Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Tavo rankos švarios PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Jankus   
Dar diena, dar diena ir Kūčios atėjo. O rodos buvo dar taip toli. Kai nori sulaikyti, tai laikas nuteka kaip vanduo.

Už durų barškėjo indai, šliuksėjo pilstomas vanduo. Tarpais pasigirsdavo moteriški balsai: vienas aukštas traškus — motinos ir kitas žemas, nuosaikus, pilnas nerimą keliančios šilimos — dukters. Paskum valandėlę visam name pasidarydavo taip tylu, lyg būtum uždarytas kape.

Pro tankią baltą užuolaidą buvo matyti didelis keturkampis kiemas, nuo laukų atribotas daržine, tvartais, klojimu.

Po kiemą vaikščiojo abu Vainiškiai: Vytautas ir tėvas. Jie nešiojo gyvuliams pašarą, kad per šventes nereikėtų nešioti, paskum ėmė mesti į diendaržį tvartuose susikaupusį mėšlo perteklių.

Povilas pavydėjo jiems.

Jau buvo gražiai pasnigta, o iš pilko dangaus te-bekrito lengvos padrikos snaigės, vėjo blaškomos sklaistėsi po kiemą, sukosi apie langą, tyliai sėdo ant palangės.

Jis pavydėjo ir snaigių, ir oro, ir žandus gnaibančio šalčio, ir tos laisvės, kad gali nesižvalgydamas pereiti per kiemą arba mesti iš tvarto mėšlą.

Kasdien, ta maža tyli šeima jam vis labiau patiko ir jautėsi, lyg čia būtų jo namai, nors, draugų nurodytas, čia apsistojo tik kelioms dienoms, kol pasitaikys proga pereiti per sieną. Bet senasis Vainiškis galvojo kitaip.

— Ko pačiam ten skubintis, — tada pasakė. — Mes tik keturi. Svetimų žmonių neturim, o mūsiškiai, kai yra reikalas, moka liežuvį laikyti už dantų. Per sieną išeiti galima. Daug eina, bet kai kuriuos ir pagauna. Kai ką net pašauna. Čia pačiam rizika mažesnė. Kol galima pakęsti, sėdėk ir, jeigu turi ką, dirbk, o kai pakęsti sunku bus, visi eisim. Bet ilgai jie čia nebus.

Patiko Povilui tie tėvo žodžiai, ir jis pasiliko, tik dieną į kiemą neidavo, kad svetimas kas nepamatytų. Bet ir tas nebuvo taip sunku, kai galvojo, kad bolševikai neilgai tebus, kad karas plėsis tolyn, ir jie turės bėgti. Laikas bėgo, atėjo ir Kūčios, o pasaulis buvo ramus, lyg šitoj žemės vietoj nieko nauja nebūtų atsitikę.

Belaukdamas perskaitė visas knygas, kokias galėjo gauti ir įpusėjo pamfletą apie žmogaus teises pasaulyje, bet bolševikai tik traukė daugiau jėgų, pasieny kirto miškus, po laukus vaikščiojo būreliai karininkų ir kalinėjo kažin kam kuolelius.

Kurį laiką, kai sužinojo, kad bolševikai paskelbė ji į Vokietiją pabėgusį, konfiskavo namus ir ūkį, širdį, buvo užtvinęs ramus tikrumas, bet... dabar ir tas išsisklaidė. Ilgiau tokią dieną išsėdėti nebegalėjo. Pakilo nuo stalo, pasirąžė, žvilgterėjo pro langą ir vėl susilaikė. Ką tik norėjo išeiti, paimti šakę ir padirbėti kartu su tėvu ir Vytu, bet iš už daržinės galo išėjo kailiniuotas vyriškis, priėjo prie vyrų ir ėmė šnekėtis. Jis buvo rankas susikišęs į kišenes ir kalbėdamas koja sklaidė sniegą. Abu Vainiškiai, ir tėvas ir sūnus, ant šakių pasirėmę klausė, ką kailiniuotasis pasakojo. Ir kai jis vėl pro daržinės galą nuėjo, juodu dar gerą valandą taip kalbėdamiesi stovėjo, paskum tėvas pa-smaigė, pasmaigė šake žemę, mestinai įsmeigė į mėšlą ir atėjo į trobą. Povilui atrodė, kad tenai apie jį buvo kalbama ir kad senasis Vainiškis dabar ateina pas jį, bet kai tas nuėjo į virtuvę ir tyliai ėmė šnekučiuotis su moterimis, jis vėl atsisėdo prie stalo, bet laukan eiti tokio gyvo noro nebeturėjo.

Po valandėlės tėvas vis dėlto įėjo ir be jokių įžangų pradėjo:

— Žinai, žmogau, mūsų galvos nebeišneša, kaip čia, reikėtų geriau padaryti. Matei, tą vyrą; kur buvo atėjęs? Jis pasakė, kad šiąnakt reikią laukti kratų. Bolševikai „žiną, kad daug vyrų slapstosi pasieniais ir tyką, kada lengviau būtų perbėgti. Ilgai sukę galvas, kaip lengviau būtų juos susemti, ir dabar kažin kas iš mūsiškių pakišęs mintį, kad Kūčių metu būsią lengviausia. Tada visi vakarienės susirenka į krūvą, tai ir tie susirinksią. Rasią net ir iš miesto slapta atvažiavusių.

— Tai kas nors vis dėlto žino, kad čia esu? — paklausė Povilas.

— Matai, kaip čia geriau pasakius, — nutęsė tėvas. — Tikrai žinoti niekas nežino, bet nujaučia. Aš irgi nežinau kur kas yra, bet nujausti daug ką nujaučiu. Kartais kalbi su žmogum ir pamatai, ką jis galvoja arba ką slepia. Dėl to galėtum būti visiškai ramus. Gali čia niekas ir neužeiti. Jeigu nebūtų įspėję, būtum ramiausias ir miegotum galvą užsiklojęs, bet dabar nutylėti negali. Mes jau visi apšnekėjom. Ir su Vytu šnekėjau ir dabar su motina. Visiems mums atrodo, geriausia iš čia traukti. Gink Dieve, nepagalvok, kad mes norėtumėm atsikratyti. Mes nebijom nė kiek, bet nenorim, kad pačiam kas atsitiktų. Per sieną dabar išeiti vargu ar būtų galima. Vakar naujų žaliakepurių atvažiavo. Vienais pasieny tankiau apstatė, o kiti tebėra palaidi. Tie, sako, šiąnakt ir medžiosią. Visur neužeis. Ir.pas mus gali užeiti, gali ir neužeiti, bet kaip pats žinai, kad kas yra, tai taip ir rodosi, kad užeis.

Senis nutilo. Tylėjo ir Povilas. Tam, ką čia pasakojo, jis tikėjo ir širdy pajuto gyvą šuns persekiojamo žvėries baimę, bet pasakyti neturėjo ko. Jis neturėjo kur eiti, o tėvas, valandėlę patylėjęs, vėl prašneko.

— Mes ir šiaip galvojom ir taip, bet geresnio nieko sugalvoti negalėjom. Teks pačiam grįžti galiuką atgal. Nors kuriam laikui, kol paaiškės, kas čia darosi. Čia mat ta prakeikta draudžiama zona, o tenai, toliau į krašto vidurį vis laisviau. Kai tik sutems, Vytas įsikiš juodbėrį ir paveš pas žmonos seserį. Jie irgi visi savieji, samdytų neturi, galėsi būti ramus, kaip ir čia. O jeigu ir ten imtų darytis ankšta, reikės mėginti per sieną, ką darysi.

Tėvui bekalbant įėjo Vytas ir tyliai atsisėdo, tarpdury atsistojo motina, o toliau už jos duktė. Pasidarė panašu į mažą susirinkimą. Povilas jautė, kad jam reikia ką pasakyti.
— Labai negerai padariau pas tamstas užgaišęs, — tyliai pradėjo. — Nepagalvojau, kad taip ilgai užbūsiu ir rūpesčių padarysiu. Ir aš pats nežinau, ką pasakyti. Aš verčiau būčiau linkęs rizikuoti per sieną, negu dar vienai šeimai vargo užtraukti.

— Dabar per sieną negalima, — įsiterpė Vytas. — Gal vėliau, bet kad tą sieną vis stipriau saugo. Bet aš pajieškosiu, o dabar reikės daryti taip, kaip tėvas sako. Kito nieko nebeliko.

— Ką darysi, jeigu jūs taip nusprendėt. Bet aš verčiau lįsčiau nors ir į žemę. O kažin, sakykite, ar nebūtų galima toj mėšlo krūvoj įsirausti tokį nedidelį kambarėlį Ne tik bolševikas, bet ir pats velnias neužuostų, kad tenai kas lindi.

Visi nusijuokė, bet pasiliko prie pirmesnio sprendimo.

Artėjo vakaras. Povilas tvarkėsi savo nedaugelį daiktų. Žiemvakarių vėjas darėsi vis aštresnis, ir sniegas ėmė suktis tirštesniais debesimis.

— Gerai, — sakė senis Vainiškis. — Kad tik nenusiramintų, kai važiuoti reikės. Ir vėžes tuoj uždums, ir nereikalingai akiai sunkiau pamatyti. Gerai.

Sutemus oras visiškai įšėlo. Vėjas švilpė ir verte sniegą sūkuriais, plikos jovarų šakos dejavo ir švilpė. Vytas šypsojosi, kad dangus su žeme maišosi.

Pakinkė bėruką, iš ketverto patį eikliausiąjį. Tvarte nusistovėjęs nerimo, trypė ir šnirpšdamas purtė galvą. Povilas skubino atsisveikinti. Mergaitės ranką ilgiau palaikė rankoje. Šiluma nuteSėjo per krūtinę, bet jis laimingas, kad per tas vienišas dienas nepasakė jai visko, kas ateidavo į galvą ir į širdį.

Tylūs išleido pro duris. Nė žiburio nenešė pašviesti.

— Plentu tik nevažiuokite, — dar perspėjo tėvas, — kad neužlėktumėt ant ko nors. O prie tilto sargyba tikrai stovės. Verčiau pasukite per pušyną ir paskum tiesiai per pelkę — jau neklimps. Visos zonos pasienio sargybomis tik jau neužstatė.

Vytas tiktai linktelėjo galvą, o Povilas palinkėjo smagių Kalėdų. Jis stengėsi būti nerūpestingas ir prižadėjo antrą dieną Kalėdų ateiti pasišokti.

— Ne, mes su Vytu atvažiuosime, pasakė mergaitė.

Bėris, pajutęs atleistas vadeles, pašoko iš vietos ir be garso dingo nakties tamsume, lyg vėjas būtų pakėlęs nuo žemės ir nusinešęs.

Trys pasilikusieji valandėlę stovėjo akis subedę į tamsumą, lyg norėdami ligi galo sekti, kad nieko neatsitiktų.

— Dieve padėk! — tyliai pasakė senis Vainiškis.

Jis ne dažnai vargindavo Dievą savo prašymais, bet dabar tikrai juto, kad reikia.

— Eisim — pasakė motina.

— Tsss! — sudraudė duktė ir įsikibo abiem tėvams į rankas.

Nuo vartų per kiemą šmėkštelėjo žmogaus šešėlis.

Dabar jie visi matė, kaip kelučiu trobos link bėgo vyras. Tėvas numojo ranka.

— To dar betrūko! — pasakė.

— Kas čia toks? — su baime paklausė motina.

— Ar svarbu kas, svarbu, kad matė, — mestelėjo moterims ir nusisuko eiti į trobą. Dabar jis su nieku nenorėjo susitikti.

Bet vyras prie jų nesustojo. Jis pralenkė tėvą ir pirmas įbėgo į vidų. Tik dabar tepažino, kad parbėgo Vytas.

— Kas jiems atsitiko? — sušnibždėjo motina su išgąsčiu balse ir žengė paskui tėvą.

Trobos tarpdury susitiko vėl beišeinanti Vytą. Jis rankoje turėjo nedidelį virtuvinį kirvuką.

— Kas atsitiko? — paklausė tėvas.

— Jienelė išsitraukė, — trumpai atsakė.

— Vinių, ar paėmei?

— Turiu! — šūktelėjo šokte nušokdamas nuo priegonkio slenksčio ir dingo tamsoje.

Dabar ir tėvas atsiminė, kad jienelė buvo neužkalta. Kai pavasarį bėris apdaužė moteris ir nulaužė jienelę, jis įdėjo naują, bet vinim užkalti taip ir užmiršo. Jis gerai atsimena, kaip mergaitė atbėgo į dirbtuvėlę ir pasakė, kad plentu eina bolševikai. Tada jis įsidėjo vinį į liemenės kišenę ir išėjo pažiūrėti. Dabar įkišo kišenėlėn du pirštus, išėmė vinį, pažiūrėjo, užmetė ant lentynos ir atsisėdo skustis. Moterys vėl išėjo į virtuvę.

Povilas laikė už snukio paveju atsisukusį bėrį ir tripinėjo kojomis, per plonus batelius kaip vanduo gėrėsi šaltis. Bet Vytas greitai atbėgo, sutvarkė jienelę įmetė kirvuką į važelį, sugriuvo abu ir vėl paleido arklį.

Arklys, pirmą sykį į važelį pakinkytas, nešėsi kaip vėjas. Tik sniego sūkuriai sukosi aplink, kirto į veidą, į akis ir gniaužė kvapą.

Galą važiavo plentu, paskum pasuko per lauką į pušyną. Pušyne vėjas iš karto sustojo, lyg būtų į viršų pakilęs arba nespėjęs sykiu su arkliu ir lauke pasilikęs, tik pušų viršūnės švokštė ir iš viršaus biro sniegas. Biro ne lygiai, bet tarpais, lyg kas būtų vaikščiojęs pušų viršūnėmis ir švaistęsis juom iš viršaus didelėmis saujomis.

Bėrukas žingsnio nemažino. Nėrė ir nėrė. Važelis dunkstelėdavo per šaknis, sutarškėdavo branktas, bet garsas nebaugino — tolyn per mišką nelėkė, bet krito į ūžiančią tamsą ir iš karto dingo, kaip akmuo vandeny, tik nusvirusios šakos, kaip juodos rankos, tarpais pabraukdavo per galvas.

Abu vyrai tylėjo. Vytas žiūrėjo priekin, o Povilas galvojo, kaip keistai viskas nutrūko. Jis buvo galvojęs apie jaukų Kūčių vakarą ir žinojo, kad dabar viso to nebebus. Iš karto lyg šviesiau pasidarė.

— Pelkė — pasakė Vytas.

Dabar ir Povilas pamatė, kad dangų rėmusi juoda pušų siena prieky žemyn nusileido ir papilkėjo. Bėris krūptelėjęs smarkiai pašoko į šalį.

Stoj! — priekyje pasigirdo aštrus balsas.

Vytui iš karto dingtelėjo bėrį dar smarkiau paleisti, bet paskum sumetė, kad iš to nieko nebus ir sulaikė.

Iš tamsos priėjo kareivis. Vyrai galėjo matyti ant rankos padėtą automatinį šautuvą ir ilgą milinę, besiplakančią apie sargybinio kojas. Patamsy atrodė kresnas ir stiprus.
— Kur jūs? — paklausė priėjęs.

— Pas mergaites, — kiek graibydamas rusiškai atsakė Vytas, — Prašau dokumentus.

— Ar pas mergaites irgi reikia dokumentų? Mums rodosi, kad jos džiaugsis ir taip, — mėgino pajuokauti.

— Na, nejuokaukite. Juk žinote, kad čia draudžiamoji pasienio zona ir be dokumentų važinėti negalima, — nesileido įtraukiamas į juokus ir kalbėjo ramiu, bet labai šaltu balsu. — Prašau dokumentus.

Vytas išsitraukė piniginę ir ėmė graibyti paso. Sargybinis pašvietė lempute. Pasas buvo tvarkoj, su visom draudžiamoj zonoj reikalingom antspaudom.

— O jūsų? — kreipėsi į Povilą.

Povilas neramiai sujudėjo siekdamas užantin.

— Jis mano brolis, — įsiterpė Vytas. — Už jį atsakau.

— Jūs galite atsakyti tik už save. Prašau parodyti.

Povilas irgi padavė pasą.

Kareivis pirma pasišvietė į pasą, paskum Povilui į veidą. Povilas nuo šviesos prisimerkė.

— Jūsų pasas netvarkoj, — pasakė. — Kaip čia patekote?

— Sakiau, kad jis mano brolis, — atsakė Vytas. — Jis tik šiandien atėjo pasakyti, kad motina serga. Dabar važiuoju ir aš.

— Kodėl jis pats nieko nekalba?

— Kad jis nemoka rusiškai.

— O kur jis gyvena?

— Čia pat kaime. Tuoj už tos pelkės. Jeigu norite, važiuojame kartu ir pamatysite, kad motina serga. O gal bus jau numirusi.

— Vistiek. Juk žinote, kad čia taip eiti negalima.

Bet suprask, kad liga nelaukia. Juk žinai, kad leidimą gauti reikia laiko, o čia staiga užklupo liga. Ir dar vakare. Pats irgi turbūt turi motiną ir ką darytum, taip atsitikus.

— Na, aš nieko negaliu padaryti. Važiuojam pas viršininką: jis gal praleis, arba gal pasiųs ką pažiūrėti, o aš to negaliu. Sukite atgal ir važiuokite. Ir nebandykite bėgti!

Vytas dar mėgino kalbėti, bet kareivis pakėlęs balsą įsakė suktis, ir tylėti, ir važiuoti. Jis net pasitraukė nuo važelio atgal ir lemputę įsikišo į kišenę, kad abi rankos būtų laisvos.

— Ką dabar? — pasakė, Vytas lipdamas iš važelio.

— Palikim arklį ir maukim į mišką. patamsy nepataikys, — pasiūlė Povilas.

— Arklys namo parves. Negalima.

— Nekalbėkit! — sušuko kareivis.

— Nekalbėt. Kad tas meška tingi iš važelio lipti. Kaip apsuksiu, — atsikirto Vytas.

— Išlipk, — pasakė ir kareivis.

Tarp medžių vietos atrodė nedaug, ir Vytas, vieną koją įkėlęs į važelį, ėmė bėrį traukti atbulą. Jis matė, kad kareivis nenuleido akių nuo Povilo ir traukė arklį atbulą tol, kol atsidūrė kareivio užpakaly, tada greitai linktelėjo į rogutes, žengtelėjo žingsnį priekin, pasigirdo duslus tekštelėjimas ir kareivis tyliai be garso susmuko į sniegą.

Kol Povilas suspėjo susiorientuoti, kas atsitiko, Vytas įmetė kareivį į rogutes ir šūktelėjo Povilui:

— Sėsk!

Pats, nelaukdamas kol Vytas sės, virto į važelį ir sutempė bėrį. Arklys šoko kaip iš ugnies, ir Povilas vos spėjo įgriūti.

Arklys lėkė šuoliu tarp žemų alksniukų ir kadugių, kurie atrodė taip panašūs į stovinčius žmones.

— Paimk automatą, ir jeigu dar kas mėgins su laikyti, šauk pirmas, — pasakė Povilui.

— Nereikia. Turiu pistoletą.

Galiuką patylėjęs pridėjo:

— Būčiau ir tą nuvertęs, bet bijojau, kad kur netoliese gali būti dar kitas.

Krūmai pasibaigė ir kelutis ėmė kilti aukštyn, Bėris nebebėgo, bet sunkiai lipo per vėpūtinius. Toli laukuose sužibo žiburiai.

— Ką reikės daryti, jeigu jis dar gyvas bus? — pasakė Vytas, bet Povilas neatsakė nieko.

— Pribaigti aš negalėsiu, — po valandėlės pridėjo, bet Povilas ir dabar nieko neatsakė.

Tylėdami pravažiavo kelias sodybas. Niekur nebuvo matyti jokio žmogaus, tik šunes keliose vietose palydėjo. Buvo pats Kūčių metas. Prie vieno ūkio Vytas pasuko į patvorį ir sustojo už daržinės.

— Palauk čia, o aš eisiu pasižiūrėti, — pasakė, iš lipo iš važelio ir nuėjo.

Bėris nebesiplėšė. Stovėjo ramus, retkarčiais koja pakasdamas sniegą. Povilas tik dabar pajuto, kad nežmoniškai šąla kojas. Valandėlę daužė į viena kitą, paskum pasilenkė ir palietė kareivį. Jis kūpsojo važely suriestas, užpakalį į viršų pastatęs. Šalia stovėjo automatas. Pakėlė jį ir atsargiai padėjo ant sėdynės, paskum pamėgino patogiau atversti kareivį, bet jis buvo sunkus ir nepavaldus. Sustingęs jis dar nebuvo. Atrodė, kad girtas ir miega. Bet ką reikėtų daryti, jeigu jis imtų krutėti. Vyto ranka kieta, tą jis žinojo, bet žmogus irgi ne musė.

— Iš už daržinės išėjo du vyrai. Vytas ir dar kitas.

— Tvarkoj, eik. Nė lapė nelos, kad tu čia esi, — pasakė Vytas.

Vyriškis stovėjo rankas susikišęs į kišenes ir Vytui pritarė. Jo balsas buvo žemas, minkštas ir pilnas šilumos. Povilas iš karto pajuto, kad čia jam nebus blogai, bet kareivio vienam Vytui ant sprando jis irgi nenorėjo palikti. Į vidų Vytas eiti nebenorėjo ir skubino važiuoti, tada Povilas pasitempė jį į šalį ir prašnibždėjo:

— Aš tave palydėsiu truputį už sodybos ir paleisiu vieną šūvį. Dėl atsargos, kad neatsigautų.

— Nereikia, — trumpai nutraukė Vytas. — Aš jau žinau, kur jį dėti.

— Bet ar gerai pagalvojai?

— Viską. Tik būk be rūpesčio.

Jis trumpai atsisveikino ir ėmė sukti arklį atgal.

— Poryt atvažiuosim — dar pasakė ir įsėdo į važelį.

Sniego buvo gilu, ir bėris ne bėgte bėgo, bet kemsnote kemsnojo.

Vytas palietė ranka kareivį ir pamatė, kad jis guli nebe taip, kaip iš karto buvo. Nejaukumas nubėgo per nugarą, Povilui neteisybę buvo pasakęs. Ligi šiol jis dar nieko nebuvo sugalvojęs, ką reikėtų su kareiviu daryti. Jeigu jis būtų pakankamai stiprus ir pakilęs iš karto kabintųsi, visiškai nesunku būtų antrą sykį kaukštelėti kirvapenčiu, o jeigu dejuotų ir pagalbos prašytų arba pabėgti mėgintų. Jis negalėjo apsispręsti, ką tada daryti reikėtų.

Arklys giliai dūbtelėjo į sniegą ir pašoko, paskum smuko važelis, pakrypo į šoną ir pasivertė. Ir Vytas ir kareivis išriedėjo į sniegą. Suprato išvažiavęs į kelią, bet per griovį įstrižai važiuodamas apvirtęs. Pirmoji mintis buvo palikti jį griovy ir tegu guli. Ligi atodrėkio čia tikrai niekas neras. Bet vos pagalvojęs, vėl papurtė galvą. Kas žino, gali tuoj puste nustoti, ir tada ras ir jį ir vėžes. Tada ir Vytą pagaus ir visus mazgus sumezgios. O kas uždraus paimti iš apylinkės kelis įtartinesnius žmones ir visą kaltę jiems suversti?

Įlipo į griovį ir mėgino iškelti, bet griovys buvo gilus, o kareivis liaunas, susmukęs, niekaip gerai nepaimamas. Kelias minutes vargo, kol išniūkė iš griovio ir surangė į važelį, paskum atsistojo, nusipurtė sniegus ir pabraukė ranka per kaktą. Kakta buvo šlapia. Arklys stovėjo, žiūrėjo galvą pasukęs per petį atgal ir karpė ausimis.

— Ir tau nejauku, — pasakė Vytas graibydamasis vadelių, paskum priėjo prie juodbėrio, paplojo per kaklą, paskum paglostė. Arklys buvo sušilęs. Jis ir dabar žiūrėjo pro petį ir karpė ausimis, pažiūrėjo ir Vytas. Keliu kažin kas važiavo: aiški tamsi dėmė juodavo balkšvam nakties pilkume.

Vytas vėl įgriuvo į važelį ir sutempė arklį. Juodbėris nė kaip nenorėjo mestis į smagią risčią. Vietomis kelias buvo jau užpustytas, ir jis tose vietose tik žingsniu tebrido. Vytas nenorom“ žvilgčiojo pro petį. Juodulys vis artėjo. Porą kilometrų pavažiavęs, aiškiai galėjo atskirti, kad užpakaly važiavo su pora. Netrukus galėjo girdėti barškant kakliniukus ir justi, kaip smagiai arkliai brido per sniegą.

Pagailo nepasiėmęs botago ir ryžtingiau sutempė vadeles. Jis nežinojo, kas ten važiavo, ir nenorėjo, kad lenktų. Jeigu būtų pažįstamas, galėtų pravažiuodamas pažinti ir paklausti, kur važinėja, arba savo arklius leisti paskui bėgti, o pats įšokti kartu pavažiuoti ir pasikalbėti. Jis pats nesykį taip buvo važiavęs ir bijojo, kad dabar taip neatsitiktų.

Bėriui ėmus sparčiau bėgti, vežimas iš karto pasiliko, bet netrukus vėl ėmė artėti. Vytą suėmė baimė. Jis sukando dantis, atsiklaupė ant važelio priekio, apsuko vadelių galą apie galvą ir kirto arkliui per kojas. Bėris pašoko šuoliu, po valandėlės išlygino į sparčią risčią ir vėl ėjo, kaip vėjas, tik sniegas glėbiais virto į važelį ir lėkė pro ausis.
Vežimas užpakaly ėmė liktis. Netrukus virto tamsia dėme, tokia, kaip pamatė iš pradžios.

Priešaky reikėjo pervažiuoti upę. Vytas pasiryžo pasukti prie tilto iš kelio, nusileisti žemyn, važiuoti paupiu aukštyn, kol ras properšą, įgrūsti vežulį ir grįžti atgal. Ligi pavasario tenai tikrai niekas jo neberas, o pavasarį ir radęs nebepažins.

Bet juodoji dėmė greitai ėmė didėti ir nebetoli tilto vėl buvo taip arti, kad galima buvo matyti arklius, galvas į šalis atmetusius, per sniegus kojas aukštai metančius. Puikūs, matyti, buvo arkliai.

Į šalį sukti bijojo, kad neapvirstų, į upę leistis irgi nebedrįso. Priešais už dviejų kilometrų buvo plentas. Dabar tik norėjo įspėti, kaip važiuoti, kad galėtų atsikratyti- Pasukus į kairę dar už dviejų kilometrų draudžiamosios zonos pradžia, paskum tiltas. Tenai sargybos tikrai stovės, ir jis negalėjo nė pamanyti važiuoti į tą pusę. Pasukus plentu tolyn, galima taip pat ką susitikti. Toli dešinėj buvo matyti švysčiojant mašinų šviesos, ir kas nors gali pamatyti, kas guli važely.

Jis vėl sutempė arklį, kad galėtų spėti perlėkti skersai plentą, kol mašinos dar toli. O jų buvo keletas. Suskaitė keturias vienoj eilėj, o toliau irgi buvo matyti žiburiuojant. Bėris vėl ėmė lėkti, o paskui važiavusieji liktis. Vytas pasiryžo lėkti tiesiai ir žiūrėti, kas bus, o jeigu matys, kad tie seka, pasukti į pirmą pasitaikiusį ūkį, kad jie galėtų nuvažiuoti pro šalį.

Mašinos kasėsi sunkiai ir blaškėsi į šonus, bet greitai artėjo prie kryžkelės. Vytas atsisėdo skersai važelio, kad galėtų matyti ir plentą ir vieškelį. Užpakaly važiavęs vežimas vėl artėjo, ir Vytas kaire ranka tampė vadeles ir skatint bėrį. Jis lėkė kaip lenktynėse. Stipriau suėmė dešiniąją vadelę, kad arklys nepasuktų į namų pusę, ir prieš pat mašinų nosį perskriejo per plentą, pro vėją užpakaly girdėjo šaukiant, ir jis subaudė arklį dar stipriau, lyg tikrai šauktų jį.

Ant plento, mašinų šviesų apšviesti, pasirodė du vyrai, ir paskutinioji mašina sustojo. Kitos trys grumdėsi tolyn. Vytas tikrai negalėjo pasakyti, ar tuodu vyrai tikrai iš vežimo išlipo, bet nuo jų pasirodymo pajuto, kaip po kepure nejaukiai ima krutėti plaukai. Arklių per plentą nebuvo matyti pervažiuojant, ir jis, atsistojęs stačias, vadžiomis ėmė plakti arklį. Bėris nešėsi prigulęs. Vytas mušė ir vis žvilgčiojo atgal. Plentas jau buvo toli ir nebuvo matyti, kad kas važiuotų iš paskos. Mašina tebestovėjo. Kitos trys artėjo ir privažiavusios taip pat sustojo. Dabar Vytas negalėjo sau atleisti, kad nepanešė tada kareivio gilyn į pelkę ir nepametė. Kitą dieną- būtų galėjęs nueiti, prakirsti akivarą ir įmurdyti. Niekas nebūtų jokio pėdsako suradęs. Ir dabar svyravo, ar* nepanešti į Trakutį ir nenumesti kur į tankinuką. Bet čia gali lengvai užeiti kad ir vaikai į mokyklą eidami arba kiškių kilpininkai. Pametęs galėtų kelučiais visiškai ramiai važiuoti namo, jokių sargybinių nebebijodamas. Trakučio pakrašty sustojo. Užpakaly nieko nebuvo matyti nei girdėti. Mašinos plente pajudėjo ir nusigrumdė tolyn. Ką daro vežimas, niekas negali pasakyti. Prieky suprunkštė arklys. Visiškai netoli, gal už keliolikos žingsnių, ir Vytui nuėjo per nugarą šaltis, o paskum pasidarė karšta. Greitai atsisėdo ir paragino arklį. Bėris, žengęs kelis žingsnius ėmė sukti į šalį. Vytas pasilenkė į rogutes ir suspaudė rankoje kirvuką. Priešais atvažiavo vienkinkes roges kažin ko prisimetės žmogus ir sėdėjo nugarą atsukęs prieš vėją.

— Ar dar toli iki plento? — šūktelėjo pravažiuodamas.

— Du, gal pustrečio, — atšaukė Vytas ir širdy ramiau pasidarė. Žmonės važiuoja su vežimais ir nesijaudina. Jis net sušvilpė bėriui. Bėris nusiprunkštė ir ėmė bėgti ristute. Per Trakutį kelias nebuvo „užpustytas, ir jis vėl galėjo greičiau pavažiuoti. Bet dabar jam staiga pasidarė aišku, kad kareivio pamesti niekur negali- Kiekvienoj vietoj gali kas užeiti ir paskum visa apylinkė turės kentėti. Vienintelė vieta buvo akivarai, bet vienas ir su tokiu kirveliu jis ir per naktį jų neprakirs. O naktį bekertant dar ir kitas sargybinis gali užeiti. Galą pavažiavęs, vėl sustojo paklausyti. Teūžavo tik vėjas. Abiejuose kelio galuose nebuvo matyti jokių įtartinų tamsulių. Tada pasuko stačiai per griovį į pievas.
— Vėjas dumia skersai vėžių ir už pusvalandžio net dieną sunku būtų pasakyti, kad čia važiuota, — pagalvojo ir pavarė arklį, kad greičiau nutoltų nuo vieškelio.
Vainiškienė su dukteria stalą jau seniai buvo parengusios. Ir Šienu apdėjo, ir balta staltiese uždengė, ir lėkštę su plotkelėmis, rūtų šakutėmis perdėliotomis, vidury stalo pastatė, ir lėkštes sudėliojo, tik prie stalo nesėdo.

Tėvas stovėjo prie krosnies, paskum ėmė neramiai vaikščioti iš kampo į kampą. Tarpais išeidavo į kiemą, ilgai pastovėdavo prie kiemo vartų ir klausėsi, ar neišgirs pro vėjo švilpimą bėrio kanopų duslaus dundėjimo. Nuo įtempto žiūrėjimo pilkam nakties tamsume imdavo judėti juoduliai ir vėl pranykdavo, ir Vainiškis šalčio pergeltas grįžo į trobą. Ligi tetos ir atgal blogiausiu atveju galėjo užtrukti dvi valandas, o laikrodžio rodyklė suko ratą po rato, ir Vytas nesirodė. Seniai prabėgo ir Kūčių valgomasis metas- Ir tėvas, ir motina, ir duktė tyliai vaikščiojo apie vienas kitą, bet žodžio nepratarė. Kiekvienas sprendė apie abiejų vyrų likimą savaip, bet gerų vilčių nė vienas nebeturėjo. Motina atsiklaupė po Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslu ir tyliai ėmė melstis. Duktė nusišluostė ašaras, išėjo į kambarėlį, kuriam nuo rudens buvo išsėdėjęs Povilas ir ilgai stovėjo degančią kaktą Į šaltą lango stiklą atrėmusi. Kieme buvo tamsu, tik vėjas švilpavo ir bėrė sniegą į langus. Kai laikrodis išmušė vienuolika, ji vėl sugrįžo į trobą. Pusę dvyliktos visi krūptelėjo, net nugaros pašiurpo. Kažin kas taip netikėtai pabeldė į langą, kad motina tuoj prišoko pūsti žiburio.

— Palauk, ką tu! — sudraudė tėvas. — Ar nematai, kad Vytas.

— Tėte išeik. Padėsi nukinkyti, — pašaukė Vytas, veidą prie paties stiklo prikišęs.

Tėvas greitai užsimetė kailinius užsižiebė žiburį ir išėjo. Kieme45 prie važelio stovėjo Vytas. Žiburio nereikia. Palik, — pasakė.

— Tėvas dar gaišo, bet sūnus greitai paėmė jį iš rankos, įnešė į priemenę ir pastatė. Išėjęs paėmė vadeles ir ėmė varytis arklį prie tvartų.

— Eik į vidų, sušalai, — pasakė tėvas, siekdamas vadelių. — Aš vienas nusikinkysiu.

Bet Vytas nepaleido, ir tėvas nuseką iš paskos.

Abu nukinkė arklį ir įleido. Arklys buvo taip šlapias, kaip per upę plukdytas.

— Kam reikia taip lakstyti?! — su priekaištu pasakė tėvas. — Jeigu pasitaikė užgaišti, galėjai ir neskubėti. Namai nedega.

Vytas ir vėl nieko neatsakė, tik paėmė iš pastogės dvi šakes ir vieną padavė tėvui.

— Kam? — pasakė tas.

— Atsimeni, kaip Povilas sakė, kad toj mėšlo krūvoj jo niekas nesurastų. Kai tą atsiminiau, ir aš nieko geresnio nebesugalvojau.

— Kur Povilas? Ką tu?

— Ne, Povilas tenai, kur reikia, bet va tą reikia čia padėti.

Jis parodė į rogutes, ir tėvas tik dabar pamatė, kad jose pūpso. Palietė ranka ir, užčiuopęs žmogų, nusipurtė.

Abu tyliai nuvertė pusę mėšlo krūvos į šalį, padėjo suglebusį žmogų ir vėl užkasė. Paskum abu sustojo, nusibraukė prakaitą ir tada Vytas trumpai apsakė, kas atsitiko ir kaip jam vietos į ieškojo.

— Po švenčių išgabensim į raistą, o dabar tegu pabūnie čia. Kam turi rasti kur pakely gulintį ir paskum žmones kankinti. Verčiau tegu galvoja, kad pabėgo. Tėvas pritarė ir abu grįžo į trobą.

— Moterims to nereikia žinoti, — pasakė prie durų valydamasis kojas tėvas ir Vytas taip pat pritarė.

— Ar nesulaikė? — vos per slenkstį įkėlus koją, paklausė motina. Jos ir balsas dar tebevirpėjo iš baimės.

— O ne! Teta siunčia geriausių linkėjimų... Ir dėdė, — pridėjo kabindamas apsiaustą.

Bet motina nužiūrėjo ilgu žvilgsniu. Ji tyliai žiūrėjo, kol jis prausėsi ir paskum, kai šluostėsi.

— Bet, vaikuti, sakyk, kas atsitiko, — staiga pasakė. — Tu visiškai ne į žmogų panašus.

 — Tik sušalau, — greitai atsakė Vytas ir pamėgino nusišypsoti, bet tik lūpos nemaloniai išsikreipė.

Nuo to troboj pasidarė dar tyliau, lyg kartu su Vytu būtų įėjusi ir mirtis.

Tylėdami ir už stalo susėdo, ir tėvas plotkėles tylom padalino. Vytas paėmė savąją ir greitai padėjo atgal, lyg pirštai būtų svilę. Nuo tėvo akių tas staigus sūnaus judesys nepaspruko. Jis paėmė savo plotkelę, valandą žiūrėjo, lyg norėdamas kokį raštą jos baltume perskaityti, paskum garsiai atsiduso ir pasakė:

— Imk, sūnau, ir laužk ir valgyk. Tavo rankos švarios. Juk žmogui ir laisvę ir tėvynę Dievas davė. Ir rankas davė apsiginti.

Vytas vėl paėmė plotkelę. Dabar ji atrodė kaip sniegas, kuris uždengia vėpūtiniais vėžes.

— Ne, — tyliai pasakė. — Aš tik pagalvojau, kad jis dar galėjo būti gyvas. Aš visą laiką galvojau, kad jis dar gyvas. — Pasakė ir staiga nutilo.

Motina su dukterim greitai pažiūrėjo į viena kitą ir abi kartu paklausė: — Kas?

Bet abu vyrai nuleido galvas ir nieko neatsakė. Troboj pasidarė taip tylu, kad atrodė jog ir vėjas vidury laukų sustojo, tik garsiai trekštelėjo tėvo laužiama plotkelė.

 A. Janavičienė      Kompozicija
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai