Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VARŠUVOS NUNCIJAUS ARCHYVAS IR LIETUVOS - LENKIJOS RESPUBLIKOS GALO NUNCIJAI (1754-1796) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Gidžiūnas   
Nuncijus Giuseppe Garampi

4. Giuseppe Garampi (1772-1776) Ketvirtuoju nuncijum buvo paskirtas Giuseppe Garampi, kuris buvo Francesco Garampi grafo sūnus, gimęs 1725 m. Rimini mieste. Nors jis nebuvo mokslo daktaras, bet savo išmintimi viršijo visus iki tol buvusius Varšuvos nuncijus. Pranciškonas pop. Klemensas XIV, prieš išsiųsdamas jį Varšuvon, pakėlė tituliniu Beri to arkivyskupu ir išvykstančiam įteikė Austrijos imperatoriui Juozapui ir imperatorienei Marijai Teresei laiškus, prašydamas, kad jie neprisidėtų prie pragaištingo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Paminėtina, kad tokio pat turinio laiškai buvo pasiųsti Prancūzijos ir Ispanijos karaliams.
Kai nuncijus Garampi atvyko į Varšuvą, Lietuvos ir Lenkijos padėtis buvo labai liūdna. Baro konfederacijai pralaimėjus, visur viešpatavo rusų kariuomenė. Karalius, savo krašto aristokratiją nugalėjęs rusų pagalba, prarado ir tą mažą autoritetą, kurį turėjo. Jis vergiškai turėjo klausyti Varšuvon atsiųstų Rusijos, Austrijos ir Prūsijos ambasadorių. Jų įsakymu 1773 kovo mėnesį buvo sušauktas seimas. Mat, okupantai norėjo gauti "legalų" pirmojo padalijimo pripažinimą ir padaryti su Lietuvos-Lenkijos respublika taikos sutartį.

Krašte viešpatavo panika, nes visi buvo padalijimo priblokšti ir nežinojo, ką veikti. Kilmingieji, numatydami, kad seime turės patvirtinti svetimųjų reikalavimus, renkami nesutiko būti atstovais, o daugelis net ir išrinkti neatvyko į seimą. Okupantai gi, numatydami, kad seimas gali pasipriešinti jų norams, pasirūpino papirkimais pravesti daug sau palankių atstovų. Visiems seimo darbams vadovavo Kotrynos II atsiųstas ministras Stackelbergas. Jo buvo paskirtas, o ne seimo išrinktas, ir seimo maršalka Adomas Po-ninskis. Seimas paskyrė delegaciją, kuri turėjo pripažinti užgrobtas žemes, o pats karalius 1773 lapkričio 18 ratifikavo pirmąjį padalijimą.

Tam pačiam Stackelbergui vadovaujant, buvo
----------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 9
----------------
perorganizuotas visas valdžios aparatas ir pripažinta naujos santvarkos neliečiamybės garantija. Todėl nieko nebuvo galima pakeisti be Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sutikimo. Vėliau šią garantijos globą pasisavino viena Rusija. Tame pačiame seime (1773-1775) buvo svarstytas ir kitatikių teisių sulyginimo klausimas, bet, seimo atstovams ir nuncijui veikiant, vis dėlto kitatikiai neribotų teisių negavo. Jų teisės buvo suvaržytos. Seime galėjo turėti tik 3 atstovus: 1 iš Lietuvos ir 2 iš Lenkijos, o senate negalėjo būti nė vieno. Kitatikiai naujai pastatytose bažnyčiose negalėjo skambinti varpais. Buvo ir toliau paliktas liberum veto, karaliaus rinkimai ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus, jei jis nesilaiko po išrinkimo duotų pažadų — pacta con-venta. Visai Lietuvos-Lenkijos respublikai leista laikyti 30,000 kariuomenės. Sudarytas centrinis valdžios organas — Nuolatinė taryba. Ji susidėjo iš 18 sanatorių ir 18 atstovų, iš jų du trečdaliai turėjo būti lenkai, o vienas trečdalis — lietuviai. Karaliaus valdžia dar buvo susiaurinta. Jis tapo tik Nuolatinės tarybos pirmininku ir turėjo pasirašyti visus jos balsų dauguma priimtus nutarimus.

Nuolatinė taryba veikė iki 1789 m. ir turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Ji padėjo lietuviams daugiau su lenkais suartėti ir sulenkėti. Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo atskiros valstybės su atskiromis valdžiomis. Bendras buvo tik karalius ir retai šaukiamas seimas. Gi dabar Nuolatinė Taryba, galima sakyti, turėjo karaliaus teises. Joje lietuviai dirbo kartu su lenkais, dėl to jie žiūrėjo į Nuolatinę tarybą kaip į savo valdžios organą. Taigi taryba dar labiau suartino Lietuvos ir Lenkijos bajoriją.

Tokioje politinėje padėtyje nuncijus Garampi turėjo atstovauti Apaštalų Sostui ir ginti katalikų reikalus, kurių daugelis pateko Katalikų Bažnyčios priešų valdžion. Atsitiko dar, kad nuncijaus Garampi laikais pop. Klemensas XIV, Bur-bonų spaudžiamas, uždarė jėzuitų vienuoliją, kuri Lietuvoje ir Lenkijoje savo rankose turėjo beveik visą švietimą. Nuncijui buvo pavesta šį uždarymą paskelbti ir įvykdyti, o tai buvo nelengva anomis aplinkybėmis. Jėzuitus uždarius, nebeliko kas rūpintųsi mokslu ir krašto švietimu. Tam tikslui buvo įkurta Edukacinė komisija, kuriai Lietuvoje pirmininkavo Vilniaus vysk. Masalskis. Nuncijus turėjo prižiūrėti jos organizavimą ir mokslo programas, kad jos neprieštarautų Bažnyčios mokslui. Daug vargo patyrė nuncijus, kai Prūsijos karalius Fridrichas II ir Rusijos Kotryna II savo užimtose Lietuvos ir Lenkijos teritorijose neleido skelbti jėzuitus panaikinančios popiežiaus bulės ir toliau jiems leido veikti savo kraštuose.

Sunkiai sekėsi nuncijui ir Rusijos užgrobtose žemėse katalikų reikalus tvarkyti, nes vysk. Masalskis nuo Vilniaus vyskupijos atplėštajai daliai administruoti pasiuntė kan. Stanislovą Siest-rencevičių, kuris visai atsidavė Kotrynos II tarnybai. Vysk. Masalskio ir nuncijaus rūpesčiu popiežius leido jį konsekruoti tituliniu Malo vyskupu. Šis vyskupas vėliau kitiems nuncijams ir Romai, tarnaudamas Kotrynai II, sudarė labai daug rūpesčių, nes Kotryna II 1773 lapkričio 20 įsteigė Mogiliavo vyskupiją ir, uždraudusi ryšius su Roma, jo valdžion atidavė visus vienuolius. Netrukus Rusijos užgrobtuose kraštuose pravoslavai pradėjo užpuldinėti unitus ir katalikus. Nuncijui reikėjo juos ginti. Jo pastangomis po 5 metų iš tremties buvo grąžinti, Repnino įsakymu areštuotieji, Kijevo ir Krokuvos vyskupai. Be to, jam Romos buvo pavesta ištirti pravoslavų Bažnyčios vienybėn grąžinimo ir nunciatūros Rusijoje įsteigimo galimybes.

Apie visus šiuos politinius ir religinius dalykus nuncijus Garampi yra palikęs gausios ir gerai sutvarkytos Varšuvos Nunciatūros archyve medžiagos. Jo rūpesčiu buvo sutvarkyti ir prieš jį buvusių nuncijų Varšuvos Nunciatūros archyve paliktieji raštai. Jo pavyzdžiu šį archyvą tvarkė ir po jo buvusieji nuncijai.

Kai Vienos nuncijus Visconti buvo pašauktas Romon į kardinolų kolegiją, tai pop. Pijus VI 1775 m. Garampi paskyrė Vienos nuncijum. Tačiau senu papročiu jis paliko Varšuvoje ir laukė naujo nuncijaus atvykstant, kurį jis 1776 balandžio 24 įvesdino pas karalių ir pats gegužės 8 išvyko į Vieną. Vienoje būdamas, kaip iš archyve esančių laiškų matome, jis artimai bendravo su kitais Lietuvos-Lenkijos respublikos nuncijais, daug jiems padėdamas savo patyrimu. Pagaliau Pijaus VI 1785 m. pakeltas Šv. Jono ir Pauliaus bazilikos titulo kardinolu, sugrįžo į Romą. Čia gyvendamas rašė plačios apimties veikalą Orbis Catholicus ir tam tikslui sudarė bendrą Vatikano archyvo katalogą, kuris ir dabar vadinamas Schedarium Garampi. Šis katalogas daug patarnauja archyvo tyrinėtojams. Mirė 1792 gegužės 4 Romoje. Palaidotas savo titulo bazilikoje.

5. Giovanni Andrea Archetti (1776-1784) Naujas nuncijus Giovanni Andrea Archetti, save vadinęs markizu, buvo gimęs 1731 m. Brescia mieste, abiejų teisių daktaras. Varšuvos nuncijum paskirtas, jis buvo konsekruotas tituliniu Chalcedonuos arkivyskupu. Buvusio nuncijaus Garampi įvesdintas pas karalių, 1776 m. rugsėjo mėnesį padarė iškilmingą ingresą.

Archetti nunciatūros metu Europoje ir jungtinėje Lietuvos-Lenkijos respublikoje buvo taika. Austrijos imperatorius ir Prūsijos karalius tvarkė užgrobtas žemes, o Kotryna II, 1783 m. užgrobusi Chersoną, pradėjo vadintis lmperatrix totius Russiae. Lietuva ir Lenkija, nors ir sumažėjusio-je teritorijoje, vykdė reformas viduje, socialinėje ir švietimo srityse. Nuncijaus Archetti Varšuvos Nunciatūros archyve yra įdėtas A. Zamoiskio kodeksas, kuris buvo diskutuotas 1777 ir 1780 metų seimuose. Ten pat yra pranciškono-bernar-dino Basanovskio socialinės reformos projektas apie vargšų būklės pagerinimą. Taip pat yra daug medžiagos apie Edukacinės komisijos veiklą ir šios komisijos darbus pagirianti Pijaus VI brevė Octoviris iuventuti instruendae praepositis.

Nuncijus didelę savo veiklos dalį turėjo skirti Rusijos katalikams ir unitams. Jis turėjo aprūpinti Rusijoje gyvenančius vokiečius, italus, prancūzus, lietuvius ir lenkus. Tam reikalui per Propaganda Fidei kongregaciją buvo pakviesti pranciškonai ir kapucinai, kurie aptarnavo Petrapilio, Maskvos, Odesos ir Sarejevo katalikus. Juos vysk. Siestrencevičius siuntinėdavo visos Rusijos katalikų lankyti. Rusijos katalikų reikalais nuncijus net buvo nuvykęs į Petrapilį ir ten praleido ištisus metus. Ten būdamas, Romos sutikimu kanoniškai įsteigė Mogiliavo arkivyskupiją ir ją pavedė valdyti Siestrencevičiui. Tačiau nieko nepadėjo jo prašymai, kad Kotryna savo krašte panaikintų jėzuitus ir nustotų persekiojusi buvusiose Lietuvos ir Lenkijos teritorijose katalikus ir unitus. Nežiūrint to, jo veikla Kotrynai II patiko, nes ji prašė popiežių pakelti Archetti kardinolu. Popiežius jos paklausė, dėl to karaliui Stanislovui Augustui buvo leista uždėti nuncijui raudoną kardinolišką skrybėlę, tai jis padarė 1784 rugsėjo 20 Gardino bažnyčioje.

Grįžęs į Varšuvą, Archetti jau rado atvykusį įpėdinį, tad 1784 lapkričio 25 išvyko į Romą. Grįžęs buvo paskirtas Bolonijos legatu, paskui Ascoli vyskupu. Mirė Ascoli 1805 m. Ten ir palaidotas. Jo veiklos Rusijoje (1783-1784) dokumentus yra išleidęs De Journel — Nonciatures de Russie.

6. Ferdinando Maria Saluzzo (1784-1794) Šeštasis nuncijus buvo Ferdinando M. Saluzzo, kilęs iš garsios Neapolio kunigaikščių šeimos, gimęs 1744 m. Neapoly. Jis buvo Romos universiteto abiejų teisių daktaras, prieš paskyrimą Varšuvos nuncijum buvo įšventintas kunigu ir konsekruotas tituliniu Kartaginos arkivyskupu. Į Varšuvą atvyko 1784 lapkričio 14 ir arkivyskupo Šembeko gruodžio 5 dieną buvo įvesdintas pas karalių.
Kai nuncijus Saluzzo atvyko į Varšuvą, krašte dar buvo ramu. Prūsijos karalius buvo miręs, o Kotryna II ir Austrijos imperatorius kovojo su turkais. Lietuvoje ir Lenkijoje plito prancūzų filosofija ir stiprinosi masonai, toliau vyko vidaus tvarkymasis ir kariuomenės stiprinimas.

Karalius Stanislovas Augustas, bijodamas naujų konfliktų su Rusija, stengėsi sugyventi su Stackelbergu ir Kotryna II. Kai ji 1787 m. vyko aplankyti neseniai užkariauto Krymo, tai jis Kaneve ją susitiko. Ta proga jis jai pasižadėjo, gavęs seimo pritarimą, padėti kare su Turkija, o ji jam leido padidinti kariuomenę ir žadėjo praplėsti karaliaus valdžią. Tačiau 1788 m. susirinkęs seimas atmetė karaliaus pasiūlymą ir, Prūsijos remiamas, ėmėsi radikalių reformų. Rusijai protestuojant, jis bandė stabdyti reformas ir kiekvienai seimo priimtai naujovei prašė Rusijos patvirtinimo. Vėliau ir karalius perėjo į reformatorių pusę, nes Rusija, kariaudama su Turkija, negalėjo kištis į Lietuvos-Lenkijos respublikos reikalus.

Seimas dirbo keturis metus. Jis nutarė suorganizuoti 100,000 kariuomenę, kurios viena trečioji turėjo būti sudaryta Lietuvoje, o dvi trečiosios Lenkijoje. Jis nutarė panaikinti Rusijos įtakoje veikiantį valdžios aparatą. Pirmiausia jis panaikino Nuolatinę tarybą, o jos vietoje sudarė Ministrų kabinetą su penkiomis ministerijomis. Visi ministrai turėjo būti bendri Lietuvai ir Lenkijai. Buvo praplėstos karaliaus teisės, panaikinti karaliaus rinkimai, karaliaus sostas paskelbtas paveldimu. Seimuose panaikino liberum veto, nustatė, kad seimuose ir seimeliuose visi nutarimai turi būti paremti balsų dauguma, o seimeliuose gali dalyvauti tik turintieji žemės ir mokantieji valstybei mokesčius. Miestiečiai gavo teisę siųsti atstovus į seimą ir būti karininkais. Seimo nutarimu baudžiauninkai, dvarininkų atleisti nuo baudžiavos, negalėjo būti grąžinami baudžiavon.

Ketverių metų seimo reformos palietė ir Lietuvą. Stengiantis nusikratyti Rusijos globa, reikėjo sustiprinti centro valdžią. Viską centralizuojant, buvo ardoma savarankiškoji Lietuvos organizacija. Komisijos ir ministrai abiem valstybėms buvo įvesti bendri. Lietuviai tam priešinosi, bet, viską sprendžiant balsų dauguma, lenkai juos privertė nusileisti. Buvo paliktas tik senas paprotys Gardine Šaukti kas trečią seimą, kurio metu visos komisijos turėjo jame posėdžiauti. Dar buvo paliktos ir atskiros kariuomenės. Taigi ketverių metų seimas bandė pabaigti uniją ir Lietuvą galutinai sulieti su Lenkija.

Seimo konstitucija buvo paskelbta 1791 gegužės 3. Tačiau reformacinis seimas nespėjo baigti savo darbų, nes greitai susiorganizavo reformai priešinga konfederacija. Reformų priešai šaukėsi Rusijos pagalbos, bet ši, kariaudama su Turkija, negalėjo jiems padėti. Reformų seimui reikalaujant, iš krašto turėjo pasitraukti rusų kariuomenė ir įkyrusis ambasadorius Stackelbergas. Tik 1792 m. Rusijai baigus karą su Turkija, reformų priešai susirinko Petrapilin įr nutarė suorganizuoti konfederaciją, kuriai paremti buvo pasiųsta 64,000 rusų kariuomenės. Tada jie atvyko į Ukrainą ir Targovicoje paskelbė konfederacijos aktą, kad jie, padedami Rusijos, konfederatų sąjungininkės, ateina sugrąžinti senųjų laisvių. Prie šios konfederacijos, vysk. Kasakauskiui vadovaujant, netrukus prisijungė ir lietuviai. Tar-govicos konfederacijos aktu turėjo būti sugrąžinta senoji tvarka. Taigi Lietuvos ir Lenkijos valstybės turėjo likti atskiros su savomis valdžios institucijomis.

Kilus karui su Rusija, Lietuva ir Lenkija turėjo vos 45,000 kariuomenės, dėl to nepajėgė atsispirti. Lietuva greitai buvo rusų kariuomenės užimta. Nepadėjo nė Prūsija, su kuria 1790 m. buvo sudaryta karinė sutartis, nes ji jau tarėsi su Rusija dėl antrojo padalijimo, kuris 1793 m. buvo įvykdytas. Tada Rusijai teko Lenkijos Ukraina, o nuo Lietuvos buvo atplėšta Minsko vaivadija, dalis Naugarduko, Brastos ir Vilniaus vaivadijų. Prūsijai atiteko Lenkijos Dancigas ir Torunė.

Įvykdę tarp savęs Lietuvos-Lenkijos respublikos pasidalijimą, Rusijos ir Prūsijos valdovai reikalavo, kad karalius ir seimas jį patvirtintų. Tai buvo padaryta 1793 liepos 22 Gardino seime. Kai seimas bandė priešintis, tai Kotrynos II atstovas Sievers areštavo kelis seimo atstovus, seimo patalpas apstatė kariuomene ir, į salę įvedęs karininkus, privertė seimą patvirtinti padalijimą, atšaukti Gegužės 3 konstituciją ir grąžinti senąją tvarką.

Tokioms aplinkybėms nuncijui buvo sunku orientuotis padėtyje. Taikos laikotarpyje jis stebėjo krašto politiką, bet į ją aktyviai neįsijungė. Nė 1792 m. kilus karui su Rusija, nieko ypatingo neveikė. Iš jo pranešimų Valstybės sekretoriui atrodo, kad jis nepakankamai suprato susidariusią padėtį. Nuncijus matė, kad krašte plinta ateistinė prancūzų filosofija ir masonerija, dėl to jam atrodė, kad jos įtaka yra labai didelė ketverių metų seimo priimtoje Gegužės 3 konstitucijoje. Taip galvodamas, jis ją nepalankiai sutiko ir dėl to, atrodo, pritarė Targovicos konfederacijai, kuri atmetė reformas. Jis nepalankiai žiūrėjo ir į Tado Kosciuškos sukilimą. Nemokančiam krašto kalbos buvo iš tikro sunku orientuotis taip sumišusioje padėtyje, o kitų jam duodama informacija nebuvo objektyvi.

Po antrojo padalijimo nuncijus Saluzzo turėjo rūpintis Rusijos ir Prūsijos užgrobtų kraštų katalikų reikalais. Jis turėjo pertvarkyti vyskupijų ribas ir aprūpinti jas vyskupais ir kunigais. Daug rūpesčio jam sudarė naujose sąlygose atsidūrusios vienuolijos, ypač Rusijoje tebeveikiantys popiežiaus panaikintieji jėzuitai, kurių atgaivinimo klausimas buvo keliamas ir ketverių metų seime.

Visi šie Saluzzo nunciatūros meto įvykiai ir potvarkiai yra aprašyti jo susirašinėjimuose su Romos kurija, kurie draugėn surinkti Varšuvos Nunciatūros archyve sudaro 31 tomą.

7. Lorenzo Litta (1794-1796)
Paskutinis nepriklausomos Lietuvos-Lenkijos respublikos nuncijus buvo Lorenzo Litta. Gimęs 1756 m. Milano didikų šeimoje, abiejų teisių daktaras, prieš paskyrimą Varšuvos nuncijum dirbo Romos kurijoje. Po paskyrimo nuncijum 1793 rugsėjo mėnesį buvo konsekruotas tituliniu Tebų arkivyskupu. 1794 kovo 24 atvykęs į Varšuvą, balandžio 9 karaliui įteikė savo kredencialus.

Kai Litta atvyko į Varšuvą, tuo metu Krokuvoje organizavosi Tado Kosciuškos vadovaujama konfederacija svetimoms kariuomenėms iš krašto išvyti, Gegužės 3 konstitucijai grąžinti ir Gardino seimo padalijimo pripažinimui panaikinti. Naujas nuncijus, kaip ir prieš jį buvęs, manė, kad ši konfederacija organizuojama karaliui nuversti ir ateistiniais principais sukurtai konstitucijai grąžinti. Jis visa tai pranešė Valstybės sekretoriui, bet pats vietoje nesiėmė jokios konfederacijai priešingos veiklos.

Pradžioje Kosciuškos konfederacijai sekėsi. Konfederatai 1794 balandžio 4 prie Raclavicų sumušė priešų kariuomenę ir apgynė apsuptą Varšuvą, bet nelaimingame Maciejovicų mūšyje spalio 10 Kosciuška pateko nelaisvėn. Tada, po žiaurių žudynių Varšuvos priemiesčiuose, Suvo-rovo vadovaujama rusų kariuomenė užėmė Varšuvą. Netrukus buvo užimta visa Lenkija ir Lietuva. Įvyko trečiasis padalijimas: Lenkiją pasidalijo Rusija, Austrija ir Prūsija, o Lietuvą Rusija ir Prūsija: dešinysis Nemuno krantas su Žemaitija, Aukštaitija ir Gudija teko Rusijai, o kairysis — Sūduva Prūsijai, kurią ji valdė iki Napoleono žygio Rusijon. Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis 1795 lapkričio 25 buvo priverstas atsisakyti sosto ir išgabentas į Petrapilį, kur 1798 m. mirė.

Po paskutinio Lietuvos ir Lenkijos padalijimo pasibaigė ir nuncijaus pareigos. Jis buvo Lietuvos-Lenkijos respublikos galo liudininkas. Tuo metu nelengva buvo ir nuncijaus padėtis. Jis turėjo ginti į vidaus nesantaikų politiką įsivėlusius vyskupus, tarp jų Vilniaus vysk. Masalskį ir Kasakauskį, kurie buvo apkaltinti krašto išdavimu. Vysk. Masalskiui patekus kalėjiman, nuncijus turėjo rūpintis be globos likusios Vilniaus Popiežiškosios kolegijos administravimu. Karaliui atsisakius nuo sosto, jis 1796 vasario 15 nuėmė Varšuvos nunciatūros iškabą, nors paskui, paskirtas katalikų reikalams tvarkyti Rusijoje, tuose rūmuose gyveno, kol 1797 kovo 5 išvyko į Petrapilį.

Vėliau Litta, kaip ekstraordinarinis nuncijus, 1797 m. Maskvoje dalyvavo caro Pauliaus I karūnacijoje. Paskui, eidamas apaštališko delegato pareigas, tvarkė katalikų reikalus Rusijos užgrobtoje Lietuvoje ir Lenkijoje. Galutinai užbaigė tvarkyti Mogiliavo arkivyskupijos įkūrimą su arkivyskupo rezidencija Petrapily, kuriai priskyrė Žemaičių, Vilniaus ir Lucko vyskupijas. Nenuolai-džiai Petrapily veikdamas, Litta pateko rusų valdžios nemalonėn: 1799 gegužės 9 jam buvo įsakyta per keturias valandas palikti Petrapilį.

Jo nunciatūros aktai Varšuvos Nunciatūros archyve sudaro 9 tomus, Bet jame trūksta nuncijaus pranešimų registrų Šventajam Sostui. Jo delegatūros aktus Petrapily išleido De Journel: Nonciatures de Russie.

Tik trumpai pažvelgus į istorinį Lietuvos-Lenkijos respublikos galo laikotarpį ir paskutiniųjų šio laikotarpio nuncijų veiklą, iškyla labai didelė Varšuvos Nunciatūros archyvo reikšmė, nes jame slypi dar mažai ištirta gausi politinę, religinę ir kultūrinę Lietuvos istoriją liečianti medžiaga.
---------
Archivum Secretum Vaticanum — Archivum Nuntiature
Varsaviensis.
V. Gidžiūnas, "Lietuvos istorijos šaltiniai Vatikano archyve" — Lituanistikos instituto 1971 m. Suvažiavimo Darbai, Chicago 1971.
P. Jatulis, "Vatikano archyvas" — Lietuvių Enciklopedija, XXXIII, 227-235.
Z. Ivinskis, "Vatikano archyvas — aruodas lietuvių kultūros istorijai", Aidai, 1950, Nr. 3, 110-113.
R. Krasauskas, "Nuncijai Lietuvos-Lenkijos valstybėse" — Lietuvių Enciklopedija, XX, 481-483.
V. Meysztovvicz, Repertorium bibliographicum pro rebus polonicis Archivi Secreti Vaticani, Vatikanas 1943; 2) De Archivo Nuntiaturae Varsaviensis, Vatikanas 1944; 3) Archivi Secreti Vaticani prospecta descriptio in schedis (mašinraštis), Roma 1946.
M. J. Rouet de Journel, Nonciatures de Russie, I t. Nonciature D'Archetti, (1783-1784), Vatikanas 1952; II t. Nonciature de Litta (1797-1799), Vatikanas 1943.
A. Alekna, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas 1936.
A. Šapoka, Lietuvos istorija, Fellbach 1950.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai