaip pasaulio kūrimą, taip ir jo atpirkimą Šv. Dvasia vedė pagal amžinąjį Aukščiausiojo planą. Pradėdamas viešąjį savo gyvenimą, Kristus „atėjo iš Galilėjos į Jordaną pas Joną, kad būtų jo pakrikštytas“ (Mat. 3, 13). Ir kai Jėzus išėjo iš upės, „štai atsivėrė jam dangus, ir Jis matė Dievo Dvasią, nužengiančią, kaip karvelį, ir nusileidžiančią ant savęs“ (3, 16-17). Dabar Kristus, žmogiškai kalbant, buvo tartum priėmęs Sutvirtinimo Sakramentą ir tuo būdu galutinai paruoštas savo žygiui. Formuodama žmogiškąją prigimtį Marijos įsčiuje, Šventoji Dvasia paruošė Amžinajam Logui gamtines sąlygas ateiti į nuodėmingą pasaulį. Nusileisdama ant Jo Jordano krante, ta pati Šv. Dvasia tartum Jį sustiprino anam didžiam dieviškajam Jo uždaviniui. Dabar Kristus tikrai buvo Pateptasis, tikrai Mesijas, Mylimasis Sūnus, Splendor Patris, kuriam Jis turėjo palenkti pasaulį ir „suderinti visa su savimi, ar kas yra žemėje ar danguje“ (Kol. 1, 20), per savo kryžiaus auką.

Ir taip buvo ne tik Atpirkimo pradžioje. Baigdamas savo viešąjį gyvenimą, Kristus nenorėjo, kad Jo darbas būtų tik vienkartinis, tiktai buvęs. Atpirkimas turėjo pasilikti nuolatinis. Tačiau Viešpats savo žygį jau buvo baigęs. Jam reikėjo eitiįgftes Tėvą, kuris buvo Jį siuntęs. Ar tad jo atpirktasis pasaulis turėjo pasilikti vienišas? Anaiptol. Paskutinės Vakarienės metu Kristus paliko pažadą atsiųsti Ramintoją - Spiritus Paraclitus - kuris turėjo nuolatos priminti žmonėms Kristų,, palaikyti Jo žygį ir atskiro žmogaus širdyje ir visos žmonijos istorijoje. „O Ramintojas, Šventoji Dvasia, kalbėjo Jėzus, kurį Tėvas atsiųs mano vardu, jis jus viso išmokys ir primins jums visa, ką tik aš jums kalbėjau (Jon. 14, 26) . . , Kada gi ateis Ramintojas, kurį aš jums siųsiu nuo Tėvo, tiesos Dvasią, kuri iš Tėvo eina, ji liudys apie mane (Jon. 15, 26) ... Daug dar aš turiu jums sakyti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kada gi ateis ta tiesos Dvasia, ji jus ves į visokią tiesą. Nes ji ne pati iš savęs kalbės, bet ką tik išgirs, tai sakys ir paskelbs jums, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir paskelbs jums. Visa, ką tik turi Tėvas, yra mano. Todėl aš pasakiau: Ji ims iš to, kas mano, ir jums paskelbs“ (Jon. 16, 12-15). Šitie Kristaus žodžiai rodo, kad Šventoji Dvasia Atpirkimo darbą palaikys, pratęs ir išvystys: palaikys, nuolatos primindama visa, ką Kristus yra kalbėjęs ir daręs; pratęs, liudydama apie Kristų, kaip apie Dievo Sūnų; išvystys, paskelbdama tai, kas turi įvykti. Grįždamas pas savo amžinąjį Tėvą, Kristus tolimesnį savo žygio likimą sudėjo į Šv. Dvasios rankas.

Savo pažadą Kristus įvykdė prisikėlęs iš numirusių ir įžengęs į dangų. Palydėję Kristų į Alyvų kalną ir matę, kaip Jis pakilo pas Tėvą, apaštalai „sugrįžę užėjo į aukšto kambarį, kur jie paprastai sustodavo“ (ApD. 1, 13). Ten jie pasiliko „ištvermingi maldoje drauge su moterimis“ (14). „Sekminių dienai atėjus, visi buvo drauge toje pačioje vietoje. Štai ūmai pasigirdo iš dangaus ūžimas, lyg kad kilstančio smarkaus vėjo, ir pripildė visus namus, kuriuose jie sėdėjo. Jiems pasirodė pasidalinę tartum ugnies liežuviai, ir ant kiekvieno iš jųjų nusileido po vieną. Visi jie pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir ėmė kalbėti visokiomis kalbomis taip, kaip Šventoji Dvasia jiems davė prabilti“ (ApD. 2, 1-4). Tuo būdu Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, tasai atnaujintasis ir perkeistasis kosmas, kurio buvo dar tik želmens, buvo perimta Šv. Dvasios žinion ir vadovybėn. Vedusi Kristų nuo pat Jo prasidėjimo ligi grįžimo pas Tėvą, dabar Šventoji Dvasia paėmė vesti ir Jo atpirktąjį pasaulį. Ji pasiliko Bažnyčioje, kaip neregimoji jos jėga ir galia, kaip imanentinis principas, kad nuolatos liudytų Kristų; skelbtų Jo mokslą; apreikštų, kas buvo paslėpta; paaiškintų, kas dar pasiliko tamsu ir slaptinga.
Iš tikro, Šv. Dvasios veikimas pasirodė jau pačią Jos atėjimo dieną. Vienoje psalmės vietoje yra pasakyta: „Credidi, propter quod locutus sum“ - „tikėjau ir todėl kalbėjau“ (Ps. 115, 1). Tikėjimas visados yra kalbus. Ir juo tikėjimas yra gilesnis, tuo labiau jis verčia žmogų kalbėti ir kitiems pasakyti tai, į ką jis pats tiki. Šitas gilus psichologinis tikėjimo faktas išėjo aikštėn jau pačią pirmąją Sekminių dieną. Dešimtį dienų apaštalai buvo užsidarę pastogės kambarėlyje. Ten jie meldėsi, išsirinko naują apaštalą vietoje pasikorusio Judo. Tačiau tylėjo. Aplinkui esąs pasaulis, kuris nukryžiavo Kristų ir kurį pats Jėzus dabar paliko, buvo jiems per daug baisus, kad jie galėtų 4 jį eiti ir jam kalbėti. Jų tikėjimas buvo dar per menkas pasauliui apvaldyti. Tiesa, jie nebuvo toki mažatikiai, kaip Emaus mokiniai, grįždami iš Jeruzalės. Apaštalai jau buvo matę prisikėlusį Kristų; Tomas jau buvo įdėjęs savo pirštus į Jėzaus žaidas ir todėl tikėjo. Tačiau šito tikėjimo pakako jiems patiems, pakako subjektyviam jų tikrumui nebeabejoti Kristaus Dievybe ir jo Pasiuntinybe. Bet jo dar nepakako apaštalavimui. Jo nepakako pasauliui įtikinti - ne tik žodžiu, bet ir gyvenimu ir mirtimi. Štai kodėl apaštalai buvo užsidarę pastogėje ir meldėsi, laukdami to, kas turi dar įvykti ir kas turi atbaigti jų tikėjimą ir jiems Kristaus pavestą uždavinį - eiti į visas tautas ir krikštyti jas nebe vandeniu, o Šventąja Dvasia.

Ir šitas atbaigimas įvyko pirmųjų Sekminių dieną. „Kilus ūžimui, susiėjo minia ir nežinojo, ką manyti, nes kiekvienas girdėjo juos kalbančius savo kalba ... Tuomet Petras drauge su vienuolika atsistojo, pakėlė savo balsą ir jiems kalbėjo ...“ (ApD. 2, 6, 14). Kalbėjo todėl, kad jo tikėjimas jau buvo pilnas. Kalbėjo tas pats Petras, kuris dar neseniai prisiekinėdamas buvo Kristaus išsigynęs - ne budelių ir tortūrų, bet tarnų ir tarnaičių akivaizdoje. Ir visa jo kalba buvo ne kas kita, kaip drąsus Kristaus išpažinimas, drąsi Kristaus apologija ir drąsus pasaulio kvietimas įsijungti į Kristaus pradėtą ir Šv. Dvasios vedamą kelią: „Tepasikrikštija kiekvienas iš jūsų Jėzaus Kristaus vardan nuodėmėms atleisti; taip jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Nes tas pažadas duotas jums, ir jūsų vaikams, ir visiems, toli esantiems, kuriuos tik Viešpats, mūsų Dievas, pašauks“ (ApD. 2, 38-39). Ankštas pastogės kambarys jau buvo peržengtas. Apaštalai paliko jo slenkstį ir išėjo į pasaulį. Bažnyčia pasidarė visuotinė. Tą pačią dieną, Petrui baigus, „prisidėjo apie tris tūkstančius sielų“ (ApD. 2, 41). Visi tikintieji sudarė vieną bendruomenę, „lobį ir turtus parduodavo ir iš to dalino visiems, kaip kiekvienam buvo privalu“ (ApD. 2, 45). Jie kasdien melsdavosi šventykloje ir laužydavo duoną tai vienuose, tai kituose namuose. „O Viešpats kasdien daugino jų būrį tais, kurie turėjo būti išgelbėti“ (2, 47).

Šventoji Dvasia todėl yra ne tik imanentinis kūrybos, bet sykiu ir imanentinis Atpirkimo principas. Ji yra toji Spiritus Paraclitus, kuri atbaigia išganymo darbą, atbaigia tikėjimą ir iš subjektyvios asmeninės sferos jį perveda į objektyvinę bendruomeninę sferą. Štai kodėl Kristaus įsteigtoje tvarkoje paskui Krikštą eina Sutvirtinimo sakramentas, kaip Sekminės kiekvienam asmeniui. Krikštas įjungia žmogų į Kristaus Atpirkimo tvarką ir atidaro jo sielai - asmeninei -malonės vartus. Tačiau kad šita malonė suklestėtų visu grožiu, kad ji galėtų peržengti individualinės pastogės ankštą kambarėlį, reikia Šventosios Dvasios nužengimo, reikia Sutvirtinimo Sakramento, reikia Sekminių su ugnies liežuviu. Tik tuomet žmogus gauna aną „scienciam vocis“ - „žodžio mokslą“ - tik tada jis galutinai įtiki ir todėl prabyla, vadinasi, virsta apaštalu, skleisdamas Kristaus mokslą visuomenėje, Jį liudydamas savo darbu, gyvenimu ir net mirtimi. Sekminių šventė todėl yra tikroji apaštalavimo arba, moderniškais terminais kalbant, Katalikiškosios Akcijos šventė.

3. SPIRITUS SANCTIFICATOR


Kristus buvo tasai Didysis Sėjėjas, kuris pasėjo garstyčios grūdą savo krauju. Ir šitas mažas grūdelis, mažiausias iš visų, turėjo išaugti į pasaulinį medį, į visuotinę Bažnyčią, apimančią visas pavargusias tautas ir visoms joms teikiančią pavėsio savo šakose. Kas bus tasai principas, kuris skleis šito medžio šakas? Kas bus tie syvai, kurie tekės jo gyslomis ir jį maitins? Kas bus tasai patrauklumas, kuris šauks tautas ieškotis jo prieglobsčio? - Ne kas kita, kaip ta pati Šventoji Dvasia. Šventoji Dvasia išvedė Bažnyčią iš Jeruzalės kambarėlio į istorinį žmonijos kelią. Ta pati Šv. Dvasia bus ir jos vadovė šiame kelyje.

Kristaus atpirkimas plinta pasaulyje dvejopa linkme: atskiro žmogaus pašventimu ir Dievo Karalystės kūrimu. Ir vienam ir antram pagrindą padėjo pats Kristus. Tačiau ir vieną ir antrą istorijoje vykdo Šv. Dvasia.

Atskiro žmogaus pašventimas yra ne kas kita, kaip išryškinimas jo gyvename ir jo būtybėje ano pirmykščio dieviškojo paveikslo, pagal kurį žmogus buvo sukurtas ir kurį savo puolimu jis aptemdė bei apgadino. Negalėdamas savo jėgomis kaltės pataisyti, žmogus reikalavo Atpirkimo. Todėl Dievas siuntė -savo Sūnų, kad šis atstatytų antgamtinį žmogiškąjį Pirmavaizdį, kad pataisytų sužalotą žmogiškąją prigimtį ir atnaujintų žmogaus ryšius su Dievu. Ir Kristus tai įvykdė visu tobulumu. Jis pergalėjo nuodėmę ir jos padarą mirtį. Jis atitiesė iškreiptą žmogaus gyvenimo kelią. Jis pakeitė pasaulio karalystę sava teisingumo, meilės ir taikos Karalyste. Žmonijos padėtis po Atpirkimo pasidarė esmėje tobulesnė, negu ji buvo buvusi prieš puolimą, nes Kristaus žygiu žmonija buvo pakelta į antgamtinį gyvenimą ir jai buvo atidaryta tokios malonių versmės, kurių nežinojo mūsų puolusieji tėvai. Todėl Bažnyčia Velykų Šeštadienį, šventindama žvakę, ir gieda, kad „O tikrai reikalinga Adomo nuodėmė, kuri buvo nuplauta Kristaus mirtimi! O laiminga kaltė, laimėjusi tokį didį Atpirkėją!“

Šitas atstatytasis žmogaus Pirmavaizdis yra ne kas kitas, kaip pats Kristus - Dievas ir Žmogus. Jį tad realizuoti savyje, subręstant ligi Kristaus amžiaus pilnumos, kaip sako šv. Povilas, ir yra uždavinys kiekvieno žmogaus, gyvenančio atpirktojoje žmonijoje. Kristus šviečia priešais mus, kaip pilnutinis Žmogus, kaip vienintelis Žmogus išsprendęs žmogaus mįslę, dėl kurios mes kankinamės amžių amžiais. Su Juo tad sutapti, Juo apsivilkti reiškia dalyvauti Jo atpirkimo vaisiuose ir tuo pačiu būti pakeltam į tikrąją savo būtį.

Tačiau šitą darbą vykdyti yra pašaukta Šventoji Dvasia. Josios veikimu mes Amžinąjį Logą ne tik pažįstame, bet Jį ir įvykdome savyje. Kaip Josios šešėlyje Dievo Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų, taip lygiai Josios galia tas pat Žodis apsigyvena kiekvieno iŠ mūsų prigimtyje. Šventoji Dvasia formuoja mūsų prigimtį pagal dieviškąjį mūsų Pirmavaizdį, kuriuo yra Kristus, tapdama tuo būdu mūsų pašventėja ir perkeitėja. Kristaus atsiųstasis Ramintojas virsta mūsų Pašventintoju - Spiritus Sanctificator. Savuoju „sacrum septenarium“, anomis septyniomis dovanomis, Šv. Dvasia tartum kokiais aštriais instrumentais ištašo mūsų prigimtyje Kristaus paveikslą ir panašumą. Neveltui tad Sekminių liturgijos himnas prašo Šv. Dvasią: „Uždek šviesą mūsų jausmams, įliek meilės mūsų širdims, amžinąja galia sustiprink mūsų kūno negalias.“ Kitaip sakant: Šv. Dvasios veikimas turi apimti visą mūsų būtybę - tiek mūsų jausmus, tiek sielą, tiek galop kūną, nes tik jai vadovaujant - „ductore sic te praevio“ - mes galime išvengti to, kas mus žaloja ir mums kenkia - „vitemus omne noxium“. Tik jai vadovaujant, dieviškasis mūsų Pirmavaizdis pradeda spindėti mūsų būtybėje ir mūsų gyvenime. Šventoji Dvasia yra mūsų pašventėja ir tuo pačiu Kristaus Atpirkimo vykdytoja subjektyvinėje atskiro žmogaus sieloje. Šventieji, tie ryškiausi Kristaus Atpirkimo liudytojai, yra sykiu ir mylimiausieji Šv. Dvasios vaikai. Ir argi ne dėl to Marija yra vadinama Šventosios Dvasios Sužadėtine - „sponsa Spiritus Sancti“ - kad joje šventumas yra pats didžiausias, kitaip sakant, kad žmogiškasis Pirmavaizdis joje yra tobuliausiai įvykdytas? Ir ar ne dėl to ji tapo pagarbinta tarp moterų, kad nuolankiai atsivėrė Šv. Dvasios veikimui? Atsiskleisti Šv. Dvasiai reiškia atsiskleisti Jėgai, kuri mus padaro tikrais ir pilnutiniais žmonėmis, pilnutiniais ne humanistine, bet krikščioniškąja šio žodžio prasme. O toks ir yra Kristaus Atpirkimo tikslas subjektyviniu atžvilgiu.

Tas pat vyksta ir objektyvinėje tvarkoje. Kristus atėjo į pasaulį ne tik pašvęsti atskirą žmogų, bet ir įkurti Dievo Karalystę, kurioje visos būtybės būtų sujungtos tarp savęs ir su Dievu. Šią mintį gražiai išreiškia Kristaus Karaliaus šventės prefacija, kurioje sakoma: „Kad, palenkęs savo valdžiai visą kūriniją, Jis atiduotų begalinei Tavo Didenybei amžiną ir visuotinę karalystę.“ Jeigu tad Kristaus Atpirkimo vaisiai atskiro žmogaus sieloje realizuojasi šventumo pavidalu, tai tie patys vaisiai pasaulio istorijoje realizuojasi Dievo Karalystės pavidalu. O šioji Dievo Karalystė, kaip ta pati prefacija ją apibūdina, yra „karalystė tiesos ir gyvenimo, karalystė šventumo ir malonės, karalystė teisingumo, meilės ir taikos“. Tačiau nesunku pastebėti, kad šios Karalystės savybės sutampa su Šventosios Dvasios dovanomis, su tuoju „sacrum septenarium“, kuris yra teikiamas žmogui Sutvirtinimo metu. Kitaip sakant, Dievo Karalystė yra ne kas kita, kad p Šv. Dvasios dovanų įvykdymas objektyvinėje gyvenimo tikrovėje, objektyvinėse mūsų kultūros ir civilizacijos formose. Prašyti tad, kad ateitų Dievo Karalystė, reiškia prašyti, kad Šv. Dvasia išplėstų savo veikimą ne tik atskirų žmonių sielose, bet ir jų darbuose: jų institucijose ir jų kūriniuose. Kaip Spiritus Creator, Šv. Dvasia gyvena visuose Dievo padaruose. Kaip Spiritus Paraclitus, Ji gyvena per pašvenčiamąją malonę žmonių sielose. Kaip Spiritus Sanctificator, Ji turi gyventi visur ten, kur žymu žmogiškosios kūrybos. Gamta yra taip pat Dievo Karalystė, nes Dievas Šventoji Dvasia gyvena kiekvienos būtybės prigimtyje. Tačiau Dievo Karalyste turi tapti ir kultūra, toji specialiai žmogiškosios kūrybos sritis, nes ir ji reikalinga Atpirkimo. Pasaulio istorijos vyksmas taip pat yra vedamas Šv. Dvasios, kaip ir kiekviena būtybė skyrium. „Visa pasaulio istorija, sako vokiečių dogmatikas H. Schell, yra Pas cha, vadinasi, perėjimas didžiojo Valdovo ir Teisėjo, kuris žygiuoja laimindamas ir įsakydamas, padėdamas ir bausdamas, gaivindamas ir užmušdamas, teisdamas žmogų ir dievus.“ Visa istorija artinasi prie pabaigos: adesse festinant tempora. O ten laikų laukia Kristus, kaip Paskutinis Teisėjas. Jis savo Atpirkimu naują erą žmonijoje pradėjo, Jis ją savo ištarme ir užbaigs. Tačiau laikus su jų kultūra ir civilizacija, su jų mokslu ir menu, su jų filosofija ir religija, su jų valstybe ir visuomene prie Amžinojo Teisėjo Sosto atves Šv. Dvasia. Ji gyvena istorijoje, kaip neregimasis Dievas - Deus absconditus, kuris tačiau vykdo amžinuosius planus ir neleidžia, kad žmogaus laisvė juos esmingai iškreiptų. Krikščionybės supratimu istorijoje nėra jokio aklo likimo. Viskas čia vyksta Viešpaties akivaizdoje. Viskas čia eina pagal Šv. Dvasios nurodymus, labai dažnai nejaučiamus, neaiškius, tačiau visados realius ir šventus. Šv. Dvasia yra istorijos Dievas, neregimasis, paslėptasis, imanentinis Dievas, kuris vykdo Kristaus Karalystę mūsų darbuose ir mūsų kūriniuose. Be josios, iš tikro, „nihil est in homine“.

Kas tad yra Sekminės? Tai Šventosios Dvasios šventė. Tai imanentinio Dievo šventė, Dievo, kuris gyvena ir mūsų prigimtyje, ir mūsų sieloje, ir galop mūsų istorijoje. Jo galybe mes buvome pašaukti iš nebūties, Jo galybe mess esame pašventinami, Jo galybe mes galop esame įjungiami į perkeistosios būties Karalystę. Šventoji Dvasia mūsų sąmonėje neturi jokio aprėžto pavidalo. Ir Apreiškimas jai jokio pavidalo neduoda. Ji pasirodo simboliniu balandžiu, Ji pasirodo ugnies liežuviais, Ji pasigirsta kaip vėjo ūžimas, Ji galop Mariją apdengia tarsi šešėlis. Tačiau kiekvienu atveju mes Ją pergyvename kaip Jėgą, kaip Veiksmą, kaip dieviškąjį Aktą. Šių bruožų turi ir Sekminės. Būdamos jau vasaros šventė, jos mus veda į pjūtį, kuri yra veiksmas. Tačiau į pjūtį ne gamtine, bet antgamtine prasme. Sekminės mus veda į Kristaus pašvęstuosius laukus, kuriuose darbininkų tiek maža! O pjūtis tokia didelė. Ji didelė buvo visais amžiais, bet ypatingai išaugo dabar. Naujieji laikai sukūrė daugybę be galo puikių formų ir pavidalų, kurie tačiau, deja, reikalingi krikščioniškojo turinio. Mūsų amžiuje pasikartojo tas pat, kas buvo Bažnyčios Tėvų metu. Jie rado graikiškai-romėniškąją kultūrą ydingu turiniu, tačiau nepaprastai puikiomis formomis. Ir jie pylė į šitas formas naująjį turinį, tąjį krikščioniškąjį vyną, perkeistą į Kristaus Kraują. Tuo būdu išaugo didinga krikščioniškoji kultūra, kuria laikosi visas pasaulis. Tas pat reikalinga ir dabar. Dabar reikalinga naujo veiksmo, naujo Šv. Dvasios nusileidimo, kad moderninė kultūra galėtų būti sujungta su išganomuoju Kristaus žygiu. Nėra nė vieno pozityvaus darbo, kuris nereikalautų atpirkimo. Tačiau taip pat nėra nė vieno pozityvaus darbo, kuris negalėtų būti atpirktas ir perkeistas viską išskaistinančiąja Šv. Dvasios ugnimi. Todėl kai kurių nuolatinis ir neatlaidus moderninės kultūros neigimas negali būti pateisintas. Moderninė kultūra yra reikalinga ne pasmerkimo, bet atpirkimo, nes Kristus ir už ją yra miręs, kaip Jis mirė už visus amžius ir už visas tautas bei kultūras. Šv. Dvasia ir joje turi apsigyventi ir ją paversti Aukščiausiojo buveine. Todėl mūsų, katalikų, pašaukimas ir yra duoti naują turinį šitoms moderninėms puikioms formoms, turinį pažymėtą Šv. Dvasios ženklu. Mes turime į moderninio žmogaus iškuoptas aukso taures pilti naujojo vyno, nebe gamtinio, kuriuo svaigsta gamtažmogis, bet Šv. Dvasios vyno, tojo „sobria ebrietas“, kaip jį vadina senas brevijoriaus himnas ir kuriuo gyvena dievažmogis.

Kas tad yra Sekminės? Sekminės yra Naujojo Vyno Šventė (beskaitant šį straipsnį, nevienam ateis mintis, kad čia Šv. Dvasia pasidaro pati aukščiausia iš visų Šv. Trejybės asmenų. Tačiau kadangi visi šv. Trejybės Asmens yra lygūs, todėl, svarstomi kiekvienas skyrium, jie ir išeina kiekvienas aukščiausias. Būtų klaida, jeigu išeitų kitaip. A. Mc.).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai