| |
|
|
|
Parašė PUTINAS
|
Tautos likimo misterija
PROLOGAS
Aukštoka pailga kalva. Iš kairės pusės jūra, iš dešines miškas ir laukai. Gilumoj žvaigždėtas dangus. Kalvos viršūnė klostosi didžiuliais palšvais debesų kamuoliais. Pro juos kairėj pusėj iškyla ligi juostos matomas Dangaus Valdovas, žilas ilgaharzdis senas milžinas, melsvu apsiaustu apsigaubęs. Dešinėj tokiu pat būdu pasirodo Žemės Viešpats, senas, žalia skraiste apsisiautęs, karžygys. Prieš abudu debesyse guli užverstos didžiulės knygos,
DANGAUS VALDOVAS
Žemės Viešpatie! Šaukiu tave į amžių teismą. Štai ta šalis, kurios nekaltas kraujas ne sykį keršto šaukėsi į dangų. Parodyk, ką sukūrė šios šalies tauta!
ŽEMĖS VIEŠPATS
Dangaus Valdove! Šito krašto sūnūs nusagstė žemę savo skausmo kryžiais, ir nuostabių dainų aidai dar skamba jųjų dvasioj.
DANGAUS VALDOVAS
Vaisinga prigimties galia ir iš purvų sprogdina žiedus — ir paukščiams liepia nuostabiai čiulbėti. Bet ten, kur žmogiškosios galios protingoj sąmonėj kūrybą ugdo, — sakyki, ten ką davė šito krašto sūnūs?
ŽEMĖS VIEŠPATS
Dangaus Valdove! Šitos žemės sūnūs per ilgus amžius skendėjo be sąmonės šviesos, likimo skriaudą kantriai kęsdami, ir jų kūrybos galios išsekė ir kryžkeliuos išklydo.
DANGAUS VALDOVAS
Bet šitai nekaltai pralietas kraujas šią šalį vėl naujam gyvenimui prikėlė — ir jos likimo raktas jau grąžintas į jos pačios rankas. Dabar jau jos esimo teisė — atlikt nuo amžių skirtas jai uždavinys.
ŽEMĖS VIEŠPATS
Dangaus Valdove! Ši tauta nežino, koks jos likimas ir koks uždavinys.
DANGAUS VALDOVAS
O kur jos pranašai ir dainiai, kuriems yr duota
-------------------------
Putino "Nuvainikuotoji vaidilutė", atspausdinta Židinyje 1927, Nr. 7-8, 9, 10, buvo suvaidinta Palangoj prie Birutės kalno per ateitininkų reorganizacinę konferenciją 1927 liepos 18. Režisavo Liudas Gira. Pakartotinai — Kaune (Parodos aikštėj) 1928 gegužės 14. Režisavo Borisas Dauguvietis. Muziką šiai misterijai buvo parašęs Jonas Dambrauskas. A. Maceina leidiny "Tremties metai" paskelbė studijinį straipsnį: "Nuvainikuotoji vaidilutė. Prometėjizmo idėja Putino interpretacijoje" (469-496). Šis Putino kūrinys nebuvo įglaustas į jo raštus (10 tomų), išleistus okupuotoje Lietuvoje 1959 - 1969.
-----------------------------
sekt kelius likimo ir slaptą dvasios balsą iš gelmių iškelti ?
ŽEMĖS VIEŠPATS
Jos pranašai ir dainiai alksta kryžkeliuos ir žūva, nes ši tauta juos mirti pasmerkė. Kiti, pametę savo pašaukimą, miniai juokdariais tarnauja.
DANGAUS VALDOVAS
O jos valdovai ir vadai, kuriems tautos gyvybės vairas patikėtas?
ŽEMĖS VIEŠPATS
Deja, tautos gyvybės balso jie negirdi, ir jų pačių šešėliai temdo patekančią saulę.
DANGAUS VALDOVAS
Žemės Viešpatie! Tai kas gi neša jos gyvybės vėliavas?
ŽEMĖS VIEŠPATS
Gyvybės vėliavos milžinkapy plazdena.
DANGAUS VALDOVAS
O ten, kur dienos ir darbai ir lūkesio naktų budėjimai?
ŽEMĖS VIEŠPATS
Tenai vien apgaulė ir melas ir kerštingos aistros ir skausmas be vilties.
