Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS DEŠIMTAS SUVAŽIAVIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alfonsas Nakas   
Nežinau, kaip ilgai LKMA X suvažiavimui ruošėsi Romoje reziduojanti vadovybė, bet suvažiavimui rengti komitetas Detroite dirbo ištisus metus. Pirmąjį posėdį dr. Justinas Pikūnas sušaukė 1975 lapkričio 22. Iš viso tereikėjo, rodos, nedaugiau tuzino posėdžių, bet dr. J. Pikūno rūpestingai parinkti komiteto nariai tarp kiekvieno posėdžio vis ką nors nuveikė. Tūpčiojimų, kuriuos vadiname "dviem žingsniais pirmyn — vienu atgal", nepasitaikė. Pradinio užmojo — dalį programos adikti University of Detroit patalpose — atsisakymas lietuvių Dievo Apvaizdos parapijos kultūros centro naudai irgi reakcijos nesukėlė. Suvažiavimas įvyko 1976 lapkričio 24-28. Techninė dalis praėjo sklandžiai iki galo. Kai uždaromajame posėdy LKMA pirmininkas džiaugėsi, jog Šis suvažiavimas laikytinas vienu iš geriausiai pavykusių, tai manau, kad jis bus turėjęs galvoje visų pirma kaip tik techninę pusę.

Dabar, kai "užgeso žiburiai, nutilo mūsų puota", belieka tik apie suvažiavimą papasakoti tiems, kurie jame nedalyvavo. Papasakoti — ir gal dar vieną kitą subjektyvų žodelį nuo savęs primesti.

Suvažiavimo programa
Negaliu suprasti, kodėl paskaitų programą iki paskutinių mėnesių buvo taip sunku sudaryti? Mūsų (ruošos komiteto) posėdžiuose iki šios vasaros galo dr. J. Pikūnas pranešinėdavo, kurios sekcijos vadovo dar trūksta, arba kurių sekcijų vadovai teberankioja savo paskaitininkus. Kai bene rugsėjy buvo pranešta, jog visos sekcijos turi jau visus paskaitininkus ir mes ėmėme ruoštis programos spausdinimui, tai prasidėjo pakeitimų pakeitimai. Pakeitimai tęsėsi net programą išspausdinus. Tokie dideli, kad turėjome programą perspausdinti iš naujo. Pagaliau ir paskutinės redakcijos programoje, paskelbtoje "Drauge" ir "Tėviškės Žiburiuose", dar šiek tiek buvo pakeitimų.

Čia pateiksiu programos, kokia suvažiavime buvo įvykdyta, santrauką. Laikydamasis chronologinės tvarkos, sužymėsiu visus esminius suvažiavimo įvykius.

Trečiadieni, lapkričio 24, vakare atidarytos dvi parodos, kurios veikė iki suvažiavimo pabaigos: LKMA leidinių bei narių raštų — žodį tarė jos organizatorė Rita Garas-Gar-liauskaitė; Antano ir Anastazijos Tamošaičių tapybos bei tautinių rūbų — kalbėjo rengėjas Viktoras Veselka.

Ketvirtadienis, lapkričio 25 (Padėkos diena) — pilna įvykių nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Pradžioje iškilmingos Padėkos pamaldos. Prieš vidudienį oficialus suvažiavimo atidarymas. Čia kalba prof. dr. Justinas Pikūnas, suvažiavimui ruošti komiteto pirmininkas, ir prof. dr. Antanas Liuima, S J, LKMA centro pirmininkas. Iškilmingam suvažiavimo posėdžiui pirmininkauja Antanas Rudis. Sekretorė — O. Mikailaitė. Sveikinimai. Plenumo paskaita: "Asmuo ir istorija: žmogaus istoriškumo prasmė ir vertė" — prof. dr. Antanas Maceina. Po pietų — vienintelė šią dieną — istorijos mokslų sekcija. Jos vadovas — kun. dr. Viktoras Gidžiūnas, OFM. Dvi paskaitos: prel. dr. Pauliaus Jatulio — "Pastangos įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją nuo Mindaugo iki nepriklausomybės laikų"; kun. dr. Stepono Matulio, MIC — "Arkivyskupo Jurgio Matulaičio vaidmuo steigiant Lietuvos bažnytinę provinciją". Maceina ir Matulis neatvyko. Pirmojo paskaitą išklausėme iš magnetinės juostos, o antrojo perskaitė dr. V. Gidžiūnas.
Diena baigėsi Akademijos narių bei svečių priėmimo pietumis, o iš tikro iki vėlumos užtrukusia vakariene.

Penktadienis, lapkričio 26. Pradėta pamaldomis už mokslus einantį lietuvių jaunimą. Priešpietinėje paskaitų programoje — dvi paralelės sekcijos: teologijos; lietuvių kalbos ir literatūros.

Teologijos sekcijos vadovas — kun. dr. Viktoras Rimšelis, MIC. Jo ir pirmoji paskaita — "Antrojo Vatikano Bažnyčia be valstybinės religijos". Antroji paskaita kun. lic. Antano Rubšio — "Istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus". Trečioji paskaita kun. dr. Valdemaro Cukuro — "Situacinės etikos dezorientuojanti įtaka religiniam-moraliniam gyvenimui".

Lietuvių kalbos ir literatūros
sekcijai buvo numatyta abiem disciplinom po paskaitą. Pauliui Jurkui su paskaita apie Juozą Brazaitį — literatą neatvykus, skaityta tik sekcijos vadovo prof. dr. Antano Klimo paskaita — "Lietuvių kalbos veiksmažodžių daryba ir indoeuropiečių prokalbė".
Po pietų vėl vyko paralelės sekcijos.

Filosofijos sekcijai vadovavo dr. Juozas Girnius. Pirmasis paskaitininkas — prof. dr. Kęstutis Skrups-kelis. Jo tema: "Valstybė ir moralinės normos". Kęstutis Girnius skaitė antrąją paskaitą, kurios tema — "Moralės pagrindų klausimas". Trečioji paskaita — "Menas ir tiesa" dr. Mirgos Girniuvienės (turiu pastebėti, kad man duotoje santraukoje dr. Girniuvienė paskaitą pavadino kitaip, būtent "Padrikos mintys poetinės tiesos klausimu").

Prof. dr. Adolfo Gaigalo vadovau-toj gamtos mokslų ir matematikos sekcijoje buvo dvi paskaitos: jo paties "Kvantų teorija po 50 metų" ir prof. dr. Prano Jucaičio "Organinė evoliucija ir žmogaus fenomenas".
Vakare, Lilei Gražulienei vadovaujant, įvyko simpoziumas jaunimui tema — Išeivijos mokslo institucijų reikšmė jauno mokslininko kelyje į apsisprendimą Lietuvai. Dalyvavo trys jauni mokslininkai: Augustinas Idzelis, dr. Ramūnas Girnius ir Almis Kuolas.

Šeštadienis, lapkričio 27. Rytinės pamaldos už mirusius Akademijos narius. Prieš pietus tik viena — politinių ir socialinių mokslų — sekcija. Jos vadovas — prof. dr. Vytautas Vardys. Prof. dr. Julius Slavėnas su savo paskaita (apie nepriklausomos Lietuvos likimą pagal Europos mokslininkų interpretaciją) neatvyko. Jo vietoje paskaitą skaitė Saulius Sužiedėlis tema "Lietuvos tautinio atgimimo ir valstybingumo pradai Užnemunės valstiečių istorijos šviesoje". Antroji paskaita, "Nepriklausoma Lietuva ir jos likimas amerikiečių ir britų perspektyvoje", buvo Sauliaus Girniaus. Ir trečioji, "Lietuva antrajame pasauliniame kare 1939-1945: sovietinis žvilgsnis", — prof. dr. Romo Misiūno.
Popietinėje programoje vėl buvo paralelės sekcijos.

Į architektūros ir meno sekciją, kuriai vadovavo arch. dr. Alfredas Kulpa-Kulpavičius, buvo sukrautos net keturios paskaitos: Antano Tamošaičio "Kryžmos, jų formos, ornamentika ir. jų simbolika"; kun. Stasio Ylos "Čiurlionio asmenybės ir pasaulėjautos bruožai"; Jono Mu-loko "Lietuvių įnašas į Amerikos architektūrą"; Rimo Muloko "Lietuviškosios architektūros pėdsakai Europoje". R. Mulokui neatvykus, paskutines abi paskaitas suglaustai perteikė J. Mulokas.

Medicinos sekcijai vadovavo dr. Juozas Sungaila. Buvo trys paskaitos: prof. dr. Anatolijaus C. Matulio "Žmogaus kalba — naujos pažiūros modernioje psichiatrijoje"; dr. Vaclovo Šaulio "Medicina okupuotoje Lietuvoje"; ir prof. dr. Kazio Almino "Veterinarinės medicinos reikšmė Lietuvos žemės ūkiui".
Šetadienio vakare įvyko koncer-tas-balius, kuriam vadovavo Vacius Lelis ir Janina Udrienė; programą atliko solistė-aktorė Elena Blan-dytė, akompanuojant Vidai Kazlauskaitei.

Sekmadienis, lapkričio 28, prasidėjo koncelebruotomis Mišiomis už religinę ir tautinę laisvę Lietuvoje, kurias laikė vvsk. Vineentas Briy-gys, asistuojamas būrio suvažiavime dalyvavusių įvairaus rango dvasiškių.

Vidudienį įvyko užbaigiamasis plenumo posėdis. Čia, Jadvygai Da-mušienei vadovaujant, buvo pagerbti du mirę Amademijos nariai: prof. dr. Antanas Salys ir prof. Juozas Brazaitis. Paskaitą "Prof. dr. Antanas Salys — kalbininkas" skaitė prof. dr. A. Klimas, o "Prof. Juozas Brazaitis — mokslininkas" — dr. J. Girnius.
Suvažiavimas iškilmingu posėdžiu baigtas apie pusę trečios po pietų. Šiam posėdžiui pirmininkavo dr. Vytautas Vardys.

Pastabos apie paskaitas
Tik du paskaitininkai (kun. A. Rubšys ir dr. A. Klimas) buvo atsivežę savo paskaitų multiplikuotas santraukas ir visi klausytojai, kas tik norėjo, galėjo jas gauti. Kiti neturėjo nė po vieną paskaitos santrau-kėlę spaudai. Jeigu šiaip klausytojai, pasirinkę patinkamesnį paskaitininką, ramiai sau klausė, tai spaudos bendradarbiui, vykstant paralelėms paskaitoms, reikėjo lakstyti iš vienos klasės į kitą. Vis dėlto dauguma paskaitininkų, paprašyti santraukėlę čia pat paruošti, nesi-spyriojo. Tik vieną kitą, nebesusku-bęs užkalbinti, praleidau. Susidariau apytikslį vaizdą, kas ką kalbėjo.

A. Maceina kalbėjo arti 70 minučių. Filosofavo apie išvietinto žmogaus istoriškumą svetimame krašte. Paskaitos gale pastebėjo, jog tai filosofinis klieriko Kazimiero Kenneth'o Stevvart'o rašto "Ateities" žurnale komentaras. Aplamai balsas buvo neblogai girdimas, tik paskaitos vidury keliolika minučių dėl techniškų sutrikimų dvigubėjo.

P. Jatulis iškėlė nenumaldomą lietuvių kovą dėl savo vyskupų ir bažnytinės provincijos. Šimtmečių būvyje prieš lenkų klerą būta virtinės laikinų laimėjimų, bet bažnytinė provincija įsteigta tik nepriklausomoje Lietuvoje.
Stp. Matulio paskaitoje buvo išdėstomos bažnytinės provincijos 1926 m.įsteigimo visos detalės, su vyskupijų sienomis ir vyskupų vardais.
V. Rimšelio paskaitoj gal kai kas galėjo pasigesti proporcijos tarp Bažnyčios bei popiežių klaidžiojimų ir II Vatikano nutarimų, nes didžiąją laiko dalį jis skyrė istorijai iki II Vatikano. Bet tai logiška: atsklei-


Viršuje: LKM Akademijos suvažiavime atidaroma Antano ir Anastazijos Tamošaičių kūrinių paroda. Pirmoj eilėj iš kairės — A. Rudis, V. Veselka. A. Tamošaitienė, prof. dr. J. Pikūnas. Apačioje iš kairės: prof. Vytautas Vardys — politinių ir socialinių mokslų sekcijos vadovas ir paskaitininkas, Saulius Sužiedėlis, Saulius Girnius, pirmą kartą dalyvavę LKMA programoje.





Viršuje: dr. Kazys Ambrozaitis, LKMA pirm. kun. Antanui Liuimai įteikia Lietuvių Fondo dovaną 2,000 dol. suvažiavimo paskaitoms išleisti. Kairėje prof. V. Vardys, dešinėje A. Rudis. Apačioje LKMA X suvažiavimo rengimo komitetas. Pirmoj eilėj iš kairės: R. Čečiūraitė, L. Gražulienė, prof. dr. J. Pikūnas — komiteto pirmininkas, R. Garliauskaitė, kun. V. Kriš-čiūnevičius. Antroj eilėj: A. Nakas, J. Dunčia, J. Mikaila, V. Veselka, V. Lelis, A. Grinius. Trūksta dr. K. Keblio, J. Damušienės, A. S malins kaitė s. Visos nuotraukos Jono Urbono

dus klystkelių klystkelius, užteko kelių minučių įrodyti, kad II Vatikanas teisingai pasielgė.

A. Rubšys, įrodinėdamas Jėzaus istoriškumą, pateikė nemaža šaltinių iš žydų, romėnų ir šių laikų istorijos.

V. Cukuras nupiešė situacinės etikos trumpą, bet gaivalingą istoriją, nurodė svarbiausius jos atstovus (A.T. Robinsoną ir J. Fletcherį) ir įspėjo dėl gresiančių pavojų.

Teologijos sekcijos visos trys paskaitos buvo labai skirtingos, tikrai įdomios, sutraukė daugybę klausytojų.

A. Klimo veiksmažodžiai ir daiktavardžiai naudingi visiems: ir tiems, kurie lietuvių kalbos pakankamai nepramoko, ir tiems, kurie ją jau pakankamai primiršo. Prelegentas kalbėjo gyvai, įdomiai, vietomis su humoru. Nepaisant daugumą klausytojų nutraukusios teologijos, jo paskaitą irgi klausė apie 50 žmonių, jų tarpe ir šiek tiek jaunimo.

K. Skrupskelis, priešingai A. Klimo temperamentui, kalbėjo beveik flegmatiškai. Tik jau miegoti niekam neleido, nes vėl ir vėl pateikdavo stulbinančių pavyzdžių, kaip galėtų moralinės normos valstybės gyventojus tvarkyti. Įsivaizduokite pensininkų klausytojų įspūdį, kai jiems primenama, kad galėtų būti įvestas pensininkų žudymas valstybiniu mastu! . .

Kęstutis Girnius gyvai išaiškino, jo nuomone, dvi pagrindines moralinės filosofijos kryptis — pasekmiz-mą ir absoliutizmą.

M. Girniuvienė nagrinėjo poetinės tiesos klausimą, kaip jis sprendžiamas anglų-amerikiečių analitikų. Man tai buvo sunkiausia iš trijų filosofinės sekcijos temų, nors prelegentė kalbėjo patraukliai, iliustruodama poezijos metaforom.
Filosofijos paskaitose, kaip ir teologijos, buvo vis apstu klausytojų. Jų skaičius sukosi apie 60. Užtat buvo skriaudžiami paralelių sekcijų paskaitininkai. Kelioms minutėms užbėgęs į A. Gaigalo paskaitą, radau tik 19 žmonių. Vėliau girdėjau, kad jo kvantų teorijos istorija buvusi labai idomi. Dar blogiau su Pr. Jucaičiu — pats didžiausias jo klausytojų skaičius — 17, o paskaitai perdėm ilgai užsitęsus, dar gerokai sumažėjo. Apie kvantų teoriją, paskaitos beveik negirdėjęs, nieko negaliu pasakyti. Mažai girdėjau ir Pr. Jucaitį, bet gavau jo paskaitos santrauką. Labai įdomi tema, liečianti evoliuciją, gyvybės kilmę, bandymus gyvybę pagaminti sintetiniu būdu.

Simpoziumas jaunimui? . . Iš 70 klausytojų, jaunimo vargu ar buvo 20%. Tad sakykim, kad ne jaunimui, o jaunimo simpoziumas. Visi trys prelegentai dar tikrai priskirtini jaunimo kategorijai. Ir moderatorė. R. Girnius išdėstė, kokie turėtų būti LKMA suvažiavimai, kokie dabar jie nėra. A. Idzelis papurtė bent kelias senųjų kultūrininkų ydas bei pateikė savo receptus joms gydyti. A. Kuolas metė žvilgsnį į LKMA ir Lituanistikos Instituto trūkumus. Taip, tikrai buvo jaunimo simpoziumas. Ir gerai, kad į jį atėjo senimas — jam buvo taikoma. Žavėjomės visais trimis referentais. Jie buvo gerai pasiruošę, drąsūs ir atviri. Smarkiai jiems plojome, o paskui šokome savo klaidas ginti. . .

Saulius Sužiedėlis šeštadienio pirmojoje paskaitoje pasiėmė siaurą, bet įdomią temą. Jis išryškino XIX a. vidurio Užnemunės valstiečių buitinę padėtį. Svarstydamas socialeko-nominius faktorius, padėjusius jiems turtėti, o per gerovę šviestis ir ugdyti lietuvišką sąmonę, net kelis kartus paminėjo ir arklių bei karvių teigiamą vaidmenį.

Saulius Girnius į šviesą išvilko visus anglų ir amerikiečių autorius, kurie angliškai kada rašė apie nepriklausomą Lietuvą bei jos tragediją nepriklausomybę praradus. Tiesa, autoriai kaip Alfred Erich Senn, E.J. Harrison, O. Norem, A. Taru-lis, L. Sabaliūnas daugeliui žinomi, bet apie ju raštus žinios dažnai miglotos. Tai Amerikoje rašiusieji ar rašantieji. O anglų nė pavardžių nežinojome. S. Girnius supažindino su jų raštais, apie kiekvieną autorių pasakė savo nuomonę ir net bendrą išvadą padarė (amerikiečiai mums daug palankesni, negu britai).
R. Misiūnas atskleidė sovietinės istoriografijos "lobius", ypač kruopščiai krautus tuoj po II pasaulinio karo, nors visa ta propagandinė rašliava, besistengianti įteisinti sovietinę okupaciją, užgriebia laikotarpį ir karo išvakarių, kai Lietuva dar buvo nepriklausoma.

A. Tamošaitis žodžiais ir gausiomis skaidrėmis ryškino dar mažiausiai ištirtą liaudies meno apraišką — kryžmas. Kryžmų atsiradimo istoriją jis kildino iš žilos senovės, prieškrikščioniškų laikų. Užtat ir simbolių būta pagoniškų: saulės, mėnulio, žvaigždžių. Krikščionybei atėjus, o vėliau iš medžio perėjus į metalo naudojimą, kito ir kryžmų simboliai.

St. Yla, remdamasis M. K. Čiurlionio giminių bei draugų liudijimais, piešė labai patrauklią jo asmenybę. Atmetė neurotikos prielaidą. Susirgimą laikė persitempimo rezultatu. Iš Čiurlionio literatūrinių dienoraščių išskaitė tris jo pasaulėjautos pakopas: realinę (gamtą), dramatinę (žmogų) ir transcendentinę (Rex).

Jonas Mulokas, kalbėjęs už save ir sūnų Rimą, pirma atkasė daug Lietuvos, ypač Vilniaus architektūrinių turtų ir iškėlė Vilniaus architektūros mokyklos pirmavimą prieš kitas. Paskui išdėstė, kad Amerikos lietuvių^ tautiniai centrai turėtų būti kuriami lietuviškos architektūros stiliumi ir nurodė keletą pavyzdžių, kur taip nedaryta. Smerkė komercinį — internacionalinį stilių, kuriam be reikalo mėtomi pinigai. Rodė daugybę architektūros šedevrus vaizduojančių skaidrių.
Dideliu dėmesiu sutikta A. Matulio paskaita apie šizofrenikų gydymą kalbos terapijos būdu. Tai jo paties metodas. Jis bandė gydyti amerikiečius . . . vokiečių kalba ir atkreipė daugelio mokslininkų dėmesį. O jo paskaita — mūsų mokslininkų. Žmonių, tiesa, tebuvo apie pusšimtį (detroitiškė, neakademinė publika iš paskaitos pavadinimo nesusigaudė, apie ką čia bus kalbama), bet kas atėjo, tai, paskaitos sudominti, ir į diskusijas — paklausimus jungėsi.
V. Šaulys išsamiai nušvietė medicinos pagalbos būklę dabartinėje Lietuvoje. Gaila, niekaip nesužinojau (paskaitoje trumpai tebuvau), kokiais šaltiniais prelegento naudotasi.

K. Alminas apžvelgė veterinarinės medicinos raidą nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios iki šių dienų. Net ir lietuviai veterinarijos gydytojai, įsikūrę šiame krašte, nebuvo pamiršti. Tai, atrodo, profesoriaus meilės darbas.
Jeigu ir abi sekmadienio paskaitos priskaičiuotinos prie suvažiavimo darbų, tai pasakytina, jog abu, A. Klimas, kalbėjęs apie A. Salį — kalbininką, ir J. Girnius, apie J. Brazaitį — mokslininką, pateikė po pilnakrauję paskaitą, paremtą gausybe faktų, datų, vardų.

Suvažiavimo pramogos
Tiek trumpai apie paskaitas. Religinę sritį — pamaldas palieku už komentarų ribų.
Suvažiavimui buvo parūpinta keletas pramogų. Vienos — kultūrinės, kitos — socialinės. Kultūrinėmis pramogomis laikau tris: LKMA leidinių ir narių raštų parodą; A. ir A. Tamošaičių dailės darbų parodą; E. Blandytės koncertą. Socialinės pramogos buvo dvi: vaišės Padėkos dienos vakare ir vaišės po E. Blandytės koncerto.

Dėl LKMA leidinių parodos pramoginio žanro gali būti abejojančių. Gali kas nors nesutikti, kad ir dailės paroda — pramoga. Tiem atsakyčiau: abi parodos nėra būtini suvažiavimo komponentai; suvažiavimas galėjo be jų lengvai apsieiti; ne visuose suvažiavimuose panašios parodos ir įvyko. Taip, apsieiti galėjo, bet tuomet suvažiavimas būtų buvęs daug sausesnis, skurdesnis.

LKMA leidinių ir narių raštų paroda, tiesa, nebuvo labai gausi, bet kiekvienas, kas joje bent pusvalandį praleido, sutiks, jog ji buvo įvairi. R. Garliauskaitės gražiai sutvarkyta, patraukli. Jeigu ji žadino eilinio detroitiečio dėmesį, tai, be abejo, ji teikė dar daugiau džiaugsmo Akademijos nariui ir ypač suvažiavime dalyvavusiems leidinių — eksponatų autoriams.

Anastazijos ir Antano Tamošaičių dailės kūriniai teikė suvažiavimui lietuvišką foną visas keturias dienas. Tamošaičių dailė — tapyba, kilimai, tautiniai rūbai, gobelenai, guašai — yra perdėm lietuviška. Tiek didžiojoje kultūros centro salėje, tiek ir pagrindinėje paskaitų patalpoje, nuo visų sienų švietė ten Antano, čia Anastazijos dailės darbai. Kiekviena paskaita šiame fone atrodė patrauklesnė. A. ir A. Tamošaičių dailės parinkimas LKMA suvažiavimui liudija rengėjų gerą skonį.
Elena Blandytė — įdomi balso ir dailiojo žodžio menininkė, apie kurią kažkodėl per mažai kalbama. Kaip estradinė dainininkė, ji klausytoją žavi ne tik balsu, bet ir įmantria apranga, ir šaunia laikysena. Televizijos programose daugelis reklamos iškeltų žvaigždelių ir žvaigždžių jai neprilygsta. Blandytė — dailiojo žodžio interpretuotoja yra nė kiek nemenkesnė už Blandytę — dainininkę. Labai mažai teišmanau apie pianino palydą, bet, man regis, kad Vida Kazlauskaitė kaip akompaniato-rė savo dalį irgi gerai atliko. Kitaip, kaipgi Blandytė ją sau partnere pasirinktų? Pagirtinas repertuaras: retai girdėtos M. K. Čiurlionio komponuotos dainos ir kitų lietuvių kompozitorių kūriniai, o deklamacijai — Vinco Krėvės "Užkeikta merga". Tiesa, buvo atlikta svetimųjų pora dainelių, bet jos programos nenupigino, tik paįvairino.

Vaišėse Padėkos dienos vakare buvo apie šimtas žmonių, tad maždaug trečdalis Akademijos narių — svečių ir du trečdaliai detroitiečių — vaišintojų. Atmosfera ištisai jauki, šilta. Išlenkus po porą stiklų punšo, bevalgant gausią vakarienę, bene spontaniškai atsirado ir vieni kitiems sveikinimo kalbos. Bet ne tiek per oficialias kalbas, kiek privačiai, suglaudus pečius, buvo suartėta, užmegztos draugystės.
Vaišės po Blandytės koncerto nusitęsė iki vidurnakčio. Čia jau buvo pats masiškiausias pobūvis, nes dalyvavo per tris Šimtus žmonių, tad Akademijos nariai, ir šiai progai suvažiavę dar kita tiek svečių iš Toronto, Clevelando, Čikagos, besudarė gal 20% ar truputėlį daugiau publikos. Kadangi LKMA vadovybė nesutiko, kad šio pobūvio metu būtų šokama, bendravimas daugiausia vyko prie stalų, prie žvakių šviesų. Detroitiečiai niekaip negali suprasti, kodėl Šokiai galėjo kenkti pobūvio orumui? Ar todėl, kad pobūvyje dalyvavo tarp tuzino ir pusantro dvasiškių? Juk buvo paskutinis šeštadienis prieš adventą, tai ir didžiausi ortodoksai negalėjo užsigauti. Į renginį su šokiais būtų atėję trečdaliu daugiau publikos. Tiek to. Atėjusieji kartu praleistų valandų ilgai nepamirš.
Viską susumavus pasakytina, kad pramogų suvažiavimui užteko.

Statistikoj pasidairius
Nors pradžioje gyriausi puikia technine suvažiavimo dalimi, bet dabar turiu nurodyti ir vieną ne tokią jau idealią vietą. Tai registracija. Ją atliko malonios, bet nepatyrę, nedrąsios vidurinių mokyklų moksleivės. Be to, suvažiavimui rengti komitetas buvo nutaręs publikos su registracija nebauginti ir neprievartauti. Kas nori — registruojasi ir už penkinę gauna ant krūtinės kortelę. Nenori — gali laisvai lankyti paskaitas.

Registracijos sąrašuose te radau tik 102 pavardes. Tai toli gražu nuo tikrų dalyvių skaičių. Detroitiečių dauguma nesiregistravo, nenorėdami duoti penkines. Kai kurie Akademijos nariai į sąrašus nepateko gal greičiau "iš kuklumo". Sąrašuose trūko net paskaitininkų ir . . . paties LKMA pirm. kun. dr. A. Liuimos.
Vis dėlto per keturias dienas šiaip taip buvo galima susigaudyti. Juoba, kad, šalia iki čia nedidelių registracijos sąrašų, į rankas papuolė ir LKMA narių sąrašas, paruoštas 1976.VI.10. Jame 232 LKMA narių pavardės. Jei po birželio 10 mirė tik dr. P. Karvelis, tai gyvų narių esama 231. Atidarymo iškilmėse dr. A. Liuima sakė, kad dar keli ar keliolika įteikę prašymus. Bet operuokime tik turimu skaičiumi 231 ir sąrašuose esamomis pavardėmis. Begretinant abu sąrašus, suvažiavimo programą ir susipažinus su suvažiavimo dalyviais, paaiškėjo įdomi statistika. Štai:
Iš 231 LKMS nario suvažiavime dalyvavo 38, jų tarpe 5 vietiniai, detroitiečiai. IŠ 40 suvažiavimo programoje pasireiškusių, o ir nedalyvavusių, bet į programą įrašytų asmenų (čia įskaitomi ir pamokslą sakęs vysk. V. Brizgys, ir suvažiavimo atidarymo posėdžiui pirmininkavęs A. Rudis, ir savo paskaitų neskaitę sekcijų pirmininkai) yra po lygiai, po 20 LKMA narių ir ne-narių. Iš 50 suvažiavimo programoje dalyvavusių ir techniniams darbams vadovavusių žmonių tik 20 yra LKMA nariai. Iš 10 suvažiavimui ruošti komiteto narių LKMA priklauso tik du. Šios statistikos aš nekomentuosiu.

Pabaigai
Prieš savo rašinį užbaigdamas, skaitytojui siūlau susirasti "Aidų" 1973 lapkričio numerį ir jame pasiskaityti LKMA IX suvažiavimo, įvykusio Bostone, aprašymą. Ten trumpai prisimenami ir dar keli kiti suvažiavimai.

Lyginant su IX, LKMA X suvažiavimas turėjo geresnes kultūrines pramogas (Tamošaičių parodą, Blan-dytės koncertą), įdomią filosofijos sekciją, nusisekusį jaunimo simpoziumą. Ydos likę tos pačios: per daug paskaitų; pirmųjų kalbėtojų nesiskaitymas su laiku paskutiniųjų sąskaiton; trūkumas laiko diskusijoms. Dėl diskusijų, tiesa, nepastebėjau nė vienos sekcijos vadovo diskusijas brutaliai nutraukiant. Bet kai paskaita baigiasi tiek nusivėla-vusi, kad, arba sekantis prelegentas nervingai žvilgčioja į laikrodį, arba ant stalų šąla pietūs, į pietų pertraukos vidurį įsikalbėjus, pati publika nuo diskusijų atsisako.

Tikiu, kad suvažiavimą kas nors plačiau pakomentuos. Kas nors, kas dalyvavo ir keliuose ankstesniuose suvažiavimuose. Kultūringiems Detroito lietuviams, godžiai sekusiems paskaitas, tai buvo nepaprastas įvykis ir ilgai liks nepamirštas.

Alfonsas Nakas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai