(TĘSINYS)
IV Lyg ėriukai kalvos būreliu sustoję, Taikstosi už dvaro prisiglaust kaitroj; Garbanėlės raitos kvepiančių šilojų, Rodos, jos nuo saulės suliepsnotų tuoj. Pūsteli vėjelis, lieknos pušys svirdi, Ir lyg kanklių stygos skamba taip ilgai. Aidas liūdną dainą atneša į širdį, — Ašarom nubyra kvepiantys sakai. Giminės ten kapas, vejele užžėlęs, Švokščiančių pušelių apsuptas ratu, Ten, kukliai pražydęs, žiūri bitkrislėlis, Kur nutįsta tiltai debesų baltų. Oi, prieš daugel metų čia įmintas pėdas Užnešė vėjeliai paupio smėliu, Rudenys nuskynė atminimų žiedus, Kažkada sodintų vasaros gėlių.
Ten našlaitė eina, nešasi žolynų, — Kartą su mamyte bent pasikuždės. Prie žemelės glaudžias, kapą apkabina — Ir paplūsta skundas sklidinos širdies. Tai, anksti motulė vartelius užkėlė Ir viena išėjo į tėvų dausas! O aplinkui dūzgia, siuva bitinėlis, Ir skuja nukrinta nuo šakos sausa. Pasiguodus kapui, tyliai atsidūsta, — Ant žolynų virpa ašara graudi — „Ak, tu raganėle, susisukus gūžtą Tėviškėj senojoj, ko mane skriaudi? Jei dvare nebūtum tu apsigyvenus, — Būtų mano broliai, būtume visi, Medumi kvepėtų kiemo liepos senos Vasarą, kai miega ramuma vėsi.“ Suūžė viršūnės, gegė užkukavo Iš miškų platybių raudančių balsu: „Dukra mano miela, aš motulė tavo, Aš girdėjau skundą rūpesčių visų. O pakilk, mieloji, o pakilk, dukrele, Pereik visą žemę, tolimus kraštus Ir atrasi brolių ištrėmimo kelią, Ir visi sugrįšit į namus gimtus!“ Keliasi seselė, saulė žemėn liejas, Prieš akis vingiuoja vieškeliai balti, Skrenda juodi paukščiai, lyg benamiai vėjai, Ir toli pranyksta girių pakrašty. Ji parbėga klėtin, kerpa drobę baltą — Broliams bent po vienus marškinius pasius. „Dievaži, gal jiesiems audrose ten šalta, Gal didžiam vargely rasiu juos visus?“ Dvylikai po juostą, kur įaustos gėlės, Niekad neregėtos žemėj svetimoj, Deda į ryšelį broliams dovanėlę Ir, slapčia išbėgus, dingsta tolumoj.
V Per kalvas, kur saulėj mirga, Per šalies bekraštį plotą Lekia vieškelis lyg žirgas Širmas, jaunas, nežabotas. Įsisukęs tarp šilojų, Kvepiančius šlaitus nugriauna, Nesustabdo savo kojų Prieš lankų upelį sraunų: Drąsiai šoka per tiltuką, — Dunda grindys ąžuolinės, O paskui į girią suka Ir panyra žalumyne. Gera būt juo eit, neklysti, Paklajoti, kur patinka, Bet seselę ir jaunystę Rūpestėlis pasitinka. — Jos kelionės drąsią dieną Vakarėlis bailiai blausia, Kai sutinkamą kiekvieną Prakeleivį stabdo, klausia: „Ar nematėt mano brolių, Juodvarniais kur jie klajoja?“ Žmonės, atskubą iš tolių, Tyli ir pro šalį joja. „Debesėli auksaplunksni, Tave neša visur vėjai, — Gal kur ąžuolų paunksmėj Mano brolius tu regėjai?“ Debesėlis supas, tįsta — Jis nematė niekur brolių — Ir dangaus skliautais nuslysta Į laukų bekraštį tolį. „Tu, keleli paslaptingas, Kurs žinias visur nešioji, Gal šešėlis jų praslinko, Kai padangėje klajojo?“ Nebylys kelelis veržias, Skuba saulę pasivyti, O šlaite linguoja beržas, Glosto einančią sesytę. „Tu, berželi, kelio sarge, Išlinguotas lauko vėjų, Gal ilsėjosi pavargę Broliai, juodvarniai manieji?“ Pasiūbavo svyrūnėlis Ir seselei neatsakė, — Ji, suklupusi šešėly, Dreba, virpa lyg plaštakė. Iš tamsių, plačių šilojų Jai gegutė atsišaukia: „Kilk, sesyte, eik, mieloji, Ištremtieji broliai laukia!“ O kur eiti, jei nežino? Ir našlaitei širdį gelia. Ryšulėlį apkabina, Bėga, skuba kaip stirnelė.
VI Į girią didelę ir šimtamylę Įeina sesė pamažu, Jau vakaras kelius užpylė Šešėlių pilkumos dažu. Pritilę slenka jie į pirmą vingį Ir tarp palinkusių šakų Tuoj susirango poilsiui aptingę Ir klojasi vėsiu rūku. Aplinkui pušys — milžinai barzdoti, Sargai vidurdienių ramių, Susvirdi, pradeda gailiai raudoti Iš savo didelių gelmių. Seni, pražilę ąžuolai pabunda, Pajudina grubias rankas Ir ošia šimtmetinį savo skundą Apie žydėjusias lankas, Kurias jie matė tolimoj jaunystėj, Kai buvo girios pašaly, Apie linksmųjų vėjų karalystę, Kur liko amžinai toli. Sesulė žino, ko gi taip giružė Papudus švokščia nerami, Tai raganos viršūnėmis atūžia Pasigerėti naktimi. Suskridę siaus, lakstys po mišką, Kudlas į kadugį šukuos Ir dūkdamos išgąsdins pilką kiškį, Paukštelį raibą ant šakos. Paskui susės prie ąžuolų kamienų, Nagus į žievę jų galas, Įsiutę vysis šviesią mėnesieną Tarp medžių į klampias balas. Ir ten suras tarp nendrių seną žaltį, Sius drabužius iš jo odos, Paties ant karklų mėnesienoj balti, Gaidys kol kaime sugiedos. Sesutė eina pro senus kamienus, Lyg riterius tėvų pilies, Sena žievė — šarvai kiečiausio plieno, — Jų niekas pasala nelies ... Ji eina pamažu ir išsigandus, Ir glosto juos švelnia ranka — Jų žievę, tuos sunkių kautynių randus Ir tiki jųjų apsauga, Kol raganos užbaigs naktinę puotą, Kol rytas, rengęsis ilgai, Pakils ir lėks švelnia veja rasota, Ir prunkš auksiniai jo žirgai. Tarp medžių mato, kaip takelis rangos, Ir dangstos lazdynais žaliais, O iš viršaus jį gaubia eglių rankos, Ir barsto kvepiančiais spygliais. Tai žvėrys suleteno šitą taką, Keliaudami jieškot vandens, Kur nors šaltinis iš paunksmių teka Ir prausia garbanas želmens. Ten turi būt saugu. Ten piktos dvasios Neranda šios versmės tyros; Praskleidęs ąžuolus, pušis aukštąsias, Mėnulis budi lig aušros. Ir tuo taku, jieškodama sau guolio Tarp šalto miško žalumų, Nueina sesė, išsiilgus brolių, Toli palikusių namų —
VII Staiga prieš akis praretėjo eglynas, Prasiskleidė medžiai, ir švietė toks plynas Dangus. Apačioj debesėliai balti, Kai kur truputėlį paraudę, Sugulę viršūnėse snaudė, Tyla užburti. Prieš seserį vėrėsi skynimo plotas, Aplinkui sustoję eglaitės skarotos, Šaltiny spindėjo vakaris dangus, Ratu lyg prie kvepiančių ėdžių Ten ganėsi stirnų ir briedžių Būrelis saugus. Trobelė maža iš storulių sienojų, Pritūpusi aikštėj, žolynais lapojo Ir žvelgė, kaip spindi ramybėj vanduo, Kaip driekiasi dūmai į aukštį, — Ten brolių ir kelio paklausti Nuėjo sesuo.
Ant slenksčio sėdėjo palinkęs senelis, Žiūrėjo dangun, kaip naktužė jau kelias, Kaip skleidžia žvaigždes lyg pirmąsias gėles, Kaip lenkiasi varpomis javo, Ir vienas parimęs niūniavo Liūdnas daineles. Priėjus arčiau ji paklausė nedrąsiai, „Ar dvylikos brolių, seneli mielasai, Kur nors nematei? Užauginę sparnus Jie juodvarniais skraido po šalį Ir niekad sugrįžti negali Į savo namus.“ Užžėlusius antakius senis pakėlė, Į sesę žiūrėjo liūdnai valandėlę, Kol raukšlėm nubėgo skaidri šypsena: „Kodėl atėjai iš anapus, Svajonių jieškotoja tapus, Mergaite jauna?
Žinai, gyvenu nuo visų čia nutolęs, Kur lankosi stirnos, pušynų vienuolės, Kas dedas anapus miškų — pamiršau, Iš ten negirdžiu jokio aido, Kur broliai po lygumas skraido, Tikrai nežinau... Užeik pas mane pailsėti, mergaite, Nuvargino vieškeliai vingrūs, įkaitę — Ugnelė tau švies ir sapne užliūliuos. O rytą diena atsikėlus Gal pluoštais pažers spindulėlius Ir tavo keliuos...“ Senelis pakilo, duris atidarė, Pakvipo žolynai, nuo sienų nukarę, Sujudo ugnelė trobos vidury: Pakilo liežuviai prigesę, Ir sveikino einančią sesę Liepsnelė skaidri. Jis guolį minkštutį iš kailių pataisė Ir atnešė uogų, prinokusių vaisių Iš savo sodelio, iš slėnių plačių, Ir siūlė — širdelė ko nori, — Jai didelį varvantį korį Laukinių bičių... Diena praklajota šešėliuos prapuolė, Ji jautė, kaip sapnas linguoja jos guolį, Kaip gęsta sušvitę ugnies rubinai, Senelis palinkęs sėdėjo, Į ugnį žolelių vis dėjo, Niūniavo liūdnai.
|