MARIŲ PASAKA
Neramu, sesele Aiste, Šiaurei uždegant pašvaistę. Šaukia ji tave namučio, Kai nuo marių vėjas pučia. Tik įspėja liūdnos bangos Ir grandinėse sužvanga. Neskubėk, jaunoji sese, Žilvinėlio neberasi. Jį birželio naktį tykią Buvo dalgiai pasitikę. Viesulai ant marių siuto, Atlinguoja kraujo putą. Juodos gilumos sujunda, Suvaitoja skaudų skundą. Vėl banga į širdį bloškia — Jį kaip dobilą nuraškė. Maldai rankeles sudėki, Gal nudžius veidai sudrėkę. Neramu, sesele Aiste, Šiaurei uždegant pašvaistę.
ŽVAIGŽDŽIŲ DAINA Kažkur širdis Liūdės, ugnis jon venomis Tekės, o niekas negesys: Anei sapnai, Nė jazminai, kur mename Žvaigždyno šlamesy.
Dar juos girdžiu Iš tų žvaigždžių plevenimo Šioj atsiaidinčioj nakty. Ir dainoje Ateina jie kaip nerimo Sietynai uždegti. Kažko saldaus Širdies maldaus gyvenimas Ir daug už tai žadės, — Nors kaip mana Ji alkana, o neima, Tik prašosi širdies. VIEŠKELIO DULKĖS Nubėga vieškeliais mašinos, Jas lydi dulkių sūkuriai, O kas tos dulkės — argi žino Praeivių dulkini būriai? Gal žingsniai šimtmečių sudilę, Kuriuos čia minios pasigaus, O gal tylėdama netyli Gili simbolika žmogaus? Ant kelio kris varinis grašis Ir veltui elgeta jieškos — Ant jo karalius pasirašęs, Nevertas dulkės dieviškos. O vieškeliais vis lėks mašinos, Skubės keleiviai į muges, Savęs tarp dulkių nepažinęs Kažin kas dulkėse užges. SVAJONĖ Žinau, svajonė be vilties, Ten vartai užrakinti, — O kur, kentėjimo naktie, Priglaust klajūnę mintį? Norėtųs tėviškės namuos Pabūt nors valandėlę, — Gal neišblaškė šilumos Tie viesulai pašėlę. Trobelės durų girgždesy Prikelt žaismams vaikystę — Prie židinio subėgs visi Nykštukai pasiristi. Nupūsti dulkes nuo senų Svajonių aukso knygų, — Tenai ant puslapių plonų Anie laikai sumigę. Išeinant, šulinio vandens Gaivingo atsigerti Ir žalsvą kerpę nuo akmens Pasiimti didžiavertę. Žinau, svajonė be vilties, Ten vartai užrakinti, — O kur, kentėjimo naktie, Priglaust klajūnę mintį?
|