DANGAUS VALDOVAS keliasi milžiniškai didelis, galingas ir rūstus. Jo balsas aidi į tolį griausmo dundesiais.
Žemės Viešpatie! Sutrempsiu juos į jųjų nedorybių purvą, ir taps plėšriųjų paukščių jie manta. Nes šitai paskutinį kartą yr duotas jiems gyvybės raktas, ir paskutinį kartą kelias amžinybėn atdarytas — ir paskutinį kartą pašaukti kūrybos žygin, — ir jeigu jų krūtinėse nebėr kūrybos galios, sutrempsiu juos į jųjų nedorybių purvą!
ŽEMĖS VIEŠPATS, pakildamas
Dangaus Valdove! Teisingi yr tavo rūstybės žodžiai. Tačiau atskleiski amžių knygą ir skaityk. Jisai atsivožia savo milžinišką knygą. DANGAUS VALDOVAS vėl sėda ir, atvertęs savąją knygą, verčia kelis lapus atgal.
Vakaruose iš kalavijų kryžius, o rytuose bekraštė tuštuma. Visi jos amžiai tamsūs, kaip naktis.
ŽEMĖS VIEŠPATS
O tas, kurio sparnais Rytai ir Vakarai apglėbt norėta?
DANGAUS VALDOVAS verčia dar vieną lapų atgal.
O taip! Čia žaibo rašmenys apraizgė Kunigaikščio galvą — ir jųjų spinduliai lig šiol tamsoj švytruoja. Ką tarė Kunigaikštis?
ŽEMĖS VIEŠPATS, pasikeldamas visu ūgiu, griausmingu balsu
"Dievas skyrė mums valdyti pasaulį!"
Vėl nusileisdamas žemyn, tyliai:
O mirė jis vienatvėj ir skausme.
DANGAUS VALDOVAS, tirdamas knygą
Rūstus likimas leido jojo priešui paveržti jo karūną.
Kas jojo tėvas?
ŽEMĖS VIEŠPATS
Narsusis karžygys, kurio kilnumui priešai galvas lenkė.
DANGAUS VALDOVAS
O jojo motina?
ŽEMĖS VIEŠPATS
Nuvainikuota Vaidilutė.
DANGAUS VALDOVAS
Kilnusis karžygys, pagrobęs dievų ugnies kūrėją, — skaisčioji Vaidilutė, liepsnojus žemės meile. Išties, dangaus ir žemės galios nuodėmėj pagimdė didį sūnų, bet jojo kelias amžių sutemose klysta.
O gi šalis likimo paslapčių ir amžinos Teisybės bandoma.
ŽEMĖS VIEŠPATS
Dangaus Valdove! Leiskime kapams byloti, o gyvieji teatsveria likimo svarstykles.
Į didį dvasios žygį, — į dievišką kūiybą nušvis aptemę jų keliai.
DANGAUS VALDOVAS
Tebūnie!
Debesys sukyla ir uždengia abudu.
PIRMASIS VEIKSMAS
Veikiantieji asmenys
Vaidilutė Vaidila
Motina su dviem vaikučiais Bernelis ir Mergelė Senelis ir Senutė Trys karžygiai Praamžinąs is
Motinų, jaunųjų, senelių ir karžygių chorai Minia — choras
Veiksmo vieta — Birutės kalno šlaitas. Naktis. Dvi ugnys priešaky silpnai apšviečia regyklą. Tačiau matyti, kad čia esama dievų šventovės. Priešaky akmeniniai laiptai, giluma paskendusi
tamsoj.
Pasirodo Misterijos vaidinimo vedėjas ir, pasilypėjęs laiptais
aukštyn, taip kreipiasi į susirinkusius žiūrovus:
Iš amžių paslaptingos glūdumos
mūs žemė skelbia didį Meilės žodį.
Iš jo dvasia kūrybos galių semia —
juomi maitinasi tautos gyvybė.
Tamsoj išnyko daug garbingų žygių —
kiti vaidinasi, kaip klaikūs monai.
Bet tie, kuriems įspaustas meilės ženklas,
spindės kartoms be nuodėmės šešėlio.
Ir šitas kalnas liūdesio vienatvėj,
tarp ošiančių miškų ir be kraštinės jūros,
štai reiškia mums tą patį Meilės žodį
iš Vaidilutės - Motinos dejų.
Nulenkim galvas, jos atminę vardą,
šią vietą tebeglobia jos dvasia.
Mes šiandien pasiilgom josios žodžio —
ir Žemės Dvasios balsas štai ją vėl mums šaukia.
Nueina. Tuojau nuo kalno pakyla
BALSAS, garsiai nusitęsdamas ir aidėdamas
Vaidilute! . . Vaidilute! . .
Regykla kiek nušvinta, ir pasirodo nedidelė aikštelė, kurios vidury stovi akmenų aukuras. Jame silpnai rusena ugnis. Gilumoj dar matyti sukrautas laužas. Apie aikštelę, iš abiejų pusių aukuro ir už jo, stovi didelė žmonių minia, iš gilumos, pro laužą, takeliu, nuo kaino leidžiasi Vaidila.
MINIA — CHORAS
Vaidilute! . . Vaidilute! . .
VAIDILA
Žmonės! Šventajai Gabijai
turit naują Vaidilutę.
Aš, kuris žinau dienų lėmimą,
aš, kuris esu likimo kelias,
atvedžiau mergelę sklaisčią ir nekaltą.
MINIA — CHORAS
Vaidilute! . . Vaidilute! . .
VAIDILA, pakeldamas balsą
Žmonės! Vaidilutės dvasioj amžinai auka kūrenas.
Žemės meilės nepažinus,
ji su aukuro liepsnomis
lai nušvies jūs visą buitį
ir pašvęs aukštiems dievams!
MINIA — CHORAS
Lai pašvęs aukštiems dievams!
VAIDILA
Žmonės! Jūsų menko balso
Amžinieji nebegirdi.
Jūsų maldos, jūsų aukos
ir visos buities likimas
turi būt dievams užkeiktas
Vaidilutės vainiku!
MINIA — CHORAS
Vaidilutės vainiku! . .
Pro aukurą pasirodo Vaidilutė. Ji baltam rūbe, ant galvos rūtų vainikas. Lėtais žingsniais ji eina priekin n sustoja greta Vaidilos, iš dešinės.
VAIDILUTĖ
Štai aš. Ko norit, broliai?
MINIA — CHORAS
Vainikuotai . . Vainikuota! . . Nekalta! . . .
VAIDILUTĖ
Aš nesu dar Amžiniesiems pašvęstoji —
aš esu vien jų ugnies menka tarnaitė. Nežinau aš, kas per balsas
į šią vietą mane šaukė,
nežinau, kas per troškimas
širdį ilgesiu svaigino.
Atėjau aš į šventovę
pasiguosti Amžiniesiems,
bet nė čia tas neramumas
slėgti sielos nepaliovė,
VAIDILA
Bet netrukus šitoj vietoj
tu patirsi savo laimę.
Pasišventus Amžiniesiems,
žemės skausmo nebejausi.
VAIDILUTĖ
O, Vaidila, kad tu vien žinotum,
kokie nuostabūs sapnai mane atlanko
ir kokių jie lūkesių man kelia,
tu, gal būt, nedrįstum šventojo vainiko
man uždėti ant galvos!
VAIDILA
Kas gi man sapnai tavieji
ir nekaltos tavo godos!
Tu išgirski štai, ką kalba
tie, kurių dievai negirdi —
tie, kurie į tavo vardą
išganingai įtikėjo.
MINIA — CHORAS
Išklausyki, išklausyki —
mūs geidimą, mūs meldimą
pasakyk aukštiems dievams,
pasakyk aukštiems dievams.
Tuo tarpu iš dešinės pasirodo Motinų eisena. Viena paskui kitą, kiekviena dviem vaikeliais vedina, lėtu žingsniu artinasi jos prie Vaidilutės. Tada pirmoji taip ima kalbėti.
MOTINA
Aš tau atskleisiu motinystės meilę,
bet, ak, ir skausmo dalį rūpestingą.
Matai, vaikeliai nekalti, mažyčiai? —
už ką gi juos dievai taip rūsčiai baudžia?
Jų tėvas vakar išplaukė į jūrą
ir jau negrįš mūs saugot ir maitinti.
Už mano skausmą ir jų sunkią dalį
užtark pas Amžinuosius, Vaidilute.
MOTINŲ CHORAS
Mūsų dienos, mūsų naktys
pilnos baimės rūpestėlio.
Mūsų džiaugsmas — valandėlė,
mūsų skausmas be paguodos.
Mūsų rankos prarymotos,
šviesios akys ašarotos —
rūpestingos motinystės
meilė skausmo sukurta.
Praeina
MINIA — CHORAS
Motinystės meilę, skausmą
ir vaikelių sunkią dalią
pasakyk aukštiems dievams,
pasakyk aukštiems dievams.
Paskui Motinas iš dešinės ta pačia tvarka pasirodo Jaunųjų eisena. Eina po du: Bernelis ir Mergelė, susiėmę už rankų, linksmi ir džiūgaudami. Pirmoji pora, artėdama prie Vaidilutės, taip ima sakyti.
BERNELIS
Mudviem laimė, mudviem džiaugsmas!
MERGELĖ
Mudviem meilė, kaip saulutė!
BERNELIS
Vaidilutė!
MERGELĖ
Vainikuota!
BERNELIS
Išrinktoji!
MERGELĖ
Nekaltoji!
BERNELIS
Pasakyk aukštiems dievuliams . . .
MERGELĖ
Kaip mums gera, kaip džiaugsminga!
BERNELIS
Ir kad niekad mūsų meilė . . .
MERGELĖ
Nesibaigtų, niekados!
JAUNŲJŲ CHORAS
Kas dienužė — saulė, gėlės,
Kas naktužė — šviesios žvaigždės.
Ten žiedai, čionai laimužė —
vien tik džiaugtis, vien mylėti.
Tai gražumas gražumėlis
plačių pievų, žalių gojų —
ristum ristum ristumėlis,
tai smagus pavasarėlis
mums jauniems!
Praeina.
MINIA — CHORAS
Ir jaunųjų skaistų džiaugsmą,
ir jų meilės giedrią viltį
tu pašvęsk aukštiems dievams,
tu pašvęsk aukštiems dievams.
Vieton Jaunųjų pasirodo Senelių eisena. Eina taip pat po du: Senelis ir Senutė, sulinkę, pasiramsčiuodami. Pirmoji pora
SENELIS
Och, ir mudu . . .
SENELĖ
Vos jau krutam . . .
SENELIS
Ilgai vargom ant mielos žemelės . . .
SENELĖ
Ilgai skriaudėm ją maitintojėlę.
SENELIS
Metas mudviem jau ir pasilsėti.
SENELĖ
Och, tai bus ramiau aukštam kalnely,
kai tave pamatėm, pašvęstoji.
SENELIS
Tai palaimink, Vaidilute . . .
SENELĖ
Į kelionę paskutinę . . .
Suklumpa prie Vaidilutės kojų ir bučiuoja jos rūbą.
SENELIŲ CHORAS
Būki sveikas, mūsų
šventas vakarėli,
ir dangau žvaigždėtas,
ir rasota žeme.
Mūsų dienos ilgos,
mūsų naktys liūdnos.
Linkstam, linkstam tyliai
prie šventos žemelės.
Praeina.
MINIA — CHORAS
Į senuolių laimės dangų
rodyk kelią, Vaidilute.
Melsk ramybės mūs kapams
ir pašvęsk aukštiems dievams.
Iš dešinės pasirodo karžygių eisena. Jie eina tvirtu žingsniu, ir pirmieji trys taip prakalba.
I KARŽYGYS
Vakaruose piktas priešas vėl galanda kalaviją
ir žemaičių platų kraštą jau pavergt klastingai nori.
II KARŽYGYS
Rytuose į tyrų plotus
gudas nor mus išvilioti,
kad paklydę ir iškrikę,
nebetektume tėvynės.
III KARŽYGYS
Iš pietų klastingas lenkas pinkles tiesia mūs valdovams ir lietuvio laisvą dvasią nor pavergti savo naudai.
I KARŽYGYS
Bet kryžiuotis nepavergs mūs!
II KARŽYGYS
Gudo plotuos nepaklysim!
III KARŽYGYS
Lenko pinkles sutramdysim!
I KARŽYGYS Kol Kęstučio skamba vardas . . .
II KARŽYGYS
Kol skaisčioji Vaidilutė . . .
III KARŽYGYS
Saugos globą mūs dievų.
KARŽYGIŲ CHORAS
Kietos rūsčios mūsų dienos,
mūs buitis mirties šešėliuos.
Bet nemiršta mūsų žygiai —
ir jų garsą dainos skelbia.
Žengiam, žengiam —
mirt garbingai, ar laimėti,
savo žemės
mes laisvieji sakalai.
Nueina.
MINIA — CHORAS
Už tėvynę ir Kęstutį
pasišvęski, Vaidilute.
Ir dėl laisvės mūs šalies
kurki aukurą dievams.
VAIDILUTĖ
Broliai! Didelės ir šventos maldos
tegul pasieks dievų atvertą dangų.
Bet argi man, jų silpnai vaidilutei,
palenkti jums aukštųjų šventą valią!
Ne su dievais man lemta vesti bylą,
tik jųjų aukuro liepsnoms tarnauti
ir savo brangią ir neramią
širdį šventos ugnelės šiluma raminti.
VAIDILA
O, ne! Tave dievai išrinko patys
kaip gyvą ženklą meilės ir malonės —
ir kolei tu kūrensi jų Gabiją,
dangaus palaima saugos mūsų šalį.
VAIDILUTĖ
Man duoki ženklą tos dievų malonės.
VAIDILA
Mačiau aš sapną: tavo vainikėlis
šventoj ugny nedegdamas liepsnojo,
ir pats Praamžinasis tiesė ranką —
o tu buvai skaisti, kaip ryto saulė.
MINIA — CHORAS
Vainikuota, vainikuota, nekalta.
VAIDILUTĖ
Vaidila, tavo sapnas nerimastį kelia:
tai didis skausmo bandymas man lemtas.
O kas gi duos tiek ištvermės ir galios
vienų vienai taip silpnai vaidilutei?
CHORAS
Meilė, meilė.
VAIDILUTĖ
Myliu aš jus, brangieji mano broliai,
myliu aš jūros ir dangaus žydrumą,
myliu ir žemės motinos dvelkimą —
bet dar aš nežinau, kokis troškimas
laukimo nerimastim širdį gundo,
tik vien jaučiu, kad mano silpnai dvasiai
jėgų ir ištvermės jis duot negali.
MINIA — CHORAS
Vainikuota, vainikuota, nekalta.
VAIDILA
Dėl to ir lemta tau vien kurstyt ugnį
ir šventąją dievų Gabiją saugot —
ir būt gyva auka žmonių palaimai —
ir savyje suglobt jų vilčių galią.
VAIDILUTĖ
Vaidila, tu smerki mane likimo teismui.
VAIDILA, iškilmingai
Tu busi pašvęsta Praamžinajam,
ir priesaika tą sutartį patvirtins!
VAIDILUTĖ
O, leiskit man laisvai dievams tarnauti!
Perdaug sunki man priesaikos našta.
Jaunystę paaukoti nebegaila,
bet Amžinųjų teismo aš bijau.
VAIDILA
Vien priesaikos maldas dievai išgirsta —
ir Amžiniesiems amžina vien dera!
VAIDILUTĖ
O, dievai, parodykit man ženklą!
VAIDILA
Žmonės! Ji jau pasirengus.
MINIA — CHORAS
Vaidilutė pasirengus!
VAIDILA
Melskime dievus!
MINIA — CHORAS
Amžinieji! Geradariai! Išklausykit! Išklausykit!
VAIDILA
Apsireikšk, Praamžinasis!
MINIA — CHORAS
Apsireikški ne rūstybe, bet malone!
VAIDILUTĖ
O galybės! Kur man dingti?
VAIDILA
Kurki ugnį, Vaidilute,
kad liepsna į dangų šautų
kelią šviest Praamžinajam.
MINIA — CHORAS
Laužą! Laužą!
VAIDILA
ima nuo aukuro nuodėgulį ir duoda Vaidilutei.
Kurki laužą, Vaidilute.
MINIA — CHORAS
Laužą, laužą!
Vaidilutė pakuria laužų. Liepsna greit įsigali.
VAIDILA
Į padanges dūmai kyla,
o liepsna skaidri, kaip auksas, —
tai dievams patinka Vaidilutė.
MINIA — CHORAS
Džiaugsmas, džiaugsmas, laimė, laimė.
VAIDILUTĖ
O galybės! Kur man dingti?
VAIDILA
Nūn prisieki tu šventos ugnies liepsnoms,
kad dievams čia lig mirties tarnausi —
ir mergautinio vainiko
nuometu nekeisi —
ir kad vyro meilė
tau širdies jau niekados nejaudins.
Veda jų prie aukuro.
MINIA — CHORAS
Savo laimę, savo buitį
mes užkeikiam tavo vainiku.
Prižadėki ištesėki
amžiniesiems mūs dievams!
VAIDILA
O jei ne, tai šitos laužo liepsnos
lai apglėbia tave, kaip gyvą auką,
atmaldauti Amžiniesiems.
Minia sujunda ir ima telktis aplinkui. Staiga toli kažkur girdėti kurčias dundesys, kuris ūmai virsta dideliu griausmu. Minia pasiduoda atgal ir puola kniūpsčia ant žemės. Laužo dūmų debesy aiškėja milžiniško žmogaus stuomuo ligi juostos — pats Praamžinasis kilnaus žilaplaukio ir žilabarzdžio senio pavidalu. Vaidilutė puola ant kelių. Vaidila, kaip šešėlis, dunkso laužo liepsnų atošvaistoj.
PRAAMŽINASIS
Nebijoki, Vaidilute!
Tavo ilgas žemės kelias
bus skausmingas ir garbingas.
Nuodėmingam dvasios žygy
tu likimui skelbsi kovą —
ir po amžių tavo vardas
prisikels nauja gyvybe.
VAIDILUTĖ
Viešpatie, man tamsūs šitie žodžiai,
ir mano baimės jie nesuramina.
PRAAMŽINASIS
Kai taps tau aiškus tavo paskyrimas,
pajusi didžią galią savo dvasioj —
ir nebijosi žengt į naują kelią.
Bet dabar ištarki žodį,
kuriuomi nulemsi buitį
ir nežinomo likimo
tapsi kenčianti auka.
VAIDILUTĖ
Ištarti žodį, kuriuomi nulemeiau
į vieną žengti, ar į kitą pusę, —
bet skausmo neišvengsiu ten, nė čia.
Dievų lėmimas nūn mane pastatė
prieš šitą aukurą, o Amžinasis! —
Tegul būnie: aš liksiu jiems tarnauti . . .
Eina į aukurų, keldama rankas į viršų.
Prisiekiu tau šventai visa buitim,
kad tavo aukuro aš neapleisiu
ir nuometu vainiko nepakeisiu.
Vaidila ima nuo jos galvos vainiką, pakelia virš aukuro liepsnos ir deda ant Vaidilutės galvos. Bet jos dvasioj vėl ima reikštis pasiryžimo, baimės ir abejonės kova.
VAIDILUTĖ
Bet jeigu . . . jeigu ... o, Praamžinasis,
dėl ko gi vėl širdis iš baimės šąla —
ir laisvės, laisvės . . . mėlynų padangių —
saulės ir bekraštės jūros trokšta! . .
Ji staiga pakyla ir atbula žengia porą žingsnių atgal nuo aukuro. Vaidila iš lėto kelia ranką auištyn. Vaidilutė sukniumba prie aukuro
MINIA — CHORAS Vainikuota, vainikuota, pašvęsta!
Vaidilutė, Vaidilos lydima, lipa takeliu į kalną ir išnyksta
tamsoj.
VAIDINIMO VEDĖJAS iš priešakio pasilypi laiptais ir kreipiasi į žiūrovus šiais žodžiais:
Ir šitaip Vaidilutės vainiku
ir priesaikos nekeičiama galia
užkeiktas motinystės meilės skausmas,
ir džiūgaująs jaunųjų laimės džiaugsmas,
ir į kapus bežengianti senatvė,
ir žygiai tų, kurie jų buitį gina.
Bet priesaikos nekeičiamasis žodis
nujaučia jo paneigtos meilės galią —
o tie, kuriuos begarbinant jis tartas,
ne amžini dievai, bet klaikūs monai.
Praamžinasis Dievas regi kelią,
kuris išves į tiesą Vaidilutę —
ir šaukia ją pradėt garbingą žygį
ir tapt auka skaudaus likimo rankoj. Nueina.
(Bus daugiau)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
