|
|
TRYS LITERATŪRINĖS APYBRAIŽOS |
|
|
|
Parašė J. G.
|
PRANAS DOM GIRDŽIUS: Tos pačios motinos sūnūs. Kristijonas. Antanėlis. Adomas. Trys graudulingi esiai. Lietuviškos Knygos Klubas, Chicago, 1974. 171 psl., 4 dol. Antrinėje antraštėje nurodomas Kristijonas — tai Donelaitis, Antanėlis — Antanas Strazdas, Adomas — Mickevičius. "Esiai" — apybraižos (prancūzų essai, anglų essay lietuvi-nama esė, žr. Tarptautinių žodžių žodynas, 1969, p. 221).
"Graudulingos" šios apybraižos dėl to, kad tokia buvo jų "dievobaimingos motinos" — Lietuvos — istorinė dalia. Autorius visai nepretenduoja į akademines apybraižas: "Malonus skaitytojau, neieškok čia istorijos tiesų, datomis paremtų . . . Pažiūrėk tik, pro šalį praeidamas, ar paveikslas su meile ir pagarba įdėtas į rėmus". Su meile autorius piešia šių trijų pasirinktųjų rašytojų paveikslus. Ir būtent: nors jis įspėja skaitytojus neieškoti datomis paremtų istorijos tiesų, iš tikrųjų jis kaip tik šitų rašytojų portretus kuria, juos "įrėmindamas" į jų laiko rėmus. Toks istorinis "įrėminimas" yra šių apybraižų pats būdingiausias bruožas, suteikiantis joms savitumą. Nepretenduodamas į mokslinių studijų akademiškumą, Pr. D. Girdžius betgi parodo daug istorinės erudicijos.
Itin pavykusi Donelaičio apybraiža (15-27). Nesiima jo nei jo biografijos, nei jo kūrybos nagrinėti (tai uždavinys ne 13 pušiaipių!), bet vaizdžiai Donelaitį išryškina savo laiko fone.
Didžioji Lietuvos kunigaikštija, drauge su Lenkija merdėjo. "Kai Augusto Antrojo Lietuvoje įnirtę bajorai kardais kapojosi konfederacijose dėl savo prestižo ir teisių" (18), tai "rusų kunigaikštis Dolgorukis, Petro Didžiojo maloningas tarnas, maišė savo miklia rankele ir drumstam vandeny supirkinėjo Lietuvos Įvaruose bajorų sielas, gyvas ir mirusias" (15). Donelaičio gimtuosius Lazdynėlius neseniai buvo ištikęs maras: "Ištisi lietuviški kaimai iškrito, lyg lapai, kad paskui būtų vietos ir praktiškam vokiečiui, ir storam šveicarui, ir išdykusiam prancūzui" (17). Todėl Kristijonas augęs "Dievo baimėje ir susimąstyme". Beturtis našlaitis, bet "dvasios aristokratas", jis vyko Karaliaučiun "siekti klasikinės filologijos, kad su mokytais rabinais galėtų ginčytis". Be klasikinių kalbų, išmokęs dar vokiškai ir prancūziškai, kad pažintų Fridricho Didžiojo favoritą prancūzą Voltaire. "O kai šiuodu, prie Berlyno Sans Souci pily, rydami varles ir austres, juokėsi iš lietuviško drimelio būro, poetui susopo širdį" (19). Donelaitis užsispyrė mo-is lietuvių rašomosios kalbos, kai "dar nebuvo gimęs Franz Boppas, indoeuropiečių prokalbės tyrinėtojas". Baigė Donelaitis teologijos mokslus Karaliaučiaus universite-te 1740, kai ten atvyko Emanuelis Kantas. Paskirtas į Stalupėnus, vos 11 km nuo Suvalkijos, ten Donelaitis lietuviškai parašė šešias pasakėčias: "Tarp pamaldžiųjų susirin-kimininkų civilizuotas teologas mokėjo kartais gerai prasijuokti pro protestantišką rimtį" (21). 1743 persikėlęs pastoriumi Tolminkiemin, ten vedė Galdapės teisėjo dukterį — "tuo metu ir pro ten" vyko Petra-pilin vokietaitė, po kelerių metų tapusi cariene Kotryna II. Tolminkiemio parapijos 36 kaimus slėgė nužmoginanti baudžiava, ir Donelaičiui tai buvo betarpiška tikrovė. "Iš baudžiavos kūrėsi poezija. Baudžiava buvo gyvenimas" (22). Thom-sonui ar Kleistui "užteko pasivaikščioti po laukus, kad saldžiai parašytų. Tolminkiemio klebonas juose gyveno" (23). Pergyvenus Septynerių m^tų karą, "žmonės atsikvėpė, o trys lieję žmonių kraują didieji pasidarė draugai, nes buvo kas dalintis". Prūsijos Fridrichas Didysis, rusų Kotryna II ir austrų imperatorė Marija Teresė įvykdė Lenkijos-Lietuvos pirmą pasidalijimą. Pagalbos šauksmo negirdėjo prancūzai, kurie buvo "šitokiam įtempime": "Marija Antuanetė turėjo pirmoji prakalbinti senojo karaliaus vyriausiąją meilužę, Madame su Barry" (25). Tragiško šauksmo negirdėjo "nei vyžoti bėdžiai, mūsų broliai, ramiose Prėgliaus pakrantėse. Jie arė ponų laukus, užguiti, lėti žengė paskui kantrų jautį". Ir Donelaitis "jau buvo senas kariauti, kai didieji žvėriškai rijo mažuosius . . . praleisdavo dienas savo sodne su kastuvu rankose. Medžiai turėjo gyventi ir tarpti, jei žmonės išmiršta lietuviškoj žemėj. Jis mylėjo ją ir niekados neieškojo svetimų kraštų" (26). Donelaitis mirė tais pačiais metais (1780), kaip austrų imperatorė Marija Teresė, "jau surukusi boba"; gi Marija Antuanetė "jau ruošėsi į giliotiną" (27), nes jau brendo prancūzų revoliucija.
Platokai pateikėme šiuos Donelaičio paveikslo "rėmus", negailėdami nė citatų, konkrečiai parodyti, kokio pobūdžio yra šios apybraižos ir kokiu stiliumi jos parašytos.
Antano Strazdo apybraiža, nors taip pat trumputė (33-44), parašyta su dar didesne meile, negu Donelaičiui. Tai matyti ir iš to, kad kone visa ši apybraiža parašyta, lyg besikalbant su A. Strazdu — į jį besikreipiant. "Kai elgetavai pusaklis ant lazdelės, Asižietį pralenkti norėdamas, Kristijonas, palyginti, buvo didelis ponas (betrūko tik cigaro. Tu arei, akėjai, vežei mėšlą . . . Kristijonas į darbą tik žiūrėjo . . . turėjo gerą ūkį, gyveno erdvioj klebonijoj" (41). Dar sunkesni Lietuvai buvo laikai, kuriais A. Strazdas gyveno. Karaliai saksai Augustai "valgė gėrė ir sotūs buvo, nesulaukę mūsų laidotuvių . . . Raudojo per mūsų krašto laidotuves kitas Augustas (Stanislovas A. Poniatovskis — J.G.), carie-nės Kotrynos meilužis" (34). Svetimi buvo tokie karaliai, svetimi buvo ir visi ponai, kalbėję kitomis kalbomis — tik ne lietuviškai. Todėl A. Strazdui negailėjo, kai juos korė, kai "etmonus, vyskupus, atvil-kę į turgavietes, be teismo sudorojo" (36). Kai ponai laukė Napoleono, A. Strazdas, pasitraukęs į Pe-nionių miškus, telaukė paprasto pavasarėlio. Ir kai po 1831 m. sukilimo generolai per sieną movė į Paryžių, A. Strazdas kretėjo "ant lazdelės, bet — vis tiek save mėje" (42). Jam tebuvo gaila "užguitų artojų", "urėdo nupertų" baudžiauninkų. Juose Lietuva liko gyva, kaip ir "daina dar tebebuvo gyva, maro nei karų neįveikta" (34). Jiems ir dainavo A. Strazdas, apie kurį "tiek težinome, kiek apie margasparnį paukštį — kad čiulba. Neatsekame tos vietos, kur pirmąkart čirkšteli. Žinome tik, kur giesmininkas krinta, kai paleidžiame strėlę" (35).
Jeigu autorius būtų susipažinęs su 1968 Vilniuje išleista V. Vanago monografija "Antanas Strazdas žinoma, nebebūtų galėjęs taip (tegu ir gražiai) A. Strazdo aprašyti . . . Donelaičiui skyręs 13 ir Strazdui 12 puslapių, autorius Adomui Mickevičiui paskyrė 116 puslapių (49-164). Pirmuosius du tik "įrėmino" į istorinį foną, o Mickevičiaus nupiešė ir visą portretą, nebe tik Lietuvos, bet visos Europos kultūriniame bei politiniame fone. Be abejo, galima kelti klausimą, ar lygiai "tos pačios motinos" sūnus buvo ir Adomas Mickevičius, kuris "lenkiškai ir prancūziškai išdykavo, išgarsindamas savo bajoriškos motinos (suprask: istorinės Lietuvos — J.G.) praeitį". Kad Mickevičiaus atveju "lietuvis reiškė ne tiek tautinę, kiek istorinę ir regionalinę sąvoką" ir kad "Lenkiją jis vadino bendrąja, o Lietuvą daline savo tėvyne" (V. Mykolaitis-Putinas, Raštai. VIII, 1962, p. 482), autorius gerai žino. Antraip nebūtų nė savo apybraižų pratarmėj karštai užtikrinęs: "Tik meilė atperka, ne išmintis. Jei kam nepatiks, tai jauniausias (A. Mickevičius — J.G.) negrįžo, šluostydamasis ašaras, kaip sūnus palaidūnas kad padarė, didžiai prašau tikėti, jog jis karščiausiai mylėjo savo motiną — quod mihi credas velim — ir už jo didžiąją meilę tebūnie jauniausiajam didelė vieta" (10). Paliekame šį klausimą nuošaliai. Svarbu, kad autorius savo sutelkta medžiaga mums priartino Adomą, kurio kūryboj Lietuva išties dominavo. (Galima tik apgailestauti, kad įvadu Ad. Mickevičiaus apybraižai autorius "Pono Tado" pirmuosius posmus paėmė iš K. Šakenio vertimo, nors jau buvo prieinamas daug poetiškesnis Putino vertimas, duotas jo raštų IX tome, išėjusiame 1968 m.).
Visos trys apybraižos parašytos autoriaus savitu stiliumi, kurį akylesnieji skaitytojai bus pastebėję iš jau žurnale spausdintų jo beletristinių dalykų. Ekspresyvus Pr. D. Gir-džiaus žodis, ne ramiai plaukiantis, bet lyg žiežirbomis trykštantis, patetiškai pakilus ir čia pat kone vulgariai natūralistiškas. Didesniam įspūdžiui padaryti autorius griebiasi ir perdėtų hiperbolių (pvz., teiginys, kad A. Strazdas daugiau žinojo, negu Kantas). Žodį bešmaikšti-nant, kartais ir persistengiama, lyg tyčiomis norint skaitytoją šokiruoti. Pvz., nebejaučiant saiko, nusišnekėta, A. Strazdą belyginant su Asyžiaus šventuoju: "Išgėrei, susimušei, sėjai ir piovei, su moterim mylėjais. Buvai, vyruti, smarkesnis nei Asižietis. Anas vos vos apie Clarą pagalvodavo, o tu, sako, berods, ir vaikų turėjęs" (36). Tai jau ciniškas postringavimas .
"Rašybos žiūrėjo Kleopas A. Gir-vilas". Jis knygai parašė ir įvadą, vargu ar reikalingą, nes pagrindinis jo teiginys apie knygon sudėtą "Donelaičio teologiškumą, Starzdo egzistencijiškumą ir Mickevičiaus meniškumą, improvizacijiškumą" greičiau tik klaidina skaitytoją. O rašybos "žiūrėta" savotiškai, kai pats Girvilas savo įvade rašo "exodas", "exilė" ir "existencija" ar kalba apie autoriaus "tamprų jausmingumą". Savotiškai rašoma ir "chronika", "Asižietis", "Nikalojus". Svetimųjų pavardžių rašyba likusi marga: vieni lietuvinti, kiti — ne. Ypač šiuo atžvilgiu akis duria nevienodas lenkų traktavimas. O "Ankwičių Henrieta" (103) išties hibridiškai rašoma. Daukantas vienur Simanas, kitur Simonas (beje, kokiu pagrindu autorius jam suteikia "teisės mokslų daktaro" laipsnį, kurio jis tikrai neturėjo, — buvo gavęs tik magistro laipsnį; žr. V. Merkio monografiją "Simonas Daukantas", (1972). J. G
|
|
|
|