| |
|
|
|
Nueitą kelia, apžvelgiant |
 |
 |
 |
|
Parašė STASYS BARZDUKAS
|
 Kaip tie metai prabėgo! . . Taip, ant melsvo dangaus Ir nušvinta, ir gęsta žaibai!
Maironis
1976 balandžio 23 sulaukiau 70 metų. Vadinas, gyvenimas pakrypo saulėlydin. Maironis 1904 parašytame "Senatvės" eilėraštyje, nors teturėjo tada 42 metus, žmogaus metus prasmingai lygino su žaibais, kurie čia pat nušvinta ir čia pat gęsta. Švito bei geso metai ir man. Rodos, tik vakar vaiku bėgiojau, o šiandien jau reikia ramstytis senio lazda. Tad ir vėl kartu su Maironiu belieka tarti:
Atgyvenome amžių, savo įnešėm dalį, Laikas vietą užleisti vaikams.
Jaučiuos į lietuvišką mūsų gyvenimą "savo dalį" įnešęs ir aš. Pagrindus dėjo arba aplinkuma, arba ir aš pats, o Apvaizda sudarė sąlygas bei galimybes. Ir negaliu nesutikti su Sokratu: "Jei visi žmonės suneštų į vieną krūvą visas savo nelaimes, vargus, skausmus, ligas, nemalonumus, trūkumus ir jei ta visa krūva būtų dalinama visiems lygiomis, ar tu to norėtum? Aišku, kiekvienas norėtų pasilikti prie savo likimo". Tuo noriu pasakyti, kad turėjau bei pergyvenau tai, kas man buvo skirta. Nesigailiu. O "Aidams" esu nuoširdžiai dėkingas, kad įgalina pasipasakoti, kaip į lietuvišką gyvenimą atėjau, ko jame siekiau ir kokius pėdsakus pavyko įminti. Rūpėjo eiti, Vydūno žodžiais, ne pragaišties šešėliu, bet šviesti, jei jau ne spinduliu, tai bent spindulėliu. Kaip ir kiek tai sekėsi, terodo šis žiupsnelis atsiminimų, kuriuos lasiojau iš savo atminties ir kai kurių laiškų bei kitų raštų.
O tėviške! Koks mielas kraštas
Gimiau Sūduvoj, taip pat vadinamoj Suvalkija ar Suvalkų kraštu. Netoli Marijampolės, vadinas, kapsų žemėj. Gimtasis Meškučių kaimas nuo Marijampolės, keliais važiuojant, už septynių kilometrų, o akies žvilgsniu — už 4-5. Tad buvo galima lengvai matyti boluojančius bažnyčios bokštus ir net miesto dirbtuvių kaminus, o nak-
-----------------------------
Vietoj rutininio jubiliejaus paminėjimo spausdiname PLB garbės pirmininko ilgesnius atsiminimus, apimančius ne tik jo asmeninį gyvenimą, bet ir visuomeninę veiklą. — Red.
---------------------------
tį danguj atsispindinčius žibintų gaisus. Ramiu oru ausis pasiekdavo ir didžiųjų bažnyčios varpų gaudesys. Mums, vaikams, visa tai įvairino gyvenimą, ir varpų gaudesį pvz. stengdavomės išreikšti atitinkamais žodžiais. Tai buvo tam tikra mūsų kūryba šalia kitų mūsų prasimanymų. Apylinkės ūkininkams ir kitiems gyventojams Marijampolė buvo centras, su kuriuo jie turėjo visokiausių reikalų' Trečiadieniais ir penktadieniais važiuodavo į turgus. Jei mieste buvo rusų valdininkų ir sulenkėjusios ponijos, tai kaimai buvo grynai lietuviški, ir tai rodo patys jų pavadinimai — Meškučiai, Skardupiai, Vidgiriai, Balsupiai, Uosupis, Kumelionys, Tarpučiai, Degučiai, Trakiškiai, Trobiškiai ir kt.
Gimiau Onos Papartytės ir Kazio Barzdukų ūkininko šeimoj. Augome 8 vaikai — 5 sūnūs ir 3 dukterys, du sūnūs mirė maži. Esu vyriausias, tad turėjau tam tikrų "privilegijų". Tėvas, visų tėte vadinamas, susikalbėjo rusiškai ir lenkiškai, mama tekalbėjo tik lietuviškai, tad namų kalba, kaip ir visų kitų apylinkės ūkininkų, aišku, tebuvo lietuvių kalba. Tėtė taip pat lietuviškai skaitė ir rašė, nes buvo lankęs "daraktoriaus" mokyklą, mama šios laimės neturėjo, nes pagal anų laikų madą "mergaitėms mokslas buvęs nereikalingas". Bet mama buvo didžiai sociali, gera dainininkė, gabi šeimininkė, labai religinga, tad vaikai labiau jautėm jos, ne tėtės įtaką — ji daugiau mus mokė, dorino, ji išmokė poterių, ji mus veždavosi į bažnyčią ir svečius, ji reikalavo einant pro kryžių nusiimti kepurę, ji draudė iš svetimo lauko skinti prinokusią rugių ar kviečių varpą ir kt. Ja laikėsi namų tvarka ir dvasia. Tėtė tvarkė ūkio darbus, dirbo ne tik sau, bet dažnai ir kitiems. Turėjo ir visuomeninį polinkį. Buvo renkamas kaimo seniūnu ("šaltyšium"), domėjosi ir Marijampolėj veikiančiomis ūkio bei kitomis draugijomis, jų susirinkimais, o nepriklausomybės laikais simpatizavo vad. žemdirbiams. Bet ūkininkų streikų metu pasėdėjo kelias dienas ir už grotų. Bolševikai jį išvežė į Sibirą ir ten numarino. Nemokėjo ir negalėjo prisitaikyti. Buvo perdaug teisingas. Tebėra atminty pvz. gyvas jo mokymas: neimkite nieko kelyje ką radę — grįš ieškoti, tad norės pametusieji rasti. Ūky taip pat būdavo samdinių, visi kartu dirbdavome, visi kartu prie to paties stalo sėsdavome, visi kartu vakarodavome ir t.t. Taigi tėviškėj visų pirma kilo ir brendo vėly-vesnis bandruomeninis jausmas. Ir su ilgesiu dabar mini tuos žmones, kurie tėviškės takais vaikščiojo, jos darbus dirbo, pasakas pasakojo, dainas dainavo. Prisimeni tas obelis ir kriaušes, nuo kurių vaisius raškėme. Prisimeni sodų ir laukų paukščius, kurių giesmių skambesio būdavo pilnas oras. Prisimeni kvepiančias liepas ir jų žieduose dūzgiančias bitutes.
Prisimeni visa tai, apie ką 1897 eiliavo taip pat Sūduvos sūnus Pranas Vaičaitis, savo eilėraštį baigdamas bendru pergyvenimu:
O tėviške! Koks mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai, —
To neišreikš nė vienas raštas,
Tą pasakys vieni jausmai. . .
Mokyklose
1913 rudenį mane septynerius metus sukakusį tėtė nuvedė į Meškučių pradinę mokyklą, kuriai šiais metais taip pat buvo pastatyti nauji namai. Pirmasis įspūdis buvo ,didelis: klasė aukšta, langai dideli, daug šviesos, grindys švarios ir t.t. Kaip visa skyrėsi nuo mano gimtosios pirkios, kur nebuvo nei tiek šviesos, nei tiek erdvės! Čia raudonavo čerpių stogas, mano pirkia buvo šiaudais dengta. Čia prie durų platūs laiptai, o į savo priemenę žengdavome tiesiog per žemą slenkstį. Atsivėrė kitas, platesnis, pasaulis. Mokytoją Andrių Bliūdžiu radome klasėj. Jis su mano tėte pasisveikino, į mane tik pažiūrėjo. Prasidėjo mano mokslas. Buvo rusų valdymo laikai, tad ir oficiali mokyklos kalba buvo rusų. Į mokytoją tegalėjom kreiptis tik rusiškai, tad reikėjo tuojau pat išmokti pasiprašyti būtiniausių daiktų — išeiti laukan ir pan. Darė didelį įspūdį ir pats mokytojas: buvo gražiai apsitaisęs, su balta apikakle, blizgančiais batais. Kilo ir brendo gundanti mintis: o gal ir aš kada būsiu mokytojas? Be rusiškai dėstomų dalykų — kalbos, aritmetikos ir kt., taip pat turėjom ir lietuvių kalbos pamokas, mokėmės iš Ksavero Sakaiausko-Vanagėlio "Dovanėlės".
1913-14 mokslo metai praėjo normaliai, namiškių padedamas mokiausi gerai. Bet 1914 kilo pasaulinis karas, Lietuvą okupavo vokiečiai, mūsų mokslas nutrūko. Vokiečių okupacijos metais patys tėvai susirado mokytoją Emiliją Bliūdžiūtę, vėliau buvo atkeltas mokytoju Pauža. Dėstomoji kalba jau buvo lietuvių, bet dabar vietoj rusų kalbos jau mokėmės vokiečių. Sunku atmintinai buvo išmokti Donelaičio pasakėčias, lengviau į galvą lindo Stanevičiaus, Armino, Vanagėlio, Kudirkos pasakėčios, mėgome Baranausko, Kudirkos, Vaičaičio, Maironio, Jakšto kūrybą, skaitėme Žemaitę, Lazdynų Pelėdą, Šatrijos Raganą, Vincą Krėvę, J. Biliūną, ir tai buvo pirmieji mūsų žingsniai į savo tautos dvasios pažinimą bei gyvenimą. Ypačiai akiratis platėjo, kai gavome P. Klimo "Skaitymus", J. Damijonaičio "Lietuvių kalbos gramatiką". Taip pat svajojome apie gimnaziją.
Namuose dažnai buvo šnekama apie Marijampolės "kliasas" (taip buvo vadinama Marijampolės rusų gimnazija). Jose jau buvo mokęsi arba mokėsi giminių vaikų — broliai Ciplijauskai, K. Radusis, L. Papartis ir kt. Kaimynų vaikai — broliai Vyšniauskai, K. Ališauskas. Tad ir abu mano tėvai taip pat garsiai pagalvodavo: o gal į "kliasas" leisti ir savo vaikus? Bet "kliasos" karo metu išsikėlė į Rusijos gilumą (Jaroslavlį), o Lietuvoje papūtė laisvės vėjai. "Žiburio" draugija griebėsi organizuoti jau lietuvišką gimnaziją, bet vokiečiai tų pačių 1915 metų rudenį ją uždarė, o direktorių klieriką Dailidę išvežė į Vokietiją, kur bado, sunkių darbų ir ligos nukamuotas jis mirė. Po didelių pastangų "Žiburio" draugija 1917 vėl gavo leidimą atidaryti gimnaziją, ir ji pradėjo veikti 1918 pradžioje. 1918 rudenį joje laikiau stojamuosius egzaminus į III-ją klasę, buvau priimtas į II. Direktoriavo dr. Kazys Jokantas, inspektoriavo kun. Antanas Šmulkštys.JNuo 1919 liepos 1 gimnazija buvo suvalstybinta, nuo 1920 gruodžio 31 savo auklėtiniui lietuvių bendrinės kalbos kūrėjui kalbininkui Jonui Jablonskiui pagerbti buvo pavadinta Marijampolės Valstybine Rygiškių Jono gimnazija. Ji buvo mišri, tik su atskiromis berniukų ir mergaičių klasėmis. Dr. Jokantą ir kun. Šmulkštį 1920 išrinkus į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, direktorium buvo paskirtas Antanas Daniliauskas. Inspektoriai keitėsi — Pranas Gustaitis, Juozas Dailidė, kun. Antanas Dailidė, Vincas Ambraziejus ir kt. Savo mokytojais turėjau: tikybos — kun. Vincą Borisevičių (būsimą vyskupą, bolševikų kankinįX kun. Joną Petriką (taip pat bolševikų kankinį), kun. A. Dailidę, lietuvių kalbos — Vaclovą Kasakaitį, Juzę Augustaitytę-Vaičiūnienę, lietuvių literatūros — kun. A. Dailidę, Lietuvos istorijos — kun. Joną Totoraitį, A. Daniliauską, Lietuvos geografijos — K. Guogaitę (būsimąją GrąjauskienęX vokiečių kalbos — Teresę Prapuolenytę, prancūzų kalbos — E. Bliūdžiūtę ir Treigienę, lotynų kalbos — kun. K. Dra-gunevičių, matematikos Pr. Gustaitį, fizikos — V. Ambraziejų, chemijos — Juozą Barkauską, psichologijos — kun. Pijų Dambrauską ir kt. Iš pradžių mokymo darbas buvo didžiai trūktinas, nes stigo vadovėlių. Vėliau kai kurie mokslo dalykai jų susilaukė, kai kurie, pvz. lietuvių literatūra ir visuotinė literatūra, turėjo tenkintis mokytojo diktuojamais užrašais. Suprantama, tokiomis sąlygomis patys mokslo vaisiai tegalėjo būti skurdoki.
Bet moksleiviai patys ieškojo lavinimosi priemonių. Jų teikė organizacijos. Gimnazijoj veikė ateitininkai, aušrininkai ir vad. bešaliai, apie 1924 įsisteigė skautai. Priklausiau ateitininkams. Jų kuopa buvo gausi ir stipri. Pasiskirstę būreliais ir sekcijomis, mes rašėme ir skaitėme referatus, nagrinėjome knygas, kūrėme rašinėlius ir eilėraščius, svarstėme įvairius kylančius klausimus. Turėjome Kosto Gurevičiaus vadovaujamą savo chorą. Rengėme vakarus. Su paskaitomis ir vaidinimais vykdavome į kaimus. Rengdavome diskusijas su idėjiniais savo oponentais — aušrininkais ir bešaliais. Platindavome "Ateitį", ir jos į Marijampolę ateidavo apie 300 egzempliorių.
Ateitininkų knygynas beveik konkuravo su gimnazijos knygynu. Suruošdavome gražias savo šventes, į kurias atvykdavo svečių ir iš kitur. Žodžiu, ateitininkų veikla mums buvo gyvenimo mokykla, papildžiusi gimnaziją ir parengusi Lietuvai nemaža aktyvių darbininkų.
Ateitininkų veiklos svoris buvo jaučiamas ne tik gimnazijoj, bet ir plačiau. Juk ėjo kova dėl pačios Lietuvos nepriklausomybės. Ateitininkai an-gažavosi už nepriklausomybę be kompromisų. Bet 1918-20 metais, eidami rytą į gimnaziją, mieste taip pat matydavome išlipintų atsišaukimų, nukreiptų prieš nepriklausomybę, prieš valdžią, prieš buržujus, prieš savanorius. O tie savanoriai buvo gyvybinis reikalas, sprendžiąs klausimą būti ar nebūti. Atsimenu susirinkimą gimnazijos salėje. Vyresniųjų klasių mokiniai jame nutarė išeiti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Iš VIII ir VII klasės išėjo visi, kurių tik tiko sveikata. Mums, mažiesiems, rūpėdavo išlydėti visus išvykstančius. Į turgaus aikštę eidavome mes, rinkdavosi patriotinė visuomenė, dalyvaudavo mūsų valdžios atstovai. Buvo sakomos kalbos, o mes kiek pajėgdami šaukdavome populiarias anų dienų dainas:
Tegul giria šlamščia, ūžia — tratata, tratata,
O mes trauksim į karužę — tratata, tratata.
Sustiprinkim šiandien dvasią,
O ryt kraują liesim drąsiai —
Trata, trata, tratata,
Tratata, trata, trata, tratata,
Jokim — geras laiks!
Arba:
Nors vėtros ūžia apie mus,
Širduže, ko bijai?
Šitaip nepriklausomos Lietuvos viltys kaitino mūsų širdis. Patriotinės pastangos kėlė mūsų entuziazmą. Gyvenome idealizmo nuotaikomis. Iškovota laisvė mums davė lietuvišką gimnaziją, kurią baigiau ir jos atestatą gavau 1925 m.
Ruošimasis mokytojo darbui ir gyvenimui
Nepriklausoma Lietuva man taip pat davė ir lietuvišką universitetą.
Rusijos caro valdžiai 1832 uždarius Vilniaus universitetą ir 1842 panaikinus akademijas Vilniuje, nuo 1842 iki 1919 Lietuva buvo palikta be aukštosios mokyklos. Paruošiamąjį Lietuvos universiteto kūrimo darbą atliko Lietuvių Mokslo Draugija, 1919 kovo 1 Vilniuje atidarydama Aukštuosius Mokslo Kursus, veikusius iki 1921 gegužės 14 (juos uždarė Vilnių okupavę lenkai). Aukštieji Kursai taip pat 1920 sausio 27 pradėjo veikti ir Kaune. Nors Lietuvos Valstybės Tarybos
1918 gruodžio 5 aktu Vilniuje 1919 sausio 1 turėjo būti atidarytas Lietuvos universitetas, bet dėl labai nepalankių ir sunkių anų laikų sąly-gų Lietuvos vyriausybė universitetą Kaune, laikinojoj Lietuvos sostinėj, atidarė tik 1922 vasario 16. Tada aš mokiausi V-joj klasėj. Dar per jaunas buvau suvokti šio universiteto reikšmę, bet, kopdamas iš klasės į klasę aukštyn, šią reikšmę vis labiau jutau. Jau susidurdavome su Lietuvos universiteto profesorių straipsniais, ėmė rodytis jų mokslo darbų. Vyko į Kauną studijuoti vyresnieji draugai, ėmė aiškėti, kad ir mes nevienas jais paseksim.
1925 rudenį Kaune atsidūriau ir aš. Apsigyvenau bendrabuty Laisvės alėjos 61 nr. Viename kambary trys gimtojo Meškučių kaimo jau-stės ir mokslo draugai — Kazys Akelis, Julius Staniškis ir aš. Iš Marijampolės gimnazijos :ia mūsų buvo ir daugiau: Juozas Ambrazevičius (būsimasis Brazaitis), Andrius Daugirdas, Antanas Januševičius, Vincas Ramanauskas-Ramonas u kt. Mokslo dalykus pasirinkti man nebuvo nei abejonių, nei sunkumų — turėjau būti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, dirbti su aunimu ir jaunimui, namuose, kur "dideli lan-sai ir kur daug saulės bei šviesos". Jaučiau, kad mano tėvai, ypačiai mama, svajojo apie kitokią mano profesiją, tačiau dėl mano pasirinkimo nieko nesakė, į mano dvasios pasaulį nesikišo. Į Kauną išleido su geriausios sėkmės linkėjimais ir, senu kaimo žmonių papročiu, taip pat įdavė ir paviržio, kad nereikėtų bent pirmomis dienomis "alkanam būti". Aukštosios mokyklos paprastai esti ir visuomeninių bei filosofinių idėjų židiniai. Pasirinkau Teologijos-filosofijos fakultetą, kuriame, man atrodė, daugiau buvo Vakarų dvasios.
Lietuvių literatūros profesorium turėjau Vincą. Mykolaitį-Putiną. Aiškus ir didelis talentas. Ramiai ateidavo į auditoriją, lipdavo į katedrą, atsisėsdavo, iš atsinešto nedidelio portfelio išsiimdavo užrašus ir skaitydavo. Nelengvas tai buvo jam darbas: dažnai imdavo prakaituoti jo kakta, veidas rausdavo, lūždavo balsas. Mat, nebuvo jis viešumos žmogus, taip pat lietuvių literatūros moksle tada jam reikėjo laužti ir pirmuosius ledus. Bet jo paskaitas vertinome — jos buvo turiningos, į lietuvių literatūrą profesorius žvelgė jau nauju ir moderniu požiūriu. Pats būdamas kūrėju, kūrybiškai vertino ir kitus. Jautėme, kad savo tautą ir Lietuvą jis savaip pergyveno, ir šiam jo pergyvenimui labai būdingi jau vėliau, 1934, jo parašytos "Lietuvos" šie du posmai:
Vieniems tu didvyrių palaiminta žemė,
Kitiems — tu nykštukų varginga tėvynė,
O man tu — kaip motina, laukianti kryžkelėj
Su meile, paguoda, globa ir nakvyne.
Paskui aš nueisiu, kaip daugel nuėjo,
Į gūdžiąją naktį šešėlių šešėliais.
Bet aušrą ir rytmečio varpą išgirdęs,
Žinosiu, kad tu buvai mirus, o kėleis.
Su prof. V. Mykolaičiu taip pat susitikdavau ateitininkų meno draugijos "Šatrijos" susirinkimuose, kur jis kantriai klausydavosi įvairių programos gabalėlių ir juos vertindavo. Suprantama, jam visų pirma rūpėjo literatūra. Bet jis nevengė mūsų ir visuomeniškai orientuoti. Ieškodamas atramų literatūroj, pvz. jis 1935 estų - latvių - lietuvių vienybės kongrese Rygoj ir taip kalbėjo: "Reikėjo pagaliau atitaisyti seną klaidą, kad lietuvių valstybė ėjo sau, o tauta — sau. Iš čia ir kyla svarbiausias to laiko uždavinys — grąžinti diduomenę ir nutautusią bajoriją tautai, vėl įskiepyti jai lietuvių kalbą ir papročius". Deja, šiandien vėl priiminėjame nutarimus, kad reikią pasidalinti "veiklos sritimis", skiriančiomis kultūrą nuo politikos! Ir nesijaudinam, kad kai kurių mūsų politikų šeimose jau nekalbama lietuviškai. Tad juo maloniau prisimenu prof. V. Mykolaitį, kurio veide daugiausia matėme slepiamą skausmą, o akyse liūdesį, bet iš kurio lūpų girdėjome tikrovišką ir išmintingą žodį. Dėstė jis mums ir estetiką, ir pats buvo estetas: tvarkingai rengėsi, galvą puošė gražiai šukuojami plaukai ir prie veido priderinti akiniai.
Vokiečių literatūrą mums dėstė dr. Juozas Eretas, Lietuvą savo antrąja tėvyne pasirinkęs šveicaras. Į auditoriją atėjęs, paprastai jis nesi-sėsdavo. Ne skaitydavo, bet kalbėdavo. Improvizuodavo. Atsigabendavo kartais ir patefoną, kad prabiltų būdingu muzikos gabalu. Ir savo studentus skatino į aktyvumą, dinamizmą. Žodžiu, su Eretu į universitetą kartu atėjo Vakarai — organizavimas. Jam rūpėjo, kad mes išmoktume moderniai rašyti laikraščiams. Kad įprastume vesti pamokas, tad susitardavo su gimnazijomis dėl praktikos pamokų, jas suorganizuodavo ir mus nusivesdavo. Kad įgytume įgūdžių viešai rodytis, kalbėti ir kt, tad ruošdavo viešų akademijų, pvz. L. van Beethoveno šimto metų mirties sukakties minėjimą ir kt. Savo kurso jis planingai nedėstė, labiau mėgo epizodinius autorius. Bet reikalavo mokėti visą vokiečių literatūros kursą, ir prie šių jo reikalavimų prisitaikydavome — dirbdavome patys savarankiškai. Pvz. laikydamas egzaminą, buvau pasidaręs vienos vokiečių literatūros istorijos konspektą. Kai kas jo metoduose mums patikdavo, prieš kai ką mūsų konservatyvi dvasia šiaušėsi, bet šiandien, žiūrint jau iš tolimesnės perspektyvos, galima pastebėti, kad jis mums davė daug gero. Jis reiškėsi plataus masto organizatoriaus ir patrauklaus kalbėtojo bei publicisto talentu, todėl savo paties pavyzdžiu bus turėjęs ne vienam skatinamos įtakos. O kai vieną kartą atvyko kažkuria proga į Marijampolę ir mus supažindino su trišokiu ir kumščiasvydžiu, mes iš karto tapome sporto entuziastai. Tik vėliau jau be jo atėjo orinis ir krepšinis. Su prof. J. Eretu gyvenime susidurdavau taip pat "Šatrijos" susirinkimuose, ateitininkų renginiuose ir kitomis progomis. Visados optimistas, visados entuziastas. Kai išverčiau Richardo Wagnerio "Kelionę pas Beethoveną", mielai sutiko peržiūrėti rankraštį ir pridėjo savo pastabų.
Bolševikų okupacija išbloškė dr. J. Eretą su šeima iš Lietuvos. Jis grįžo į Šveicariją, bet ir toliau liko su Lietuva. Duktė Aldona, lankydamasi Amerikoj, pasisakė, kad jų šeimoj tevartojama lietuvių kalba:
Lietuvių kalba visą laiką buvo mūsų namų kalba ir tokia liko. Kitaip mes ir su tėvu ne su s įrašinėj ame, tik lietuviškai. Skaitau lietuviškai knygas ir Aidus. Turiu lietuvių poezijos rinkinį nors gal nepilną. Norėčiau gauti naujesnių . . .
Ne be pagrindo 1961, kalbėdamas Bostone mokykliniams vaikams, dr. J. Eretas kėlė klausimą: "O jūs, kol čia esate, kalbėsit angliškai tarp savęs? Paliksit tik Jimmy — negrui (tarnavusiam Lietuvos atstovybėje Washingtone ir išmokusiam lietuviškai) ir Eretui — šveicarui var-tot šią seniausią ir gražiausią kalbą pasaulyje?"
Trečiasis mano profesorius buvo Stasys Šalkauskis. Dėstė pedagogiką, porą filosofijos dalykų, mokslinio darbo metodiką ir kt. Būdamas lieso ir silpno kūno, jis į auditoriją ateidavo netvirtu žingsniu, lipdavo į katedrą, sėsdavo ir, iš kišenės išsiėmęs paskaitos tekstą, tuoj pat pradėdavo jį skaityti. Skaitydavo vienodu, nelabai stipriu, bet pakankamai girdimu balsu, neskubėdamas. Jo sakinys buvo sudėtingas — įrodymai, motyvai, apibrėžimai ir t.t. Jame buvo reikalingas kiekvienas žodis, todėl jis buvo iš anksto gerai apgalvotas. Prof. St. Šalkauskio paskaitų klausyti nebuvo lengva, bet jas didžiai vertinome dėl jų sistemingumo ir turiningumo. Mintį įtaigojo ir pati profesoriaus išvaizda: aukšta kakta, pailgas veidas su pakerpamais ūsais ir prižiūrima smaila barzdele, tvarkingas rengimasis su juodos spalvos kaklaryšiu, ligi smulkmenų išbalansuota laikysena, visada rimtas ir džentelmeniškas kalbėjimo tonas pelnė jam visų pagarbą. Turėjo didelius vidaus kultūros išteklius ir jais imponavo. Buvo prieinamas pasitarti ir patarti. Pvz. kviečiamas dirbti į "Ryto" dienraščio redakciją, šiuo klausimu užkalbinau namo einantį prof. St. Šalkauskį. Jis aiškiai nepatarė. Jei galįs, girdi, kitaip verstis, visų pirma aš turįs studijuoti, nes studijos esančios pagrindinis tikslas. Be mokslo pagrindų mano darbas redakcijoj būsiąs maža tevaisingas. Savo profesoriaus paklausiau ir į redakciją dirbti nenuėjau. Iš tikrųjų būčiau savo gyvenime daugiau padaręs, jei panašių patarėjų būčiau daugiau turėjęs, nes, pasak patarlės, ten, kur "devyni amatai", paprastai būna "dešimtas badas".
Prof. St. Šalkauskis mane rengė mokytojo darbui, bet iš jo gavau daug daugiau. Gavau taip pat visuomeninės veiklos teorinius pagrindus. Pvz. tautos gyvybės pagrindinė sąlyga yra jos kultūra: "Tauta be kultūrinio apsiginklavimo yra didžiausio pavojaus stovyje ir, jei nesugeba kultūriškai apsiginkluoti, yra pasmerkta mirti". Šitai akivaizdžiai patvirtino pati lietuvių tautos istorija: "Lietuvių tauta prarado valstybine" savo nepriklausomybę, kai valdantieji jos sluolcsniai buvo nustoję tautinės ištikimybės, lietuvių tauta atgavo valstybinę savo nepriklausomybę, kai lietuvių tautos šviesuomenė buvo* iškėlusi tautinio atgimimo šūkį ir pradėjusi tautinės kūrybos darbą". Todėl išvada: "Visa tai labai reikšmingai įrodo, kad tauta, norinti nepriklausomai gyventi, privalo turėti tvirtą valią ištikimai patverti tautinėse savo tradicijose, jas saugoti ir jomis pagrįsti tolimesnius tautinės savo kūrybos žygius".
(Bus daugiau)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
