Vienatvėj neramus subrendo,
Kančios ir sielvarto sūnus.
Jis eina vis rankas į tolumas ištiesęs:
Jam plaukus vėjai taršo, mint šalnos kanda,
Jam širdį kausto jausmas neramus — — —
Gyvenimo pavojus nugalėjęs ir mirties,
Suprato aiškiai iškovotą tiesą:
Toks turi būt žmogus
Gyvenime. Toks motinai sūnus.
* * *
Dabar jis eina per užgesusių fontanų aikštę.
Ant akmeninės žemės gula aukštos nakties kolonos rusvos.
Taip vaikščioja
Tarp tų kolonų jis, galvodamas apie kovas įvykusias ir būsimas
Ir apie tai, kaip po našta dienų
Žmogus, daug kartų kritęs ir parklupęs —
Pakils iš po tamsiųjų pelenų:
Pavasariniai vėjai dangų plaks,
Ir skambios upės, ištvinusios iki akiračio krantų,
Į sunkiai iškovotus tolius plauks.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
