Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NUVAINIKUOTOJI VAIDILUTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PUTINAS   
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 7

Tautos likimo misterija

ANTRASIS VEIKSMAS

Veikiantieji asmenys
Vaidilutė
Juodasis Vaidila
Karžygys
Baltasis Raitelis
Žemės Dvasia
Žemės dvasių choras
Dievų choras
Ta pati vieta. Vidurnaktis. Ant aukuro rusena ugnis. Regykloj tamsu. Vaidinimo vedėjas pasilypi laiptais ir taip prataria į žiūrovus:
Dievai — nakties tamsybių aklos galios,
vergovėj laikė mūsų Dvasią —
o Vaidilutės bundančioj sieloj
šviesa ir meilė laisvės žygį ugdė.

Pamindama dievų malonės ženklą,
jinai pakirs ir jų gyvybės šaknį, —
o tas, kurį ji pagimdys iš meilės,
jau skelbs Praaamžinojo Dievo vardą.

Tačiau ji, priesaikos nutraukus ryšį,
nutrauks ir savo laimės skaisčią giją —
ir viso jos gyvenimo kelionė
vingiuos per abejones ir skausmus.

Bet nūn jinai sapnuos
dar regi laimę
ir laukia to, kuris ateiti turi,
o žemės dvasių stebuklingi chorai
štai neša dainas jai ir meilės burtus.
Nueina.
Regykla nušvinta — ir matyti, kaip Vaidilutė miega, pusiau gulsčia, prisišliejusi prie aukuro. Aplinkui renkasi Žemės dvasių chorai. Jie apsupa Vaidilutę ir aukurą ratu, žaidžia ir dainuoja.

I CHORAS
Skaisčią žemės dukružėlę
sapno burtais sužavėkim,
meilės žodžiais užsūpuokim,
ir myluokim, ir kerėkim.

II CHORAS
Ne šventa dievų ugnelė
jai kūrent ir saugot lemta,
bet iš žemės motinėlės
naują gyvastį mums semti.


VISI
Žeme, mūsų motinėle,
tu įkvėpk jai savo meilės,
kad dienelės ir naktužės
jai tavas godas kuždėtų.

I CHORAS
Tai priskinkim iš naktužės
jai žiedų gražių gražiausių.

II CHORAS
Žalią rūtų vainikėlį
šalta migluže apklokim.

III CHORAS
Kvėpkim, kvėpkim ir žavėkim,
ir myluokim, ir kerėkim.

VISI
Vaidilute, žemės dukra,
tu mylėsi, tu mylėsi.
Žalio rūtų vainikėlio
nenešiosi, nedėvėsi.

Girdėti grūmojąs, į griausmą panašus dundesys. Gilumoje pasirodo niaurūs dievų pavidalai.

DIEVŲ CHORAS, rūsčiai
E, viliokės žemės dvasios!
Vaidilutė mūsų, mūsų!
Tuoj išnykit, tuoj prasmekit —
kur čia griausmas, kur perkūnas!

ŽEMĖS DVASIOS
Jūs piktieji, nelabieji!
Meilė, meilė galingesnė.
Užkerėjom, sužavėjom —
ji bus mūsų, ji bus mūsų!
Žemės dvasios ir dievai grumčiodamies išnyksta.

VAIDILUTĖ, pašokdama iš miego
Kas per keistas sapnas —
ir kas per jausmas širdį taip svaigina? . .
O tie keisti balsai dar vis ausyse skamba.
Bet ne, bet ne! Dievams tai nepatinka —
ir, rodos, pats Perkūnas rūstaudams prabilo.

Žiūri į aukuro židinį.

O gal ugnelė? Ne, ugnelė dega.
Tai dar galiu ramiai toliau ilsėtis.

Vėl užmiega. Netrukus iš kairės pasirodo raitas Karžygys.
Jis joja labai pamažu, paleidęs kamanas ir užsisvajojęs. Ties aukuru jis pakelia galvą ir apsižvalgo.


KARŽYGYS
Tai štai kur vedė mane nujautimas.
Šventovė, aukuras ir vaidilutė . . .
Kilni rimtis globoja šitą vietą,

o širdyje taip lengva ir guvu,
lyg, rodos, pačią gyvastį čia gertum.

Pasviręs nuo žirgo, įsižiūri į miegančią.
O šita Vaidilutė —ji gražuolė . . .
Dievai! berods, tai ta pati mergelė,
kurią kadais aš pajūry regėjau!
O taip. Bet ji dabar jau pašvęstoji
ir vainikuotoji dievų ugnelei.

Apsižvalgo aplink aukurą.

Vis vien — myliu tave, skaisčioji Vaidilute,
ir dėl tavęs pačių dievų neišsigąsčiau.

DIEVŲ CHORAS gilumoj
Ė, puikuoli, žemės vaike,
nebedrumski josios sapno:
meilės monai — nuodėmingi,
jos širdis tik mūsų galioj.

KARŽYGYS pakelia galvą
Aš anksčiau ją pamylėjau —
ir šioj žemėj aš valdovas!

DIEVAI
Kol ugnis ant šio aukuro kūrenas,
žemės meilei vaidilutės nepalenksi.

KARŽYGYS
Kol kūrenas? . .

Joja prie aukuro.

Amžinieji! Jūs kitur sau kurkit ugnį,
čia gi leiskit žemės meilei įsikurti.

Ima nuo aukuro rusenantį nuodėgulį ir smeigia jį į pelenus.

Paskutinė žarijėlė užgesinta.
Dabar sapnuok saldžiai, skaisčioji Vaidilute.
Kai grįšiu aš, nieks kelio mudviem nepastos.

Nujoja atgal.

DIEVAI, išnykdami
Tas puikuolis, tas narsuolis
užgesino mūsų ugnį —
nyksta, nyksta mūsų galios,
šąla, šąla mūsų naktys.

VAIDILUTĖ pabunda ir šoka žiūrėti ugnies.
O, dievai! Ugnelė štai užgeso.
Nejaugi šitas sapnas — tai tikrovė?
Trečia naktis tas karžygys vaidinas
ir vis aiškiau, ir vis gyviau prabyla —
ir štai jis paveržė dievų ugnelę.
O aš jo veido negaliu pamiršti.

Žarsto aukuro pelenus.

Kas bus dabar? . . bent vieną rasčiau žarijėlę.
Nebėr . . . nebėr nė jokios kibirkštėlės —
pilkieji pelenai išblėso ir atšalo . . .
Ir kas man pasakys, ką reiškia šitas sapnas?

Staiga pro aukurą iškyla žmogus, apsitaisęs kaip Vaidila, tiktai juodais rūbais.

JUODAS VAIDILA
Jis reiškia, kad šventovėj tavo darbas baigtas.

VAIDILUTĖ
Dievai, kas tai per žodžiai?

JUODAS VAIDILA
Tai žodžiai, dėl kurių tu tapsi šitai šaliai
garbinga ir garsi per daugel amžių.

VAIDILUTĖ
Dievams tarnaut man garsas ir garbė.

JUODAS VAIDILA
Dievai tave pasmerks ilgam kentėti,
nes tu nuo šiol jų vergė nebebūsi.

VAIDILUTĖ
Dievai teisingi — ir dėl jų sprendimo
aš niekad skundui balso nepakelsiu.

JUODAS VAIDILA
Dievai pikti, ir žiaurūs, ir kerštingi.
Jie nori misti vien aukų skausmu —
ir meilės džiaugsmui skirtą tavo širdį
jie aukuro liepsnoj sudegint nori.

VAIDILUTĖ
Bet kam gi pats dangaus Praamžinasis
mane prie šito aukuro pastatė?
Nejaugi tam, kad, mindama jo valią,
pati aš tapčiau nuodėmės auka?

JUODAS VAIDILA
Yra didžių, likimo skirtų žygių,
kurie gyvybės ir mirties nokina vaisių —
ir esti tokių kaltės paklydimų,
kuriuos vien nuodėmės auka išpirkti gali.

VAIDILUTĖ
Bijau aš apgaulingų melo žodžių.
Bet jei kalbi Praamžinojo ženklu,
sakyki, kas man lemta?

JUODAS VAIDILA
Išsižadėsi šventojo vainiko —
ir būsi tu nuvainikuota Vaidilutė.

VAIDILUTĖ
Šalin! esi nedoras tu skelbėjas —
ir Amžinieji lai tave nubaudžia!

JUODAS VAIDILA
Pamilsi tu aistringa žemės meile
ir pagimdysį didelį Valdovą.

VAIDILUTĖ
Kas gi tu esi, kurs mane gundai?

JUODAS VAIDILA
Aš negundau — aš vien pildau Valią.
Nuo manęs nepasislėpsi, nepabėgsi.
Aš visur tave lydėsiu, kaip šešėlis.
Jeigu dieną mano balso neklausysi,
aš sapnuos tave nakčia slapta žavėsiu
ir kūrensiu tau krūtinėj geismo ugnį —
Toks esu aš vaidila!

VAIDILUTĖ
Jei esi tu toks galingas vaidila,
tai užkurki mano aukurą iš naujo
ir nukreipk dievų rūstingą kerštą.

JUODAS VAIDILA
Kas Širdy užgeso ir išblėso,
to iš naujo aukure neatgaivinsi.

Bet jei nori, aš įkursiu naują ugnį,
kur nušvies tau naują skirtą žemės kelią
ir įdiegs tau naują galią į krūtinę.

Jis eina užpakalin aukuro. Tuo tarpu Žemės dvasių choras gieda.

CHORAS
Pagarbinkim mylinčią motiną — žemę,
gyvybės daigus ir vaisinguosius žiedus.
Tegul ji maitina, tegul ji augina,
ką meilė sukūrė skausme ar džiaugsme.

JUODAS VAIDILA, keldamas virš aukuro rankas
Amžinosios Meilės ugnys,
Seną aukurą nušvieskit
ir šios žemės skaisčią dvasią
iš vergovės išvaduokit.

Iš aukuro ištrykšta skaidri šviesa, ir įsiliepsnoja didelė ugnis. Toli matyti, kaip atskrenda ant balto žirgo Baltas Raitelis, vienoj rankoj laikąs iškėlęs kalaviją, antroj degantį žibintą. Atjojęs ties Vaidilute, jis sulaiko žirgą ir sušunka didžiu balsu.

BALTASIS RAITELIS
Aš esu kvieslys nuo Didžiojo Valdovo —
aš apreiškiu tau Praamžinojo Valią —
aš kviečiu tave į didžią meilės šventę
ir naujos ugnies negęstamoj šviesybėj
palieku šiai šaliai jos likimo ženklus!

Raitelis nusėda nuo žirgo, stato žibintą ant aukuro, o kalaviją įsmeigia į aukuro židinį. Kalavijas atrodo lyg koks aukure pastatytas kryžius. Tada raitelis bučiuoja Vaidilutės rūbo kraštą, šoka žirgan ir greitai išnyksta iš akių.
Vaidilutė, pusiau apalpusi, atsišlieja į aukurą. Valandėlę tyla. Girdėti vien nutolstančio Raitelio aidas. Tuo tarpu aukuro liepsnų šviesoj pasirodo neaiškus Mergelės — Žemės Dvasios — pavidalas. Atrodo, lyg ji būtų iš pačio aukuro iškilusi.


ŽEMĖS DVASIA, dejuodama
Vaidilute! . . Vaidilute! . .

VAIDILUTĖ
Ir vėl, ir vėl tas pats skausmingas balsas,
kurį kaskart aš glūdumoj girdėjau
nuo tol, kai Amžinųjų šventai ugniai
prisiekdama tarnaut pasižadėjau.

ŽEMĖS DVASIA
Vaidilute . . . vaidilute . . .

VAIDILUTĖ Vai kas gi tu esi, liūdnoji drauge,
kuri budėjimus manuosius saugai
ir šitą baugiai paslaptingą naktį
gailios rimties ir ilgesio pripildai?

ŽEMĖS DVASIA
Aš — kenčianti Dvasia tavosios žemės,
į aukurų liepsnas nuo amžių užburtoji.
Mane prikėlė tavo tyros aukos —
tu — mano motina ir vaidilutė.

VAIDILUTĖ
Ir tu taip pat, kaip aš, smerkta kentėti,
Praamžinojo valiai pažadėta?

ŽEMĖS DVASIA
Praamžinasis turi aukštą dangų,
o mano dienos — nykūs žemės amžiai.
Ir aš kenčiu. Bet mano skausmo galioj
visa buitis kūrybos ugnį semsis.
Ašai degu skaisčioj jaunųjų meilėj,
aš maitinu vaisingą motinystę,
aš laiminu senelių ramų kapą,
aš karžygį kovos laukuose lydžiu.

VAIDILUTĖ
Garbė dievams! Dabar jau aš patyriau,
kad mano aukos buvo reikalingos.
Dabar jau tu globosi šitą kraštą,
ir jo vaikai tamsybėj nebeklaidžios.

ŽEMĖS DVASIA
Deja, dar šito tu nesi atlikus.
Dievai manęs pavydi tavo žemei
ir savo burtais temdo mano veidą.
O, Vaidilute, išvaduok mane!

VAIDILUTĖ
Bet kaip gi? . . Kaip tave man išvaduoti?

ŽEMĖS DVASIA nyksta, dejuodama
Vaidilute . . . Vaidilute . . .

VAIDILUTĖ
Išnyko. Kas jinai — aš nežinau,
bet vien jaučiu, kad ją grąžinti žemei
gyvybės savo aš nesigailėčiau.

JUODAS VAIDILA
Jinai — šios žemės kenčianti Dvasia,
kad gyvasties šviesos regėt negali.
Per ilgai žuvo ji dievų vergovėj,
ir ši šalis tamsybių globiama.

VAIDILUTĖ
Bet kur šviesa, ir kur į šviesą kelias?

JUODAS VAIDILA, rodydamas įsmeigia kalavijo kryžių

Štai ženklas to, kuris ateiti turi.
Jisai kardu nutrems šios žemės priešus
ir šitą ženklą, iš grobiko rankos
išplėšęs, padarys gyvybės ženklu.
Tada prasmegs dievų aklieji monai —
ir nuskambės Praamžinojo žodis,
ir taps laisva kentėjusi dvasia,
ir bus šviesus jai atgimimo kelias.

CHORAS
Prabilk, apsireikški, laisvėjanti Dvasia,
tu motinos — žemės didžioji gyvybė!
Iš burtų vergovės į šviesią kūrybą
štai šaukia tave atgimimo ženklai.

VAIDILUTĖ
Tu gundai prieš dievus pakelti maištą, —
o aš vien noriu nykią Žemės Dvasią
iš aukuro ugnies grąžinti žemei.

ŽEMĖS DVASIOS balsas iš aukuro
Vaidilute . . . Vaidilute . . .

VAIDILUTĖ
Sakyki, kuo gi aš galiu ją gelbėt?

JUODAS VAIDILA
Maištu vien prieš dievus.

VAIDILUTĖ
Esu silpna mergaitė.

JUODAS VAIDILA
Bet tu turi neigimo baisią galią —
pragaištingesnę už pikčiausią maištą.

VAIDILUTĖ
Kas toji per galia?

JUODAS VAIDILA
Klausyki: tu viešai dievams pasižadėjus —
ir minios dėl tavęs prieš juos ant veido puolė.
Tu priesaiką davei nešioti jų vainiką
ir vyro meilės niekad nepažinti . . .

VAIDILUTĖ
O taip! — ir priesaiką aš noriu išlaikyti.

JUODAS VAIDILA
Paminki savo priesaiką po kojų,
ir Amžiniesiems mirtį tu nulemsi!
Nes jeigu pašvęstoji juos apleidžia —
vadinas, jų galia šioj žemėj baigias.

VAIDILUTĖ
Amžiniesiems skelbti kovą?!

JUODAS VAIDILA
Dėl Praamžinojo Dievo!

VAIDILUTĖ
Savo priesaiką paminti?!

JUODAS VAIDILA
Dėl naujų gyvybės žygių!
Žemės dvasiai išvaduoti!

ŽEMĖS DVASIŲ CHORAS
Ne šventa dievų ugnelė
tau kūrent ir saugot lemta,
bet iš žemės — motinėlės
naują gyvastį mums semti.

ŽEMĖS DVASIA pasirodo aukure dejuodama.
Vaidilute . . . Vaidilute . . .

VAIDILUTĖ
O, tavo skausmo aš regėt nenoriu.
Sakyk, kokios aukos iš manęs reikalauji?

ŽEMĖS DVASIA
Vaidilutės šventojo vainiko.

VAIDILUTĖ
Ir to, ir tu to pačio reikalauji . . .

ŽEMĖS DVASIA
Tavoji meilė — ne dangaus žvaigždelė;
ji — žemės motinos aistringas šauksmas.
Jinai gyvybės vaisių tyliai krauna,
ji šitai žemei naują dalią gimdo;
ji mano išvadavimas ir laisvė.
Išnyksta.

VAIDILUTĖ
Ir vėl išnyko. Argi jau nebėr
man kito kelio savo paskyriman,
kaip vien tik prieš dievus maištingas žygis
ir prisiektųjų apžadų mynimas
ir Amžinųjų amžinasis kerštas?!

JUODAS VAIDILA
Taip, kito kelio tau nebėr.

VAIDILUTĖ
Prakeiks mane visi, kurie tikėjo
į vaidilutės skaistųjį vainiką,
kad jųjų viltis būsiu aš užvylus.

JUODAS VAIDILA
Silpni gal keiks, tačiau stiprieji laimins,
nes štai tasai, kurį tu žemei duosi.

Mostelėja ranka — ir tolumoj pasirodo nuostabus regėjimas. Pirmiausia aukštai nušvinta ugninis ženklas — Vytauto herbas. Paskui pasirodo pats Žalgirio didvyris: šarvuose, vienplaukis, rankas ant krūtinės sukryžiavęs ir dideliu kalaviju pasirėmęs. Po jo kojų tyso negyvas kryžiuotis, balta ordino skraiste su juodu kryžiumi apsuptas. Regėjimui išnykus, aukštai sušvinta ugninė karūna ir girdėti didelis balsas: "Dievas skyrė mums valdyti pasaulį". Regėjimas pasikartoja tris kartus.

ŽEMĖS DVASIŲ CHORAS
Garbė, garbė gyvenimo pilnybei,
atbunda visos mūsų žemės galios!
Į laisvę veržiasi didi Dvasia,
ir veda ją Praamžinasis Dievas.

JUODAS VAIDILA
Vaidilute, nūn ar aiškus tavo kelias?

VAIDILUTĖ
Vaidila, tu parodei vien tik garbę —
aš gi žengsiu į skausmų kelionę.

Nusiima savo vainiką ir nori jį padėti ant aukuro. Bet čia penkios tamsios dievų dvasios užstoja jai kelią.

I DVASIA
Vaidilute! Tu prieš mus pakėlei maištą!
Mes gyvensime dar amžius jūs širdyse —
ir mūs kerštas bus galingas, pražūtingas.
Vaidilute, lik prie mūsų!

VAIDILUTĖ
Ne! Jūs esate tamsybės galios —
aš gi šviesą pamylėjau.

II DVASIA
Tas, kurį tu pamylėsi,
žus pasmaugtas pikto priešo!

VAIDILUTĖ
Tas, kurį aš pamylėsiu,
bus Galingojo Valdovo tėvas.

III DVASIA
Tas, kurį tu pagimdysi,
nepasieks didžiųjų vilčių.
Mirs jisai iš didžio skausmo —
O neliks, kas būt jo vertas.

VAIDILUTĖ
Bet nemirs didieji žygiai,
ir dvasia jo — nemirtinga.

IV DVASIA
Šita žemė penkis amžius
bus pavirtus kapinynais,

kuriuose kaip klaikios vėlės
jūs bastysitės be vietos.

VAIDILUTĖ
Bet šeštam nušvitus amžiui,
iš kapų prabils gyvybė,
tą, kurią aš šitoj žemėj
išnešiosiu, iškentėsiu.

V DVASIA
Lai tad graužia tave pačią
nuodėmingas tavo žygis,
kad senolių šventą ugnį
išdavikiškai apleidi.

VAIDILUTĖ
Tavo žodis yr skaudžiausias,
bet atgal į jūs šventovę
man jau kelio nebeliko.

VISOS PENKIOS DVASIOS
Lai įvyksta, ką nusprendėm!
Prakeikimas, kerštas, kerštas!

Atbulos traukdamos nuo aukuro:

Ū . . . jau čia ne mūs ugnelė . . .
ū . . . jau niekas jos nekurstys . . .
ū-ū-ū . . . sugrius šventovės . . .
Prakeikimas, kerštas, kerštas! . .

Vaidilutė kabina savo vainiką ant kalavijo kryžiaus. Ugnis jį pagauna ir įsiliepsnoja.

JUODAS VAIDILA
Čionai gyvenimas atverčia naują lapą,
ir aš išpildžiau Amžinąją Valią.

Ima nuo aukuro kalaviją ir kelia jį į dangų. Iš gilumos atskrenda Raitelis — Karžygys, pagrobia Vaidilutę ir išnyksta nakties tamsumoj.

BALSAS
Vaidilute, Vaidilute! . .

CHORAS
Pagarbinkim mylinčią motiną — žemę,
gyvybės daigus ir vaisinguosius žiedus.
Tegul ji maitina, tegul ji augina,
ką meilė sukūrė laisvėjančiai dvasiai.
(Bus daugiau)



P. PUZINAS ŽUVYS (Aliejus)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai