Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TARP DABARTIES BEDVASIŠKUMO IR PRAEITIES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alga Titas   
I. "Brėkšmės našta"
Kada išeivių santykiavimas su svečiais, atsilankančiais iš okupuoto gimtojo krašto, tapo viena iš pačių aktualiausių temų ne tik privačiuose ar viešuose pokalbiuose, bet ir spaudoje, pasidarė logiška laukti atgarsių ir grožinėje literatūroje. Intymiau su tąja literatūra susigyvenusius neperdaug nustebino, kad pirmasis šią temą plačiau užgriebė Jurgis Gliaudą, tematiškai versati-liausias čionykštis mūsų beletristas, niekada nevengęs nė klaidesnių pro-blematinių vingių. Jeigu jo romanas Brėkšmės našta (Chicago, 1972, 384 psl.) nesusilaukė platesnio ar gilesnio recenzentų dėmesio, kaltas gal ne tiek tautiečių jautrumo sumažėjimas keliamu klausimu, kiek kitos šio veikalo savybės, apie kurias prasitariant itin pravartu susipažinti su romano turiniu.

Veiksmas vyksta Amerikoje, tirštai lietuviškos išeivijos apgyventam "dideliame paežerės mieste" ir jo priemiesčiuose. Broliai Kirliai, vėly-viausios imigracijos atstovai, laukia atsilankant savo jauniausio brolio, jų palikto Lietuvoje, iš kurios jie pabėgo II pasaulinio karo metu. Šiandien abudu Kirliai jau spėję gana tvirtai įsišaknyti naujoje tėvynėje, juos paženklinusioje neišdildomais fiziniais ir dvasiniais atspaudais. Adomas, "palikęs Lietuvą būdamas dvidešimt šešerių metų amžiaus", dabar yra stambiai praturtėjęs investacijų spekuliantas, tautiečių laikomas milijonieriumi, neįtariant, kad jo tulžį ir kepenis baigia sunaikinti nepagydoma liga. Petras, "septyneriais metais vyresnis", Lietuvoje buvęs mokytojas, čia yra didelio apartamentinio namo savininkas, žmonai tragiškai žuvus automobilio katastrofoje, auginąs vienturtį sūnų Gandrimą. O ir jų laukiamas jauniausias (ne tos pačios motinos) brolis Grigas šianndien jau žymus tarybinis sociologas, Amerikoje besilankąs ne šeimyniniais ar turistiniais, bet mokslo tikslais; ne kaip mažo okupuoto krašto pabėgėlis, bet kaip brolius priglaudusios galingos šalies svečias, atstovaująs tolygaus masto, bet prieštaringų ideologinių įsitikinimų jėgai . . . Oficialus Grigo uždavinys yra lankyti Amerikos universitetus, o taipgi pro savo idėjų prizmę stebėti ir vertinti šio krašto socialinį gyvenimą. Susitikimai su tautiečiais Grigo planuose irgi turi savo oficialią vietą. Susitikimai su broliais? Tai jau daugiau proginis ar atsitiktinis dalykas . . .

Iš tikrųjų, čionykščiai Kirliai Grigo atsilankymo žinią sutinka beveik su tokiu pat oficialumu. Savo brolio po ilgų nesimatymo metų, atrodo, nė laukia, nė ilgisi. Turtingasis senbernis Adomas, savo sekretorės amerikietės Glendos adoruodamas ir lepinamas, rodo daugiau simpatiijų jaunai našlei Augustinai (Augei Acėnienei, savo srityje gerai žinomai ir iš to pralobusiai "grožio rrežiūros žinovei", auginančiai septyniolikmetę dukterį Laimą, jos vadinama Laume. Adomas nežino, kad Lietuvoje vokiečių okupacijos lakais , kada Augė dar buvo aštuoniolikos metų "moteris - vaikas", Grigas buvo "jos pirmas meilužis". Pasimatymas su Auge Grigui ir yra didžiausias šios kelionės siurprizas. Ir taip jau reikšmingą išgyvenimą paaštrina dar ir ta aplinkybė, kad nieko neįtariantis Grigas į savo buvusios mylimosios namus ateina jau parodes nedvejotiną prielankumą jos jaunametei dukterei Laumei, kuri taipogi nėra abejinga Grigo jausmams. Tiesa, Laumei toji meilė perdega veikiau, negu spėja įsiliepsnoti. Lygiai kaip ir jos su nemažesniu jaunatvišku entuziazmu romano pradžioje puoselėta stojimo vienuoly-nan idėja. Taip, kad romano gale ji jau saugiai nusileidžia šaunaus jaunuolio, lietuviškų tautinių šokių šokėjo Arvydo Marcinkonio glėbin. Kaip giliai šis susidūrimas su "laumėmis" (šitaip, pasirodo, jaunystėje Grigas vadino ir Augę, dabartinę Laumės - Laimos motiną) pažeidžia Grigo jausmus, — sunkiau pasakyti, nes romane Grigas vaizduojamas daugiau totalitarinės sistemos atstovu negu gyvu žmogumi. Ir susitikimas su broliu Adomu jį, atrodo, tepaveikia ne ką daugiau, negu formalūs suėjimai su šio krašto mokslininkais ar savo tautiečiais viešuose ir privačiuose pobūviuose. Su vyriausiu broliu Petru Grigas iš viso nesusitinka. Atrodo, kad ir vienas, ir kitas susitikimo netgi vengia . . .

Jeigu visus šio romano veikėjus reikėtų suskirstyti į fizinius ir dvasi-inius tipus, prie pirmosios grupes neabejotinai tektų skirti ir Grigą, ir Adomą. Abu jie aiškūs realistai ir materialistai. Petras Kirlys, Lietuvoje buvęs mokytojas, yra romantiškas svajotojas. Biznyje jis vargu išsilaikytų be brolio Adomo talkos. Jo gyvenimo prabangai užtenka stiklo pigaus vyno ir tomelio prancūziškos Perse poezijos, kurią jis dažnai svarsto ir vertina diskusijose su filosofiją studijuojančiu sūnumi Gandrimu. Petras yra dar Lietuvoje pilnai subrendęs, todėl žymiai tvirčiau saistomas atsivežtinių pažiūrų ir tradicijų. Nenuostabu, kad, sužinojęs sūnų Gandrimą įsimylėjus į Živilę Me-kišiūtę, kilusią iš šeimos, su kuria Kirliai nuo seno kovojo dėl ruoželio žemės ir gyveno tradicinėje nesantaikoje, Petras gana skaudžiai tai pergyvena. Aktyviau ieškoti progų susitikti su seniai bematytu broliu iš gimtojo krašto Petrui irgi kliudo tradiciniai nusistatymai, o taipgi žinojimas, kad jis niekur akivaizdžiai negalės pademonstruoti savo padėties visokeriopo pranašumo. Petro "esminė tezė: nepasirodyti Grigui menku" (123). Jam "svarbiausia . . . nuslėpti bankrotą" (124). Šiuo atžvilgiu jo pažiūros yra gana tipiškos daugeliui vyresnės kartos išeivių, kuriems labai sunku prisipažinti prie dvasinio bankroto tautine prasme, nors jis žymiai realesnis, negu Petro ekonominis bankrotas. Iš ekonominio bankroto dar turtingas ar įtakingas brolis gali už ausų ištraukti kad ir paskutinę minutę. Iš dvasinio bankroto prisikėlimo vilčių nebėra. Ir pats J. Gliaudą šitai suvokia jeigu ne šalta teisininko logika, tai rašytojo intuicija. Lietuvoje gimusią, bet išeivijoje išsimokslinusią kartą lengva ranka nurašęs į tautinius nuostolius kaip paikus ir naivius prisiplakėlius (Jurėnai, Laskauskai, Ba-rysos etc), daugiausiai žadantiems jaunosios kartos atstovams — Živilei ir Gandrimui — jis leidžia simboliškai žūti po greitojo traukinio American Express ratais . . .

Autoriaus simpatijos vyresniosios kartos veikėjams yra, be abejonės, jų pelnytos, suprantamos ir pateisinamos. Kiekvieną slegia ne tik tautinės problemos, bet ir asmeniškos tragedijos, jokios kitos kartos dar nesuspėtos patirti ar išgyventi. Nenuostabu, kad ir jų portretai išėjo patys ryškiausi ar žymiai tirščiau išmarginti teigiamųjų bruožų atošvaistėmis. Nors Grigo išvada (iš tikrųjų pasidaryta santykiaujant su viduriniosios kartos išeiviais), kad "pasiturinčio lietuviškojo rezervato" įnamiai yra tokie žmonės, kurie, "pralobę dėl palankios ekonominės konjunktūros . . . vaikščioja tarp savo dekoracijų, praradę kilnesnių siekių jausmą" (214), gal būt, net labiausiai
tiktų apibūdinti asmenims, kaip Ado mas ar Augė, tačiau toksai apibūdinimas, žinoma, anaiptol neišsemtų jų charakterių. Dvasinis tuščiaviduris Adomas Kirlys, kuriam "rankų priežiūra buvo gyvoji gyvenimo filosofija" (103) kartais pademonstruoja ne vien gerą biznio nuovoką ir savo bendradarbių pažinimą, bet ir nuoširdų rūpestį tautiniais ar humanistiniais reikalais, tvirtą pozityvų charakterį ir drąsą akistatoje su nebūtimi. Atviras žvilgsnis į savo (kaip tėvo. lietuvio, žmogaus) padėtį iš Petro Kirlio dažnai pareikalauja nemažiau pilietinės drąsos ar kompromisų su taip svarbiais principais, netgi suabe-jojant jų teisingumu ar verte. Kartu su Marcinkonių (taipgi buvusiu mokytoju) Petras vertai reprezentuoja konservatyvios vyresniosios kartos kiek skirtingus požiūrius. Augė Acėnienė skaitytoją imponuoja vyrišku pasitikėjimu savimi, gyvenimišku praktiškumu, aristokratišku santūrumu, o taipgi motiniška, skaudinančia kantrybe, paremta meile. Netgi ir amerikietė Glenda patraukia savo jaukiai moteriška šiluma, bent paviršutiniškai nesavanaudišku rūpesčiu, pastangomis suprasti ir atjausti.

Jaunosios kartos atstovų paveikslai, kad ir nerūpestingu nepastovumu nuspalvinti, daugiausia parodo J. Gliaudos šališką palankumą. Lietuvybė dažniausiai jiems rūpi maždaug tiek, kiek ji gali duoti "fun". O vis dėlto ir blogiausiu atveju jiems tinka Arvydui Marcinkoniui skirtas "plakatinio lietuvio" epitetas. Tautinio sąmoningumo atžvilgiu Arvydo tipo jaunuolį itin taikliai apibūdina jo tėvas: "šokėjas geras, bet lietuviškai kaip ir nepaskaito" . . . Betgi šiai kartai priklauso ir šviesiausi romano personažai: Gandrimas Kirlys ir Živilė Mekišiūtė. Živilės pokalbis su Petru Kirliu, jai atėjus tėvo atsiprašyti už tai, kad myli jo sūnų, kad dėl tos meilės pabėgo iš savo tėvų namų, yra vienas gražiausių romano epizodų. Prie tokių skirtini ir dramatiškai intymūs Laimos ir motinos susidūrimai. Šitokių žmogiškai šiltų ir tikrų detalių gausiau rastumėm nebent Šikšnosparnių soste ... O iškyla jos vyresniosios išeivijos kartos susidūrimuose su jaunąja, čia gimusia karta.

Iš vidurinės kartos atstovų vienu kitu patrauklesniu ar iš viso gyvesniu bruožu teišsiskiria nebent Jū-rėnienė, kuri tačiau irgi tuojau pat sukarikatūrinama nuolatiniais palyginimais su . . . beždžioniuke. Tie-!sa, ši asociacija (kaip ir daugelis kitų šiai kartai skiriamų nepalankių charakteristikų) iškyla Grigo mintyse, o jam gi visi čionykščiai lietuviai atrodo arba "absoliutūs persenėliai", arba "provokatoriai", tačiau abejoju, kad, bent šituo klausimu, autoriaus nuomonė per daug išsiskirtų . . .

J. Glaudos išvados apie atskirų išeivijos kartų lietuviškos pasaulėžiūros gilumą ar sąmoningumą, atrodo, yra paremtos veik išimtinai veikėjų pažiūromis, liečiančiomis santykiavimą su svečiais iš gimtojo krašto ar tenykštės kūrybos objektyvesnį vertinimą. Autoriaus požiūrio siaurumas visą situaciją parodo perdėm vienašališkoje šviesoje. Reikėtų žinoti, kad Laskauskams, Jurėnams ir jų bendraamžiams lietuvybės dilema iškilo kiek anksčiau, negu bet koks santykiavimas su gimtuoju kraštu pasidarė įmanomas. Ji buvo žymiai skaudesnė, siekė daug giliau ir itin jautriai palietė kūrybiškai pajėgiausius, kuriems kaip sykis labiausiai ir rūpėjo platesnis kultūrinis aktyvumas. Neatrodo, kad būtų tikslu vaizduoti kažkokiais prisiplakėliais ar beveidžiais kaip tik tuos, kurie, aplinkybių verčiami apsispręsti už vienokį ar kitokį savojo lojalumo padalijimą, pasirinko sunkesnį ir (bent potencialiai) dvasiškai turtingesnį kelią, likdami aktyviais lietuviais. Antra vertus, juk tai nėra pirmoji jaunesnė generacija, nepanorusi aklai sekti vyresniąja ir (anos dainelės žodžius parafrazuojant) daryti, kaip tėvelis darė.

Į liberalines nuotaikas šiandieninėse amerikiečių aukštojo mokslo institucijose J. Gliaudą irgi žiūri vienašališkai kritiškomis (tiksliau sakant: įtaringai pašaipiomis) "frust-ruoto dypuko" akimis. Nesusitupėję dvasiškai bestuburiai profesoriai (daugiausia kaip tik tos pačios vidurinės kartos atstovai), sukvailinti gudriai infiltruotų komunistinių idėjų ir savo studentų už nosies vedžiojami, auklėja būrius apatiškai paniurusių minkštakūnių išlepėlių, kurie ne už ilgo pernokusiais vaisiais turėtų kristi į sterbles disciplinos ir tvarkos apaštalams — totalitarinėms santvarkoms, kurioms atstovauja ir Grigas Kirlys. Grigo treningu ir dresūra užimponuoti naivuoliai čionykščiai mokslininkai gaudo kiekvieną jo žodį, nė iš tolo neįtardami, jog tai tik ilgametės ir kruopščios režisūros išdavos . . .

Teigti, kad J. Gliaudos romano veikėjų samprotavimuose ar išvadose (atrodo, autoriaus aprobuotose) visiškai nera tiesos, būtų netikslu. Tačiau tai tėra tik viena (ir jokiu būdu ne geroji!) medalio pusė . . .

Savosios pažiūros turėjimas bet kokiu klausimu, žinoma, irgi nėra yda. Blogiau, kad šitokia (dargi politinio atspalvio) pažiūra bandoma skaitytojui įpiršti neginčytina dogma, ją paverčiant esmine dalimi literatūrinio kūrinio, kada tas kūrinys anaiptol nepretenduoja į politinę satyrą. Šios rūšies tezinis veikalas prieskoniais darosi perdaug panašus į propagandinę literatūrą, nuo kurios daugelio mūsų gomuriai dar tebėra gerokai atšipę . . .

Trumpam užmetęs akį, J. Gliaudą nurašo į nuostolius kaip nepavykusį eksperimentą šio krašto mokslininkų bendradarbiavimą ar bendravimą su sovietiniais. Trumpam užkliudęs lietuvių mokslininkų rolę, jis ir juos atranda esant tik niekingai naiviais "tiltų statymo" menininkais. Iš tikrųjų naivūs ir neįtikėtini dažniausiai tėra tik autoriaus teigimai ar išvedžiojimai, noras nepriimtinus ar mažiau suvokiamus reiškinius tirštai sukarikatūrinti, sudramatizuoti. Svarbiausia, kad romanui visa tai nėra reikalinga. Autoriaus ambicija pasirodyti neeiliniu žinovu ir marksizmo, ir kapitalizmo, ir sociologijos, ir aukštųjų finansų, ir įvairiausių kitų sričių nuo poezijos ir mitologijos iki seksologijos ir kulinarijos kartais skaitytojo akyse jį pastato gana nejaukioje šviesoje. Ši veikalo esmei mažai ką tepridedanti specifika daugiausia tėra vata dar labiau išpu-čianti ir šiaip jau impozantiškai stambios knygos pečius, kurių tūrį kelia dažnos pseudofilosofinės veikėjų meditacijos, atmieštos dirbtinai sofisti-kuota peizažine simbolika ar mistika:
"Žolė, dangus ir krūmai — Viskas buvo nenatūraliai vešlu, skaidru ir įgavo sutirštintas spalvas. Purus žolių sodrumas pulsavo saulėje. Visur buvo gyvybės perteklius. Viskas žeidė ir slėgė savo spalva. Tai buvo aitrus persisotinimas savimi. Kiekvienas viedrynėlis buvo savyje paskendęs narcizas. Buvo įaugimo į aplinką jausmas, kad jis, vėdrynas, dangus yra vienos visumos elementai. Esimo problema nebebuvo prisitaikymo problema, bet dalies jausmas vienos visumos elementai. Esimo problema nebebuvo prisitaikymo problema, bet dalies jausmas visumoje" (187)

Ar iš tikrųjų šitokie pasažai išryškina veikėjų charakterius, jų nuotaikas? Ar jie skaitytojo priimami perlais autoriaus ir veikėjų minties gelmėse? Kažin. Spėčiau, jog daugiau vien erzina ir išblaško, ypač kada įsitikinama, jog tai tėra tuščiaviduris gudragalviavimas, pilstymas iš nieko į nieką ...

Tiesa, nei žodžio skambumas nei minties aiškumas niekada nebuvo J. Glaiudos prozos veikalų stiprybė. Nereikia būti kalbos specialu, kad kiekviename J. Gliaudos mane rastum eilę kalbos klaidų ir visokių nesklandumų. Paprastas, nesąmoningas gramatikos ar sintaksės klaidas, tur būt, lengvai būtų galėjęs pašalinti ir leidėjo pasitaikintas gabesnis lietuvių kalbos mokytojas, bet liktų ir tokių, kurioms išsiaiškinti reikėtų kalbininko. Abejonių ir miglų skaitytojo galvoje ne kaitą priveisia rašytojo užsidegimas kurti savotiškus naujadarus net ir tada, kai konvencionalūs žodžiai yra pakankamai raiškūs ir skambūs, svarai įsia — aiškiai suprantami. Argi pagerėja stilius vietoje "aktualumo" vartojant "aktualybę", vietoj "nuobodulio" — "nuobodį", vietoje "ieškojimo" — "poieškį", vietoj "pašoka" ikant "pašoksta", o "dvelkimą" verčiant į "dvelksnį"? Ar žodžio savivališkas iškreipimas, jo nukalimas, aklai sekant angliškuoju pavyzdžiu, B tikrųjų turtina mūsų kalbą? Ką gi -kia (ne abstrakčioje poezijoje, bet ikrečiaine romane!) "veido skambėjimas" ar "dekoratyviniai daininga kalba?"

Ką pagaliau reiškia ir tasai (J. Gliaudos atveju būdingu tapęs) gremėzdiškai skambantis ir tiesiog neįmanomas suvokti knygos pavadinimas: Brėkšmės našta? Autorius pirmąjį antraštės žodį šitaip aiškina:
Yra keistas lietuvių žodis brėkšmė. Tai šviesos gimimas ir šviesos mirimas. Žodžio sąvoka suima savin neaprėpiamus pločius. Sąskambyje glūdi grasa ir šnibždesys (199).

Akademiniame "Lietuvių kalbos žodyne" žodis "brėkšmė" apibrėžiamas 'sambrėškis, prieblanda". Ta pačia reikšme jį davė ir "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" pirmasis leidimas (1954): "prieblanda, prietema". Bet šio žodyno antrajame leidime 1972) "brėkšmė" iš viso nebeduodama, o randama tik "brėkšma" dviem reikšmėmis: "1. apyaušris, 2. prietema" (taip šis žodis apibūdinamas ii akademiniame žodyne). Ar "brėkšmė" ("sambrėškis, prieblanda") ar brėkšma (ir "apyaušris", ir "prietema"), vis vien lieka abejotina, ar tas žodis "suima savin neaprėpiamus pločius", kaip J. Gliaudą teigia. Juo labiau vargu ar pateisinamas tokio neįprasto žodžio panaudojimas tokioj "strategiškai" jautrioj vietoj, kaip knygos pavadinimas.

Rimtą pretekstą vartoti pažodžius vertimus iš angių kalbos šį kartą duoda autoriaus siekimas suteikti kiek galima daugiau autentiškumo Glendos ir Adomo bizniškiems pokalbiams. Šitokios priežastys, žinoma, tolygiai tinka ne tik Laumės ir motinos dialogams (jos tarpusavyje kalbasi taipgi angliškai), bet ir Grigo pašnekesiams su amerikiečiais mokslininkais ar jaunimo savitarpinėms šnekoms. Įsismaginęs J. Gliaudą, atrodo, šitokio žargono nebenori atsisakyti nė aprašomosiose įtarpose. O tai jau ir visam romanui duoda vertimo (ir tai gana blogo!) atspalvį. Autentiškumo įspūdis, tiesa, pasiekiamas, bet ar ne perbrangia kaina?

Prie ryškiųjų stilistinių ydų reikėtų skirti ir pernelyg tirštą kai kurių žodžių vartojimą, dažnai irgi kažkaip ne lietuviška dvasia:
Tai buvo . . . Tai buvo . . . Tai buvo .. . buvo . . . buvo . . . buvo . ..
Jis ... ją ... Ji ... Jo .. . jam . . . jos . .. Jis . . . Jį . . . Jis . . . Jis . . . Jis . . . pasakė . . . pasakė . . . pasakė .. . sakė . . . pasakė . . . pasakė . . .
Autorius, atrodo, visą laiką kažkur skuba, bėga, nesuspėja, nori viską apimti, aprėpti, aptarti, ir tai ne kaip nors paprastai, bet galimai įmantriau, gudriau. . . Aplyginti, apšlifuoti, per koštuvą persunkti — nebėra laiko . . . Ir štai jums — pirmasis juodraštis. . . Tempo apsvaigintiems leidėjams belieka lankus laužyti knygon, nespėjus nė korektūrų peržiūrėti . . .

Gaila, kad šitaip dar šiandien reikia kalbėti apie gana rimtą ir vertingą veikalą. Liūdna, kad šitokių smulkių ir niekingų ydelių "brėkšmėje" kažkaip nublanksta ir aktualiai aštrios problemos, neeilinio įdomumo personažai, intriguojančios situacijos žmogiškos šilumos kupini epizodai . . . Autoriaus nuolatinio nesiskaitymo ar nerūpestingumo atbukintas skaitytojas pagaliau irgi . . . numoja ranka.

II. "Sunkiausiu keliu"
Vienas gerai žinomas išeivis rašytojas pasakojo kurį laiką taipgi gerai žinomo visuomenininko buvęs kalbinamas už gerą atlyginimą paras yti jo biografiją. Manydamas, jog biografijos rašymas iš tikrųjų tėra gana turtingo veikėjo pretekstas, taip sakant, "sušelpti vargstantį kūrėją", ambicingas rašytojas spyriojosi, kol tarpininkų buvo įtikintas, kad pasiūlymas rimtas ir, jam atsisakius, darbas būsiąs pavestas kitam. Kad rašytojas pagaliau susigundė ir nuvyko pas visuomenininką tartis, šis apgailestaudamas, kad biografijai rašyti jau suradęs kitą autorių ir atidavęs visą turėtą medžiagą, jam taręs: "... O tu apie mane rašyk romaną!".

Supratęs, kad visuomenininką-nejuokauja, rašytojas buvo tiesiog pritrenktas. Mintis rašyti romaną apie dar gyvą asmenį, iš tikrųjų gana vidutinišką ir pilką žmogų, visuomenės akyse niekada nepasižymėjus] jokiais ypatingais žygiais, nesuvaidinusį herojiško vaidmens tautos gyvenime, spekuliuoti jo dvasiniais išgyvenimais santykiaujant su taip pat dar tebegyvais asmenimis, rašytoją tiesiog supurtė. "Negaliu jūsų įsivaizduoti asmeniu, apie kurį būtų rašomi romanai", — atsakęs jis visuomenininkui, užsakymą atmesdamas . . .

Mykolas Sleževičius yra vienas iš reikšmingiausių mūsų politikų nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpyje. Prieš keliolika metų išleisdami jo kolektyvinę monografiją (1954), artimieji ne tik padarė gražų ir pelnytą gestą, bet atliko naudingą darbą, sutelkdami medžiagą mūsų netolimos praeities istorijai. Betgi, atrodo, šito neužteko. Šių metų pradžioje Dr. Kazio Griniaus Fondas išleido Jurgio Gliaudos romaną Sunkiausiu keliu (Chicago, 1973. 251 psl.), nušviečiantį vieną neilgą, bet svarbų M. Sleževičiaus gyvenimo etapą . . .

Žinoma, ne visa, kas šio skyrelio įžangoje pasakyta, tinka šiam J. Gliaudos romanui ar jo atsiradimo aplinkybėms apibūdinti, bet panašumų irgi yra apsčiai. Pirmiausia iškyla bent du svarbūs klausimai. Neabejojant M. Sleževičiaus asmenybės reikšmingumu mūsų modernioje istorijoje, svarbu žinoti, ar aprašomajame laikotarpyje jis išgyveno kokius ypatingus dvasinius konfliktus, kurie padarytų jį visuotinai įdomiu literatūrinio veikalo personažu? Ar šitokius išgyvenimus yra įmanoma perduoti artimųjų užsakytame ir juos pačius liečiančiame romane? Mano supratimu, romanas Sunkiausiu keliu į abu klausimus atsako neigiamai, nors realybėje tie atsakymai galėtų būti ir kitoniški.
Spėju, kad veikalo gimimą bent dalinai paskatino kiei panašaus pobūdžio ("tikrovinio" ar "nefikcinio") romano Agonija pasisekimas, išprovokavęs nemaža (nebūtinai vien literatūriškai motyvuotų) skaitytojų pasisakymų ir pareikalavęs (taip mūsuose šiandien retos) antrosios laidos. Sunkiausiu keliu, atrodo, nė iš tolo panašios reakcijos nesusilauks. Iki šiol teko užtikti tik Jono Našliūno straipsnį (Naujienos, 1973 kovo 14 ir 15), suabejojantį kai kuriais faktais ar jų nebuvimu, karštesnės reakcijos tesusilaukusį iš . . . paties autoriaus (Naujienos, 1973 balandžio 3 ir 4). Kodėl? Juk romanas irgi pažeria visą eilę tikrinių asmenvardžių, kurių dalis priklauso ir tebegyviems liudininkams ar jų draugams, iškelia mums visiems labai svarbius faktus. Tur būt, todėl, kad patys aprašomieji įvykiai nėra nei tokie kontraversiški, nei dramatiški; jų dalyviai parodyti tik vienpusiškoje, labai jau šventadieniškoje šviesoje; jų dialogai oficialiai nudailinti, mintys rūpestingai perkoštos per herojiškai ataustus sietus, veiksmai irgi atsijoti taip, kad veik išimtinai tiktų iliustracijomis mokykliniuose istorijos vadovėliuose . . .

Romane vaizduojamas poros mėnesių laikotarpis 1918-jų gale ir 1919-jų pradžioje. Ką tik iš Rusijos su jauna žmona grįžęs advokatas Mykolas Sleževičius yra pakviečiamas ministru pirmininku ir jo pastangomis padaromas svarbiausias nepriklausomybės atstatymą laidavęs žingsnis: suorganizuojama Lietuvos kariuomenė. Laikotarpis margas, spalvingas, nepastovus, dinamiškas. Kraštas, kasdien šukuojamas palaidų ir organizuotų įvairių prie-, šininkų ginkluotų dalinių, gyvena nuolatinėje baimėje ar netikrume, laukdamas stipraus, autoritetingo balso, žodžio, ženklo. Šitokiam ženklui duoti kompetetingiausiu žmogumi kaip tik ir randamas M. Sleževičius, bendraamžių laikomas "persona po-litica — žygių įkvėpėjas ir vykdytojas". Tiek autorius, tiek ir knygos leidėjas jį lygina su romėnų Cin-cinatu, "kuris stojęs ginti tėvynės, liepė noragus perkalti į kalavijus". . .

Jeigu Brėkšmės naštoje įdomiai apmestiems veikėjų portretams tinkamai užbaigti daugiausia gal ir kliudė jų gausumas, tai šiuo atveju situacija yra diametraliai priešinga: vienam veikėjui autorius turi beveik visą drobę. Tačiau, atrodo, jis nesiryžta, nenori, o gal ir nepajėgia pavartoti ryškesnių spalvų, griežtesnių brūkšnių, kurie slopintų ar dominuotų tirštą istorinį foną, sukoncentruotą į gana trumpą laikotarpį. Nebent susidūrime su vokiečių civilinės administracijos vadu dr. Zimmer-le Sleževičius teparodo savo kietesnę valią, temperamentą ar individualybę. Kitur jis ne tiek gyvas ir autoritetingas asmuo, kiek blankus kanceliarinis personažas, lengvai susiliejantis su aprašomąja aplinka ir joje ištirpstantis. Gi tai anaiptol ne dėl to, kad autorius jį būtų perkrovęs žmogiškais vyro ar meilužio bruožais, įspaustais kasdieninių rūpesčių, vilčių ar nusivylimų. Atvikrš-čiai. Netgi santykiai su žmona rodomi (amerikiečių įprastinį teisinį terminą parafrazuojant tolimesnėje negu ištiestos rankos distancijoje, nes "tarp jų atsistojo istorija, stelbianti vyro ir žmonos meilę" (185).

Veiksmo nuolatinei kaitai ir tempui pabrėžti vartojami posakiai, kaip "nebuvo laiko", "kuria valstybę", dažniausiai nuskamba neišpirktais vekseliais, nes gyvas, užintriguojan-tis veiksmas kaip tik romane mažiausiai tejaučiamas. Žmonės sueina, kalbasi, ginčijasi, su didžiausiomis dvasinėmis pastangomis redaguoja skelbimus, pranešimus, atsišaukimus, kurie dalimis ar ištisai cituojami romane, tačiau veiksmui šitai mažai ką teduoda. Kartais veikėjų dialogai naiviai patetiški, kartais apgailėtinai banalūs, veik visada pretenzingai iškilmingo tono, bet tik labai retai tesukeliantys reikšmingumo ar prasmingumo jausmą, o dar rečiau įtampos įspūdį. Pirmaeilių ar antraeilių veikėjų dialogus dažnai palydi bevardžių statistų choras, trafaretiškai apibūdinamas "kažkas suriko", "kažkas pasakė", "kažkuris klausė", kada iš tikrųjų nebėra taip svarbu ne tik kas, bet ir ką . . . KAS, BET IR K9 . . .
Brėkšmės naštą apsunkinusiomis stilistinėmis ypatybėmis ir ydomis gausus ir šis romanas. Dažnai atrodo, kad J. Gliaudą neįprastais, negyvenimiškais, knygiškais žodžiais, tartum pigiais blizgučiais, padabintą trivialų įvykį bando skaitytojui į-piršti nepakartojamu fenomenu. Iš tikrųjų šitokie stilistiniai puošmenys situaciją tiktai sugremėzdina:
"dienos vyksme to kitimo dar nebuvo kaip suvokti" (6);

"nakties tėkmė išseko" (7); "darėsi pojūtis (Y);
"užsidegimo pragiedruliai tvieskė" (59);
"veiduose švaistėsi pastangos" (81); "žiemos pavakarės žvarbas veikė ją savo apmaudu" (225).
Kalbine prasme šis romanas iš kitų J. Gliaudos kūrinių išsiskiria. . . neįtikėtinai paprastu ir lengvai suprantamu pavadinimu. Žinoma, kiek šis pavadinimas yra tikslus kaip etiketė knygai, kiek juo nusakomas veikalo turinys — būtų jau kitas klausimas. Jeigu skaitytojas pavadinimu yra įtaigojamas, kad romano herojus iš keleto jam atvirų ir logiškų kelių pasirinko tokį, kurį būtų galima apibūdinti "sunkiausiu", tada pavadinimas nėra tikslus, nes veikale tų alternatyvinių kelių (nei lengvų, nei sunkių, nei sunkesnių) iš viso nesimato. Iš tikrųjų M. Sleževičius su kelių pasirinkimo problema romane iš viso rimčiau nesusiduria . . .

Atkakliai ieškant preteksto leidžiančio šiuos du gerokai skirtingos tematikos veikalus suvesti po vienos recenzijos skraiste būtų galima tarti, jog šiedu romanai mums rodo, kad "Sunkiausiu keliu" nepriklausomybę kūrusios kartos idealai turėtų žibėti kelrodžiu bedvasiškumo prie-, blandose klaidžiojančioms išeivijos kartoms . . . Nors iš tikro šiuodu veikalus tejungia nebent tas pats autorius ir tos pačios kalbinės bei stilistinės ydos.
Titas Alga









 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai