Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. Girnius — "Lietuvos Universitetas" (red. Pr. Čepėnas) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Girnius Juozas   
Pernai sukako 50 metų nuo Lietuvos universiteto atkūrimo laikinojoj sostinėj Kaune. Tai buvo reikšminga sukaktis, tačiau liko mūsų beveik nepastebėta. Tik Detroite buvo surengtas jos paminėjimas. Spaudos ji buvo taip pat pamiršta. Mūsų žurnale tik prieš ketverius metus (1968 nr. 3 ir 4) buvome išspausdinę dr. A. Rukšos gana išsamų straipsnį "Lietuvos Vytauto Didžiojo Universitetas,\ Tad taip pat nebebuvo imtasi iš naujo panašų straipsnį parūpinti. O kad ši sukaktis būtų buvusi prisiminta pačioje Lietuvoje, nėra nė kalbos.

Tačiau visa tai "atpirko" šiemet Lietuvių Profesorių Draugijos Amerikoje išleistas ir Prano Čepėno redaguotas stambus veikalas Lietuvos Universitetas 1579 - 1803 - 1922 (Čikaga, 1972, XVI+896 psl, įrišta kietais viršeliais, tekste duota iliustracijų, kaina 20 dol., knygą platina LPDA pirmininkas prof. St. Dir-mantas: 6616 So. Washtenaw, Chi-cago, 111. 60629). Tik reikia, kad šio stambaus veikalo 1100 egzempliorių pasiektų bent tuos, kurie buvo Lietuvos universitetų (Vytauto D. ir Vilniaus) auklėtiniai.


Knygą sudaro keturios dalys: I dalis, 344 puslapiai (3-346), skirta bendrajai Lietuvos universitetų istorijai, II dalis, 306 puslapiai (349-654) — Lietuvos universitetų veiklai 1922 - 44, III dalis, 124 puslapiai (657-780) — atsiminimams, IV dalis, 112 puslapių (783-894) — bibliografijai, veikalo santraukai anglų kalba ir vardynui.

Pirmąją knygos dalį — Lietuvos universitetų istoriją — parašė dr. A. Rukša. Ši 344 puslapių studija yra aplamai pirmas tos rūšies veikalas, apžvelgiąs visą Lietuvos aukštosios mokyklos istoriją. Glaustai apžvelgęs istorinį jos kelią nuo 1579 m. Vilniuje jėzuitų įsteigtosios akademijos ligi 1832 m. rusų uždaryto Vilniaus universiteto, autorius išsamiai informuoja apie nepriklausomos Lietuvos atkurtą universitetą Kaune ir pagaliau apie lenkiškojo Stepono Batoro universiteto pakeitimą lietuviškuoju Vilniaus universitetu.

Dr. A. Rukša savo darbą atliko kruopščiai, sunaudodamas visus jam įmanomus prieiti šaltinius. Taip pat reikia pripažinti, kad autorius kiek galima stengėsi savo darbą atlikti su visu moksliniam veikalui privalomu objektyvumu.
Tik viena kita pastaba būtų galima padaryti dėl šios aplamai rimtos mokslinės studijos. Sakysime, 154 puslapy tikslesnis būtų žodis "kairesnis", o ne "laisvesnis", kalbant, kas kokio universiteto labiau norėjo. Ir katalikai norėjo ne "nelaisvo" universiteto, bet tik tokio, kurio "laisvumas" nereikštų "antikatalikišku-mo". Kompromisas buvo pasiektas tuo būdu, kad Teologijos - Filosofijos Fakultete buvo įsteigtas Filosofijos skyrius, paralelus Humanitarinių Mokslų Fakultetui.
Tas Filosofijos skyrius visą laiką kliuvo ir kairiesiems, ir A. Smetonos režimui. Ypač vis kliuno, kad T.-F. Fakultetą baigiančiųjų skaičius proporcingai buvo daug didesnis už H. M. Fakulteto. Dr. A. Rukša, atmesdamas kitus prof. Z. Žemaičio priekaištus T.-F. Fakultetui, sutinka, kad tokia disproporcija, "rodos, pakankamai kalbamąjį Žemaičio teigimą patvirtina" (206). Pašaliečio žvilgsniu žiūrint, gal taip ir atrodo. Bet tai grubi netiesa, kad T.-F. Fakulteto studentams buvo "lengviau baigti mokslas", kaip teigė Žemaitis ir sutiko Rukša. Pirma, to fakulteto Teologijos skyriaus studentai buvo klierikai, drausmingai prižiūrimi, kad pareigingai studijuotų. Antra, vidinės drausmės turėjo ir Filosofijos skyriaus pasauliečiai studentai. Pačioj šioj knygoj cituojamas humanitarės studentės P. Orintaitės liudijimas apie "teologus", kad jie, "disciplinuota" grupė, ir "paskaitose visi uoliai klausėsi", o "gal ir į egzaminus nuosekliau ėjo — maždaug gimnazistišku pareigingumu" (702). Kurie taip studijavo ir iš humanitarų, tie taip pat baigdavo studijas per ketverius metus, kaip ir "teologai" bei "filosofai". Pats Rukša kitoj vietoj prileidžia, kad "šitaip dideliam baigusiųjų šiuos fakultetus skirtumui galėjo be kitko turėti įtakos ir tai, kad daugumas Teologijos - Filosofijos Fak. profesorių buvo baigę mokslus Vakaruose, kai Humanitarinių Mokslų Fakultete vyravo Rusijoje mokslus išėję dėstytojai" (280). Kaip bebūtų su Vakarais ir Rusija, iš tiesų T.-F. Fakulteto profesorius ir studentus siejo toks artimas ryšys, kad studentui buvo tiesiog gėda prastai pasirodyti jį pažįstančiam profesoriui. Tad reikėtų liautis vis kartojus tą seną nepagrįstą priekaištą, bent jau dabar, kai anų dienų polemika priklauso praeičiai. Visuose fakultetuose buvo geresnių ir blogesnių dėstytojų, kaip buvo lengvesnių ir sunkesnių egzaminuotojų. Ne kitaip buvo ir su tais dviem kalbamaisiais fakultetais. Esu abiejuose laikęs egzaminų, bet lygiai gavau tą patį savo Įprastinį pažymį, ar vienur profesoriai buvo pažįstami, o kitur — nepažįstami.

Šiaipjau, kaip sakyta, dr. A. Ruklos darbas atliktas rūpestingai. Dėl nepakankamos informacijos pasirūko tik vienas antras netikslumas. Pvz., iš savo šaltinių Rukša informuoja, kiek profesorių ir kiek kuris paskaitų už universiteto skaitė 1932 -'34 m. (281-282). Deja, šioj statistikoj kaip tik nėra to, būtent prof. Pr. Dovydaičio, kurį šiuo atžvilgiu vargu ar kuris nors kitas pralenkė. Taip pat vargu ar trumpame pastabų dėl VDU mokslo personalo skirsnely išvis reikėjo imtis pavar-uii. Minint M. Biržišką, lygiai reikėjo minėti ir J. Tumą - Vaižgantą kaip mūsų literatūros istorijos biogra-irninkus. Bet juo labiau reikėjo V. Mykolaičio ir J. Ambrazevičiaus varių, nes tik jie nuo medžiagos literatūros istorijai žengė prie jos pačios pagrindimo. Lietuvos istorikai be pavardžių iškeliami, o proistorės net studentų įvardijama. Žinoma, tai smulkmenos.

Antroji dalis 306 puslapiuose aprašo visus fakultetus, biblioteką ir studentų organizacijas. Vieni fakultetai aprašyti vieno autoriaus straipsniu, kiti — kelių autorių straipsniais. Su šiuo skirtumu siejasi ir kitas, būtent: vieni fakultetai tik bendrai apžvelgti, o kitų ir atskiros katedros aprašytos.

Išsamiausiai aprašytas Humanitarinių Mokslų Fakultetas — jam skirtas 61 puslapis (autoriai A. Rukša, J. Puzinas, J. Balys, Pr. Čepėnas, J. lakštas, P. Jonikas, turiny iškritęs P. Gaučys, A. Liaugminas, V. Daugirdaitė - Sruogienė). Tad ir sužinome ne tik apie šio fakulteto santvarką, bet ir apie visų jo dėstytojų mokslinus darbus. Galima sakyti, kad tai pavyzdingiausiai aprašytas fakultetas. Bet, kaip visur gyvenime, yra ir antra pusė: kai šis fakultetas susilaukė 61 puslapio, tai jam paralelus T.-F. Fakulteto Filosofijos skyrius aprašytas tik 18 puslapių straipsnely. Šiuose rėmuose J. Grinius gražiai nušvietė T.-F. Fakulteto kovą dėl savo egzistencijos, bet savo kolegų mokslinio darbo nebeiškėlė taip, kaip tai atliko Humanitarinių Mokslų Fakulteto bendradarbiai.

Kitų fakultetų aprašai taip pat į-vairuoja savo apimtimi: T.-F. Fakulteto Teologijos skyrius ir drauge Teologijos Fakultetas (nuo 1941) apima 11 puslapių (St. Yla), Matematikos -Gamtos — 43 (Pr. ir Albina Čepėnai, J. Rauktys, Č. Masaitis, Pr. Ju-caitis, I. Saldukas, VI. Viliamas), Medicinos — 22 (J. Meškauskas, be to, kurį laiką veikusį veterinarijos skyrių 4 puslapiais aprašė pats redaktorius Pr. Čepėnas), Technikos Fakultetas (vėliau išsiskyręs į atskirus Statybos ir Technologijos fakultetus) — 39 (St. Dirmantas ir Ad. Darnusis), Teisių (vėliau atskiri Teisės ir Ekonomikos fakultetai) 19 (D. Krivickas, Pr. Čepėnas, Al. Plateris, L. Dargis ir J. Pažemėnas). Pastarasis fakultetas atrodo per kukliai aptartas. Evangelikų Teologijos Fakultetą, veikusį 1925 - 36, apibūdino J. Pauperas (382-387); Filosofijos Fakultetą, veikusį nuo 1941, aprašė J. Girnius (378-381). Ko daugiau apie šiuos du fakultetus pasakyti, tur būt, vargu ir buvo.

Aplamai imant, apie visus fakultetus sutelkta daug medžiagos. Kiek kur pasitaikė netikslumų (ne tik atmintis, bet ir šaltiniai nėra neklaidingi), galėtų nurodyti patys atitinkamų fakultetų žmonės (pvz., dr. J. Gimbutas "Drauge" šį tą tikslino iš Technikos Fakulteto aprašo). Man pačiam krito į akis klaidinga informacija apie abu filosofijos žurnalus: "Logoso" išėjo ne 19 sąsiuvinių (357), o 30 numerių (tik tomų 19), po du numerius išeidavo ne tik ligi 1931, bet ir 1934-37 m. laikotarpy, tik 1938 m. išėjo vienas, bet užtat padidintas numeris; humanitarų filosofijos žurnalo "Eranus" išėjo ne trys (394), o 4 tomai (pats turiu to žurnalo IV tomą), pastaroji klaida kartojama ir bibliografijoj. Sunkiai patikima, kad 1941 m. Vilniaus universiteto Humanitarinių Mokslų Fakultetas St. Šalkauskį buvo išrinkęs psichologijos katedros vedėju (446). Jo specialybė buvo ne psichologija, bet pedagogika. Taip pat kvestionuočiau ir tokį teiginį, kad x katedros "turėjo gerus dėstytojus" (404). Tokios generalizacijos visada esti mandagios, bet retai teisingos: iš ten minimųjų antrasis dėstytojas buvo tiek pat aukšto lygio, kiek pirmasis
— menko.

Įdomus istorinis Pr. Čepėno straipsnis apie Lietuvos universitetų bibliotekas (577-597), kurį papildo El. Eimaitytės - Kačinskienės informacija apie universiteto bibliotekos skaityklą (597- 601).

53 puslapiai skirti studentų organizacijoms. Po trumpos istorinės Pr. Čepėno apžvalgos duota vietos save apibūdinti bent svarbiausioms studentų organizacijoms. Ateitininkus apibūdino St. Rauckinas, neoli-tuanus — M. Valiukėnas (filijas — A. Augustinavičienė), socialistus — Pr. Čepėnas, varpininkus — A. Ku-čys. Kitas visas studentų organizacijas ir Studentų Atstovybę aprašė Pr. Čepėnas. Studentų Atstovybės straipsnį būtų labai tikę pailiustruoti jos rinkimų duomenimis, kurie būtų patys liudiję, kaip buvo išsi-diferenciavę mūsų studentai. Dabar tai liko daugiau ar mažiau miglota.
Kiek visą šį skyrių suredaguoti buvo vargo redaktoriui Pr. Čepėnui, matys tik patys knygos skaitytojai. Daug kam buvo sunku rasti žmonių. Todėl pats Pr. Čepėnas, ne vienu atveju pasitelkęs žmoną Albiną, užpildinėjo spragas, turėdamas rašyti ir apie Matematikos - Gamtos Fakultetą bei kelias jo katedras, ir apie Fizinio auklėjimo katedrą, ir apie Veterinarijos skyrių, ir apie Teisių Fakulteto uždavinius ir ryškesniuosius dėstytojus, ir apie gausias įvairias studentų organizacijas.
Trečiąją dalį sudaro atsiminimai. Jų yra tikrai įvairių. Dėl jų buvo spaudoj ir kritiškų balsų. Man tačiau rodos, kad be pagrindo. Atsiminimai, nusprendus jų duoti, savaime buvo nenumatomi, kaip neįmanoma numatyti atsitiktinybės.
Vienuose atsiminimuose daugiausia rašoma apie okupacinius metus (M. Biržiška, V. Brizgys, S. Kairys. G. Matorė). Z. Ivinskis pateikė atsiminimų apie St. Šalkauskį ir K. Pakštą, Pr. Skardžius ir P. Būtėną-
— apie kalbininkus, J. Eretas — apie savo fakultetą, V. Tumėnienė
— apie savąją vaikų ligų katedrą. V. Sruogienė apie teatrologiją. Rašančiajam itin įdomūs buvo šveicaro K. Regelio atsiminimai apie skurdų ir jo paties, ir universiteto kūrimąsi. Studentinių atsiminimų taip pat eilė — nuo B. Grigaitytės-Novickienės, pirmųjų metų studentės, ligi Pr. Visvydo, okupacinių karo metų studento. Kiekvienas tų atsiminimų praskleidė dalį tos gyvosios tikrovės, kurios neužčiuopsi nei statutuose, nei statistikose.

Žinoma, atsiminimai neišvengiamai lieka subjektyvūs. Todėl nėra ko dėl jų diskutuoti, nes jų tiesa yra autorių tiesa. Sakysime, naiviai skamba M. Biržiškos pasakojimas, lyg jam būtų tekę maždaug lygiai grumtis su Laikinosios vyriausybės švietimo ministru (kurio ir pavardę klaidingai rašo) ir su tuometiniu Studentų Komitetu, kaip su sovietinio okupanto pareigūnais ir tarnais. Kaip "Darbininkas" (1972.VI.9) dėl to rašė, "tais be precizijos žodžiais vėl sudaromas įspūdis, kad švietimo ministras ar koki karštuoliai norėję kenkti universitetui vardan asmeninių interesų, tik jis, atsiminimo autorius, universiteto reikalus gynęs". Tai nebe faktinė, bet autorinė tiesa: M. Biržiška iš tikrųjų jautėsi vedęs kovą dėl universiteto, nors vargu ar būtų buvę universitetui pasitarnauta vien M. Biržiškos visur klausant. Būtent, "Darbininko" recenzento liudijimu, "M. Biržiška norėjo įsiūlyti į Vilniaus universiteto aukščiausios administracijos postus" tokius kandidatus, kurie "vadovavo Vilniaus bolševikiniam Moprui". Panašiai ir dėl Z. Ivinskio atsiminimų apie St. Šalkauskį ar K. Pakštą: kiek pirmajam jis išreiškė pietistinę pagarbą (su pagrindu), tiek pasirodė antrąjį nekaip vertinęs (be pagrindo, nes vertindamas ribojosi tik Pakšto retoriškomis paskaitomis, bet vargu ar buvo susipažinęs su visais jo pakankamai gausiais moksliniais raštais; tokie vienašališki įspūdžiai šiek tiek klaidino ir J. Eretą monografijoj "Kazys Pakštas").

Ketvirtoji dalis pradedama bibliografija, kurią sudarė P. Dilys. Tai sunkus darbas, tad redaktorius Pr. Čepėnas įvade įspėjo, kad ir sudarytoji bibliografija "taip pat nėra nei visai pilna nei tiksli" (783). Reikia su tuo sutikti: iš tikrųjų yra svarbių spragų (pvz., M. Reinio neduota paties svarbiausiojo veikalo "Rasizmas"); vienų duoti ir straipsniai, kai kitų neduotos nė visos knygos. Bet sunkiausiai galiu suprasti, kokiu būdu bibliografijoj buvo ir prie Dovydaičio, ir atskirai užmirštas gamtos mokslų žurnalas "Kosmos", ėjęs per 20 metų ir šioj pačioj knygoj ne kartą minėtas. Keistas ir "Židinio" metrikavimas tik redaktoriumi V. Mykolaičiu ir tik 1924 - 32. Kaip kiekvienam nepriklausomybės metų šviesuoliui žinoma, tas mėnesinis kultūros žurnalas ėjo ligi pat okupacijos. Po V. Mykolaičio - Putino jį redagavo prof. St. Šalkauskis, tik vėliau jį perėmė jau nebe universiteto žmogus (Sibire nukankintas dr. I. Skrupskelis, o paskutinį numerį suredagavo nacių kacete nukankintas K. Baubą).

Prisiminus "Kosmosą", prisiminė ir J. Raukčio botanikos katedros apraše neįmanomas teiginys: "Botanikai savo mokslinius raštus nuo 1931 m. daugiausia skelbdavo 'Matematikos - Gamtos Fakulteto Darbuose7, o iki šiol dažniau 'Kosmose', 'Gamtoje' ir kt." (466). Kaip ligi 1931 m. kas nors buvo galima skelbti "Gamtoje", kuri pradėjo eiti tik 1936 m.? Panaši laiko neįmanomybė yra ir varpininkų apraše (630), bet ten gal tik korektūros klaida yra įsibrovusi.
Daugely vietų kalbama apie Teologijos - Filosofijos Fakulte-tetą (233, 661, 733 ir kt.), kai jo nebebuvo (sovietams 1940 m. uždarius) ir kai turima galvoje 1941 m. Laikinosios vyriausybės atkurti atskiri Teologijos ir Filosofijos fakultetai.
Sunkiausia suprasti, kad ta klaida visą laiką kartojama ir paties vysk. V. Brizgio, Teologijos Fakulteto buvusio dekano (ir recenzuojamojo veikalo redakcinės komisijos pirmininko) atsiminimuose. Gal būt, buvo norima pabrėžti, kad senasis Teologijos - Filosofijos Fakultetas de jure tebeegzistuoja, nors de facto nebeegzistavo jau nuo sovietinio uždarymo 1940 m. vasarą?

Mūsų knygose išvengti korektūros klaidų, tur būt, daugiau negu sunku. Šiaipjau jos nesunkiai pastebimos. Bet kai jų pasitaiko ir pavar-dėse ar vardo inicialuose, itin rėžia akį: pvz., skulptorius Bučas išvirtęs Būčių (599), o žinomasis prof. Vladas Jurgutis gavęs vardo inicialą "J." (568). "K. Gailiūnas" (425) greičiausiai yra Pranas Gailiūnas. "A. Jaunulaitis" (577), laimė, nekelia abejonės, kad tai tas pats žinomasis A. Janulaitis. "L. Kumpikis" (549), be abejo, yra L. Kumpikas. Kažkodėl L. Čeraška visur paverstas Čereška, nes jis pats visur (ir "Kosmose", ir "Gamtoj") pasirašinėjo tik L. Čeraška.

Veikalo kalbą lygino redakcinės komisijos prezidiumo narys dr. P. Jonikas. Tad kalba pavyzdinga. Ir tai labai svarbu, kai šiaip mūsų raštų kalba vis menkėja.
Redaktoriaus Prano Čepėno įnašas į šią knygą yra dvigubas: ir kaip redaktoriaus, ir kaip autoriaus. Po dr. A. Rukšos jam daugiausia priklauso šios knygos puslapių. O šiuo metu ir kitų bendradarbių nebuvo lengva sutelkti. Be Prano Čepėno didelio triūso Lietuvos Universitetas nebūtų galėjęs pasirodyti. Jo nuopelnas, kad nepriklausomos Lietuvos Universiteto 50 metų sukaktis buvo paminėta tokiu išliekamuoju pavidalu.

Daugelio talka pajėgė išleisti tokį stambų veikalą. Į daugelio rankas jis turi ir patekti.
Juozas Girnius






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai