TARMĖS PROBLEMA LIETUVIŲ BENDRINĖJE KALBOJE
Kaip žinoma, šiandien mūsų bendrinės rašomosios kalbos pagrindu eina vakarų aukštaičių tarmė, t. y. pirmiausia Šakių, taip pat Marijampolės ir Vilkaviškio apskričių tarmė. Dabar ši tarmė yra nusistojusi ir apskritai niekas lietuvių nebekelia klausimo, ar nereikėtų tarminį bendrinės kalbos pagrindą keisti. Tiesa, pasitaiko vienas kitas balsas, — tik ne iš kalbininkų specialistų tarpo, — kuris paabejoja, ar ne geriau būtų, kad lietuvių bendrinė rašomoji kalba būtų pasirinkusi rytiečių ar žemaičių tarmę. Bet į tokius balsus rimtai nežiūrima. Šiaip visiems lietuviams atrodo, jog tarmės pasirinkimas mūsų bendrinėje kalboje yra išspręstas.
Taip yra šiandien, bet toli gražu ne taip buvo praeityje. Kokią pasirinkti raštui tarmę ir kaip ją tam reikalui pritaikyti — kelis šimtus metų buvo aktualus klausimas. Buvo mėginta rašomajai kalbai rinktis čia vieną, čia kitą tarmę. Todėl mūsų bendrinė kalba turėjo pergyventi gana ilgą kovų laikotarpi, kol pagaliau viena tarmė nugalėjo. Čia ir mėginsiu parodyti, kaip prie šios vienos, ir būtent vakariečių aukštaičių, tarmės įsigalėjimo prieita.
I. KALBININKŲ PAŽIŪROS Į BENDRINĘ KALBĄ Tačiau parodyti tą įsigalėjimą, deja, nėra lengva. Šiandien dar nėra kalbamuoju klausimu viskas paaiškėję. Tik bendrais bruožais galima atvaizduoti šio klausimo raidą. Taip yra todėl, kad specialiai bendrinės kalbos klausimu kalbininkai ligi paskutiniųjų dešimtmečių, galima sakyti, visai nesidomėjo. To priežastis buvo neigiama jaunagramatikių (Junggramatiker) pažiūra į bendrinę kalbą. Jie tvirtino, kad tikra, natūralinė kalba terandama gyvosiose liaudies tarmėse, o rašomoji kalba tesanti tik dirbtinė kalbos lytis. Osthoffas prieš 60 su viršum metų prilygino gyvąją liaudies tarmę natūraliai augančiam miške augalui, o bendrinę kalbą tam augalui daržininko perkeltam į daržą, augančiam nuolatinėje daržininko priežiūroje. Daržininkas tam augalui purena žemę, jį rūpestingai laisto, apkarpo jo šakas ir apskritai jo augimą lenkia pageidaujama kryptimi. Tas augalas išaugąs akiai gražus, bet jis vis dėlto esąs dirbtinis, kultūros produktas, o ne natūralinis, gamtos vaisius. Todėl kalbininkui tenka domėtis kaip tik tąja kalbos lytimi, kurioje natūralusis kalbos gyvenimas reiškiąsis, būtent — gyvosiomis liaudies tarmėmis.
Tik paskutiniaisiais dešimtmečiais iškilo kalbininkų balsų, kurie nebesutiko su tokia pažiūra į tarmę ir rašomąją kalbą. Šie kalbininkai ėmė tvirtinti, kad bendrinė kalba taip pat kalbininkui yra įdomi kalbos apraiška, irgi natūrali kalbinė lytis, tik skirtinga nuo liaudinės tarmės. Ypač vad. struktūrinis kalbos tyrimas (paprastai vadinama fonologija,- arba Pragos mokykla) pabrėžė, jog tiek gyvoji tarmė, tiek rašomoji kalba nusipelno kalbininko dėmesio, nes ir viena ir antra yra atskira kalbinė sistema, kiekviena pritaikyta savam tikslui. Nuo tų skirtingų tikslų pareina vienoje ir antroje — tarmėje ir bendrinėje kalboje — skirtingų kalbinių priemonių pasirinkimas.
Taigi, po šitos naujos pažiūros iškilimo buvo galima laukti tinkamo dėmesio atkreipimo ir į lietuvių bendrinę kalbą. Tačiau iš svetimtaučių mokslininkų tik vienas kitas tėra palietęs vieną antrą lietuvių bendrinės kalbos klausimą, kartais tik netiesioginiu būdu. Minėtinas E. Hermannas, paskelbęs straipsnį (Litauische Gemeinsprache als Problem der allgemeinen Sprach-wissenschaft, 1929) Goettingeno mokslininkų pranešimuose, kuriame jis pirmiausiai nori pavaizduoti tos problemos didelę reikšmę kalbos mokslui ir parodyti, kas dar reikia čia tirti. Daugiau lietuvių bendrinės kalbos klausimais, jų tarpe ir tarmės klausimu, teko domėtis patiems lietuviams. Bet yra savaime suprantamas dalykas, kad, trūkstant tyrinėtojų ir dar per trumpą laiką, labai nedaug ką galima pasiekti. Juoba, kad stingama paruošiamųjų darbų, monografijų apie kai kuriuos autorius bei jų veikalus. Pvz. maža tepažįstame kalbą Šv. Rašto vertimų Didž. Lietuvoje, evangelijų, kurios buvo vartojamos kelis šimtus metų, XVIII—XIX a. rašytojų. Sakysime, tokio vysk. Valančiaus raštų kalbos ištyrimas daug ką paaiškintų XIX a. lietuvių bendrinės rašomosios kalbos raidoje, bet, deja, Valančiaus raštai tebelaukia savo tyrinėtojo. Taigi minėtosios aplinkybės labai apsunkina dalyko nagrinėjimą, nekalbant jau apie šiandienines sąlygas. Todėl čia manau pasitenkinti daugiau atskirų pagrindinių klausimų iškėlimu.
II. KELIAS Į BENDRINĘ KALBĄ MAŽOJOJE LIETUVOJE 1. Mažvydas ir žemaičių tarmė. Tik metę žvilgsnį į praeitį, tuojau pastebėsime, kad tarmės raida bendrinėje rašomojoje kalboje nėra visam lietuvių gyvenamajam plotui vienoda. Čia Maž. Lietuva atsiskiria nuo Didžiosios. Kodėl taip yra, nėra sunku suprasti. Kai atsirado pirmieji raštai (XVI a.), Maž. Lietuvos lietuviai jau per šimtą metų gyveno kitos valstybės (vokiečių) gyvenimą. Svetimos valstybės politinis, socialinis, kultūrinis gyvenimas turėjo prie to atsiskyrimo prisidėti. Nemaža reikšmės turėjo ir skirtinga Maž. Lietuvos gyventojų tikyba: šie juk buvo protestantai, tuo tarpu kai Didž. Lietuvos gyventojai, išskyrus nedidelį nuošimtį, — katalikai. Aišku, kad turėjo atsiliepti ir skirtingas Maž. ir Didž. Lietuvos tarminis susiskirstymas. Tačiau skirtingos šių lietuvių bendrinės kalbos raidos dar nereiškia, kad jos viena antrai neturėjo įtakos. Tad pirma pažiūrėkime į Maž. Lietuvą, kokia tarmė ir kaip įsigali jos bendrinėje rašomojoje kalboje.
Kaip žinoma, pirmas lietuvių kalbos paminklas yra Mažvydo katekizmas, pasirodęs 1547 m. (spausdintas Karaliaučiuje). Mažvydas buvo Didž. Lietuvos kilimo, hercogo Albrechto 1546 m. pakviestas į Karaliaučių protestantizmo skelbti lietuviams. Atvykęs bene po vienerių metų išleidžia katekizmą. Pirmas pradėjęs lietuviškai rašyti, tiksliau sakant pirmas išspausdinęs lietuvišką knygą, jis ir savo atsineštinę Didž. Lietuvos žemaičių tarmę turėjo pavartoti tam katekizmui. Tai suprantamas dalykas: kadangi spausdintų raštų prieš jį nebuvo, Mažvydas neturėjo savo rašto kalbai, taigi ir jos tarmei, tinkamų pavyzdžių, kuriais būtų galėjęs pasekti. Tiesa, šis tas trumpesnių dalykų (pvz. giesmių) versta ir prieš Mažvydą, bet jie nebuvo išspausdinti ir negalėjo būti plačiau žinomi bei prieinami. Kita vertus, išmokti Maž. Lietuvos tarmių per tą trumpą laiką, prieš išleisdamas katekizmą, jis negalėjo. Pagaliau ir savo knygą ne vienai Maž. Lietuvai teskyrė. Tad pasirėmimas savo žemaitiškąja tarme ir darosi suprantamas. Bet jau vėliau, kaip jis ilgiau pagyveno Maž. Lietuvos žmonių tarpe, vėlesniuose raštuose ima tolti nuo savo žemaitiškosios tarmės. Jis 14 metų (1549—1629) kunigavo Maž. Lietuvos aukštaičių tarpe (Ragainėje), ir jo tuose vėlesniuose raštuose taikomasi prie vakarų aukštaičių tarmės.
Dar daugiau taikosi vakarų aukštaičiams taip pat Didž. Lietuvos kitas žemaitis, kilęs iš Varnių apylinkės, visą pusę amžiaus vėliau po minėtojo Mažvydo katekizmo išleidęs „Žemčiūgą teologišką“ (Margarita Theologica). Ji buvo išspausdinta Karaliaučiuje 1600 m.
2. Vakariečių aukštaičių įsigalėjimas. Žemaičių tarmė neilgai tegyvavo Maž. Lietuvos rašomojoje kalboje. Netrukus pasirodo vakarų aukštaičių tarmė. Maždaug nuo XVI a. galo iki XVII a. vidurio ji iškyla ir sutvirtėja Maž. Lietuvos raštuose. Vakarietiškai rašo Baltramiejus Vilentas, taip pat iš Didž. Lietuvos kilęs. Jau aiškiai vakarietiškai nusistato Rėza savo 1625 m. išėjusiame psalmyne (Psalteras Dowido). Galutinai tą tarmę įteisina, kanonizuoja Danielius Kleinas. Jis 1653 m. išleistoje savo gramatikoje (Grammatica Litvanica) nustato rašomosios kalbos dėsnius ir taisykles ir paskelbia, kad tinkamiausia tarmė, pritaikyta bendrinei kalbai, esanti vakarų aukštaičių. Nuo Rėzos bei Kleino laikų Maž. Lietuvos autoriai nebesvyruoja dėl tarmės: gramatika buvo parašyta, praktiškai raštuose pritaikyta, rašto autoriai, nustatytų dėsnių laikydamies, eina toliau. Ir beveik visi vėlesnieji Maž. Lietuvos gramatikai remiasi Kleinu: Šulcas, Rugys (XVII a.), Ostermeieris (Neue litauische Grammatik, 1791), Milkė (1800), geras kalbos mokovas Pr. Kuršaitis (Grammatik der litauischen Sprache, 1876) ir kt.
Kad Didž. Lietuvos žemaičių tarmė, Mažvydo ar kitų pavartota, neprigijo, tai nesunku suprasti. Ji buvo atneštinė, Maž. Lietuvos žmonėms svetima. Ji ir išnyko su tais ateiviais kartu; ėmė nykti net dar anksčiau, jiems dar gyviems tebesant. Bet kodėl neįsigalėjo Maž. Lietuvos žemaičių tarmė? Čia b,uvo kaltos kelios priežastys. Pirmiausia, Maž. Lietuvos žemaičių plotas keletą kartų mažesnis už aukštaičių, aukštaitiškai vakarietiškai kalbančių buvo kelis kartus daugiau negu žemaitiškai. Antra, žymesnieji autoriai buvo vakariečiai kilimo arba bent tame plote dirbo, pvz. Rėza. Kleinas, Kuršaitis ir kt. Ir ne tik tai svarbu; svarbu ir tai, kad kai kurių autorių kalbai peržiūrėti buvo sudaromos komisijos, kuriose, kiek žinome, irgi daugumas narių buvo iš vakariečių sričių. Pvz., tokių patarėjų turėjo ir Kleinas, kurio minėtąją gramatiką peržiūrėjo ir jam savo pasiūlymų suteikė. Tie žmonės beveik visi buvo iš vakarų aukštaičių vietovių. Be to, matyt, turėjo reikšmės ir geresnis vakariečių tarmės tinkamumas bendrinės kalbos uždaviniams, rašomosios kalbos paskirčiai. Pats Kleinas savo gramatikos prakalboje šia tema pasisako, bet, kaip jis konkrečiai tą reikalą įsivaizduoja, nėra visai aišku. Toje prakalboje jis tik pabrėžia, jog reikią pasirinkti geriausią, visų bendriausią tarmę ir nustatyti jos taisykles. Geriau tas tinkamumas bendrinės kalbos paskirčiai paaiškės vėliau, paremiant vakariečių tarmę Didž. Lietuvos kraštuose XIX a.
3. Bendrinės kalbos greito susiformavimo priežastys. Kodėl tarmės klausimas Maž. Lietuvoje palyginti greitai išsisprendė, daug greičiau negu Didž. Lietuvoje? Matėme, kad jau nuo XVII a. pradžios arba vidurio vakariečių tarmė nusistojo Maž. Lietuvos raštuose.
Kaip jau priminta, viena tų priežasčių buvo ta, kad Maž. Lietuvos plotas nedidelis, tarmių jame tiktai dvi pagrindinės. Bet kadangi žemaitiškosios tarmės plotas palyginti su vakarų aukštaičių plotu visai mažas, tai vakariečių tarmė neturėjo stipresnio varžovo pasidarydama bendrinės kalbos pagrindu. Žemaičių tarmės, kad ir mažesnį plotą užimančios, įsigalėjimo galima būtų buvę laukti tik tada, jei žemaičiai kuo nors kitu būtų pralenkę vakarų aukštaičius, sakysime, kultūriniu atžvilgiu, arba jų tarmė geriau būtų tikusi būti bendrine. Bet tokių pirmenybių žemaičiai ten, rodos, neturėjo.
Prie greitesnio tarmės klausimo išsprendimo prisidėjo didesnis Maž. Lietuvos rašomosios kalbos normalizacijos reikalingumas. Tos rašomosios kalbos normų nustatymas ypač buvo reikalingas kunigams ir kitiems nelietuviškos kilmės pareigūnams, kurie turėjo būtinų santykių su lietuviais. Jiems reikėjo išmokti bent įmanoma, suprantama kalba su lietuviais susikalbėti, susiprasti. Štai ypač dėl šios priežasties buvo gyvas reikalas turėti gramatiką, kurioje būtų nustatyti lietuvių bendrinės kalbos dėsniai, — kurioje būtų duotos tinkamos tos kalbos normos ir lytys. Tuo pačiu turėjo gramatikose būti nustatyta ir bendrinės kalbos tarmė. Ir tai padarė gana rūpestingai, pasinaudodamas įvairių lietuvių kalbos mokovų patarimais, Danielius Kleinas jau minėtoje savo gramatikoje (1653) bei jos sutrumpintame vokiškame perdirbinyje (1654). Daug prie tos stabilizacijos prisidėjo tokie kaip Kleino kalbiniai autorių patarėjai ir kalbos komisijos. Galima sakyti, kad faktiškai vakariečių tarmė buvo beįsigalinti dar prieš Kleino gramatiką, nes jau 1625 m. Rėzos psalmyną tokia komisija peržiūrėjo ir tos knygos vakarietiškąjį pagrindą aprobavo visiems Maž. Lietuvos skaitytojams. Maž. Lietuvoje jau iš pat pradžių buvo daugiau leidžiama knygų negu Didžiojoje. Ir ta aplinkybė negalėjo palikti be įtakos greičiau nusistoti bendrinei rašomajai kalbai. Raštas yra tam tikras autoritetas, iš kurio mokosi ypač pradedantieji ar mažiau mokantieji.
Vadinasi, XVII a. Maž. Lietuvoje nusistoja ir įsigali vakarų aukštaičių tarmė bendrinės rašomosios kalbos pagrindu. Taigi čia tarmės klausimas išsisprendžia gana greitai ir be kokių ypatingų sunkumų.
III. KELIAS Į BENDRINĘ KALBĄ DIDŽIOJOJE LIETUVOJE 1. Ilgas kelias. Visai kitokią dalykų padėtį matome Didž. Lietuvoje. Čia vakariečių tarmė galutinai teįsigali apie XIX a. vidurį. Čia ilgą laiką varžosi dėl pirmenybės arba greta viena kitos išsitenka raštuose kelios tarmės. Iš pradžių iškyla vidurio aukštaičių ir rytiečių tarmės, o vėliau dar prisideda vakarų aukštaičių ir žemaičių.
Kyla klausimas, kodėl Didž. Lietuva nepasisavino savo raštams tarmės iš Maž. Lietuvos. Juk Maž. Lietuvoje pirmiau pradėta spausdinti knygos, pirmiau čia susikūrė bendrinė rašomoji kalba. Ypač tektų laukti to pasisavinimo dėl to, kad ir Didž. Lietuvos bendrinėje rašomojoje kalboje pagaliau įsigalėjo taip pat vakarų aukštaičių tarmė. Vis dėlto būta daug priežasčių, kurios tokį pasisavinimą trugdė. Bent iš pradžių tos kliūtys buvo sunkiai nugalimos.
Didž. Lietuvos lietuviai, gyvendami kitos valstybės ir skirtingo istorinio likimo gyvenimą, negalėjo palaikyti glaudesnių santykių su Maž. Lietuva. Ypač svarbu buvo tai, kad Didž. Lietuvos lietuviai gyveno daug didesniame plote ir buvo į daugiau tarmių susiskirstę negu Maž. Lietuvos lietuviai. Jei Maž. Lietuvoje tebuvo tik dvi tarmės (vakariečių aukštaičių ir daug mažesnė žemaičių), tai Didž. Lietuvoje buvo bent keturios ar penkios didesnės tarmės: žemaičių, vidurio aukštaičių, vakarų aukštaičių, rytų aukštaičių ir dzūkų. Tad nusistatyti, kuriai šių tarmių turi tekti rašomosios kalbos garbė, nebuvo lengva. Taigi ir nebuvo lengva pasisavinti Maž. Lietuvos vakarų aukštaičių tarmę, kuri daugeliu atžvilgiu buvo tokia pat kaip Didž. Lietuvos vakarų aukštaičių tarmė. Čia vakarų aukštaičių tarmė turėjo keletą kitų tarmių varžovų, ir tik po ilgo laiko jai tepavyko nugalėti kitas ir įsistiprinti Didž. Lietuvos rašto pagrindu.
Buvo bandymų sukurti ir bendrą Didž. ir Maž. Lietuvos rašomąją kalbą, bet tie bandymai nepavyko. 1701 m. buvo išleistas S. Bitnerio Naujasis Testamentas, kuris buvo skiriamas tiek Didž., tiek Maž. Lietuvos lietuviams. Bandymas pasisekimo neturėjo, nes Maž. Lietuvos lietuviai, kaip rašo Kuršaitis, skundęsi, kad čia kalba esanti skirtinga ir jiems vietomis nesuprantama.
Žinoma, Maž. Lietuvos rašto kalbai pasisavinti, ypač iš pradžių, trugdė ir religiniai skirtumai. XVI a. tikybinių priešingumų atmosferoje nebūtų buvę lengva Didž. Lietuvos katalikams, kurie sudarė didžiausią daugumą Didž. Lietuvos gyventojų, tiesiai pasisavinti tą kalbą, kuria rašė Maž. Lietuvos protestantai, jų tikybiniai priešai, nors ši priežastis ir nebuvo lemianti.
Jau minėtas Didž. Lietuvos ploto didumas ir didesnis tarmių įvairumas negu Maž. Lietuvoje prisideda prie paaiškinimo klausimo, kodėl Didž. Lietuvoje negalėjo taip greitai nusistoti viena kuri tarmė rašomojoje kalboje. Neprisidėjo prie greito vienos tarmės įsigalėjimo ir vieningos interesų bendruomenės nebuvimas. Glaudesnė bendruomenė buvo tikybinė. XVI—XVII ir
XVIII a., net iki vidurio XIX a. ir tikybinių raštų daugiausia išeidavo. Daugumas, išskyrus nedidelį nuošimtį, Didž. Lietuvos gyventojai katalikai. Bet ir šita tikybinė bendruomenė nesudarė vieningos susisiekimo bendruomenės. Tikybinis gyvenimas apsiribodavo atskiromis vyskupijomis. Todėl paprastai ir rašomosios kalbos klausimas iš pradžių atskirai kiekvienai tokių vyskupijų buvo sprendžiamas, atskira tarmė vartojama raštuose. Ir dar daugiau: ilgą laiką, net dar ir XIX a., ypač kunigai tikybiniam reikalui versdavosi net savo parapijos žmonių kalba bei tarme. Tas, žinoma, pasakytina pirmiausia apie šnekamąją tų kunigų kalbą, apie pamokslus. Bet pasitaikydavo ir atskiroms parapijoms skiriamų knygų. Pvz. net 1862 m. Vilniuje kun. F. Wojciechowskis išleido lietuvišką elementorių, knygos viršelyje pažymėdamas, kad jis skiriamas Valkininkų parapijai („Diel Wejku Olkiniku Parapijos“).
Negalėjo Didž. Lietuvoje greitai nusistoti nei bendrinė rašomoji kalba, nei viena kuri tarmė ir dėl to, kad čia kunigai bei kiti pareigūnai buvo daugumas lietuviai ir nejautė tokio reikalo mokytis kalbos iš gramatikos, kaip tai reikėjo tokiems pareigūnams ne lietuviams M. Lietuvoj. Ir iš tikrųjų, gramatikos Didž. Lietuvoje vėlai tepasirodė. Apie 1630 m. Sirvydas parašė lietuvių kalbos gramatiką, bet ji bibliografų nematyta, rodos, nebuvo išspausdinta. Toliau minėtina anoniminė gramatika, išėjusi 1737 m., parašyta lotynų kalba. XIX a. pradžioje parašoma daug, bet menkaverčių gramatikų; jų daugelis nebuvo išspausdintos. Tada trūko ir kalbininkų. Pirmą autoritetingą ir įtakingą gramatiką teparašė J. Jablonskis (1860—1930) XIX a. gale (išleista 1901). Žinoma, prie bendrinės kalbos stabilizacijos, taigi ir tarmės nusistojimo, pagreitinimo negalėjo prisidėti ir apskritai mažiau centralizuotas, mažiau organizuotas Didž. Lietuvos gyvenimas.
2. Įvairių tarmių varžytynės. Dabar trumpai pažvelkime svarbesnius tarminės raidos etapus Didž. Lietuvos bendrinėje rašomojoje kalboje.
Pirmas žinomas raštas, išleistas Didž. Lietuvoje yra M. Daukšos katekizmas, išspausdintas Vilniuje 1595 m. Daukša buvo vidurio aukštaitis, kilęs iš Babėnų kaimo (tarp Dotnuvos ir Kėdainių). Ir savo raštus — minimąjį katekizmą ir 1599 m. išėjusią katalikų postilę — parašė vidurio aukštaičių tarmės pagrindu.
Bet Daukša ne iš visų lietuvių tesusilaukė pritarimo. Jo kalba buvo nepatenkinti rytiečiai, kurių tarmė užima gana didelę Lietuvos ploto dalį. Todėl 1605 m. kažkoks jėzuitas išverčia rytietiškai tą patį Ledesmos katekizmą, kurį buvo išvertęs Daukša. Vertėjas prakalboje skundžiasi, kad Daukša išvertęs katekizmą žemaitiškai, ir jis vietomis „lietuviams“ (suprask, rytų aukštaičiams) buvęs nesuprantamas. Dėl to jis iš naujo išverčiąs tą katekizmą įprasta rytiečių kalba.
Antras įžymus Didž. Lietuvos autorius Sirvydas buvo kilęs iš rytų Lietuvos (gal nuo Anykščių) ir veikė rytiečių tarpe, sakė pamokslus Vilniuje. Tad ir jo raštuose, būtent, „Punktuose sakimu“ (I 1629, II 1644) ir lenkų lotynų lietuvių kalbos žodyne (Dictionarium trium lingvarum) iškyla rytiečių tarmė.
XVII a. pradėtos leisti evangelijos, susilaukusios daugelio leidimų, visą tą amžių irgi remiasi rytų aukštaičių tarme. Minėtina, kad ir 1737 m. išspausdinta anoniminė gramatika (Universitas Lingvarum Lituaniae) aprašo rytiečių bei viduriečių tarmę.
XVIII ir XIX a. pradžioje bei viduryje labiau iškyla žemaičių tarmė. Jos iškilimo svarbiausios priežastys tuo metu, rodos, bus žemaičių ekonominis ir kultūrinis sutvirtėjimas.
Taip mes prieiname XIX a., kuriame ir Didž. Lietuvoje vakarų aukštaičių tarmė galutinai įsigali bendrinėje rašomojoje kalboje. Bet tas atsitinka antroje XIX a. pusėje. O ligi tol raštuose išsitenka kelios tarmės: rytiečių, žemaičių ir vakariečių. Tos tarmės paprastai yra taip pasiskirsčiusios, kad rytiečiams rašomos knygos rytiečių aukštaičių tarmės pagrindu, žemaičiams žemaičių, o vakariečiams — vakarų aukštaičių pagrindu. Rytietiškai tada rašo pvz. Ažukalnis ir liaudyje išpopuliarėjęs poetas A. Strazdelis, abudu patys rytiečiai. Ažukalnis net sakosi, kad jis savo raštais norįs „iššaukti daugiau lietuviškų (rytietiškų) raštų. Girdi, aukštaičiai nesuprantą žemaitiškai ar vakarietiškai parašytų raštų. Nors esą daug knygų, bet dėl kalbos jos neįtinkančios rytiečiams. Šiuo laikotarpiu vakarietiškai rašo savo kampo žmonėms kun. A. Tatarė, Zanavykas (taigi vakarų aukštaitis), keleto pamokomo turinio knygelių autorius, žmonių švietėjas. XIX a. pradžioje ir apie vidurį yra ypač daug iš žemaičių krašto kilusių rašytojų ir veikėjų: S. Daukantas (1793—1864), Vysk. M. Valančius (1801—1875), L. Ivinskis (1808—1881) ir visa eilė mažesnių. Jie remiasi žemaičių tarme, bet galima sakyti, kiekvienas laikosi daugiau savo kampo patarmės: Valančiaus, o ypač Daukanto raštuose prasimuša pajūrinių žemaičių (vad. dounininkų) tarmės ypatybės, nors ir tų dviejų rašytojų kalba nėra vienoda; Ivinskio raštuose iškyla pietų rytų žemaičių (dūnininkų) kalbos ypatybės.
Taigi maždaug iki XIX a. vidurio dar nebuvo Didž. Lietuvoje vienos rašomosios kalbos, bendros visiems lietuviams. Buvo tenkinamasi atskiromis rytinėmis rašomosiomis kalbomis, kurios remdavosi atskiromis tarmėmis.
Bet tokia padėtis, ypač antroje XIX a. pusėje, jau daugelio autorių nebepatenkino. Vis aiškiau iškyla reikalas turėti vieną, bendrą visiems lietuviams rašomąją kalbą, kurioje ir tarmė būtų kitiems priimtina.
Tokios vienos bendros kultūrinės kalbos sudarymą rėmė ypač šie veiksniai. Pirmiausia tautinės sąmonės pakilimas. XIX a. viduryje gausiau atsiranda iš liaudies — grynojo lietuvių kamieno — kilusios inteligentijos. Ji dega noru šviesti liaudį, kurti tam reikalui pritaikytą lietuvišką literatūrą. Atsiranda vis daugiau pasaulinio turinio raštų, ypač didaktinio pobūdžio. Čia jau noromis nenoromis tenka rimčiau susirūpinti ir visiems lietuviams prieinama rašto kalba, reikia imtis ją sutvarkyti, sukultūrinti, normalizuoti. Labiausiai tokios vieningos, normalizuotos kalbos reikalavo nuo XIX a. vidurio pradedą rodytis tam tikri perijodiniai leidiniai, pvz. Ivinskio kalendoriai. Aiškus dalykas, kad ypač tokie perijodiniai leidiniai negalėjo būti skiriami tik vienos tarmės žmonėms. Jie buvo skiriami visiems, įvairių tarmių lietuviams ir todėl turėjo rūpintis savo kalba jiems visiems, bent jų daugumai įtikti. Būtina tokią kalbą buvo turėti „Aušrai“ (1883), pirmam tautinio judėjimo lietuvių laikraščiui. Dar daugiau tokios vieningos bendrinės kalbos reikalavo mokykla. Tiesa, tuo metu rusų okupacijai viešpataujant, aukštesniųjų mokyklų, kuriose mokslas būtų einamas vien lietuvių kalba, nebuvo. Lietuvių kalba tik kai kuriose tokiose mokyklose buvo leista dėstyti atskiru dalyku (pvz. Marijampolės gimnazijoje, Veiverių mokytojų seminarijoje ir kt.). Sistematingai lietuvių kalbos nuo 1871 m. buvo mokoma Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Mat, čia būsimieji kunigai turėjo mokytis lietuviškai pamokslus sakyti. O tam prireikė juos ir lietuvių.kalbos dalyke paruošti. Paėmęs tuos seminarijos auklėtinius mokyti lietuvių kalbos, A. Baranauskas (1835— 1902) aiškiai ir susidūrė su nebuvimu vienos bendrinės lietuvių kalbos. Baranauskas ir pastebi, kad jam tada iškilo gyvas reikalas turėti vieną rašybą ir vieną kalbą, kurios galėtų mokyti klierikus. Kada taip gyvenimas vertė turėti vieną rašomąją kalbą visiems lietuviams, iškilo neišvengiamas reikalas nustatyti jos pagrindus, sudaryti jos normas ir taisykles. Vienas svarbiausiųjų dalykų buvo išspręsti tarmės klausimą. Ir štai daugis autorių svarsto, kokią reikia pasirinkti tarmę tos bendrinės rašomosios kalbos pagrindu. O gal ne vieną, gal kelias reikia suderinti?
3. Sąmoningos pastangos. Kuri tarmė būtų geriausia bendrinei rašomajai kalbai, buvo sunkiai išsprendžiamas klausimas Didž. Lietuvoje. Čia įvairūs autoriai buvo įvairių nuomonių. Jiems reikia surasti bendrą bazę, dėl kurios visi galėtų sutikti. Teoretiškai ne vienas pabrėžia, kad reikią pasirinkti tą tarmę, kuri mažiau svetimų įtakų tesanti gavusi. Girdi, tokia būtų kalba tų lietuvių, kurie gyvena ne Lietuvos pakraščiuose, bet jos viduryje. Taip pvz. yra manęs lietuviškų kalendorių ir kelių knygelių autorius L. Ivinskis, pats rašęs ir lietuvių kalbos žodyną. Bet tokiomis pastangomis dar nebuvo išsprendžiamas tarmės klausimas, nes Lietuvos viduryje ne viena tarme kalbama.. Rašytojui, autoriui, žinoma lengviausia pasirinkti vieną tarmę ir ja rašyti. Taip ir artimesnės apylinkės skaitytojams lengviau įtikti. Daugumas ir šiuo metu tuo keliu linkę eiti. Bet kurią pasirinkti tarmę, kuria galima būtų įtikti kitiems skaitytojams? Ne vienas autorius mėgina tą klausimą spręsti tuo būdu, kad jis rašo paprastai savo tarme, o skaitytojams siūlo raštą skaitytis kiekvienam vėl savo tarme. Tą pagrindą mes randame paskelbtą pvz. kun. Kitkevičiaus religinių giesmių knygoje, išėjusioje Vilniuje 1848 m.
Jisai prakalboje pasisako rašąs rytietiškai, o skaitytoją kviečia jo lytis persiskaityti pagal savo tarmę. Kur jis rašąs pvz. runka, žusis ( = žūsis), kintet (= kintėt), skaitytojas galįs skaityti ranka, žąsis, kentėt ar kitaip, žiūrint, kokia jis tarme kalbąs. Tuo pačiu pagrindu remiasi 1850 m. ir Daukantas savo istorijos rankraščio (Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje) prakalboje. Jis pats rašo žemaičių (dounininkų) tarmės pagrindu, kaip jis sakosi, ta tarme, kurioje esą daugiau mokančių skaityti. Bet skaitytoją prašo išsiversti lytis į savąją tarmę. Jei skaitytojas randąs parašytą kantri yr narsi k'arejwej, kantrį wirą, antrą kartą skaitydamas jis tuos žodžius galįs persiskaityti kantrus ir narsus karejwej, kantru wiru ir tt. Tie autoriai tą savo principą nori paremti ir kitų tautų pavyzdžiais. Esą, ir prancūzai savo knygas skaitą tarmiškai; tiesa, jie rašą vienaip, bet įvairiaip skaitą, pagal savo (skaitytojo) tarmę.
Bet toks principas negalėjo išspręsti nei bendrinės kalbos klausimo apskritai, nei tarmės klausimo specialiai. Iš tikrųjų, juk tada kitų tarmių skaitytojams būtų reikėję susidaryti tam tikrus dėsnius, pagal kuriuos kiekvienos tarmės skaitytojas galėtų rašytojo tarmę išsiversti į savąją. Kiekvienai tarmei tada būtų reikėję atskiros gramatikos arba toje pačioje gramatikoje būtų tekę parodyti, kaip bet kuri lietuvių tarmė, kuria koks nors autorius gali parašyti veikalą turi būti verčiama į kiekvieną kitą tarmę. Taigi toks tarmės klausimo sprendimas praktiškai pasirodo labai painus ir sunkus.
Dėl to mėginama ieškoti kito kelio. Tokį kelią tarėsi atradęs A. Baranauskas. Jam buvo aišku, kad reikia vienos bendrinės kalbos, kad neįmanoma klierikus mokyti atskirų tarmių kalbos ir toms tarmėms rašyti atskiras gramatikas bei duoti atskiras rašybas. Bet kaip tuos įvairiatarmius žmones sutaikyti viena kalbos — bendros kalbos — lytimi? Ir štai Baranauskas atsako: reikia visas tarmes derinti rašomojoje kalboje. Taigi rašomoji lietuvių kalba turinti remtis ne kokia viena atskira tarme, bet visomis kartu. Kodėl visomis? O gi todėl, atsako Baranauskas, kad: 1. viena tarmė pilnai neatvaizduoja visos lietuvių kalbos, nes ji neturi nei visų lietuvių kalbos žodžių, nei visų lyčių (formų); 2. kiekvienam lietuviui paprastai vis savoji tarmė atrodo geresnė ir gražesnė; 3. kiekvienoje tarmėje yra žodžių ar lyčių, kurių neturi kitos tarmės. Todėl ir negalima vienos tarmės aukščiau kelti už kitą, nei vienos tarmės niekinti.
Taigi Baranauskas savo rašomojoje kalboje, kurią dėstė minėtoje seminarijoje, derina visas lietuvių (iš tikrųjų tik ano meto Kauno gubernijos) tarmes. Bet kaip tas derinimas reiškiasi? Čia jis remiasi etimologiniu (kilminiu) pagrindu, būtent, įvairias tarmines lytis suveda į tą etimologinę lyti, iš kurios vėliau jos išriedėjo. Pvz. jei vienoje tarmėje sakoma vaikas, kitoje vaiks, trečioje vaks, tai Baranauskas rašomajai kalbai pasirenka lytį vaikas, nes iš šios vėliau yra kitos išriedėjusios. Ieškodamas tų pilnesnių etimologinių lyčių, Baranauskas tačiau toliau į senovę neina, neima tų bendrųjų lyčių, kurios jau iš gyvosios kalbos išnykusios, bet pasitenkina tomis, kurios tebebuvo pažįstamos žmonių tarmėse. Pvz. senesnė lytis yra rankomus, iš kurios vėliau išriedėjo rankoms. Baranauskas savo rašomajai kalbai pasirenka lytį rankoms, nes rankomus neberandama gyvojoje kalboje: ji iš gyvosios kalbos jau išnykusi, tesutinkama senuosiuose raštuose. Tokias lytis pasirinkdamas, Baranauskas tikėjosi sukursiąs gyvą, ne mirusią rašomąją kalbą. Baranauskas pažymėjo, kad jis tenorįs sudaryti bendrinę rašto, bet ne šnekamąją kalbą. Tą rašomąją kalbą kiekvienos tarmės skaitytojui Baranauskas, kaip ir minėtasis Kitkevičius (kuris, turbūt ir bus turėjęs Baranauskui įtakos) siūlė išsiversti į savo tarmę.
Iš esmės paėmus, ir Baranauskas su savo rašomąja kalba neturėjo pasisekimo. Tai dėl to, kad kalbiškai neišlavintiems ir tos kalbos principas nelabai aiškus; ypač praktiškai daugiui sunku iš įvairių tarmių sulyginimų susirasti etimologiškai pirmesnes lytis. Būtų kiek palengvėjęs toks lyčių susiradimas, jei Baranauskas būtų savo bendrinės rašomosios kalbos gramatiką su paradigmomis bei pavyzdžiais išspausdinęs ir padaręs visiems prieinamą. Bet ji paliko neišleista.
Tuo pačiu tarmių derinimo keliu iš pradžių ėjo ir genialus savamokslis kalbininkas K. Jaunius (1849— 1908).
Taigi ir po šių Baranausko bandymų tarmės klausimas bendrinėje kalboje praktiškai nebuvo išspręstas. Ilgainiui pasirodė, kad gyvenime paprastesnis kelias yra vienos kurios tarmės pasirinkimas. Nugalėti kitas tarmes ir įsigalėti vienos bendrinės rašomosios kalbos pagrindu ir Didž. Lietuvoje, kaip jau anksčiau esame užsiminę, pavyko vakarų aukštaičių tarmei. Trumpai pažvelkime, kaip ir kodėl tai atsitiko.
4. Krypimas į vakarų aukštaičių tarmę. Jau minėjome, kad rytietiškosios evangelijos pačioje XVIII a. pradžioje, o gal ir XVII a. gale, imamos versti į viduriečių, o paskui ir į vakariečių tarmę. Reikia spėti, kad tai įvyko ne be Maž. Lietuvos įtakos. Juk tada jau buvo 50 metų praėję nuo Kleino gramatikos pasirodymo, o Maž. Lietuvoje jos aprobuotoji vakariečių tarmė jau buvo galutinai įsitvirtinusi, rašto kalba buvo apskritai beveik visai nusistojusi. Toji Maž. Lietuvos rašomoji kalba ilgainiui negalėjo palikti be įtakos Didž. Lietuvai.
Ta įtaka toliau turėjo dar padidėti. Tatai paliudija ir pačių autorių pasisakymai. Būdingas yra S. Stanevičiaus pareiškimas. Jis 1829 m. Vilniuje išleido (pakartojo) 1737 m. anonimo rytiečio gramatiką, tuo norėdamas prisidėti prie lietuvių bendrinės kalbos sutvarkymo. Leidinio prakalboje jisai sako, kad Didž. Lietuvos raštų kalba esanti daug blogesnė už Maž. Lietuvos. Pastarosios raštų kalba esanti panaši į sodą, kur medžiai žmogaus rankomis rūpestingai tiesiomis eilėmis susodinti, o Didž. Lietuvoje ji panaši į medžius, augančius be sargo ir be jokios priežiūros. Nors jis nepasisako, kad stačiai reikėtų priimti Maž. Lietuvos raštų kalbą (jis siūlo ją kurtis nusižiūrėjus į įvairių laikų ir vietų geriausius raštus), vis dėlto jis pastarąją laiko tobulesne už Didž. Lietuvos raštuose vartojamąją.
Giria Maž. Lietuvos raštų kalbą ir Daukantas. Viename laiške, XIX a. viduryje rašytame Pr. Kuršaičiui, jis sako, kad Didž. Lietuvos raštai nepasižymį nei tokia nuosaikia rašyba, nei kalba, kaip Maž. Lietuvoje. Jis pats prašo Kuršaitį atsiųsti jam Ostermejerio gramatiką.
Didelės įtakos turėjo anuomet garsaus kalbininko A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatika (1856), kuri, kaip ir Kleino bei kitos Maž. Lietuvos gramatikos, rėmėsi vakarų aukštaičių tarme. Schleicheris šitoje mokslinėje gramatikoje gerai aprašė ir išaiškino vakarų aukštaičių tarmės lytis, ir kiti kalbininkai juo pasekė; pvz. lenkų kalbininkas J. Karlowiczius savo tyrinėjime „O języku litewskim“ (1875) kaip tik dėl tos priežasties lietuvių kalbai aprašyti pasirenka vakariečių, o ne kurią kitą tarmę, ir apskritai seka Schleicheriu.
Tas vakariečių tarmės aprašymas, jos lyčių išaiškinimas bei nustatymas ir tos tarmės įsigalėjimas Maž. Lietuvos raštuose verčia ir Didž. Lietuvos autorius pripažinti, kad vakarų aukštaičių tarmė turi pirmenybių būti vartojama rašte. Štai rytietis St. Raila, „Aušros“ laikraščio bendradarbis, pačios „Aušros“ metu viename laiške savo draugui rašo, jog galbūt galėtų būti vartojama ir įsigalėti rašte ir rytiečių tarmė, jei būtų kas jai parašęs tokią gramatiką, kaip vakarų aukštaičių tarmei. Jei jis liksiąs „Aušros“ redaktoriumi, rašysiąs irgi ne kitaip kaip vakarietiškai.
Nebuvo be įtakos ir Baranauskas, pasukant į vakariečių tarmę Didž. Lietuvoje. Nors jis sakėsi remiąsis ne viena tarme, bet derinąs visas tarmes rašte, vis dėlto ir jis praktiškai priėjo apskritai vakariečių aukštaičių lytis. Mat, rinkdamasis senesnes gyvosios kalbos formas, jis turėjo iš tikrųjų beveik visas jas imti iš vakariečių tarmės, nes apskritai senesnis garsynas yra išlikęs šitoje aukštaičių tarmėje.
Toliau ne be įtakos turėjo būti ir tai, kad antroje XIX a. pusėje įžymesni tautinio judėjimo žmonės, vadai buvo vakariečiai arba jiems artimi žmonės, pvz. J. Basanavičius, J. Šliupas, J. Vištelis, M. Jankus ir kt.
Vakarų aukštaičių tarmę priimant matome ir studentų būreliuose Maskvoje ir Petrapilyje dar prieš „Aušros“ pasirodymą. Ten būsimieji visuomenės veikėjai ruošėsi išmokti rašyti savo žmonėms tinkama kalba straipsnius ir knygas. Ir jų tarpe esama nemaža vakariečių. Vieni jų susipažinę su Baranausko pastangomis kurti bendrinę rašomąją kalbą, kiti su Kuršaičio ir Schleicherio lietuvių kalbos gramatikomis. Jie skaito taip pat ir Maž. Lietuvos raštus, Kuršaičio leidžiamą „Keleivį“, kuris rašomas tradicine Maž. Lietuvos (t. y. vakarų aukštaičių) kalba. Iš „Aušros“ (1880—81), Maskvoje leisto studentų hektografuoto laikraštėlio, matome, kad jų pagaliau priimama vakarų aukštaičių tarmė, nors iš pradžių ir buvo svyruojama.
Todėl ir suprantama, kad 1883 m. Ragainėje pradėjusi eiti „Aušra“, visiems lietuviams skiriamas tautinis laikraštis, jau turi pramintą kelią ir be svyravimų priima vakarų aukštaičių tarmę. Ne be reikalo jų redaktoriai buvo J. Basanavičius, J. Šliupas, taip pat prie redagavimo prisidėjo J. Vištelis, turbūt ir M. Jankus. Prisidėjo prie redakcijos darbo ir J. Miksas, kuris, nors pats buvo Maž. Lietuvos žemaitis, bet jam, Maž. Lietuvos lietuviui, tarmės pasirinkimas nedarė galvosūkio: jam laikymasis vakarų aukštaičių tarmės, Maž. Lietuvos raštuose jau seniai įsigalėjusios, atrodė savaime suprantamas.
Taigi nuo „Aušros“, tiksliau sakant, prieš pat „Aušrą“, vakarų aukštaičių tarmė galutinai įsigali ir Didž. Lietuvos rašomosios kalbos pagrindu.
Be minėtųjų daugiau išorinių priežasčių, vakariečių aukštaičių tarmei pasirinkti turėjo reikšmės ir pačios tarmės geresnis tinkamumas bendrinės rašomosios kalbos paskirčiai. Jos dėsningumas paprastesnis ir lytys pilnesnės. Jau Schleicheris savo lietuvių kalbos gramatikoje pabrėžė, jog jis pasirenkąs gramatikai vakarų aukštaičių tarmę, o ne, sakysime, žemaičių, sveikesnes galūnes. Žemaičų tarmėje dėl kirčio atitraukimo galūnės net iki nepažįstamumo sutrumpėjusios. Reikia pažymėti, kad žemaičių tarmėje daugiau atskirų lyčių sutapusių į vieną, pvz. darbą reiškia ir 1. darbo ir 2. darbą ir t.t. Rašomojoje kalboje, kur yra siekiama tikslingumo ir aiškumo, kur atskira grafinė forma siekia savarankiškumo, kaip tai ne be reikalo tvirtina fonologai, tokio lyčių sutapimo yra vengiama.
IV. TARMIŲ REIKŠMĖ BENDRINĖJE KALBOJE Iš eilės tenka paaiškinti klausimą, ar gryna vakarų aukštaičių tarmė, be kitų priemaišų, išlieka bendrinėje rašomojoje kalboje; ir apskritai, ar liaudinė tarmė rašto kalboje nėra keičiama.
Nekalbant jau apie tai, kad griežtai imant, grynų tarmių, neturinčių skolinių iš kitų, nėra (panašiai kaip nėra kalbų, neturinčių svetimų kalbų skolinių), reikia pabrėžti, kad liaudinė tarmė neišlieka su visomis savo ypatybėmis nepakitėjusi bendrinėje rašomojoje kalboje. Paprastai ji esti daugiau ar mažiau keičiama, prisitaikoma, skolinasi šio bei to ir iš kitų tarmių. Todėl bendrinė kalba tarmės požiūriu yra tam tikras mišinys; paprastai tik pagrindas esti vienos tarmės. Taip yra ir lietuvių bendrinėje rašomojoje kalboje. Jau patys pirmieji lietuviškieji raštai nėra gryna tarme parašyti. Žinoma, čia nekalbame apie tą tarminį mišinį, kuris tam tikra stilistine, karakteristikos priemone vartojamas grožinėje literatūroje.
Kaip tas tarminis mišinys lietuvių bendrinėje kalboje atsirado ir kodėl? Čia minėtina keletas aplinkybių bei priežasčių.
Viena, rašto autoriai yra pažinę ne tik vieną savo tarmę, bet ir kitas, gyvenę kitos tarmės žmonių tarpe. Tą galima pasakyti ir apie pirmosios lietuviškosios knygos autorių Mažvydą. Pats žemaitis, gyveno ir veikė tarpe vakarų aukštaičių (Ragainėje). Be to, jis turėjo įvairiatarmių pagelbininkų, net pirmatakų (pvz. giesmių ir Šv. Rašto vertėjų), o jo motina bene buvo aukštaitė vakarietė. Iš tikrųjų jau toje pirmojoje jo knygoje randame ir vakarų aukštaičių lyčių, nors jo katekizmo pagrindu eina ir Didž. Lietuvos žemaičių tarmė. Ne vieną savo tarmę tepažino ir vidurio aukštaitis M. Daukša, pirmosios žinomos lietuviškos knygos autorius Didž. Lietuvoje. Jam buvo nesvetima žemaičių tarmė. Kaip praneša Valančius, jis buvo ir Varnių kanauninkas, ir Betygalos klebonas, ir Kražių altarista. Todėl ypač jo raštų žodynas yra surankiotas iš įvairių tarmių.
Prie tarminio mišinio susidarymo vėliau prisidėjo ir literatūrinės tradicijos įtaka. Autoriai, skaitydami kitomis tarmėmis parašytus raštus, šio bei to iš tų raštų pasisavina ir kalbai.
Rašte tarminės lytys gali būti ir sąmoningai maišomos. Pvz. S. Daukantas viename savo rankraštyje yra pareiškęs, kad vietoje žemaičiuose sakomos vienos lyties daugiskaitos vardininkui ir vienaskaitos kilmininkui p o n i j e s reikėtų, kad būtų tikslingiau, aiškiau, vienam linksniui vartoti ponijes, o kitam ponijos, vadinasi, jau aukštaitišką lytį.
Tarmių sumaišymas atsiranda ir dėl nepavykusių pastangų pasekti bendrinės rašomosios kalbos tarme, t. y. kada įvairių tarmių autoriai savo tarmės žodžius ar lytis verčia į bendrinės kalbos tarmę ir čia paklysta, nesusekdami vertimo dėsnių. Tokiu būdu gaunasi ne grynų, bet maišytinių, hibridinių tarminių lyčių. Pvz. žemaitis dūnininkas (raseiniškis) L. Ivinskis savo raštuose nori pasekti jau įsigalinčia vakariečių aukštaičių tarme, ir, sakysime, vietoj savo tarmės kaimynas, grybas (su ilgu y) rašo kaimienas, griebs (su i e) dėl to, kad kiti jo tarmės žodžiai su y (pvz. d y n a) atliepia aukštaičių tarmėje i e (d i e n a ). Čia paklydo Ivinskis dėl to, kad jis vietomis mechaniškai laikėsi vertimo dėsnio, neatkreipdamas dėmesio į tai, jog kai kuriose lytyse ir žemaičiai dūnininkai, ir aukštaičiai vakariečiai taria tą patį ilgą y (pvz. v y r s : vyras). Dėl tos pačios priežasties žemaitis dounininkas „Valančius kartais parašo pvz. su mergaiče (mergaicze), jis mače (macze), g a u d ž e vietoj jo tarmės galūninių minkštųjų t, d raštų kalboje (kuri rėmėsi vakariečių aukštaičių tarme) yra č ir dž. Bet jis čia paklydo beversdamas todėl, kad nesuvaikė dėsnio, kuriais būtent atvejais žemaičių dounininkų galūniniai minkštieji t, d atsiliepia aukštaičių č, dž.
Tokių lyčių, vadinamųjų hipernormalizmų, randame daugelio autorių raštuose.
Reikia minėti, kad tarmių sumaišymo rašte atsiranda ir per rinkėjo (zecerio) kaltę. Pvz. galimas dalykas, kad kai kurios dzūkybės (dzūkų tarmės ypatybės), kurias pastebime Sirvydo raštuose, yra tokiu būdu aiškintinos.
Taigi yra įvairių atskirų atvejų, įvairių kelių, kuriais atsiranda tarmės sumaišymas, pakitėjimas rašte. Bet — tą turime aiškiai pabrėžti — ne tik atskiri, kartais atsitiktiniai atvejai čia kalti. Tarmės pakitėjimo esmę ne jie nulemia. Pagrindinis dalykas yra tas, kad visa tarmės sistema apskritai esti atitinkamai pritaikoma specialiniams rašomosios kalbos uždaviniams, bendrinės kalbos paskirčiai. Vienas svarbiausių to pritaikymo principų yra tas, kad bendrinėje rašomojoje kalboje pasireiškia didesnė kalbinių priemonių racionalizacija ir specializacija. Jau senuosiuose raštuose randame naujadarų, žodžių, kurie reikalingi kultūrinėms raštų kalbos sąvokoms reikšti. Čia ypač priklauso vėlesnių laikų terminai. Arba ir iš tarmės (ar tarmių) paimti žodžiai pakeitę savo reikšmę. Pavyzdžių čia nėra reikalo duoti, nes jų gausu tiek lietuvių, tiek kitose bendrinėse kalbose. Taip pat raštuose randame vartojant sudėtingesnius sakinius ir posakius, kurie ne tik tarmėje neįprasti, bet ir šnekamojoje bendrinėje kalboje. Čia, kaip ir žodyno srityje, gali pasireikšti ir kitų tautų bendrinės kalbos įtaka (lietuvių kalboje tepastebime slavų bei germanų kalbų įtakos). Bet tuo visko toli gražu negalime paaiškinti. Priežastis čia yra ta, kad liaudies tarmės sintaksinėmis, posakinėmis bei žodyno lytimis negalima be-pasitenkinti reiškiant sudėtingesnes, atsajesnes (abstraktesnes) kultūrinio gyvenimo sąvokas bei tikslesnius minties santykius. Todėl tenka nuo tarminių lyčių nutolti. Bendrinės rašomosios kalbos paskirties įtaka reiškiasi taip pat ir fonetikoje bei morfologijoje. Kaip matėme, Daukantas, norėdamas išvengti dviejų linksnių sutapimo į vieną formą, tyčia griebiasi terminų lyčių maišymo.
Taigi matome, kad gana ilgas ir vingiuotas kelias yra mus atvedęs į vakarų aukštaičių tarmę bendrinėje rašomojoje kalboje. J.Pautienius. Pabėgėliai (aliejus)
|